„Parkour Skills 2023“ varžybose kiekvienas buvo nugalėtojas

Marytė Marcinkevičiūtė

Vilniaus parkūro akademija, įgyvendinama projektą „Judėjimo menas“, bendrai finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, surengė mokinių tarpusavio varžybas „Parkour Skills 2023“.

Varžybos buvo emocingos, jaunimas azartiškai, pasikliaudamas tik savo jėgomis, šokinėjo per kliūtis, bendravo tarpusavyje.

Parkūro entuziastams svarbiausia buvo nugalėti baimę ir iššūkius bei pademonstruoti savo sugebėjimus, kuriuos jie tobulina per treniruotes.

Vilniaus parkūro akademijos treneris, projekto „Menas judėti“ idėjų generatorius Gediminas Paulauskas plačiau pasakoja apie „Parkour Skills 2023“ varžybas ir susitikimą su sportininkų tėvais.

Tik praėjusių metų rudenį VšĮ „Vilniaus vaikų gimnastikos studija“ atidarė pirmąją Lietuvoje profesionalią parkūro vidaus aikštelę ir pakvietė pasivaržyti vyresnius nei 14 metų vaikus. Ar tada galėjote pagalvoti, kad neprabėgus nė pusmečiui, parkūras taip užkariaus paauglių širdis ir jie Vilniuje plūs lankyti šios sporto šakos pratybas?

Tikrai nesitikėjau, bet galėjau įsivaizduoti: diskutuojant su bendruomene vis nujausdavome, kad, atrodo, tereikia sudaryti galimybes ir atsiras daug norinčiųjų.

Dabar parkūras yra ant bangos, tik mokėk kontroliuoti bei viską teigiamai išlaikyti.

Kuo patraukli ši nauja jaunimo laisvalaikio forma parkūras, kurio šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias reikia įveikti?

Parkūras patrauklus tuo, kad tave gali ugdyti į kūrybinį asmeniniams tikslams arba tikslingą specifiniams iššūkiams judėjimą.

Šis judėjimas paruošia ne tik stiprų kūną, bet ir mintis bei protą. Leidžia tau žaisti erdvėje, mėgaujantis savo treniruotės laiku, o kartu tobulėti fiziškai ir psichologiškai.

Praėjusiais metais surengėte pirmąsias varžybas „Pirmasis vidinis parkūro šuolis“, o dabar jau organizavote rimtas „Parkour skills 2023“ varžybas, kurias galėjo stebėti ir jaunųjų sportininkų tėvai. Papasakokite plačiau apie jas, koks liko įspūdis?

Pirmiausiai – be galo džiaugiuosi visu renginio planavimu, organizavimu, vykdymu ir kontrole.

Turiu nuostabią komandą, su kuria parodėme, kokio lygio renginiai gali būti organizuojami vaikams ir jų tėvams.

Tai – nuostabios asmenybės, parkūro treneriai: Dovydas, Domantas ir Vėjas. Taip pat, super direktorė Urtė Juozapaitienė.

Antra – išsigandome, kad netilpsime į programą, nes dalyvavo 100 parkūro mėgėjų.

Tačiau visur puikiai sutilpome, bet ateityje, siekiant, jog būtų laisviau, reikėtų numatyti daugiau kategorijų.

Trečia – įspūdžiai iki dabar verčia šypsotis. Buvau renginio pagrindinis organizatorius, teisėjas ir vedėjas, todėl man renginys vienas, du ir praskrido.

Kadangi su treneriais kartu ir teisėjavome, tai buvo labai gera matyti mūsų mokinių džiaugsmą, susikaupimą, įveikiant visus jiems numatytus iššūkius, bet ir nelengva laikytis trenerių susitarimo – taškais nenuolaidžiauti savo auklėtiniams.

Mums pavyko, kiekvienas šiose varžybose buvo nugalėtojas. Buvo daug garso, pozityvo, negatyvo, džiaugsmo, pykčio, iššūkių, klaidų, asmeninių laimėjimų, energijos, šuolių, kritikos, pagyrimų, juoko, palaikymo – iš viso to šis stiprus ekstremalaus sporto renginys ir susidėjo.

Kaip reagavo tėvai, kurie iš arti pamatė, koks pavojingas yra šis ekstremalus sportas, kurį pasirinko jų vaikai?

Į renginio programą tėvelių veikla savanoriškai patikrinti jų gabumus parkūro pagrinduose buvo įtraukta pačioje pradžioje.

Vien šios programos dalimi leidome suprasti, kaip nėra lengva šuoliuoti per kliūtis ar kitaip valdyti savo kūną erdvėje.

Renginyje buvo ir nukritimų, ir atlikimų iš pirmo karto. Buvo tėvelių, kurie pergyveno, ir tų, kurie labai palaikė, skatino įveikti, patarinėjo.

Buvo net ir tų, kurie prieštaravo teisėjų sprendimams. Manau, tėvų reakcijos natūralios, stebint ekstremalaus sporto renginį.

Su kiekvienu tokiu renginiu tėvai gauna didesnį supratimą, kad ši sporto šaka reikalauja pasiruošimo, susikaupimo, tikslumo, ypatingai atliekant pavojingesnius šuolius.

