Banglentės ir Lietuva – egzotiška kombinacija. Lietuvoje banglentės siejamos su šiltais kraštais ir saulėtais paplūdimiais, tuo tarpu pasaulyje banglentininkai iš Lietuvos sutinkami su didele nuostaba – ar jūs turite bangų?
Tačiau Klaipėdos paplūdimių lankytojai jau neįsivaizduoja Baltijos jūros be joje besisupančių banglentininkų. Vos pakyla vėjas, krantą pradeda skalauti bangos, o į jas brenda tiek maži, tiek dideli. Tūkstančiai lietuvių, išbandžiusių šį sportą sutinka – nėra geresnės vietos žengti pirmuosius žingsnius nei čia – Baltijos jūroje.
Vasarą banglenčių stovyklose leidžiantys vaikai ne tik kuria naujas draugystes ir džiaugiasi nuotykiais, bet ir ypatingai greitai tobulėja bangose. Kasmet pora šimtų vaikų ir paauglių susipažįsta su banglenčių sportu, išmoksta saugaus elgesio atviruose vandens telkiniuose, supranta jūros srovių keliamus pavojus, įgyja pasitikėjimo savo jėgomis. Atkakliausiems vaikams atsiveria galimybės šį egzotišką užsiėmimą paversti reguliaria sportine veikla.
Viena jų – penkiolikmetė klaipėdietė Monika Bartkėnaitė, kuri ruošiasi penktai savo vasarai bangose. Po vasaros stovyklos išbandžiusi jėgas varžybose, Monika atrado motyvaciją tobulėti ir siekti sportinių rezultatų. Šiandien Monika intensyviai sportuoja Baltijoje ir sporto salėje, o bangų ieško visame pasaulyje: nuo treniruočių bangų parkuose iki Afrikos ar Centrinės Amerikos krantų. Tarp bangų atsargiai pasvajoja ir apie olimpines žaidynes.
– Monika, papasakok apie savo pirmąją patirtį bangose – kaip ten atsidūrei ir ką tada jautei?
– Patį pirmą kartą vandenyje su banglente buvau Tenerifėje su šeima, kai man buvo šeši metai. Atsimenu, treneriai jau tada sakė, kad man gerai sekėsi ir nesustočiau. Buvau labai jauna ir net nepagalvojau, kad Lietuvoje galima plaukti banglente. Po poros metų mama turbūt prisiminė, kaip man sekėsi ir užrašė į „Surf Camp” vaikų stovyklą. Aš iš pradžių net nežinojau, ji man tiesiog pasakė – „na va, į stovyklą”.
– Kaip iš vaikų stovyklos dalyvės tapai sportininke? Kuriuo momentu supratai, kad nori siekti aukštesnių tikslų?
– Stovykloje neišsiskyriau iš visų vaikų, o ir bangos nebuvo didelės. Visą savaitę gaudėme mažas bangeles, tai nebuvo nei sudėtinga, nei sunku. Po stovyklos dar nuėjau į kelias pamokas ir treneris pasiūlė sudalyvauti vaikų varžybose. Tiesą sakant, varžybose man visiškai niekas nesisekė. Neturėjau daug patirties ir nepasigavau nė vienos bangos. Bet va tuo momentu supratau, kad man patinka varžytis ir atsirado labai daug motyvacijos. Supratau, kad aš noriu dalyvauti būtent varžybose.
– Kuo skiriasi gyvenimas kai banglentės yra hobis ir kai šioje veikloje sieki aukštesnių tikslų?
– Pajaučiau skirtumą, kai pradėjau važinėti į keliones ir daugiau laiko leisti kokybiškose bangose, plaukti skirtingose sąlygose. Kitas žingsnis buvo, kai pradėjau ruoštis fiziškai ir 3 kartus per savaitę sportuoti su treneriu sporto salėje. Bet man tai nėra kaip darbas ar kažkas, aš vis tiek jaučiu malonumą ir mėgaujuosi.
