Birutė Pakėnaitė, parateam.lt
Nors jau pats likimas buvo jai negailestingas, ne mažiau žiaurūs buvo ir žmonės. Belai Morkus buvo vos penkeri, kai iš gydytojo lūpų išgirdo kraupią pranašystę, jog sulauks vos dvylikos ir maža mergaitė ėmė skaičiuoti jai likusias dienas, ramybės nerasdama net sapnuose. O tuomet neteko mamos ir pragaro ratai jos gyvenime ėmė suktis iš naujo.
Paskui pati Bela ne kartą atgulė į patalą, buvo laikas, kai neturėjo nei jėgų, nei noro iš jo kilti, bet atrado sportą ir bėgimas triračiu ne tik pastatė ant kojų – jis atvėrė kelius į žmonių širdis ir pasaulį bei užkėlė ant prizininkų pakylos: dar ne taip seniai prie lovos prikaustyta moteris, dabar jau tituluojama pasaulio vicečempione.
Vos gimusiai medikai jai nustatė širdies ydą, o Bela vis įrodinėjo, kad jos širdis, nors negaluoja, vis tiek yra plati lyg vandenynas.
Kai suskaičiavo pranašingą dvyliktąjį gimtadienį, ji neteko mamos. Pati jausdama milžinišką gėlą, ramsčiu tapo savo broliui ir tėčiui, ant gležnų vaikiškų pečių perimdama namų ruošos rūpesčius.
Dėl nuolat pasikartojančių insultų, kuriuos lėmė paveldimumas ir netiksliai atlikta spinalinė nejautra, Bela buvo priversta sėsti į vežimėlį, bet šis netapo kliūtimi slaugyti sunkiai sergantį tėvą.
Buvo laikas, kai ji vėl mokėsi kalbėti, negalėjo judinti nei rankų, nei kojų, o galvoje žiojėjo tuštuma. Bela nė neslepia, kad jau ketino pasiduoti.
Tačiau paprasta žinutė feisbuke paskatino B. Morkus pamėginti keisti savo gyvenimą – atsiliepusi į žmones su negalia ir jų šeimas buriančio aktyvaus užimtumo centro „Eik“ kvietimą moteris atrado sportą.
Nuolatinės treniruotės privertė Belą bėgti. Viena pirmųjų Lietuvoje išbandžiusi sunkiai judantiems žmonėms skirtą triratį, netrukus B. Morkus jau raškė pergales šios sporto šakos varžybose ir net buvo tapusi pasaulio rekordininke.
O rudens pradžioje atkakli vilnietė iš Naujojo Delio Indijoje parvežė planetos vicečempionės medalį, nors net nebuvo tikra, kad gaus galimybę dalyvauti šiose varžybose.
Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate T71 klasėje B. Morkus buvo antra 100 metrų bėgime triračiu (21,53 sek.), į priekį praleidusi tik Jungtinių Arabų Emyratų triratininkę Thekrą Alkaabi. Ši atstumą įveikė per 19,89 sek. ir paveržė iš B. Morkus iki tol būtent jai priklausiusį pasaulio rekordą (20,08 sek.).
Pasaulio čempionate 58 metų Bela varžėsi ne tiek su kitomis triratininkėmis, kiek su savimi ir kaitra, kuri Indijoje alino atvykėlę iš šalnų jau kandamos Lietuvos: „Su 43 laipsnių karščiu kovoti Naujajame Delyje buvo sunkiausia, nors, suprantama, ir priešininkės buvo stiprios. Kita vertus, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, aš pirmiausia bandau įveikti save. Ši kova niekada nesibaigia.“
Slėgė ir netektis, ir buitis
Nepaprasta Belos istorija prasidėjo tą pačią dieną, kai ji gimė. Dėl gimdymo traumos viena jos koja yra trumpesnė, o medikai naujagimei dar nustatė ir širdies ydą.
Iš pradžių nepastebimi kojų skirtumai, Belai augant ėmė ryškėti, o šią bėdą sovietmečiu buvo įmanoma išspręsti tik Rusijoje. Tačiau dėl širdies ydos medikai ne tik nedavė leidimo kojos korekcijai – mergaitei ir jos mamai jie atvirai išrėžė, kad net neverta stengtis, nes Bela nė pilnametystės nesulauks.
Ji skaičiavo dienas ir metus, vis tikėdamasi blogiausio, bet likimas jai sudavė kitą baisų smūgį ir nuo insulto mirė mama.
