Marytė Marcinkevičiūtė
Liepos 21 dieną 70 metų jubiliejų sutikusi Lietuvos olimpiečių asociacijos ir Vilniaus olimpiečių klubo narė vilnietė Regina Baltutytė-Mileckienė – viena geriausių visų laikų Lietuvos irkluotoja.
1981 m. ji tapo pirmąja Lietuvos irkluotoja, iškovojusia pasaulio čempionato auksą. Legendinės sportininkės titulų sąrašas įspūdingas ir be pastarojo laimėjimo: 13 kartų Lietuvos čempionė, irkluojant pavienę dvivietę be vairininkės, keturvietę su vairininke ir aštuonvietę, dukart SSRS čempionė (1974 ir 1981 m.), keturis kartus vicečempionė ir triskart bronzinė prizininkė.
R. Baltutytė į Lietuvos irklavimo istoriją įėjo ir kaip sportininkė, 1974 metais dalyvavusi pirmajame pasaulio čempionate, į kurios programą buvo įtrauktas moterų irklavimas.
Sportininkė, kurią tobulino pirmasis treneris Alfonsas Mikšys, o vėliau prisijungė ir Eugenijus Vaitkevičius, turėjo realių galimybių startuoti Monrealio ir Maskvos olimpinėse žaidynėse, tačiau Fortūna nuo jos nusisuko, nors SSRS rinktinėje ir buvo viena stipriausių.
„Tikrai nepagavau laimės paukštės, kurią lyg ir turėdavau savo rankose, bet paskutinę akimirką ji išsprūsdavo“, – dabar su nostalgija prisimena R. Baltutytė-Mileckienė, kuri visiems Lietuvos irkluotojmas buvo dideis kovingumo ir nepalaužamos sportininkės pavyzdys.
Irklavime pasiekėte labai daug, tačiau savo svajonės neįgyvendinote: nedalyvavote nei Monrealio, nei Maskvos olimpinėse žaidynėse, tiesa, Maskvoje buvote atsarginė. Ar tai buvo patys skaudžiausi smūgiai jūsų karjeroje?
Smūgiai tikrai buvo skaudūs. Besiruošiant 1976 metų Monrealio olimpinėms žaidynėms, buvau visose SSRS irklavimo rinktinės treniruočių stovyklose, irklavau pavienę keturvietę, tačiau į olimpinę komandą nepatekau.
Pralaimėjome atrankos varžybas. SSRS moterų aštuonvietės rinktinės treneris Germanas Ušakovas mūsų treneriui Eugenijui Vaitkevičiui pasiūlė, jog į įgulą galintis įtraukti dvi Lietuvos irkluotojas.
Šis vienas mano trenerių atsakė, kad viena irkluotoja dar per jauna dalyvauti žaidynėse, nes irkuoja vos nuo 1969-ųjų, o kitą pasiūlys.
Likau namie, o į Monrealį išvažiavo dabar jau šviesaus atmimo Klavdija Koženkova, kuri irklavo jau seniai ir tapo olimpine vicečempione.
Artėjant Maskvos olimpinėms žaidynėms su Raja Carkova iš tuomečio Leningado (dabar – Sankt-Peterburgas) irklavau pavienę dvivietę.
Tačiau 1980-aisiais nelaimėjome SSRS čempionato ir mūsų viltys šioje valčių klasėje dalyvauti olimpinėse žaidynėse žlugo. Tai buvo viena skaudžiausių akimirkų mano gyvenime.
Tikrai buvome stiprios, čempionate irklavome laisvai ir visą distanciją pirmavome. Tačiau iki finišo likus 200 metrų, Raja „pagavo vėžį“ ir pirma finišavo Pskovo dvivietės įgula, iškovojusi teisę dalyvauti olimpiadoje. Tačiau joje dievulis nubaudė pskovietes, jos finale įplaukė į tiltelį ir finišavo paskutinės, šeštos.
Aštuonvietės rinktinės treneris kijevietis Viktoras Potabenka mus pakvietė atsarginėmis į įgulą. Prieš olimpines žaidynes paskutinė SSRS irklavimo rinktinės treniruočių stovykla vyko Trakuose, iš kur ji buvo išlydėta į olimpinęs Maskvą.
Likus porai dienų iki startų olimpiadoje gana stipriai jaučiausi įguloje ir puikiu, rekordiniu laiku su komandos draugėmis įveikėme distanciją.
Rinktinės treneris kelis kartus kateriu suko ratus apie mūsų aštuonvietę ir savo akimis netikėjo, kas čia vyksta.
Galvojau, jog per olimpines žaidynes irgi irkluosiu pagrindinėje komandoje, nes visos merginos buvo įgijusios gerą sportinę formą ir puikiai susiiklijavusios.
Tačiau SSRS aštunvietės rinktinės treneris olimpiniame Krylatskojės irklavimo kanale aštuonvietę patikėjo irkluoti vien savo auklėtinėms ukrainietėms.
Varžybų išvakarėse paskelbdamas, kas irkluos aštuonvietę, V. Potabenka paaiškino, kad jo vyriausybė neleidžia pakeisti komandos sudėties.
Dar vis tikėjau, jog per pusfinalio varžybas įgulą irkluos vienos, o finale komandą pagal varžybų taisykles sustiprins viena-dvi irkluotojos ne iš Ukrainos.
Tačiau taip neatsitiko. SSRS aštuonvietė tapo olimpine vicečempione, o aš kovą stebėjau su pilnomis akimis ašarų.
Tad jums Maskvoje neteko pajusti olimpinių žaidynių dvasios?
Ne, pajutau, nes olimpine dvasia gyvenau apie 10 dienų. Su visais sportininkais gyvenau olimpiniame kaimelyje, buvau aprengta SSRS rinktinės olimpine apranga.
Dalyvavau olimpinių žaidynių iškilmingoje atidarymo ceremonijoje. Dabar savo draugams juokaudama sakau, jog 10 dienų gyvanau komunizme (juokiasi …).
Tokių sąlygų iki tol niekur nebuvau pajutusi, nes viskas buvo nemokama, galėjome valgyti viso pasaulio maistą ir t. t.
Irklavimo varžybos vyko, įpusėjus olimpiadiai. Tačiau pasibaigus kovoms, iš Maskvos teko išvažiuoti, nebuvo sudaryta galimybė žiūrėti kitų sporto šakų varžybų.
Kai olimpiadoje buvote atasarginė, ar nekilo noras mesti irklavimą?
Tas noras man kildavo kiekvienias metais. Tačiau gerai pailsėdavau, gaudavau pakvietimą atvykti į treniruočių stovyklą – susikraudavau sportinį krepšį ir pirmyn.
Kitokiam gyvenimui nebuvau pasirengusi. Per treniruotes būdavo didžiuliai krūviai, tačiau prie jų pripratau.
Per stovyklas ir varžybas irkluodavau įvairias valtis – ir dvivietę, ir keturvietę, ir štuonvietę. Juk irklas būdavo tas pats, tik dedamas į mažesnes ar didesnes valtis.
Visi išgyvenimai, turbūt, užsimiršo, kai po metų, 1981-aisiais Miunchene tapote pasaulio čempione. Kiek toje įguloje buvo Maskvos olimpiečių, kaip SSRS ir Lietuvoje buvote paskatinta už tą įspūdingą pergalę?
Irklavo tos pačios ukrainietės ir mes dvi – aš ir pskovietė Tatjana Ševcova iš kitur.
Už pergalę buvau paskatinta kažkokia SSRS sporto komiteto pinigine premija, o Lietuvoje nieko negavau, nors buvau pirmoji Lietuvos irkluotoja, tapusi pasaulio čempione.
