Marytė Marcinkevičiūtė
Legendinis Lietuvos baidarininkas, 2002 m. pasaulio ir Europos čempionatų bronzinis prizininkas, Pasaulio taurės laimėtojas, 24 kartus šalies čempionas Romualdas Petrukanecas vėl irkluoja.
Su 13-mete dukra Emilija jis jau kelerius metus dalyvauja Vilniaus regatos varžybose ir turistine baidare įveikia apie 10 km nuotolį nuo Valakampių antrojo paplūdimio iki Vingio parko tilto.
„Tai mano regata, – šypteli R.Petrukanecas. – Manau, kad ir šiemet joje bandysiu jėgas“.
Tačiau meistrų varžybose Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius nedalyvauja: „Kai 2006 metais baigiau karjerą ir po trejų ar ketverių mėnesių vėl sėdau į vienvietę baidarę ir pabandžiau varžybų greičiu įveikti distanciją, pajutau, jog esu išsikrovęs ir neturiu jokio noro sugrįžti į didįjį irklavimą“.
Šiemet gegužės 16 dieną jums sukako 50 metų. Kas labiausiai atmintyje išliko iš jūsų vaikystės ir jaunystės?
Nuo septynerių pradėjau lankyti sportinę gimnastiką pas Iriną Katinienę, todėl vaikystės ir jaunystės atsiminimai yra susieti su sportu.
Sportinės gimnastikos pratybas lankiau apie trejus metus, man, vaikui, tai buvo be galo sunki sporto šaka.
Todėl pirmai progai pasitaikius ir klasiokui pakalbinus lankyti baidarių ir kanojų irklavimą, apie kurį nieko nežinojau, iš karto sutikau ir iš gimnastikos pabėgau.
Atsidūriau pas savo pirmąjį trenerį Feliksą Rubcovą, kuriam praėjusiais metais jau sukako 80 metų.
Buvote vienas tų irkluotojų, kuriam teko išgyventi pirmuosius sunkius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Koks tada buvo mūsų baidarių ir kanojų irklavimas?
Man, šešiolikmečiui, 1989-1991 metai buvo patys sunkiausi. Norėjosi tapti profesionaliu irkluotoju, bet nebuvo sportinio inventoriaus, treniruočių sąlygų, lėšų, treneriai keitėsi vienas po kito.
Situaciją kiek gelbėjo tai, kad kaunietis treneris Juozas Gedminas buvo subūręs studentus baidarininkus ir galėdavo rengti stovyklas Birštono irklavimo bazėje.
Tai aš ir dar keli paaugliai jauni irkluotojai treniravomės vienoje grupėje. Bet varžybos būdavo tik respublikinės, jokių tarptautinių.
Buvo tik treniravimasis dėl treniravimosi. Ir tik 1991-ųjų vasarą atsivėrė tarptautinių varžybų durys – Pasaulio taurės.
Ar nesigailite, kad sportinę gimnastiką iškeitėte į baidarių ir kanojų irklavimą?
Kaip minėjau, iki šiol puikiai atsimenu savo pirmosios trenerės vardą ir pavardę.
Ir atsimenu ne šiaip sau, nes sportinė gimnastika – jaunųjų sportas, vaikai pradeda rimtai užsiiminėti nuo 5-6 metų ir dirba tikrai nevaikiškai.
Buvo nepaprastai sunku, bet išmokau disciplinos, drausmės, įgijau supratimą, kas yra sportas.
Man sportas nebuvo pramoga ar linksmas laiko praleidimas, tai buvo tikrai sunkus, disciplinuotas ir profesionalus darbas.
Kai tėvų išsiprašiau pereiti į baidarių irklavimą, lengviau atsipūčiau, nes irklavimas buvo kiek lengvesnis.
Iširkluodavau į ežerą ir būdavau pats sau šeimininkas. Po gimnastikos salės irklavimas dideliame ežere buvo didžiulė atgaiva.
