Olimpiečių ugdytojas dar laukia savo didžiausios gyvenimo žuvies

Vladislavas Sokolinskis. FOTO: pliadisfoto.com

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

Visą savo gyvenimą irklavimui pašventęs Trakų kūno kultūros ir sporto centro treneris-mokytojas, olimpiečių ugdytojas Vladislavas Sokolinskis lapkričio 16 dieną mini 75 metų jubiliejų.

Jaunystėje pats irklavęs V.Sokolinskis buvo kandidatas atstovauti SSRS rinktinei Meksiko olimpinėse žaidynėse, dabar jis dirba treneriu ir patirtį perteikia jaunimui.

V. Sokolinskis neįsivaizduoja savo gyvenimo be irklavimo. Ir dabar, kai jau sulaukė solidaus mažiaus, rūpesčiai – tie patys, o pagrindinis tikslas – auginti naujus irklavimo čempionus, būsimuosius olimpiečius.

Jubiliatui pats didžiausias džiaugsmas – mokinių pergalės. „Tada ir nesensti, ir nuotaika gera, viskas puikiai klostosi“, – šypteli Vladislavas.

Kada pradėjote dirbti treneriu ir ar nedužo jūsų svajonės, kai Lietuvos irklavimui buvo tokie sunkūs pirmieji nepriklausomybės metai?

Treneriu Trakų kūno kultūros ir sporto centre pradėjau dirbti 1972–aisiais, sugrįžęs iš karinės tarnybos.

Per visus tuos metus, praleistus irklavime, kamavo rūpesčiai, problemos. Tačiau tai natūralu, juk visuomet patiriame sunkumų, niekada neiname per gyvenimą be jokių kliūčių.

Planus sujaukdavo tai prastos darbo sąlygos, tai sportinio inventoriaus trūkumas.

Tačiau didžiausias iššūkis visuomet likdavo irkluotojų saugumas ant vandens.

Neturėjome motorinių valčių, o net jei jų ir buvo, tai jas daugiau taisydavome, nei naudojome.

O kur dar visuomet dėmesio, rūpesčio ir remonto reikalaujančios irklavimo valtys.

Kad ir kaip būdavo sunku, viskas atrodė beviltiška, niekuomet nenuleidau rankų ir dariau viską, kas įmanoma, kad tik pagerinčiau sąlygas ar įžiebčiau savo kolegoms bei auklėtiniams vilties.

Būtų buvę skaudu nuvilti auklėtinius, kurie manimi pasitikėjo, tad kaip ir neturėjau kitos išeities – tik eiti pirmyn.

Kodėl pasirinkote trenerio profesiją, su kuria nesiskiriate jau beveik 50 metų?

Nuo pat pirmų yrių irklavimas tapo mano aistra. Gaivus oras ir tyla, valtis, slystanti ežero paviršiumi, ritmiškas irklų plekšėjimas į vandenį tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kuria norėjau pasidalinti su kitais.

Ta aistra, meilė bei neapčiuopiama ramybė irkluojant ir jausmas, kurį pajusdavau irkluojant – tai dalykai, kuriais norisi dalintis su kitais, o ne laikyti vien sau.

Buvote vienas tų trenerių, kuriam 1972-aisiais tuometinis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas Viktoras Želvys ir šios draugijos irklavimo vyriausiasis treneris Jonas Pavilionis pasiūlė Lietuvoje surinkti irkluotojų grupę ir juos sukviesti į Trakų internatinę sporto mokyklą. Prisimenate tą laikotarpį?

O kaipgi. Taip, 1972 –aisiais draugijos pirmininkas Viktoras Želvys ir mano treneris Jonas Pavilionis puoselėjo idėją surinkti jaunų, perspektyvių Lietuvos irkluotojų komandą.

Gavau mašiną, vairuotoją ir pradėjau važinėti po Lietuvą. Surinkau vaikinus, buvo patikrinta jų sveikata ir taip atsirado eksperimentinė Trakų irklavimo grupė, kuri vėliau išaugo iki trisdešimties sportininkų.

Sportininkams pasakiau, kad jie ne tik turi stropiai treniruotis, bet ir gerai mokytis. Su nepažangiaisiais teko atsisveikinti, nors sportinio talento jiems ir netrūko.

Be disciplinos ir motyvacijos nieko nepasieksi. Žinoma, ir pačiam reikia rodyti pavyzdį.

Pirmaisiais treniravimo metais sulaukiau daug paramos iš abiejų idėjos autorių, visus džiugino rezultatai, o į priekį tarsi variklis mus visus ginė entuziazmas bei užsidegimas pasiekti aukštumų.

