Lietuvos plaukimo legenda, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė, sporto mokslininkė, pedagogė dr. Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė dalijasi savo įžvalgomis, ką daryti, kad žmogus nepaskęstų.
„Pirmiausiai reikėtų taisyklingai išmokti plaukti ir įsivertinti savo gebėjimus.
Negalvokite, kad nugalėsite vandens stichiją. Plaukikai tai žino ir tikrai nėra itin drąsūs atviruose vandens telkiniuose.
Vaikai, kurie lanko privalomo plaukimo mokymo pamokas, dar nesiskaito, kad jie moka plaukti.
Jie yra pripratinti prie vandens ir dar reikia mokytis sportinio plaukimo.
Sakau atsakingai: 15-18 pradinio plaukimo mokymo pamokų vaikams nėra pakankamas skaičius, kad jie vadintųsi mokančiais plaukti.
Jiems dar būtina tęsti mokymosi plaukti pamokas sporto mokyklose, plaukimo klubuose, privačiai“.
Olimpietė papasakojo prieš daugelį metų atsitikusį tokį atvejį: „Stojant į Lietuvos sporto universitetą, kiekvienas stojantysis turėdavo išlaikyti 50 m laisvuoju stiliumi plaukimo egzaminą.
Tie, kurie nebuvo užtikrinti savo plaukimo gebėjimo įgūdžiais, eidavo plaukti negilioje baseino pusėje.
O vienas, ilgai žiūrėjęs į plaukiančiuosius ir, nieko neperspėjęs, po starto signalo šoko į vandenį gilioje baseino pusėje ir ėmė skęsti.
Kai jį ištraukėme ir paklausėme, kodėl jis neperspėjo mūsų ir galiausiai, kodėl nebandė įveikti 50 m atstumą negilioje baseino pusėje.
Išgirdome atsakymą: kad jam atrodė, jog plaukti labai paprasta. Man pačiai irgi atrodo, kad irkluoti sportinę baidarę – taip pat paprasta, nes mačiau, kaip sportininkai tai daro, bet įlipusi į ją išvirtau iš baidarės.
Kitas atvejis. Pagyvenusi dama, plaukimo sporto meistrė, Palangoje nuėjo maudytis į jūrą.
Bangos buvo, bet tokios, kad nebuvo draudžiama maudytis. Dama įsibrido gal į 1 m gylio vandenį.
Nedidelis nelygumas dugne, kryptelėjo koja. Moteris parvirto, atlėkė banga ir ji nespėjo atsistoti.
Nelengva atsistoti 73 metų plaukimo sporto meistrei. O dar ir svoris, ir sąnarių nepaslankumas ją parvertė dar ir dar kartą.
Daug vandens pateko į burną, nosį, akyse tamsu, nes ir jas vanduo užpylė. Kai ji išsikapstė iš jūros, prisipažino, jog vos nenuskendo. O jei jos vietoje būtų toks žmogus, kuris tariamai moka plaukti. Tikrai tas atvejis būtų pasibaigęs tragiškai.
Pati plaukiu ežere, pakilo bangos, na, jos nebuvo didelės man mokančiai plaukti.
Plaukiu nugara, vanduo užpylė veidą, pateko į nosį ir burną. Aš moku apsiversti ant krūtinės, taisyklingai įkvėpti, po to taisyklingai atsigulti ant vandens ir plaukti.
Kai vanduo patenka į burną, nosį, užpila akis, sutrinka kvėpavimas. Yra tikimybė pradėti skęsti“.
Didelį plaukimo stažą turinti ir parašiusi knygą „Plaukimas šiuolaikiškaI“, B. Statkevičienė teigia, kad norint išgelbėti skęstantįjį, reikia mokėti ir plaukti, ir gelbėti.
„Norite maudytis ežere, jūroje, įsibriskite į vandenį, jūrą iki juosmens ir ne giliau – pasivaikščiokite, pašokinėkite vandenyje, judėkite į krantą arba pakrante.
Gelbėjimo tarnyboms, kur įmanoma, reikėtų pakabinti gelbėjimo ratus, nurodyti, kaip jais naudotis.
Turėtų būti paskelbtas telefono numeris, kuriuo skambinti, atsitikus nelaimei, skelbimų lentose reikėtų nurodyti, kurioje vietoje esate.
Ištikus stresui galima pamiršti ne tik telefono numerį, bet ir kur esate. Blogiausiu atveju – pasičiupkite į rankas bet kokį plūdurą (gali būti didesnės talpos plastikinis butelis, virvė) ir stenkitės pasiekti nelaimėlį“.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
