Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Ilgametis Šiaulių „Gintros-Strekte-Universiteto“ (komanda nuo praėjusių metų vadinasi Šiaulių „Ginstrekte-ŠSG“) žolės riedulio moterų komandos vyr. treneris Vaidotas Vaičeliūnas, sausio 11 d. švenčiantis 60 metų jubiliejų, nesigaili, kad jaunystėje pamėgtą futbolą iškeitė į žolės riedulį.
Nežaidęs žolės riedulio V. Vaičeliūnas užaugo su šiauliečių komanda, kuri net 21-ą kartą tapo Lietuvos čempione lauke ir 16-a kartų uždarose patalpose.
„Visada smagu prisiminti pačius svariausius pasiekimus, kada komanda patenka tarp keturių stipriausiųjų Europoje: du kartus uždarose patalpose ir vieną kartą lauke.
Įveikėme Ispanijos, Vokietijos, Anglijos, Rusijos, kitų šalių čempiones, kurios savo klubuose turi po tūkstantį ir daugiau sportininkių, kai mūsų šalyje tiek nėra“, – akcentuoja nuo 1986-ųjų žolės riedulininkių treneriu dirbantis V. Vaičeliūnas.
Dabar didžiausias jubiliato rūpestis – pamaina. Komandos branduolį sudaro stipriausios žaidėjos, kurios yra jau pačiame jėgų žydėjime, ir treneriui reikia žiūrėti porą metų į priekį, kas turėtų jas deramai pakeisti.
„Šiemet vienas mūsų žaidėjas persekioja traumos, kitos išeina motinystės atostogų. Moterų sporte viskas ypač greitai keičiasi, tempas tikrai didelis“, – pabrėžia jubiliatas.
Jūsų gyvenime buvo tik dvi sporto šakos: futbolas ir žolės riedulys. Kam skiriate pirmenybę?
Sunku pasakyti. Futbolas – tai pirmoji pažintis su didžiuoju sportu, mano, futbolininko, pirmieji pasiekimai, o žolės riedulį pamilau jau dirbdamas treneriu.
Gimėte ir augote Radviliškio rajone, Polekėlėje, ko gero, ten prasidėjo jūsų pažintis su sportu?
Taip, būtent ten prasidėjo pirmoji pažintis su sportu. Juk kaimo vaikams didžiausia pramoga būdavo sportas.
Žaisdavome ledo ritulį, tinklinį, krepšinį, bet daugiausia – futbolą. Tuomet kaimuose būdavo daug jaunimo, rungtyniaudavome tarp kaimų.
Kaime kilęs noras žaisti futbolą mane atvedė į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Ten prabėgo šešeri sunkūs futbolo treniruočių metai, pirmosios rimtos varžybos, kelionės.
Esate Lietuvos futbolo vicečempionas (1980 m. su Šiaulių „Tauru“) ir Lietuvos spartakiados čempionas (1983 m. su Šiaulių rinktine), o ar žaidėte ir žolės riedulį?
Atstovavau ne tik Šiaulių „Tauro“, bet ir už Panevėžio „Ekrano“, Klaipėdos „Atlanto“ (žaidėme SSRS čempionato antrojoje lygoje), Ukmergės „Vienybės“ futbolo komandoms. Žaidžiau krašto saugo pozicijoje. O žolės riedulio neteko žaisti.
Kaip tapote žolės riedulio moterų treneriu?
Į žolės riedulį patekau atsitiktinai. Grįžęs iš sovietinės armijos, norėjau dirbti futbolo treneriu, bet viskas susiklostė netikėtai.
Tuometis Sporto mokyklos direktorius Jonas Sakalauskas pasiūlė dirbti žolės riedulio treneriu.
Jam pasakiau, kad esu ne žolės riedulininkas, o futbolininkas. Tuomet jis atsakė, jog šios sporto šakos labai panašios.
Tuo metu Šiauliuose žolės riedulio treneriu dirbo Rimantas Čaikauskas, kuris treniravo garsiąją „Tauro“ komandą. Taip netikėtai tapau žolės riedulio treneriu.
Esate daugkartinės Lietuvos čempionės „Gintra-Strekte-Universitetas“ moterų žolės riedulio komandos veidas, kaip jūsų vadovaujamai komandai Lietuvoje taip ilgai pavyko būti lydere?
Laikas greitai bėga, pamenu, kai antrą kartą laimėjome Lietuvos čempionatą, klubo prezidentas Gintaras Radavičius per uždarymą pasakė: „Kai laimėsime dešimt kartų, tuomet galėsime pailsėti“.
Tuomet tai atrodė kažkas nerealaus. Metai keitė metus ir 2020–aisiais 21-ą kartą tapome Lietuvos čempionėmis lauke bei 16-ą kartą uždarose patalpose.
Per tuos metus komanda įgijo nugalėtųjų mentalitetą. Mums padeda nuostabūs rėmėjai: Šiaulių miesto savivaldybė, „Gintra“, „Strekte“ ir kiti.