Dvylikametė Bela akimirksniu suaugo ir ėmė šeimininkauti namuose, pagelbėdama į du darbus, kad išlaikytų šeimą, įsikinkiusiam tėvui ir šešeriais metais vyresniam broliui. Namuose be patogumų mergaitė ir krosnį pakurdavo, ir maistą ruošdavo, o dar reikėjo skirti laiko ir pamokoms, nors širdį draskė begalinis sielvartas.
Bėgant laikui skausmas dėl mamos netekties kiek apmalšo, bet likimas ir toliau negailėjo išbandymų. Sulaukusi pilnametystės, norėdama padėti tėvui, B. Morkus pradėjo dirbti spaustuvėje. Vis kvėpuodama nuodingais garais ir dulkėmis, po 15 metų susirgo bronchine astma, o nuolat stovint ant kojų, susidėvėjo dešiniojo klubo sąnarys.
Medikai ilgai negalėjo nustatyti klubo skausmų priežasties, tad iš pradžių jauną moterį gydė nuo radikulito, kuris pasireiškia, kai užspaudžiamos stuburo nervų šaknelės.
Klubo displaziją, kai ląstelės, audiniai ar organai vystosi nenormaliai ir dėl to padidėja vėžio rizika, gydytojai B. Morkus nustatė tuomet, kai ši būklė jau buvo pasiekusi kone aukščiausią tašką.
Pirmoji spinalinė nejautra prieš operaciją nepavyko ir tai, kaip įtaria Bela, buvo esminė tolesnių jos insultų priežastis. Vis dėlto po operacijos ji dar kurį laiką vaikščiojo, bet ėmė persekioti dar didesnės bėdos, – insultai.
Prarado norą toliau kovoti
Pirmasis galvos insultas smogė 2005-aisiais. 2008 metais ištiko stuburo spinalinis insultas, prie kurio dar prisidėjo ir epilepsija.
Tiesa, ši pasireiškė pirmoji. Dėl epilepsijos priepuolio į ligoninę išvežtai moteriai suleido vaistų ir jos būklė tarsi pagerėjo.
„Bet tada pajutau, kad per stuburą lyg peiliu kas smogė. Rėkiu, kad nebejaučiu kojų, į mane niekas nekreipia dėmesio, o aš dvi valandas aiškinu, kad man blogai. Mane jau rengėsi vežti namo, o aš ir toliau sakau, kad nejaučiu kojų. Tada jau gydytoja ėmė apžiūrinėti, atliko tyrimus, paskyrė reabilitaciją, kuri niekuo nepadėjo, bet išvykusi į antrąją reabilitaciją jau pradėjau po truputį judėti“, – pasakojo B. Morkus.
O tuomet kirto dar vienas žaibas – 2009 m. storosios žarnos vėžiu susirgo Belos tėtis. Nors vaikai diagnozės tėvui neatskleidė, sunkiai sergančiam vyrui buvo būtina priežiūra. Pati patyrusi, ką reiškia gulėti slaugos namuose su prie mirties slenksčio esančiais žmonėmis, B. Morkus pasiryžo tėvą prižiūrėti pati.
„Su broliu slaugydavome jį naktimis, kai būklė jau buvo labai prasta ir tėtį paguldė į ligoninę, atriedėdavau vežimėliu, išnešdavau antelę su šlapimu, kartą naktį važiavau keisti permirkusios patalynės, nes tėtis niekam nerūpėjo. Tik kai ligoninės personalas pamatė, kad aš, sėdėdama vežimėlyje, pati viską darau, ėmė tėčiui skirti šiek tiek daugiau dėmesio“, – prisiminė B. Morkus.
Vis dėlto bėdos po vieną nevaikšto – prabėgus vos metams po to, kai į patalą atgulė tėvas, ir pati Bela dėl dar vieno insulto vėl buvo prikaustyta prie lovos. Ji vėl negalėjo judinti rankų kojų, kurį laiką neįstengė ir kalbėti, o paskui kalbos turėjo mokytis iš naujo, nes liežuvis jos visiškai neklausė.
2013 metais insultas vėl pasikartojo. O 2016-aisiais Belą ištiko antras stuburo spinalinis insultas.
„Po ligtolinių insultų aš dar judėjau, bet tada, 2016 metų lapkričio 1 dieną važiuojant iš kapinių vėl pajutau tą baisų jausmą, kai lyg kas peiliu per nugarą pjautų. Jau žinojau, ką tai reiškia. Po to, aš jau pasidaviau, jau nebeturėjau jėgų kovoti nei fiziškai, nei psichologiškai. Psichologė mane įkalbinėjo bent atlikti procedūras, o aš nieko nenorėjau, tik gulėjau ir spoksojau į lubas“, – pasakojo B. Morkus.