– Kas tau atrodo sunkiausia banglenčių sporte? Kaip ruošiesi fiziškai ir psichologiškai?
– Man turbūt fiziškai sunkiausia yra nuovargis, ypač po ilgų sesijų bangose. Kartais bangose būname po dvi ar tris valandas. Bet vis tiek noras plaukti banglente toks didelis, kad net ir nuovargis netrukdo. Psichologiškai tai nėra sunkumų. Tik darosi vis sunkiau suderinti mokyklą ir banglentes – norisi nepraleisti gerų sąlygų jūroje, o kai išvažiuoju į kelionę – tai mokykla lieka.
– Kaip praleidai žiemos sezoną?
– Rudens atostogas praleidau Afrikoje, tačiau Atlanto vandenyne buvo labai mažos bangos. Po to treniravausi čia, Lietuvoje, sporto salėje, lankiau baseiną ir namuose prieš miegą treniravausi atsistojimus. Visas pasiruošimas buvo skirtas kelionėms į Meksiką: buvau dvejose treniruočių stovyklose po dvi savaites, kur pavyko pagauti įspūdingų bangų ir stipriai patobulėti. Dabar grįžau iš trumpos kelionės į bangų parką Škotijoje, ten pasijuto labai didelis progresas pasiektas per žiemą. Tad prieš vasaros sezoną Baltijoje buvo kaip tik. Tiesa, buvau ir į Baltiją išsiyrusi porą kartų šią žiemą, bet buvo labai šalta ir bangos ne itin geros.
– Kas tave labiausiai motyvuoja toliau siekti tikslų? Kokie tie tikslai dabar?
– Net nelabai pavadinčiau tai motyvacija, bet tiesiog yra tas labai didelis noras plaukti banglente – man tiesiog labai patinka. Patinka tas jausmas čiuožti banga. Tai ta motyvacija taip natūraliai kyla ir tikrai nereikia jos kažkur ieškoti. Šiais metais noriu patekti į Lietuvos čempionato finalą, nes paskutinius du metus buvau per žingsnį nuo jo – vis pritrūkdavo sėkmės. Šiaip norėčiau sudalyvauti ar Europos, ar pasaulio čempionate. Bet labiausiai noriu, kad banglentės man niekada netaptų toks dalykas, kurį aš turiu daryti, o liktų tuo, ką noriu daryti.
– Kokį vaidmenį tavo kelyje turi tavo treneriai, šeima, „Surf Camp“ bendruomenė?
– Treneris nuo pat mano pirmų dienų bangose mane palaiko, labai stengiasi padėti ir motyvuoja. Šeima irgi labai palaiko. Mama ir pati plaukia banglente, tad padrąsina visada, išleidžia į keliones. O „Surf Camp” bendruomenė tiesiog yra geriausia kompanija ir labai daug palaikymo sulaukiu iš jų. Labai smagu turėti tokius draugus.
– Ką pasakytum Monikai, kuri dar nebuvo išsiyrusi į bangas?
– Manau, pasakyčiau, kad į bangas reikėjo išsiirti anksčiau. Po tos vienos pamokos Tenerifėje reikėjo pagalvoti, kad gal visgi įmanoma ir Lietuvoje plaukioti banglente, ir kad reikėjo tiesiog eiti į „Surf Camp“. Bet, kai pirmą kartą pabandžiau, tikrai negalvojau, kad būsiu čia – viskas prasidėjo nuo tų varžybų, kai supratau, kad galiu kažką daugiau.
– Banglentės – olimpinė sporto šaka, gal pasvajoji ir apie varžybas olimpinėse žaidynėse?
– Dalyvauti olimpinėse yra mano svajonė, bet žinau, kad ji gali išsipildyti tik tada, jeigu aš įdėsiu pakankamai darbo ir pastangų. Turėsiu pasiekti rezultatų rimtesnėse varžybose, tai yra ne tik Lietuvoje, bet ir Pasaulio ar Europos čempionatuose. Tam turiu daug motyvacijos ir noro man – tikrai netrūksta.
surfcamp.lt