Atsižvelgiant į puikius mūsų rezultatus, 1975–aisiais buvo įsteigta Trakų internatinė sporto mokykla – Panevėžio internatinės sporto mokyklos filialas.

Susirgus tuomečiam Trakų internatinės sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojui Zigmui Juknai, penkerius metus (1978-1983 m.) tas pareigas teko eiti jums. Tačiau 1985-aisiais po ilgų diskusijų nebeliko Trakų internatinės sporto mokyklos, ji iš ežerų krašto buvo perkelta į Vilnių. Kaip reagavote į šį sprendimą?

Susirgus Zigmui Juknai, tuometis Trakų rajono švietimo skyriaus vedėjas Aleksandras Mikiška kreipėsi į mane, prašydamas užimti tas pareigas.

Buvo liūdna palikti trenerio darbą ir sportininkus, tiesioginį sąlytį su irklavimu, tačiau susiklosčiusios asmeninės ir profesinės aplinkybės pastūmėjo mane sutikti su šiuo pasiūlymu.

Pradėjau vadovauti Trakų internatinei sporto mokyklai ir kaip tik tuo metu mano eksperimentinės grupės auklėtiniai, baigę Kūno kultūros institutą, atvyko su manimi dirbti.

Tai – Kęstutis Babarskas, Vytautas Domarkas, Algimantas Mačiulis, Jurijus Pachomovas su žmona Dana, Liudas Petraitis, Veronika Baublienė ir baidarių bei kanojų irklavimo treneriai Valerijus Rubcovas, Konstantinas Abramovičius, Eugenijus Čaikovskis. Visi šie kolegos buvo entuziastai, pasišventę irklavimui.

Gera komanda ir visus mus vienijanti meilė irklavimui kūrė džiugią atmosferą bei padėjo išgyventi kiekvieną sunkumą su šypsena veide.

Procesai vyko sklandžiai, visi džiaugėmės rezultatais. Perkėlus irklavimo centrą į Vilnių, nebuvo taip patogu dirbti, tačiau dirbome su tuo, ką turėjome.

Išugdėte visą būrį garsių Lietuvos irkluotojų – Virginijų Inokaitį, Kęstutį Babarską, Kęstutį Bartkų, Valdą Vilkelį, Algimantą Blažonį, Algimantą Mačiulį, Sigitą Klerauską, Mykolą Masilionį, Rolandą Maščinską, Andrių ir Vytautą Lapatiukus, padėjo tobulėti Ievai Adomavičiūtei ir Sauliui Ritteriui. Pavardės garsesnės viena už kitą. Kuris karjeros laikotarpis jums suteikė daugiausiai džiaugsmo?

Visi mano karjeros etapai turėjo savų pliusų ir minusų. Turbūt sėkmingiau galėčiau išskirti džiaugsmingiausias akimirkas, o ne laikotarpius.

2010-aisiais per I olimpines jaunimo žaidynes Singapūre aukso medalį iškovojo Rolandas Maščinskas.

Tai buvo tikrai įspūdinga akimirka bei karjerą pastūmėjęs į priekį įvykis tiek man, tiek komandai.

Abu atkakliai ir sunkiai dirbome porą metų. Kai Singapūre pamačius Rolandą pirmą kertantį finišo liniją, negaliu apsakyti to jausmo, kurį patyriau – atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.

Kiti džiaugsmingi karjeros momentai: Londono olimpinėse žaidynėse Rolando Maščinsko ir Sauliaus Ritterio iškovota šeštoji vieta, Kinijoje olimpinėse jaunimo žaidynėse Andriaus Lapatiuko užimta dešimtoji vieta, Argentinoje III olimpinėse jaunimo žaidynėse Kamilės Kralikaitės ir Vytautės Urbonaitės pelnyta šeštoji vieta.

Šitiek metų tobulinant kiekvieno jų irklavimo techniką ir matant kiekvieną išlietą prakaito lašą, žinant, kaip jie pradėjo ir kur yra dabar – esu nepaprastai laimingas, matydamas jų sėkmingus pasiekimus ir pastovų tobulėjimą, užimamas aukštas pozicijas per varžybas.

Ar ilgai skaudėjo širdį, kad neišaugo olimpiečių iš jūsų pirmosios grupės, suburtos 1972-aisiais į Trakų internatinę sporto mokyklą, kuri buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje ir joje buvo surinkti perspektyvūs irkluotojai iš visos Lietuvos?

Iš tiesų dažnai savęs to klausiu, vis sugrįžtu į praeitį ir mąstau, o kas, jeigu..?

Širdyje jaučiu, kad iš tos pirmosios grupės turėjo išaugti olimpiečių, tačiau ne visada viskas nutinka taip, kaip norim, tikimės ar jaučiam.

