Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
„Mano artimieji netiki, kad kada nors atsisveikinsiu su baidarių irklavimu ir visam laikui išlipsiu iš valties“, – šypsodamasis sako aktyvios sportinės karjeros metais buvęs daugkartinis Lietuvos baidarių irklavimo čempionas, o dabar – daugybės pasaulio ir Europos senjorų savo amžiaus grupių čempionatų nugalėtojas bei prizininkas Sigitas Bulovas.
Buvęs policijos pareigūnas iki šių dienų džiugina puikiais pasiekimais ne tik irklavimo takeliuose, bet yra gavęs ne vieną apdovanojimą už gerą tarnybą.
„Sportuoju tikrai ne dėl rezultatų, o tam, kad gerai jausčiausi. Baidarė man padeda atitrūkti nuo dienos rūpesčių ir atsipalaiduoti. Ją irkluodamas, išlieju visas neigiamas emocijas. Žaidžiant futbolą ar krepšinį, kyla ginčų, verda aistros, todėl sunku atsipalaiduoti. Irkluodamas baidarę vienas labai gerai pailsiu“, – pamėgtu sportu džiaugiasi klaipėdietis S. Bulovas.
Su baidarių irklavimu jis buvo tik trumpam išsiskyręs: po karinės tarnybos, kai sukūrė šeimą ir reikėjo ją išlaikyti. Dar vienas svarbus posūkis S.Bulovo gyvenime įvyko 1991-aisiais. Jį sukrėtė tragiški įvykiai Muitininkų pasienio kontrolės punkte ir jau kitą dieną buvęs sportininkas stovėjo prie Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato durų.
„Tuo metu policijoje trūko žmonių. Dėl to ir atėjau ginti tėvynės. Buvau pasiruošęs ginklu duoti atkirtį tėvynės priešams. Tada laikai buvo sudėtingi, todėl apie irklavimą nebuvo nė kalbos“, – pirmuosius darbo metus policijoje prisiminė S.Bulovas.
Esate didelis ilgaamžiškumo pavyzdys: įžengęs į šeštą dešimtį, vis dar aktyviai irkluojate baidarę ir sėkmingai pasirodote per pasaulio ir Europos meistrų žaidynes bei čempionatus. Ar esate suskaičiavęs, kiek iš viso pelnėte medalių?
Kiek iš viso pelniau medalių per visus savo irklavimo metus, tiksliai negaliu pasakyti.
Niekada jų nebandžiau suskaičiuoti, bet, manau, turėtume kalbėti apie šimtus jų.
Labiausiai vertinu iškovotas pergales per pasaulio meistrų žaidynes ir čempionatus, į kuriuos susirenka stipriausi irkluotojai iš tolimiausių kraštų.
Pasaulio meistrų sprinto čempionatuose, kurie vyksta nuo 2009 metų ir kuriuose dalyvauju kasmet, iškovojau 24 medalius: 11 aukso, 10 sidabro ir 3 bronzos.
Jėgas bandžiau dvejose pasaulio meistrų žaidynėse: 2013–aisiais Turine (Italija) laimėjau 2 aukso ir 2 sidabro medalius ir 2017–aisiais Oklande (Naujoji Zelandija) – 4 aukso ir 4 bronzos apdovanojimus.
Aštuonis kartus dalyvavau pasaulio maratono čempionatuose, kuriuose kiekvieną kartą tenka rungtis su lyderiais iš pietų, kas mums, šiauriečiams, pakankamai sudėtinga, kadangi neturime sąlygų irkluoti visus metus, kaip jie.
Mišrių dviviečių baidarių lenktynėse kartu su Aida Vilimiene laimėjome po vieną aukso, sidabro ir bronzos apdovanojimą.
Baidarių irklavimu susidomėjote dar jaunystėje, per Lietuvos čempionatus, dažniausiai irkluodamas dvivietę ir keturvietę baidares, tapote daugkartiniu čempionu ir prizininku. Kas jus sudomino irklavimu?