Ar per atviras pamokas ir varžybas nepajutote, jog tėvai gali uždrausti savo jaunosioms atžaloms lankyti parkūrą, apie ką su jais kalbėjotės?

Atvirų pamokų tikslas buvo parodyti tėveliams, kaip vyksta parkūro treniruotės nuo pradžios iki pabaigos.

Jiems leidome stebėti ir nagrinėti ne tik vaikų susikaupimą, įsitraukimą, bet ir trenerių darbą.

Atvirų pratybų pabaigoje kiekvienas treneris supažindino tėvus su artėjančiomis varžybomis, atsakė į klausimus.

Klausimų buvo įvairių, bet pojūčio, kad tėvai savo vaikams norėtų uždrausti lankyti treniruotes, tikrai nebūta.

Nemaža dalis tėvelių teiravosi, ar jų vaikui, atsižvelgiant į jų įgūdžius, vertėtų dalyvauti varžybose.

Mes, treneriai, leidome suprasti, jog varžybose dalyvaujama ne dėl to, kad nugalėtum, o dėl bendros emocijos, kuri renginio metu motyvuoja, leidžia tobulėti, suprasti, palaikyti, džiaugtis ir t.t.

Tai – asmeniniai ir komandiniai laimėjimai, kurie per emocijas pasiekiami varžybose.

Paprastai pusmetis – trumpas laiko tarpas, siekiant gerai fiziškai pasirengti ir dalyvauti varžybose. Ar parkūrui to pakanka?

Priklauso, kokio lygio varžybos. Šiuo atveju tai buvo Vilniaus parkūro akademijos trenerių organizuotos vaikų varžybos.

Visas iššūkių sudėtingumo lygis buvo pritaikytas vaikų gebėjimams. Visi vaikai gebėjo atlikti triukus, šuolius, o taškų skaičių lėmė atlikimo tikslumas arba pasirinkimas – bijoti ar bandyti.

Kalbant apie pasiruošimą kažkokiam aukštesniam lygiui, yra vaikų, kurie geba ir greitai tobulėja, bet yra vaikų, kurie tobulėja po truputį.

Tam įtakos turi ankstesnis aktyvumas, jau lankyti ar paraleliai lankomi papildomi užsiėmimai bei motyvacija, moralinis pasirengimas.

Merginai ar jaunuoliui užsirašius lankyti jūsų vadovaujamą grupę, nuo ko pradedate, manau, kad pirmiausiai juos stiprinate fiziškai?

Vaikams atsibostų tik fiziniai statiniai ir dinaminiai pratimai, kad galėtume prieiti prie pačių parkūro judesių.

Parkūre žmogus stiprėja būtent užsiimant šiuo sportu, atliekant šuolius, besimokinant įvairius judesius.

Pradedame nuo pagrindų, tiek fizinių, tiek parkūro įvairių pratimų.

Stengiamės, kad būtų kuo mažiau monotonijos ir viskas jungtųsi į vieną, kad treniruotėje būtų ir naudinga, ir tuo pačiu smagu, būtų kaip žaidimų aikštelėje.

Taip tikslingai vienu metu lavinama jėga, koordinacija, greitis ir plastika.

Kiek dabar vaikų lanko jūsų treniruotes ir ar matote jų pažangą?

Vien pas mane per visas grupes treniruotes lanko 60 mokinių ir, jei tik pavyktų skirti daugiau dienų ir laiko, tai, manau, būtų dar daugiau.

Susumavus visų trenerių auklėtinius, manau, kad turime apie 250 lankančiųjų.

Treniruoti vaikus padeda pati jų motyvacija, pozityvumas, nusiteikimas ir parkūro erdvė, kuri suteikia saugias sąlygas.

Ir kas be ko – internetas, kur tenka panagrinėti ir sekti parkūro rinką užsienyje, kaip ten atrodo šis judėjimas, treniruotės, renginiai.

Būtina ir pačiam šioje disciplinoje tobulėti, nepamiršti savęs, nes kai pats judi ir treniruojiesi – gebi atrasti daug naujų dalykų, kuriuos gali perteikti savo mokiniams.

Pažanga matyti: vienų greičiau, kitų lėčiau. Kiekvienas vaikas ir jų gabumai yra skirtingi.

Žinoma, norėtųsi jau kitą dieną matyti tą pažangą, bet reikia suprasti, jog viskas vyksta pamažu, tikslingai lankant treniruotes.

Ar sunku išugdyti gerą parkūro sportininką ir kiek metų tam reikia?

Nieko nėra lengva, tereikia kantrybės ir nenuleisti rankų. Ne viskas priklauso nuo trenerio, todėl gali pakakti ir metų, o kitiems trejų ar penkerių.

Kokią svajonę norėtumėte įgyvendinti?

Mano, trenerio, svajonės būtų:

1. Nusivežti vaikus į parkūro šalį – Prancuziją, būtent į pirmąją lauko parkūro aikštelę-sieną – Dame Du Lac.

2. Pasikviesti parkūro pradininką, prancūzą Davidą Belle į Lietuvą ir kartu pasitreniruoti ar bent jau surengti seminarą, kuriame jis būtų svečias, pašnekovas.

Vilniaus parkūro akademijos projektas „Judėjimo menas“ bendrai finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos