Dominykas Genevičius, sportas.info
Lietuvos fechtuotoja Viktė Ažukaitė šiais metais yra nusiteikusi proveržiui. Pernai nusikėlus olimpinei atrankai, ji toliau intensyviai dirbo ir tobulino įgūdžius tam, kad šiais metais būtų dar stipresnė.
Po ilgos karantininės pertraukos ji į varžybų ritmą sugrįžo kovo 13 dieną, kuomet Kaune tapo Lietuvos taurės laimėtoja. Bet visi suprantame, kad Lietuvoje pergales pasiekti yra viena, o užsienyje – visai kas kita. Praėjusį savaitgalį ji startavo pasaulio fechtavimo špaga taurės etape Kazanėje (Rusija), kur pateko tarp 64 geriausiųjų. Tačiau labiau nei užimta vieta V. Ažukaitę pradžiugino jos pademonstruota forma ir mestas iššūkis pasaulio elitui.
Trečiajame atkrintamųjų varžybų rate V. Ažukaitė susitiko su trečią reitingą turnyre turėjusia kine Sun Yiwen, kuri yra 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vicečempionė ir bronzos medalio laimėtoja. Po labai atkaklios kovos pergalę 12:11 išplėšė Kinijos sportininkė. Palyginimui galima pridurti, kad V. Ažukaitės reitingas turnyre buvo 108-as.
Pirmajame rate V. Ažukaitė 15:7 nugalėjo 21-ą reitingą turėjusią vengrę Ediną Kardoš, o antrajame 14:13 palaužė venesualietę Marią Martinez (85 reitingas).
Lietuvos sportininkė savo svajonės – kelialapio į olimpines žaidynes – sieks balandžio 24-25 dienomis Madride (Ispanija) vyksiančiame Europos zonos olimpiniame atrankos turnyre.
– Kokios nuotaikos po pasaulio taurės etapo Rusijoje?, – Sportas.info paklausė V. Ažukaitės.
– Nuotaikos tikrai labai geros. Su trenere džiaugiamės, kad matosi aiškus patobulėjimas mano fechtavime ir tai atsispindi rezultatuose.
– Vos nenugalėjote tituluotos kinės. Ar pritrūko tik sėkmės?
– Kova buvo tikrai įtempta.Visą kovą teko vytis, bet tai tik parodė gerą mano fizinį, psichologinį ir taktinį pasiruošimą, kuris leido lygiai kovoti su 3-iu pasaulio reitingu. Mūsų sporte vieno taško persvara dažnai laikoma sėkmės dalyku, kadangi šansų įdurti ir laimėti yra 50/50. Todėl galima sakyti, jog tą dieną pritrūko šiek tiek sėkmės, bet toks jau tas fechtavimo sportas.
Tikrai ne pirmą sykį teko kovoti lygiai su olimpine prizininke, kadangi jau esu pasiekusi tokį lygį, jog fechtuotojos reitingas ar titulai nesukelia man įtampos. Galiu kovoti su bet kuria priešininke. Visgi ši kova su suteikė man dar daugiau pasitikėjimo, kad galiu ateityje parodyti dar geresnius rezultatus, nes, nors ir neturėjau tokių gerų treniruočių sąlygų ar olimpinių titulų, kaip mano varžovė, vis tiek ant takelio buvome lygiavertės. Tai matyt reiškia, kad aš taip pat kažkada galiu tapti olimpiete.
– Kaip karantinas pakeitė tavo praėjusius metus ir planus? Galbūt papildomi metai išėjo į naudą?
– Pirmas karantinas buvo paskelbtas kaip tik prieš svarbiausias praėjusių metų varžybas – Europos zonos atrankinį turnyrą dėl kelialapio į olimpines žaidynes. Nors tuo metu atrodė, kad visas darbas nuėjo perniek, tačiau dabar drąsiai galiu sakyti, kad man šie metai buvo itin į naudą.
Praėjusiais metais, likus porai mėnesių iki atrankinių, turėjau didelių sveikatos problemų, nes organizmas buvo visiškai išsekęs nuo didelių fizinių krūvių. Praėjus metams, džiaugiuosi, kad organizmas yra pilnai atsigavęs, taip pat pradėjome dirbti su nauju bendro fizinio pasiruošimo treneriu, kas leido padidinti mano reakcijos greitį. Kartu su mama (kuri taip pat yra mano pagrindinė fechtavimo trenerė) dar labiau išsigryninome mano fechtavimo stilių ir jį dar labiau atidirbome. Dar vieneri metai taip pat davė ir psichologinės brandos, kas jaučiasi ir mano fechtavime.
– Kokias viltis dedi į olimpinę atranką?
– Mano tikslas visada buvo ir yra patekti į olimpines žaidynes. Jei ne į šias, tai kitas ar dar kitas. Tuo ir žavus šis sportas, kad gali sportuoti elitiniame lygyje iki tol, kol leidžia sveikata. Kaip seksis atrankiniame turnyre dėl kelialapio į olimpines žaidynes, parodys tik laikas, bet jei fechtuosiu taip, kaip paskutinėse varžybose ir nepritrūksiu sėkmės, tai viskas įmanoma!
– Kaip apskritai atradai fechtavimą?
– Fechtavimas yra įaugęs mano šeimos kraujyje. Mama buvo fechtuotoja iki 30-ies, o po to tapo trenere, todėl iki šių dienų ruošia Lietuvos fechtavimo rinktinės narius. Sesė taip pat rimtai užsiiminėjo šiuo sportu, tačiau šiuo metu jau turi sukūrusi šeimą ir siekia karjeros banke, o jos vyras taip pat yra buvęs fechtuotojas. Tėtis visuomet vežiodavo mus tris į varžybas. Iš pradžių – mamą, o vėliau ir mus su sese, todėl patirties ir taktinių patarimų tikrai gali duoti. Nors nuo 8-ių metų būdavau salėje, tačiau pradžioje tai buvo labiau fizinio užimtumo forma, tačiau su kiekviena maža pergale prisirišimas prie šio sporto vis augo. Kai pati pradėjau jausti malonumą iš fechtavimo ir tą euforijos jausmą įdūrus tobulą dūrį, supratau, kad šis sportas tikrai man.
– Ar Lietuvoje netrūksta konkurencijos?
– Lietuvoje konkurencijos tikrai trūksta. Suaugusių lygyje yra keletas merginų, kurios kovoja su manimi tolygiai, bet tam, kad greičiau tobulėčiau, reikia daug stipresnių už mane varžovių. Todėl tik pasitaikius progai, vykstu į stovyklas ir turnyrus užsienyje. Aišku, viskas remiasi į finansus, todėl džiaugiuosi, kad sulaukiu pagalbos iš federacijos, LTOK ir savo klubo, nes tik taip ir toliau galiu sistemingai siekti savo svajones papulti į olimpines žaidynes.