Sportui visada buvau neabejingas. Anksti išbandžiau daugelį sporto šakų, kurios buvo kultivuojamos Klaipėdoje ir kur gyvenau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Labiausiai sužavėjo baidarės, jas kiekvieną dieną matydavau Danės upėje.
Gyvenau šalia tuometės irklavimo bazės, todėl 1977 metais nutariau išbandyti ir šią sporto šaką pas trenerį Stasį Vyšniauską.
Į pirmąją treniruotę vasarą susirinko per 10 mūsų draugų kompanija. Tačiau rudenį, atšalus orams, mūsų teliko gal 3 ar 4, o dar po poros metų – tik aš vienas.
Irklavimas – daug jėgos, ištvermės ir valios pastangų reikalaujantis sportas, kuriame svarbi disciplina.
Buvau ne tik užsispyręs ir disciplinuotas, bet ir labai, kartais netgi pernelyg, energingas.
Sportas padėdavo šią energiją iškrauti, nusiraminti. Tuo metu to, žinoma, nesupratau, irkluodamas jaučiausi gerai ir tiek, tai ir buvo pagrindinė priežastis pasilikti.
Kas labiausiai įsiminė iš didžiojo sporto?
Geresnių rezultatų Lietuvos čempionatuose bei kitose sąjunginėse varžybose pavykdavo pasiekti, irkluojant vienvietę bei dvivietes baidares su Ričardu Mickevičiumi, Aleksejumi Rumiancevu, Sigitu Šiursku ir porininku iš Latvijos Mariumi Grodnia.
Taip pat neblogai sekdavosi keturviečių baidarių lenktynėse, kuriose ne kartą su komandos draugais tapome Lietuvos ir Baltijos čempionatų bei SSRS Ginkluotųjų pajėgų prizininkais.
Tais laikais per pratybas buvo išlieta nemažai prakaito, tačiau į pasaulinius vandenis išplaukti taip ir nepavyko.
Labiausiai įsiminė gal ne pergalės, o alinančios ir sunkios treniruotės, ledinis vanduo, kuriame ne kartą teko išsimaudyti.
Irkluodavome bet kokiomis oro sąlygomis, kartą yra tekę pakliūti net po ledo gabalų kruša.
Nors tuometė irklavimo bazė neatitiko jokių elementarių higienos sąlygų, bet už tai nesutalpindavo visų norinčiųjų išbandyti šią sporto šaką.
Baigęs profesionalią karjerą, ar ilgai galėjote išbūti be irklavimo, kada vėl sėdote į baidarę?
1981–1984 metais, aktyviai sportuodamas, atstovavau SSRS Ginkluotųjų pajėgų rinktinei.
Baigęs karinę tarnybą, atsisveikinau su baidarių irklavimu, nes prasidėjo kitas gyvenimo etapas: sukūriau šeimą, atsirado vaikai.
Teko dirbti įvairius darbus, išbandyti save verslo sferoje. Sekėsi neblogai, tačiau prasidėjus Lietuvos atgimimui negalėjau likti abejingu to meto įvykiams.
Po 1991 metų liepos 31 dienos Lietuvos pareigūnų žudynių Medininkų pasienio kontrolės poste jau kitą dieną stovėjau prie Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato durų.
Buvau pasiruošęs ginklu duoti atkirtį okupantams bei to meto tėvynės priešams.
Nuo tada prasidėjo mano tarnyba Klaipėdos policijoje. Laikai buvo sudėtingi, todėl apie irklavimą nebuvo nė kalbos, nė minties.
Visą po darbų likusį laiką leisdavau su šeima, vaikais. Jiems ūgtelėjus, stabilizavosi padėtis visuomenėje, atsirado laiko pagalvoti ir apie savo poreikius.
Į baidarę po daugiau nei 15 metų pertraukos atsisėdau 1999-2000-aisiais. Pradžia buvo sudėtinga, nes jau kurį laiką nebuvau fiziškai aktyvus, turėjau didelį antsvorį.