Net 24 kartus tapote Lietuvos čempionu, irkluojant vienvietę, dvivietę ir keturvietę baidares, buvote Sidnėjaus olimpinių žaidynių kandidatas, tačiau į žaidynes nenuvažiavote, nors gavote olimpinę aprangą. Kokia tai istorija?
Tiesą sakant, į Sidnėjų ir neturėjau važiuoti, neatsirinkau per pasaulio čempionatą.
Tačiau Alvydas Duonėla Lietuvai buvo iškovojęs dvi kvotas, dėl tos papildomos bei laisvos distancijos (vienvietė baidarė 1000 m) kovojau su Vaidu Mizeru.
2000 metų pavasarį Pasaulio taurės etape Belgijoje Vaidą aplenkiau beveik 7 sekundes, o Lietuvos taurės varžybose – 3,9 sekundės, tačiau viskas sprendėsi per Lietuvos čempionatą Šiauliuose.
Visą distanciją užtikrintai pirmavau, po gerų 600 metrų net pradėjau dairytis, kur tas Vaidas, ir tai mane išblaškė.
Praradau slydimą ir kai pagrindinis varžovas pradėjo finišuoti ir atsirado mano akiratyje – susimėčiau. Galiausiai pralaimėjau kelis centimetrus.
Tačiau mane įtraukė į rinktinės atsarginių sąrašą, gavau viską kaip ir pagrindinė rinktinė, bet į Sidnėjų neišvykau. Vaidas Mizeras Sidnėjuje užėmė 15 vietą.
Patys sėkmingiausi jums buvo 2002-ieji, tapote pasaulio ir Europos bronziniu prizininku irkluojant vienvietę baidarę 200 m nuotolyje ir Pasaulio taurę. Ar daug reikėjo nuirkluoti kilometrų ir išlieti prakaito, siekiant užkopti ant nugalėtojų pakylos?
Darbo, žinoma, buvo daug, bet pagrindinis persilaužimo momentas buvo treniruočių stovyklos su Izraelio baidarininku, pasaulio čempionu Michaeliu Kolganovu.
Pradėjęs treniruotis su juo, pajaučiau savo vertę, savo galimybes. Atsirado pasitikėjimas savimi ir tai lėmė kokybės šuolį bei gerus rezultatus per ateinančius kelerius sezonus.
Dalyvavote Atėnų olimpinėse žaidynėse, kaip vertinate savo debiutą jose?
Teisybę sakant, nelabai laikau save tikru olimpiečiu, nes pasikartojo Sidnėjaus istorija: A. Duonėla vėl uždirbo Lietuvai papildomą kvotą, kurią skyrė man.
Olimpinėse žaidynėse užėmiau 19 vietą ir tai man didelio džiaugsmo nesuteikė.
Su didžiuoju irklavimu atsisveikinote, būdamas 33-ejų. Kaip galvojate, ar pavyko iš savęs išspausti viską, ar galėjote pasiekti ir daugiau?
Buvau daugiau 200 ir 500 metrų distancijų baidarininkas, bet mano komandoje buvo du pasaulinio lygio irkluotojai Alvydas Duonėla ir Egidijus Balčiūnas kurie „uždengdavo“ tas distancijas.
Ir nors Pasaulio taurės varžybose sekdavosi gana gerai, bet pasaulio ir Europos čempionatuose dalyvauti tuose nuotoliuose negalėdavau, nepraeidavau naminio barjero.
Karjeros pabaigoje, 2006 metais, į dvivietę baidarę sėdau su 14 metų už save jaunesniu pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionatų prizininku Roku Malinausku.
Irklavome 1000 m distanciją, valtis slydo labai gerai, tikrai buvo galimybė išspausti kažką gero iš šio projekto.
Bet tai reiškė, kad reikės sportuoti dar dvejus metus iki 2008 metų paskutinės atrankos į olimpines žaidynes.