Per iškilmingą nugalėtojų apdovanojimą mane nustebino ir giliai sujaudino tai, kad kiekvena įgulos irkluotoja, pasaulio čempionė buvo pristatoma, kokios yra tautybės.
„Regina Baltutytė – lietuvė“, – dar ir šiandieną skamba mano ausyse. Buvo smagu girdėti, kad aštuonvietę irklavo ir lietuvė.
Į namus vakare sugrįžus su aukso medaliu, oro uoste mane sutiko tik Vytautas Briedis ir mano būsimas vyras.
Niekam nebuvo įdomu. Pavydžiai dabar žiūriu į šiandienos Lietuvos irkluotojų sugrįžumus iš svarbiausių metų varžybų, kai jie gražiai būna sutinkami Vilniaus oro joste.
Tais pačiais metais po čempionato mano gyvenime laukė vienas malonus pokytis – rudenį sukūrau šeimą su Algimantu Mileckiu.
Ar jis – irgi irkluotojas, ar jūsų sportinių kovų gerbėjas?
Ne, jis nebuvo nei irkluotojas, nei mano gerbėjas. Lėmė atsitiktinumas. Susipažinome … ant kelio, važiuojant į Trakus.
Laukiau autobuso, bet susistabdžiau „Žigulius“ ir treniruotę mane atvežė būsimas vyras.
Ta pirmoji pažintis po pusmečio virto mudviejų vestuvėmis. Vyras pradėjo domėtis irklavimu, tapo mano sirgaliumi.
Kaip atsitiko, kad 1982-aisiais nepavyko apginti pasaulio čempionės titulo?
Tai buvo dar vienas skaudus smūgis mano karjeroje. Besiruošiat pasaulio čempionatui, pavasarį buvo komplektuojama aštuonvietės įgula.
Patekau į komandą, tačiau į ją nepateko viena pagrindinė ukrainiečių irkluotoja.
Rinktinės treneris Viktoras Potabenka rado būdą, kaip mane išsodinti iš įgulos ir į ją pasodinti savo auklėtinę.
Jis man pasakė, kad ištekėjau, mažiau treniruojuosi ir todėl teks užleisti vietą kitai.
Tai buvo didelė netiesa, jog mažiau treniravausi. Šeima man netrukdė dalyvauti visose SSRS rinktinės treniruočių stovyklose.
Kovoms pasaulio čempionate buvome pasiruošusios taip, kad vyksime tik pasiimti medalių. Tačiau buvau išsodinta iš valties …
Labai sėkmingos jums klostydavosi tarptautinės prestižinės regatos: net 7 kartus (1980, 1981, 1982) laimėjote Manheimo, buvote pirma Amsterdamo (1974), Liucernos (1975, 1981), Maskvos (1973) varžybose. Sovietmečiu nejautėte gerų varžybų stygiaus?
Varžybų buvo tikrai daug, kaip ir treniruočių stovyklų. Dalyvavau ir labai populiarioje Viši regatoje Prancūzijoje, Vokietijos miestuose.
Tose regatose, išskyrus Liucernos, kur vykdavo ir ašuonviečių lenktynės, bei Viši, kai programoje buvo ir keturviečių varžybos, dažniausiai buvo lenktyniaujama mažomis valtimis.
Į regatas vykdavau be jokių trikdžių. Sovietmečiu teko pabuvote daugelyje Europos šalių, daug ką pamatyti, bet už Atlanto nebuvau.
Į namus parsiveždavau lauktuvių. Gaudavome truputį dienpinigių, kiekvienoje šalyje galėjome kažkiek išsikeisti pinigų.
Tačiau Vokietijoje tegalėjome išsikeisti vos 10 rublių. Nieko neveždavau parduoti, nes visa buvau susikoncentravusi į irklavimą.
Kada jūs patekote į SSRS rinktinę?