Pradėjau ne tik irkluoti, bet ir bėgioti, kiekvienas įveiktas kilometras buvo tikras iššūkis, kuris 2005-aisiais atvedė į pirmąjį Europos meistrų čempionatą.
Jame keturviečių baidarių lenktynėse su vilniečiais Sauliumi Svaldeniu, Dariumi Čereška ir Gintaru Švenčioniu iškovojome bronzinius apdovanojimus.
Tame čempionate jėgas bandžiau ir vienviečių valčių klasėje – 1000 m distancijoje užėmiau 4-ą vietą, o 200 m finaliniame plaukime, kai medalis atrodė ranka pasiekiamas, iki finišo likus keliems metrams, atsidūriau vandenyje.
Tai, ko gero, vienas įsimintiniausių momentų mano sportinėje karjeroje.
Net 27 metus dirbote Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininku komisaru inspektoriumi, kaip šį atsakingą darbą derinote su mėgstama sporto šaka?
Pradėjus tarnybą policijoje, labai pravertė per sportinę karjerą įgytos savybės – tvirtas ryžtas, užsispyrimas ir atkaklumas.
Nuo didžiojo sporto tuo metu atitolau, tačiau sportinę formą po truputį palaikydavau: žaidžiau krepšinį, futbolą, bėgiojau krosus, plaukiojau baseine.
Visa tai praversdavo tarnyboje. Porą kartų išbandžiau jėgas geriausių Lietuvos policijos valdininkų konkursuose, teorijos bei fizinio–kovinio pasirengimo rungtyse, kurias sudarė 3 km bėgimas, prisitraukimai ir šaudymas, 1996–aisiais užėmiau antrąją vietą, o 1997–aisiais buvau pripažintas geriausiu.
Visi pareigūnai turi skirti laiko fizinės formos, kuri yra būtina tarnybai, gerinimui.
Pradėjęs irkluoti, užuot užsiiminėjęs treniruoklių salėje, kuri buvo įrengta policijos komisariato patalpose, per pietų pertrauką eidavau į irklavimo bazę, kuri buvo vos už kelių šimtų metrų nuo darbovietės.
Čia užsukdavau ir po darbo, irklavimą suderinti su darbu nebuvo sunku.
2015-aisiais liepos pabaigoje Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jus gražiai išlydėjo į atsargą. Ar nuo tos dienos galėjote daugiau laiko skirti irklavimui?
Iš pradžių tokią galimybę turėjau ir ja naudojausi. Tačiau sėdėjimas sudėjus rankas – ne man.
Neužilgo atsirado kita veikla, darbai, per kuriuos laiko pairkluoti kartais ir nebelikdavo.
Vasaros metu užsiimu baidarių turizmu – turiu baidarių nuomos verslą, taip pat organizuoju baidarių išvykas į kitas šalis dalyvauti jose vykstančiuose pramoginiuose plaukimuose.
Tai užima daug laiko. Ypatingai sėkminga šiame versle buvo praėjusi vasara.
Pasižymite ne tik greičiu, bet ir didele ištverme, dalyvaujate maratonuose, įveikiate po 100 km. Kuo jus sužavėjo, tarkime, tarptautinis Vohandu maratonas (Estijoje), kurį ne kartą laimėjote ir tapote prizininku?
Pirmą kartą 100 km Vohandu maratone Estijoje dalyvavau iš smalsumo – norėjau save išbandyti, pasižiūrėti, kaip pajėgsiu įveikti tokį atstumą, kuris tuo metu atrodė ypač didelis.
Kitus tris kartus dalyvavau, jau turėdamas tikslą nugalėti. Keliskart pavyko tai padaryti, tačiau šis plaukimas tikrai niekuo nesužavėjo.