Stiprinti rankoms – mezgimas
Bėgo dienos, šias keitė savaitės ir mėnesiai, bet troškimas kabintis į gyvenimą taip ir negrįžo į Belos širdį. Jos brolis Benjaminas neapsikentęs sesers apatijos galiausiai pagrasino išvešiąs ją į slaugos namus, kurie moteriai atrodė baisesni už pragarą.
„Įsijunk nors kompiuterį“, – piktinosi seserį prižiūrintis vyras ir Bela galiausiai pakluso.
Tas vienas mygtuko paspaudimas buvo lyg stebuklas, nes ekrane iškart nušvito centro „Eik“ kvietimas išmėginti specialų judėjimo treniruoklį sunkiai judantiems žmonėms.
„Mąsčiau gal savaitę, kol galiausiai apsisprendžiau suteikti sau paskutinę galimybę. Jei nepavyks, tai nepavyks, bet, maniau, blogiau jau nebus.
Kai nuvykau į tą centrą, mane pamatę jo darbuotojai nustėro, nes visiškai nejudėjau. Brolis turėjo pasirašyti, kad atsako už mano sveikatą ir tada mane šiaip ne taip pastatė į tą treniruoklį. Buvo sunku, bet grįžusi namo nutariau, kad pamėginsiu treniruotis, o tada ėmiau suprasti, kad po kiekvienos treniruotės tampu vis stipresnė. Dirbdama centre „Eik“, pamačiau ir žmones, kurie treniruojasi specialiais triračiais. Kai dar labiau sustiprėjau, paprašiau ir man leisti išbandyti tą triratį“, – prisiminė B. Morkus.
Šį sunkiai judantiems žmonėms pritaikytą įrenginį – specialios konstrukcijos dviratį primenančią triratę transporto priemonę be pedalų – sukūrė danai. Judėjimo bėdų neturintiems žmonėms jis net gali būti pavojingas, o štai tiems, kurie sunkiai vaikšto, triratis padeda bėgti.
„Pradžioje, padedama triračio, dėliojau tik lėtus mažus žingsnelius, bet mane kone užbūrė jausmas, kad vėl stoviu ant savo kojų, kad vėl galiu judėti!
Taip tuos žingsniukus dėliojau dėliojau, o tada kaip tik artėjo kažkokios varžybos ir pareiškiau, kad noriu dalyvauti. Net nemąsčiau, kaip man ten seksis, tik norėjau save išmėginti, bet, visų nuostabai, atbėgau pirma“, – sakė Bela.
Apie tai, kad galėtų nuolat dalyvauti varžybose ir siekti rezultatų tuo metu ji net nemąstė, o paskui užslinko COVID-19 pandemija. Bet net tuomet, nors negalėjo treniruotis su komanda, B. Morkus kasdien mankštinosi namuose.
„Tada pajutau, kad atsileidžia rankos, kurias iki tol sunkiai valdžiau, ir pradėjau megzti šalikus. Kairė ranka po insulto man gana greitai atsistatė, o dešinė ilgai buvo tik kietas sugniaužtas kumštis. Paskui jau pradėjau megzti ir kepures. Viena mano kepurė su kauke net yra kažkokiame muziejuje“, – juokėsi Bela.
Kai pandemija galiausiai atleido savo gniaužtus, moteris buvo pakviesta dalyvauti žmonių su negalia tarptautinėje stovykloje Danijoje. Ten moteris išvyko nieko nesitikėdama, bet laimėjo net tris prizines vietas: 100 metrų triračiu įveikė trečia, 200 metrų – antra, o 400 metrų – pirma.
Po to, ir prasidėjo B. Morkus sportinės karjeros kelias, kuriuo bėgdama ji raškė pergales ir rekordus.
Bet didžiausia jos pergalė, įsitikinusi triratininkė, yra tai, kad ji vėl išties gali judėti.
Vaikystėje dėl širdies ydos ir trumpesnės kojos jai buvo uždrausta dalyvauti net kūno kultūros pamokose, o dabar, nors jau visiškai nevaikščiojo, Bela ne tik stojasi ant savo kojų ir bėga – ji vis rečiau prisimena, kad turi širdies bėdų, jos nekamuoja tachikardija – širdies susitraukimų dažnio padidėjimas ar epilepsijos sukelti nevalingi priepuoliai.