Kai 1974-aisiais keturviečių su vairininke varžybose su Lietuvos komanda tapome SSRS čempionėmis.
Atstovavome SSRS rinktinei pasaulio čempionate Liucernoje, į kurio programą pirmą kartą buvo įtrauktas ir moterų irklavimas.
Valtį teko skolintis iš vyrų, ji buvo sunkesnė, ir užėmėme penktą vietą.
Gimėte Jakšiškyje, Anykščių rajone, ar būtent ten įvyko jūsų pažintis su sportu?
Ten gyvenau iki 15 metų. Pradinę mokyklą lankiau savo kaime Knitiškiuose, o nuo penktosios klasės į Ukmergės rajono Vidiškių vidurinę mokyklą tekdavo eiti po 6 kilometrus.
Negaliu teigti, kad su sportu susidraugavau mokyklos suole, nors nuo penktosios klasės visą laiką stropiai lankiau kūno kultūros pamokas.
Turėjome griežtą mokytoją, kuris stengėsi, jog visi būtime sveiki ir stiprūs. Kūno kultūros pamokos man patiko, jos man buvo prioritetas.
Gyvenant kaime laukdavo nelengvi ūkio darbai. Būdama 15 metų vasarą netgi dirbau tarybiame ūkyje: su visais vežėme šieną, ravėjome runkelius, krovėme žaginius. Tai man padėjo gerai sustiprėti fiziškai.
Kaip jūs panorote mokytis Vilniaus lengvosios pramonės technikume, kuris garsėjo savo irkluotojomis, nes dėstytoju dirbo garsus Lietuvos irklavimo treneris Alfonsas Mikšys?
Nieko apie irklavimą nebuvau girdėjusi, norėjau tik studijuoti.
Kai įstojau į technikumą, gavau bendrabutį ir irklavimo treneris Alfonas Mikšys jau pirmame kurse nužiūrėjo visas naujokes. Tarp jų – ir mane, pakvietė lankyti treniruotes.
Tame technikume dirbo dar viena irklavimo legenda Vytautas Briedis. Studijavau audimo technologiją, gamybinę praktiką atlikau įmonėje „Lentvario kilimai“.
Tekdavo važinėti ir dirbti naktinėse pamainose. Sugrįžusi paryčiais į bendrabutį truputį nusnausdavau ir skubėdavau į irklavimo pratybas.
Po dviejų mėnesių Trakuose aš, penkiolikmetė, jau buvau įsodinta į valtį.
Kaip prisimenate savo pirmuosius yrius?
Iš pradžių irklavome Vilniaus „Žalgirio“ irklavomo bazėje, o kiek vėliau – ir Trakuose.
Viską turėjome. Irklavimas mane iš karto užkabino. Vanduo, saulė, vėjas. Tačiau niekada nepagalvojau, kad irklavimas – tokia sunki sporto šaka, kad reikės ir daug svorių kilnoti.
Jau įą patį rudenį keturvietėje dalyvavome „Žalgirio“ draugijos varžybose ir visai neblogai irklavome.
1970 metais jau irklavome ir keturvietę, ir aštuovvietę, per įvairias varžybas tą pačią dieną tekdavo irklavome abi valtis.
Nebuvo lengva laimėti, kovos atimdavo daug jėgų. Nebuvo taip, jog irkluočiau tik vieną valtį, kaip įprasta dabar.
Kone kiekvieną dieną sunkėdavo treniruotės, jos tapdavo vis intensyvesnės, nuirkluodavome vis daugiau kilometrų.
Galiu pasigirti, jog niekada nebuvau iškritusi iš valties. Tačiau vieną kartą per treniruotę ant manęs plaukė barža ir buvau priversta stabdyti valtį – iššoko irklas, valtis apsivertė, o kartu su ja – ir aš.
Dabar netgi keista, kad irklavote visas valtis, gi dabar sportininkai specializuojasi vienoje jų. Ar anksčiau buvo tokia mada: kuo daugiau, tuo geriau?