„Ginstrektė“ sporto klubas turi puikią vadovybę bei personalą: Gintarą Radavičių, Alfonsą Gailių, Joaną Gaidamavičienę, Laimą Šiaudinienę, Ričardą Podolskį.
Tačiau visų pergalių kalvės yra merginos. Komandą papildo žaidėjos iš Šiaulių sporto gimnazijos, Regbio ir žolės riedulio akademijos.
Komanda turi savo žaidimo braižą, kuriuo išsiskiriame iš savo varžovių.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti moterų komandos treneris?
Pirmiausiai – kantrybe, supratingumu, ramumu, sugebėjimu išklausyti. Reikia vengti skubotų sprendimų po nesėkmingų varžybų bei leisti nurimti emocijoms.
Jeigu „ant karštųjų“ priimsiu sprendimus, tai gadinsiu nervus ir sau, ir žaidėjoms.
Iškilusias problemas reikia spręsti ramiai, nesikarščiuojant, galbūt jas atidėti kitai dienai ar prie jų sugrįžtant netgi po savaitės. Viską reikia labai apgalvoti.
Dirbant su vyrais, viską daryti galima griežčiau, leisti sau ir nusikeikti, o su merginomis – kiek galima švelniau.
Merginos visada save mėgsta pateisinti, jos visada yra geros. Todėl ir sakau, kad mano komandos žaidėjos – pačios protingiausios, techniškiausios, gražiausios, vienu žodžiu – geriausios.
Ar su merginomis nebuvo įsiplieskęs rimtesnis konfliktas?
Treneriu dirbu 34 metus, bet rimto konflikto neatsimenu. Prieš kokius 15 metų, kai siekėme tapti Lietuvos čempionėmis ir komandą kaustė įtampa, į treniruočių stovyklą buvome pasikvietę sporto psichologą Andrių Stoškų, dabartinį Sporto gimnazijos direktorės pavaduotoją, kuris labai daug padėjo.
Džiaugiuosi, kad mūsų klube dirba puikūs žmonės. Iki šiol dar vis žaidžia klubo direktorė Joana Gaidamavičienė, tarptautinės kategorijos teisėja Vilma Bagdanskienė, kurios atstovauja veteranų komandai ir kartais ateina su mumis pasitreniruoti.
Joanai pasakiau, kad, jeigu dirbant iškils sunkumų, turėsite padėti. Ji linktelėjo galva – gerai. Savo pirmosiomis žaidėjomis visada pasitikiu, jos yra didelis mano ramstis.
Sėkmingai jūsų vadovaujama komanda žaidžia ir Europos čempionių taurės varžybose. Kuri pergalė jums pati brangiausia?
Per tiek metų pergalių būta daug. Džiaugiamės kiekviena jų. Ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje.
Visada smagu prisiminti pačius svariausius pasiekimus, kada komanda patenka tarp keturių stipriausiųjų Europoje: du kartus uždarų patalpose ir vieną kartą lauke.
Įveikėme Ispanijos, Vokietijos, Anglijos, Rusijos, kitų šalių čempiones, kurios savo klubuose turi po tūkstantį ir daugiau sportininkių, kai tuo metu mūsų šalyje tiek nėra.
Lietuvoje pati įsimintiniausia ir brangiausia pergalė – 2007 metų finalas su Vilniaus HFTC.
Serijoje iki trijų pergalių pirmąsias dvejas rungtynes namie pralaimėjome ir laukė dvejos varžybos Vilniuje.
Čempionų titulas buvo pakibęs ant plauko. Vilniuje laimėjome labai sunkias abejas rungtynes ir išlyginome rezultatą – 2:2.
Lemiamą susitikimą Šiauliuose laimėjome per pratęsimą, kai auksinį įvarti pelnė Donata Grigienė.
Septynerius metus (1998-2005) buvote Lietuvos jaunimo žolės riedulio rinktinės treneris ir pasiekėte neblogų rezultatų. Ar sunku buvo suderinti klubo ir rinktinės trenerio pareigas?
Dirbti su rinktine ir klubu yra sunku, begalinės rungtynių analizės, video peržiūros, pasiruošimas varžyboms, treniruotėms ir t.t.
Džiaugiuosi, jog nacionalinėje rinktinėje teko dirbti su patyrusiu žoles riedulio žinovu Rimantu Čaikausku bei energingu ir perspektyviu treneriu Maksimu Tarasovu.
Išugdėte daug didelio meistriškumo žaidėjų. Sudarykite simbolinę visų laikų geriausių savo auklėtinių rinktinę.
Tai sunkus klausimas, kadangi komanda – daugkartinė Lietuvos čempionė, visos žaidėjos geros.
Būtų galima sudaryti ne vieną rinktinę, bet pabandysiu sudaryti: Viktorija Juozapaitienė, Ramunė Bartkuvienė, Simona Grubliauskaitė, Raminta Peskovė, Joana Gaidamavičienė, Renata Matjušaitytė, Dalia Petrutytė, Vaida Povilaitytė, Erlanda Ožemblauskė, Dovilė Kuklienė, Donata Grigienė, Samanta Jakovleva, Jūratė Juodytė, Ernesta Kalinauskaitė,
Kurią savo auklėtinę laikytumėte geriausia per visą istoriją?