Puikiai prisimenu savijautą po finišo, įveikus šį nuotolį: Estija, balandžio vidurys, oro temperatūra -2+2 laipsniai, organizmas atvėsęs, iki kaulų geliantis šaltis, drebulys, delnai išbrinkę ir nusėti pūslėmis, sunku išlipti iš valties ir apskritai stovėti…
Atsisėdęs nebegali atsistoti, judesiai sukaustyti, didžiulis nuovargis, iš skausmo negali užmigti. Organizmas atsigavo tik po dviejų savaičių.
Toks maratonas galėtų sužavėti, jeigu jame dalyvautum be tikslo laimėti. Savo malonumui ten kasmet susirenka tūkstančiai baidarių irklavimo entuziastų.
Tada gali pasimėgauti nepaprasto grožio Estijos gamta, Vohandu upės rėvomis, slenksčiais bei senoviniais vandens malūnais.
Siekis laimėti įaugęs į mano kraują, tad tikriausiai niekada šio žavesio nepatirsiu.
Kokią ilgiausią distanciją esate įveikęs, kurioje valtyje ir distancijoje jaučiatės geriausiai?
100 km Vohandu maratonas ir yra ilgiausia distancija, kurią esu įveikęs. Šį atstumą dviviete baidare įveikiau keturis kartus: du kartus 2009 ir 2010 metais su kauniečiu Juozu Gurevičiumi tapome prizininkais, o su vienu tituluočiausiu visų laikų Lietuvos baidarininkų Vidu Kupčinsku 2011-aisiais ne tik nugalėjome, bet ir pasiekėme geriausią šios trasos rezultatą (6 val. 49 min.).
Po metų, 2012–aisiais, irkluodamas poroje su kita Lietuvos irklavimo žvaigžde Jonu Ragausku, šį rezultatą dar kartą pagerinome, 100 km nuotolį įveikėme per 6 val. 47 min.
Geriausiai jaučiuosi bei svariausių rezultatų esu pasiekęs 1000 bei 2000 metrų nuotoliuose, irkluodamas vienvietę baidarę.
2012-aisiais pasaulio meistrų čempionate Vokietijoje ir 2014-aisiais Austrijoje 2000 m nuotoliuose iškovojau antrąsias vietas, o 2015–aisiais Portugalijoje – trečiąją.
Pasaulio meistrų čempionatuose dviviečių baidarių varžybose tekdavo varžytis su 10 metų už save jaunesniais sportininkais, nes mano porininkas Vidas Kupčinskas už mane yra jaunesnis 8 metais.
Tai – ir papildomas iššūkis, ir galimybė. 2016-aisiais Trakuose nugalėjome 2000 m nuotolyje.
2014 ir 2018 metais pasaulio čempionatuose iškovojome sidabro medalius.
Sidabru pasipuošėme ir 2013-aisiais vykusiose pasaulio meistrų žaidynėse Turine.
2019-ųjų Europos meistrų žaidynėse aukso medalius dviviečių baidarių maratono varžybose iškovojau su Verneriu Šermoku, su kuriuo irkluoti pradėjome dar 1976-1977 metais Klaipėdoje. Sprinto rungtyse tose žaidynėse tapome prizininkais.
Jums įspūdingas buvo 2017–ųjų sezonas: pasaulio meistrų žaidynėse Oklande keturis kartus tapote čempionu ir keturiskart – bronziniu prizininku, o pasaulio meistrų maratone dar pelnėte ir bronzos medalį. Ar tai buvo patys geriausi jūsų metai karjeroje?
Sunku pasakyti, ar tai buvo patys geriausi metai. Išskirti kažkuriuos vienus metus sudėtinga, kadangi per visus pasiekiau pergalių, kuriomis labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Tačiau tikrai galėčiau teigti, kad 2017 metai buvo įsimintiniausi per visą sportinę karjerą.
Pasaulio meistrų žaidynės tais metais buvo surengtos Naujojoje Zelandijoje.
Finaliniai plaukimai Lietuvos laiku vyko 3 valandą nakties. Nors besirengdamas toms varžyboms treniruotes pradėdavau 21-22 val., laiko skirtumas vis vien darė savo.