Visos buvusios SSRS respublikos taip darydavo, stengdavosi, kad kiekvienos valčių klasės varžybose jų būtų kuo daugiau, vyktų ir atrankos, pusfnalio ir finaliniai plaukimai.
Iš aštuonviečių, keturviečių įgulų būdavo sudaromos dvivietės. Tą sistemą vertinu visai neblogai. Treneriai matė, kur į kokią valtį geriausiai sodinti sportininkus.
Per SSRS čempionatus dėl apdovanojim kovodavo net 10-11 moterų aštuonviečių, dauguma jų buvo konkurencingos.
Nebuvo taip, kad atvykai į čempionatą, sėdai į valtį ir nugalėjai. Per treniruotes irklavau netgi vienvietę, kurią paskolindavo tejais metais už mane vyresnė Monrealio olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė Eleonora Kaminskaitė.
Ar galite teigti, kad nepaisant skaudžių išgyvenimų, irklavime buvote laminga?
Taip, jeigu gyvenimas kartotųsi iš naujo, daryčiau tą patį – irkluočiau. Irklavime prabėgo visa mano jaunystė. Nors ji buvo nervinga, bet labai graži.
Tačiau atsisveikinus su sportu, daugiau neirklavau. Labai noriu vėl sėsti į valtį. Važiuodama pro ežerus, kaifuoju ir save įsivaizduoju irkluojančią. Tačiau irkluoti jai negaliu, neleidžia sveikata – turiu stuburo problemėlių, surakinta mano nugara, esu pakeitusi sąnarį.
Prieš kelerius metus gal ir galėjau sėsti į valtį, tačiau bėda buvo ta, jog neikada nevairavau mašinos, o norint važinėti į Trakus, reikėjo prie kažko prisirišti. Kažkam sudaryti problemų nenorėjau.
Labai vėlai 1988 -aisiais baigėte Vilniaus universitetą, ekonomikos fakultetą. Ar studijas atidėdavote dėl sporto?
Sportuodama dukart buvau įstojusi į tuometį Kūno kultūros institutą. Pirmą kartą kažkiek pasimokiau, tačiau nepatiko ir mečiau.
Po kelerių metų su Zita Tuomaite, su kuria nedaug kartu irklavau dvivietę, dar kartą įstojau.
Per mandatinę komisiją manęs paklausė, na, kaip, Regina, ar dabar mokysiesi? Atsakiau, jog šiuo momentu dar negaliu pasakyti.
Tačiau studijavau vos pusę metų, Kaunas man nepatiko, nenorėjau ten daugiau mokytis. Mane dar kalbino sugrįžti, bet negrįžau.
Pagalvojau, kur aš tą sportą gyvenime dėsiu, kam man ta sporto specialybė reikalinga.
1988 metais įstojau į Vilniaus universitetą ir jį sėkmingai baigiau.
Labai man sunkūs buvo pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai, kai reikėjo rasti ieškotis darbo. Teko važinėti ir į Lenkiją, Maskvą, ten pardavinėti savo siūtus rūbus, dirbti netgi valytoja.
1996-2009 metais dirbau Kūno kultūros ir sporto departamento buhalterijoje vyriausiąja specialiste.
Kaip dabar bėga jūsų dienos?
Gyvenu Vilniuje, tačiau su šeima daug laiko praleidžiu Širvintų rajono Balkūnų kaime.
Savo šaknimis esu kaimmietė, todėl viską turiu – ir sodą, ir daržą, daug ką pati auginu. Mus lanko stirnos, briedžiai, ežiukai, tvenkinyje auga žuvys.
Džiaugiusi, kad abu mano vaikai gyvena Lietuvoje. Kol kas bobutė dar nesu, aš vis dar jauna (šypsosi …). Savo šeimoje buvau vienintelė sportininkė.