Tada man jau būtų buvę 35-eri. Tuo metu man pasiūlė trenerio darbą tuomečiame Lietuvos olimpiniame sporto centre, todėl daug negalvodamas, ir būdamas moraliai bei fiziškai sveikas, baigiau savo sportinę karjerą.
Jau 2005-aisiais buvote paskirtas Lietuvos baidarių irklavimo rinktinės vyriausiuoju treneriu. Kas sunkiau: pačiam irkluoti ar treniruoti kitus?
Jau nuo sportinės karjeros pradžios žinojau, kad dirbsiu treneriu. Viską tam dariau: mokiausi, bendravau, ieškojau.
Treniruotės su geriausiais pasaulio baidarininkais bei bendravimas su pasaulinio lygio treneriais gilino mano žinias ir be didelio gailesčio perėjau į trenerius.
Kur sunkiau? Gal sportininkui, nes jis dirba ir išsikrauna fiziškai bei morališkai.
Jam patekus į duobę, tikrai sunku išsikapstyti. Treneris? Padepresuoja ir vėl ima švilpuką su chronometru į rankas.
Lietuvos baidarininkai yra didelio meistriškumo. Ar galėtumėte pasakyti, kuris jų – pats geriausias, talentingiausias, perspektyviausias?
Tas, kas laimi, tas ir yra geriausias. Žinoma dabar, kai olimpinės distancijos keičiamos kaip kojinės, sportininkas turi sugebėti labai greitai persiorientuoti ir vėl kilti į viršų.
Apie dabartinius irkluotojus nekalbėsiu, nes jie dar turi ką įrodinėti. O iš vyresnių išskirti geriausią tikrai labai sunku, gal Alvydas Duonėla?
Pakilęs iš niekur, jis tris kartus tapo pasaulio ir du kartus Europos čempionu. Žinoma, kalbu tik apie mūsų sportininkus nuo 1999 metų.
Dar vertas paminėjimo Aurimas Lankas, Rio žaidynių olimpinių žaidynių prizininkas. Visada sportuojant, jis sugebėdavo suderinti valdytojo darbą kredito unijoje.
Tai tikrai labai stebina. Trečias galėtų būti pasaulio jaunių ir Europos jaunimo čempionatų prizininkas Rokas Malinauskas, beprotiškos ištvermės, labai greito atsigavimo ir ypač gero irklavimo jausmo sportininkas.
Deja, Rokas nerealizavo savo potencialo ir vos 23 metų baigė savo sportinę karjerą.
Koks pagrindinis jūsų darbo principas, kuriuo vadovaujatės?
Principai su laiku keičiasi, kaip ir besikeičianti aplinka. Visada duodu kažkiek laisvės savo sportininkams, leidžiu jiems irgi galvoti, ieškoti.
Bet nuo savo sukurtų planų ar idėjų bandau nenukrypti. Labai pasitikiu savo intuicija ir jos klausausi.
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovavime leidžiu žmonėms dirbti savarankiškai: priiminėti sprendimus, daryti ir taisyti klaidas. Pasitikiu žmonėmis, su kuriais dirbu.
Dirbate treneriu ir federacijos generaliniu sekretoriumi, krūvis tikrai didelis, kaip suderinate šias savo pareigybes?
Jau artėja dviejų kėdžių eros pabaiga, nes Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija padarė tam tikrą pabaigą
Įvedė federacijų vadovų kadencijų apribojimus, tai ši mano kadencija, kuri baigsis 2025 -jų pavasarį, man bus paskutinė.
Abu savo darbus suderinti tikrai yra labai sunku: darbas ryte ir vakare, trečiadienį ir sekmadienį, per poilsį.
Kažkam reikia antspaudo su visais pasirašytais protokolais ar veiklos atskaitos už praėjusį ketvirtį. Ir dar – įvairūs patikrinimai ar auditoriai.
Kartu – ir treniravimas, planų kūrimas, stovyklų organizavimas, konfliktų malšinimas.