Čia dar sunkesnis klausimas, visos išvardytos žaidėjos yra puikios, būtų kviečiamos į daugelio kitų valstybių rinktines.
Tačiau, jei reikia išskirti vieną, manau, tai būtų Joana Gaidamavičienė.
Kaip išgyvenate nesėkmes ir ar mokate džiaugtis laimėjimais?
Gerai, kad tų nesėkmių nedaug. Po nesėkmės einu pasportuoti, pasižiūriu nuotaikingą filmą, o kai nusiraminu, – analizuoju savo ir komandos padarytas klaidas.
Pergalėmis, manau, reikėtų džiaugtis daugiau, bet neleidžia mintis: „Šiandien laimėjome, o rytoj – neaišku“.
Kiekvieną iškovotą titulą reikia apginti, o tai padaryti vis sunkiau.
Koks jūsų darbo kredo?
Seniau buvau griežtas, bet supratau, kad baudomis žmogaus neišauklėsi. Dabar esu atlaidesnis, niekuomet nenešioju pykčio, tiksliau – supykstu labai trumpam.
Nebesu toks kategoriškas, stengiuosi rasti kontaktą su kiekviena žaidėja, atskleisti jos stipriąsias puses.
Kuri jūsų išugdyta karta buvo pati geriausia?
Manau, kad pati pirmoji karta, kuri pralaužė ledus į čempionių titulą. Tada buvo ypač sunkios dvikovos su Šiaulių „Tauro“, o vėliau – su Vilniaus HFTC komanda.
Komandoje žaidė: Dalia Petrutytė, Joana Gaidamavičienė, Vaida Povilaitytė, Vilma Bagdanskienė, Asta Ramanauskaitė, sesės Irma ir Renata Matjušaitytės, Indrė Tavoraitė, Kristina Žumbakienė, Vilija Taralienė, Sigita Vitginienė, Ernesta Kiseliovaitė
Žolės riedulys – darbe, o namai lieka namais. Ar šeimoje yra daugiau sportininkų?
Šeimoje vienintelė žmona Vaida rimtai nesportavo. Dukra Greta lankė plaukimą, vėliau žaidė žolės riedulį, o sūnus Ignas lankė futbolą, vėliau buvo žolės riedulio vartininkas.
Kai dėl žolės riedulio, tai namie turiu didelį palaikymą.
Kiek šiemetinėje Lietuvos moterų, jaunimo ir jaunių rinktinėse žaidžia jūsų auklėtinių?
Sunku tiksliai pasakyti, kadangi kiekvienais metais iš naujo formuojamos rinktinės.
Manau, jog šiais metais nacionalinėje rinktinėje turėtų būti 8-9, o jaunimo rinktinėje – 3-5 žaidėjos.
Kiek dabar ugdote žolės riedulininkių, kas jums dar padeda, kokios didžiausios problemos?
Be pagrindinės komandos, dar treniruoju jaunąsias riedulininkes, daug padeda praeityje nuostabios žaidėjos, o dabar trenerės Genutė Juodienė, Donata Grigienė, Angelė Bučmienė.
Vasarą neturime jokių problemų – visada turime galimybes treniruotis žolės riedulio aikštėje, o žiemą yra sunkiau su salėmis.
Tačiau mums padeda Šiaulių sporto gimnazija bei Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademija.
Koks jūsų laisvalaikis, ką veikiate, kur praleidžiate atostogas?
Mėgstu būti gamtoje, mankštintis sporto klube, stebėti sporto varžybas. Atostogas praleidžiu prie jūros bei sodyboje kaime.
Kokią puoselėjate savo didžiausią svajonę?
Metams bėgant svajonės keičiasi. Anksčiau svajojau, jog Lietuvos nacionalinė rinktinė patektų į olimpines žaidynes, o dabar užtektų Europoje žaisti A divizione.
***
Sveikiname!
Ne skaičiai nulemia metus, o nuveikti darbai. Gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname sporto klubo vyriausiąjį trenerį Vaidotą Vaičeliūną.
Linkime nepakartojamo gimtadienio, kad viduje ir toliau liepsnotų tas nenuilstantis ir vis pirmyn vedantis ieškojimo bei atradimo jausmas.
Būkite laimingas, sveikas ir stiprus, sulaukęs šio gražaus jubiliejaus!
Šiaulių „Ginstrektė“ sporto klubas
2019 12 22. Tarptautinis Kalėdinis vaikų ritulio turnyras Vilniuje. 
2020 09 06 – Zoles riedulys U18 rinkriniu treniruociu stovykla Vilniuje. foto Alfredas Pliadis 
2020 09 06 – Zoles riedulys U18 rinkriniu treniruociu stovykla Vilniuje. foto Alfredas Pliadis 