Įvairių asmeninių, profesinių ar politinių priežasčių nutiko taip, kaip nutiko. Bet džiaugiuosi tuo, kad visi jie pamilo irklavimą ir perdavė tą meilę kitiems.

Tik jų dėka dabar Lietuvoje turime tiek daug jaunuolių, norinčių irkluoti. Nors jie ir netapo olimpiečiais, bet jų užaugino patys – tuo ir džiaugiuosi.

Ką įvardytume visų laikų geriausiu Lietuvos irklavimo treneriu arba ką dar išrinktumėte į penketuką?

Mano manymu, nėra vieno ar kelių geriausių trenerių – prie kiekvieno laimėjimo ir prie kiekvieno irkluotojo tobulėjimo prisideda daug žmonių.

Tai ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas bei jo parama, Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas ir administracija, trenerių taryba, savivaldybių sporto mokyklos, gydytojai, kineziterapeutai, kolegos treneriai, padėjėjai.

Todėl noriu padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie bendros irklavimo gerovės, nes be jų pagalbos nė vienas mūsų negalėtų ir nebūtų pasiekę to, ką esame pasiekę dabar.

Kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti geras treneris?

Geras treneris yra ne tas, kuris turi didelę kompetenciją toje sporto šakoje, kurios moko, tačiau tas, kuris šalia kompetencijos yra empatiškas, myli savo darbą, skiepiją meilę savo auklėtiniams bei rūpinasi ne tik jų mokomuoju procesu, bet ir sportininko visuomeniniu auklėjimu ir tobulėjimu. Ir kaip irkluotoju, ir kaip žmogumi.

Taip pat ypač svarbi pagarba visiems aplinkiniams. Visuomet stengiausi būti toks treneris, kaip jau šviesaus atminimo Jonas Pavilionis ir tikiuosi, kad man bent pusiau pasisekė įkvėpti savo auklėtinius taip, kaip jis įkvėpė mane.

Lietuvos rinktinės konsultantu pradėjus dirbti italui Giovanniui Postiglionei, jums nepatiko darbas Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje, teigėte, kad jo treniruočių metodika gera, bet ne visiems mūsų irkluotojams tinkama. Viską suderinęs su Lietuvos irklavimo federacija, nutarėte pasitraukti ir ėmėtės naujų iššūkių – pradėjote ugdyti pavienio irklo sportininkes. Kaip dabar sekasi?

Subūrus naują jaunų merginų grupę, tarsi įkvėpiau šviežio oro – prisiminiau tą pagrindinę priežastį, dėl ko ir tapau treneriu – skiepyti aistrą irklavimui.

Iš tų kelių merginų, kurias ugdžiau, Kamilė Kralikaitė šiuo metu studijuoja viename Amerikos universitetų. Gavusi sportinę stipendiją, ji toliau tobulėja, kelia savo meistriškumą moksle ir sporte už Atlanto.

Visą savo gyvenimą praleidote prie ežerų, Trakuose buvote vienas pirmųjų irkluotojų ir pasiekėte didelį meistriškumą, tapote tarptautinės klasės sporto meistru ir keliskart Lietuvos čempionu. Kaip dabar vertinate savo karjeros metus jaunystėje, ar įgyvendinote savo svajones?

Tai buvo tikrai gražus laiko tarpsnis, patys gražiausi metai. Atstovaudamas SSRS profsąjungų rinktinei, gaudavau stipendiją, irklavimui galėjau skirti didelį dėmesį. 1971-aisiais baigiau Vilniaus pedagoginį institutą.

Kai pradėjau dirbti treneriu, labai norėjosi tapti Maskvos olimpinių žaidynių dalimi, tačiau nepavyko parengti auklėtinių toms olimpinėms žaidynėms, kažko pritrūkau, nors su jomis ir siejau dideles viltis.

Laikui bėgant svajonės pasikeitė, atsirado naujų, bet nekeisčiau nė vieno pasirinkimo savo gyvenime.

Jau pavyko išugdyti olimpiečių, ar galvojate jų dar parengti?

Vienas tikrai neišugdžiau nė vieno olimpiečio, tad negaliu prisiimti sau visos garbės – kaip jau minėjau, prie kiekvienos sėkmės istorijos prisidėjo labai daug žmonių.

Dabar su dviem auklėtiniais turiu vilčių artėjančioms Tokijo olimpinėms žaidynėms, o dar vėliau – nežinau, kaip bus. Mano metai jau ne tie.

Koks jūsų mėgstamiausias užsiėmimas laisvalaikiu?

Turbūt daugiausia laisvo laiko skiriu savo šeimai ir žvejybai. Bet tos didžiausios žuvies vis dar negaudau – laukiu, kol ji užaugs (šypsosi … ).