Šokuoja tarsi varlytė
Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatas Naujajame Delyje B. Morkus buvo pirmasis. Nors bėgdama triračiu per įvairias tarptautines varžybas ji nuolat būna tarp lyderių, o iki išvykos į Indiją lietuvės per 20,08 sek. įveikti 100 metrų buvo pasaulio rekordas, Bela vėl nebuvo tikra, kad galės dalyvauti vienose svarbiausių varžybų.
To priežastis – net jai pačiai neaiškūs negalios klasės nustatymo kriterijai. Naujajame Delyje Bela bėgo T71 klasėje, nors, pasitaiko, ji klasifikuojama kaip T72 klasės triratininkė.
Abi šios klasės suskirsto turinčiuosius koordinacijos sutrikimų. Tačiau T71 klasei priskiriami beveik nejudantys atletai, o T72 klasei net tie, kurie gali vaikščioti.
„Aš kvalifikaciją privalau gauti kas metus. Iš pradžių mane patikrina neurologas ir, pagal jo parametrus, visiškai atitinku T71 klasę, nes neturiu refleksų. O pagal mano bėgimo greitį, nes šokuoju kaip varlytė, jiems atrodo, kad priklausau T72 klasei, nors šioje klasėje esu vienintelė nevaikštanti.
Man sako: „Vieną koją statyk paskui kitą.“ Bet aš taip negaliu – kai pradedu bėgti, dešinė koja ima atsilikti, todėl atrodo, kad šokuoju.
Užpernai Danijoje man suteikė T71 klasę, bet po pirmojo bėgimo per varžybas, nors neturėjo tam teisės, jau priskyrė T72 klasę ir net neleido bėgti finale. O paskui vėl pakeitė mano klasę į žemesnę ir dėl to 2023 m. negalėjau bėgti pasaulio lengvosios atletikos čempionate Paryžiuje, nes ten nebuvo tokios triratininkų klasės.
Paskui mano klasę vėl pakėlė, o šiemet birželį darsyk buvau priskirta T71 klasei, tad baiminausi, kad nuplauks dar vienas pasaulio čempionatas. Tačiau šįsyk Indijoje varžėsi ir T71 klasės triratininkai“, – aiškino B. Morkus.
Jausmai išsilieja ašaromis
Prieš beveik devynerius metus jau visiškai praradusi bet kokią viltį kada nors judėti, po pirmųjų treniruočių nedrąsiai pradėjusi svajoti tik apie tai, kad kada nors galbūt vėl galėtų pakilti iš vežimėlio, dabar užsispyrusi vilnietė trokšta dalyvauti dar bent vienose planetos pirmenybėse, varžytis Europos čempionate.
Su triračiu stojusi prie starto linijos ji viską pamiršta – savo negalią, skausmus, rūpesčius ir kasdienybę. Ji negirdi net triukšmo stadione, kaupdamasi savo bėgimui. O kai jau pradeda bėgti, Belai tarsi užauga sparnai ir garsiai šaukdama ji kone skrieja finišo link.
„Bėgdama aš rėkiu. Tas rėkimas man labai padeda, nes taip, matyt, save užvedu. Bėgu ir nieko daugiau nematau – tik tikslą, kurį turiu pasiekti. Bet paskui naktį lovoje ilgai apie viską mąstau, kartais net pravirkstu nuo emocijų, nes esu labai jautri.
O pasaulio čempionate pravirkau ir po finišo. Verkiau ne tik aš – visa komanda, nes būti pasaulio vicečempione yra ne tik mano – visų prie to prisidėjusių ir apskritai visos Lietuvos pergalė“, – įsitikinusi fizinę negalią turinti, bet dvasiškai nepalaužiama triratininkė.
Tą dieną, kai internete pamatė kvietimą sportuoti, Belos gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Ji vėl pakilo iš lovos, vėl pradėjo bendrauti su žmonėmis, vėl ėmė šypsotis ir – svarbiausia – ėmė bėgti.
Tačiau pergalių ji siekia ne tik per varžybas. Kiekvieną dieną Bela pirmiausia bando nugalėti save:„Ta mano kova dėl judėjimo ir apskritai gyvenimo niekada nesibaigia. Į pasaulio čempionato sidabro medalį sudėta nepaprastai daug. Tai – kasdienis juodas darbas be išeiginių.
Tačiau labai trokštu ir toliau varžytis triračiu, labai noriu dalyvauti varžybose ir dar ką nors laimėti – sau, savo komandai, savo Lietuvai. Bet net jei daugiau medalių ir neiškovosiu, aš vis tiek būsiu laimėjusi, nes suteikiau sau galimybę bent pabandyti judėti.“