Dienomis vaikščiodavau mieguistas, o naktimis nelabai galėdavau užmigti.
Nepaisant to, labiausiai vertinu tose žaidynes iškovotą bronzos medalį 1000 m distancijoje, irkluojant vienvietę baidarę, o dviviečių baidarių lenktynėse su australu Darenu Lee 1000, 500 ir 200 metrų nuotoliuose varžovams nepalikome jokių vilčių mus aplenkti.
Tais pačiais metais Pietermarizburge (Pietų Afrikos Respublika) per pasaulio maratono čempionatą mišrių dviviečių baidarių varžybose su Aida Vilimiene pelnėme bronzos apdovanojimus.
Pati kelionė į PAR kėlė šiek tiek nerimo – viešojoje erdvėje teigiama, kad nusikalstamumas toje šalyje yra pats didžiausias pasaulyje, todėl į ją vykti ypač pavojinga.
Realybėje to patirti neteko. Nors Pietermarizburge, turinčiame per 600 tūkst. gyventojų, baltaodžių žmonių nesutikome, tačiau juodaodžių priešiškumo neteko pajausti – visur sutikdavo svetingai ir su plačia šypsena.
To miesto priemiestyje Hovike vietiniai gyventojai, pamatę ant mano kepurėlės užrašą Lietuva, šūktelėjo: „O! Sabonis“.
2023-aisiais kovo 26 dieną jums sukaks 60 metų, ar dar ilgai žadate sportuoti?
Atsiriboti nuo šio sporto ir dalyvavimo varžybose buvau nusprendęs po 2017–ųjų sezono.
Tačiau mano pasiekimais be galo džiaugėsi mano anūkėlė Miglė, kuriai tuo metu buvo penkeri. Tai paskatino mane dar šiek tiek tęsti šią veiklą.
Kiek laiko tai darysiu, tiksliai negaliu pasakyti. Mano artimieji netiki, kad kada nors apskritai nustosiu tuo užsiimti. Pagyvensim, pamatysim.
Ar šeimoje esate vienintelis sportininkas?
2000-aisiais baidarių irklavimo treniruotes pradėjo lankyti sūnus Darius bei dukra Sandra, su jais kartu irkluoti pradėjau ir aš.
Sūnus savaitę ar dvi pairklavęs nusprendė, kad iš tokios veiklos pinigų neuždirbs, todėl šį sportą metė. Dukra irklavo ilgiau, apie 6 metus.
Per tuos metus tapo Lietuvos čempione, 2005-aisiais atstovavo Lietuvai pasaulio jaunių čempionate, dalyvaudavo įvairiose tarptautinėse regatose bei maratonuose.
Po ilgos pertraukos, 2019–aisiais kartu su ja dviviete baidare pirmieji įveikėme Venecijos (Italija) maratoną, tais pačiais metais dalyvavome Europos meistrų žaidynėse ir mišrių keturviečių baidarių 30-34 metų amžiaus grupės varžybose laimėjome sidabro medalius.
Praėjusiais metais išbandėme naują šeimyninės dvivietės baidarės įgulą su aštuonmete anūke Migle.
Nors valtis slydo neblogai, tačiau jos prikalbinti kitai treniruotei nepavyko. Kur kas labiau anūkė mėgsta karatė treniruotes, kurias lanko jau antrus metus.
Praėjusiais metais ji išlaikė oranžinio diržo egzaminą ir kaip tik dabar intensyviai rengiasi mėlynos juostelės egzaminui.
Visą gyvenimą dėl mano užimtumo priekaištavusi žmona susitaikė su tuo ir pati pradėjo aktyvų gyvenimo būdą – šoka linijinius šokius klube „Kregždutė“, kur viena ir su komanda jau yra laimėjusi ir įvairių prizinių vietų.
Karantino metu, sustojus šiai veiklai, ji kiekvieną dieną pradėjo vaikščioti pėsčiomis.