Pastaruoju metu tai darosi gana sunku, nes ŠMSM nepasitiki federacijomis ir apkrauna nereikalingais darbais, užuot leidusi pačioms vystytis, klysti ir stiprėti.
Tačiau trenerio darbo, tikriausiai, neatsisakysite, nes jus būtų sunku įsivaizduoti be baidarių ir kanojų irklavimo?
Negalėsiu dirbti tik federacijos generaliniu sekretoriumi, tačiau trenerio darbo tikrai nemesiu, nes savęs niekur kitur neįsivaizduoju.
Ar matytumėte žmogų, kuris federacijoje galėtų jus deramai pakeisti?
Yra keli norintys, kurie gali tęsti mano pradėtus darbus, bet kažkuriam išreikšti savo paramą dabar nenorėčiau.
Nepakeičiamų nėra. Kai pradėjau dirbti federacijoje, galvojau, jog paskęsime, bet išsikapstėme.
Niekada jūsų nematome supykusio, kaip pavyksta to išvengti?
Iš tikrųjų pykstu ir labai smarkiai, nes esu Jautis ir gimęs Jaučio metais, tačiau kylančias emocijas stengiuosi užglaistyti savyje.
Žmona sako, kad gal tai šeimos paveldimumas nerodyti pykčio. Dėl visokių kitų menkniekių visą laiką ieškau sau pateisinimo, kad yra rimtesnių dalykų ir nėra čia ko pykti.
Pyktis mano viduje ilgai neužsilaiko, nes gerai žinau, kad su tais žmonėmis reikės toliau dirbti.
Jei ne paslaptis, koks jūsų asmeninis gyvenimas?
Mano žmona Ieva – psichoterapeutė. Auga du vaikai: 13-metė Emilija gerai mokosi, lanko dailės mokyklą ir į sportą žiūri atsargiai, o sūnui Simui ketveri, jis ypatingai aktyvus, vis lenktyniauja: kas toliau, kas greičiau. Gana koordinuotas ir greitas, sportas jam turėtų patikti.
Ilgi išsiskyrimai su šeima stovyklų bei varžybų metu yra nelengvi. Kažkiek gelbsti šiuolaikinės bendravimo priemonės.
Iškilus klausimui, jį galima spręsti iškart. Jei kažkam liūdna ar bloga nuotaika, tai vienas kitą gana lengvai galime pasiekti ir, žinoma, jei kažkokia gera naujiena – ją perduoti gana greitai.
Ar nenorėtumėte, kad sūnus pasektų jūsų pėdomis ir taptų irkluotojas?
Džiaugiuosi, kad sūnus mėgaujasi sportu, bet jam nesakysiu, ko iš jo noriu. Žinoma, būčiau laimingas, jei Simas pasiektų tokį meistriškumą, kokį man pavyko pasiekti baidarių irklavime.
Patekęs pas gerus bet kurios sporto šakos specialistus, jis galėtų irgi kažką svaraus pasiekti.
Šeimos dinastija yra gerai, bet blogai tai, kad ir treniruotės, ir darbas gali būti namie.
Koks jūsų laisvalaikis, pomėgis?
Gal geriau pasakysiu, kokio norėčiau: ramaus, neskaičiuojančio laiko laisvalaikio ir turškiantis su vaikais kur nors šiltoje jūroje ar ežere.
Kokią baidarininkų komandą norėtumėte matyti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?
Į Paryžių vyks tie, kurie bus to verti. Kas ten pateks, bus rimti pretendentai į aukštas vietas.
Pastarieji keleri metai rodo, jei ne vienas kažką užkabina, tada kitas. Tiesiog reikia patekti į Paryžių.
Visos mūsų viltys susietos su vyrų vienviečių baidarių 1000 m distancija, dviviečių ir keturviečių baidarių bei dviviečių kanojų 500 nuotolius.
Į šias įgulas nukreipti geriausi mūsų irkluotojai. Nenustebčiau, jei į Paryžių patektų visos keturios tos įgulos.