2019-aisiais sausio 14 d. buvo pakeistas juridinio asmens Baidarių ir kanojų irklavimo sporto klubo „Angelai“ pavadinimas į klubą „Sportuok su Sigitu“. Tad prasiplėtė veikla, papasakokite apie šį sporto klubą, kuriam vadovaujate?
Baidarių sporto klubą „Angelai“ įkūriau dar dirbdamas policijoje, siekdamas šiam sportui suburti kolegas.
Pagrindinį šio klubo komandos branduolį sudarė policijos pareigūnai ar jiems prijaučiantys sportininkai, tai atitinkamai reprezentavo ir pavadinimas, kuris reiškė angelų sargų trumpinį.
Išėjus iš policijos, ilgainiui nutrūko klubo sąsajos su policijos pareigūnais – klubo veikla darėsi vis įvairesnė, įtraukianti labai skirtingus žmones. Galiausiai klubo pavadinimas nebeatitiko savo esmės, todėl teko jį keisti.
Šiuo metu pagrindinį klubo branduolį sudaro baidarininkai Aida Vilimienė, Sandra Romienė, Verneris Šermokas, Gintautas Šiaškus, Artūras Keselmanas, Arvydas Maciūnas, Denisas Makarevičius.
Klubo vardą garsinti padeda kaunietis Vidas Kupčinskas, vilnietis Jonas Ragauskas, panevėžietė Aleksandra Čechova bei JAV gyvenantis Aleksandras Ambotas, su kuriuo dvivietę baidarę irkluojantis Gintautas Šiaškus pasiekė daug puikių pergalių pasaulio čempionatuose bei žaidynėse.
Dalyvaujame ne tik irklavimo varžybose. Aida Vilimienė pasiekia gerų rezultatų ir gerina Lietuvos plaukimo veteranių rekordus.
Kiekvienais metais dalyvaujame įvairiose bėgimo varžybose, pėsčiųjų žygiuose, kuriuose įveikiame po 35-50, 75 km, o 2019 metais Liepojoje Sandra Romienė, Remigijus Romas ir Nerijus Romas per 19 valandų nužingsniavo 100 km nuotolį.
Esame Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ nariai, kuri bendram tikslui vienija 42 įvairių sporto šakų klubus.
Pagrindinis „Penkių žiedų“ asociacijos tikslas – dalyvauti ir atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos meistrų žaidynėse, koordinuoti asociacijos narių veiklą.
Mūsų klubo gyvybingumas priklauso nuo to, kiek klubo nariai turi entuziazmo, valios, užsispyrimo ir ryžto dalyvauti įvairiose varžybose.
Ne paskutinio svarbumo yra ir finansų klausimas, kuris varijuoja priklausomai nuo varžybų pobūdžio ir vietos – neretai organizuojamės išvykas į kitas šalis, susidaro nemaža dalis išlaidų, kurias tenka padengti iš savo asmeninių lėšų.
Dažniausiai daugiau išleidi, nei uždirbi. Klubo veikla plėtojama iš idėjos, nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima iš jos uždirbti.
Ar COVID-19 pandemija smarkiai sujaukė jūsų klubo gyvenimą, kokias viltis siejate su šiais metais?
Dėl pandemijos, kuri prasidėjo praėjusiais metais, buvo atšauktos visos baidarių ir kanojų irklavimo varžybos, kiti sportiniai renginiai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Užsidarė sienos Europoje ir pasaulyje, todėl neturėjome galimybės apskritai niekur išvykti.
Tai būdavo ypač smagu anksčiau, subūrus komandą ir rengiantis išbandyti naujus vandenis.
Kita vertus, Lietuvoje ypač aktyvus buvo baidarių irklavimo turizmas. 2020-ųjų vasara, kaip niekada, buvo užimta.
Ir šiemet tikiuosi tokio pat didelio užimtumo baidarių turizme. Dėl būsimo varžybų sezono, nors ir gaubia nežinia, tačiau esame fiziškai aktyvūs: judame, rengiamės, palaikome sportinę formą ir tikimės geriausio.
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
