Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 20 dieną legendinis Lietuvos irkluotojas Vytautas Butkus sutinka savo 75-ąjį jubiliejų. Svarbiausių kauniečio laimėjimų sąraše – Monrealio olimpinių žaidynių sidabras porinių keturviečių varžybose, Europos sidabras (1973 m.) irkluojant vienvietę, pasaulio čempionato porinių keturviečių bronza (1975 m.).
Jis 1970-1978 m. atstovavo SSRS rinktinei ir septynis kartus tapo SSRS čempionu vienviečių (1970 m., 1973 m.), porinių dviviečių (1974 m.), porinių keturviečių (1972-1973 m., 1975-1976 m.) varžybose, buvo triskart vienviečių (1971 m.), porinių dviviečių (1975 m.) ir keturviečių (1977 m.) vicečempionas bei keturiskart bronzinis prizininkas irkluojant vienvietę (1972 m., 1974 m.) ir porinę dvivietę (1978-1979 m.).
V. Butkus tapo ir 11 kartų Lietuvos čempionu (1969-1978 m.).
Apie savo 75-erių jubiliejų tituluotas irkluotojas sako: „Atrodo, kad tų metų nėra labai daug, tačiau organizmo būsena primena, kad 75-eri jau atėjo.
Sveikata galėtų būti ir geresnė, pakeistas mano kairės kojos kelio sąnarys, kuris stabdo fizinį aktyvumą, nes turi būti ramybės būsenoje. Tačiau stengiuosi mankštintis, vaikščioti.
Sveikata primena apie mano metus. Gal kažkiek pakenkė mano gyvenimo būdas – paprastai žmonės susigriebia ir įvertina tik tada, kai pradeda ko nors netekti.
Savo jubiliejaus nesureikšminu, nes kad ir kaip norėtum, tų metų nesustabdysi. Vieneriais metais pasenau, tuo nesidžiaugiu, tad ir gimtadienis bus kuklus šeimos aplinkoje.“
Savo karjerą pradėjote nuo plaukimo, dar ir krepšinį žaidėte, bet netapote nei plaukiku, nei krepšininku.
Plaukimą lankiau Kūno kultūros instituto baseine būdamas 9-10 metų. Kiek dabar prisimenu, tada daugiau maudžiausi, nei treniravausi.
Plaukimas man buvo vaikiškas užsiėmimas, nelabai patiko, o ir trenerė manyje, matyt, neįžvelgė būsimo plaukiko.
Krepšinį pradėjau žaisti dar vaikystėje su vaikais kiemo aikštelėje, o vėliau mokykloje. Buvau 187 cm ūgio, o po to dar 3 cm paaugau.
Patiko ir futbolas. Buvau judrus, nors iš prigimties ir ligotas, dažnai sirgdavau. Berods, lankant antrą klasę praktiškai ištisus metus laikėsi temperatūra.
Vienas iš profesorių tėvams pasakė, kad į lauką mane galima leisti, o į mokyklą nepatarė.
Padedamas tėvo kurį laiką mokiausi namie ir į mokyklą nueidavau tik retkarčiais. Bet kai buvau dešimties metų, viskas susitvarkė, temperatūra nukrito.
Ankstesniais metais mes patys ieškodavomės sporto šakos, neprisimenu, kad treneriai ateitų į mokyklas ir mus kviestų lankyti kurios nors sporto šakos pratybas.
Pradėjus dirbti irklavimo treneriu, lankydavausi daugelyje mokyklų, nusižiūrėdavau gerų fizinių duomenų aukštus vaikus ir juos kviesdavau į irklavimą.
Atrinkdavau kokius 30 mokinių, po savaitės jų likdavo kokie 15-a, o po dviejų – gal vos penki. Tada vėl leisdavausi į medžioklę. O dabar, kai pasišneku su kolegomis, tai jie į grupes kviečia įvairaus sudėjimo vaikus, kad tik jie ateitų į irklavimą.
Kuriais metais atsidūrėte garsaus irklavimo trenerio Algirdo Arelio grupėje? Ar irklavimas jums iš pradžių nepasirodė nuobodus?
1965-aisiais. Nedaug tetrūko, kad būčiau atsidūręs baidarininkų ir kanojininkų grupėje.
Į vidurinę mokyklą atėjus KKI baidarių ir kanojų irklavimo specializantams, kurie atliko praktiką, jie papasakojo apie tą sporto šaką ir norinčiuosius pakvietė ateiti į irklavimo bazę.
Tarp jų buvau ir aš, devintokas. Man irklavimas pasirodė nauja sporto šaka.
Nuėjome pas baidarių ir kanojų irklavimo trenerį Juozą Gedminą, jis į grupę priėmė dvi mergaites, o mums penkiems berniukams liepė ateiti vėliau į Kauno halę ir susirasti trenerį Vilių Sasnauską.
Tada ten dirbo du treneriai: baidarių irklavimo – Vilius Sasnauskas ir akademinio irklavimo – Algirdas Arelis.
Pastarasis treneris pamatęs, jog esu aukštas, pakvietė mane į savo grupę. Savo trenerio neiškeičiau per visą savo karjerą.
Nuo mažens man patiko gamta, vanduo, todėl irklavimas iš karto mane užkabino.
Daug jėgos neturėjau, labiau pasižymėjau ištverme. Jeigu būčiau pasirinkęs baidarių irklavimą, kur sportininkams reikalingi tvirti raumenys, jėga, nes distancijos trumpesnės, tai kažin, ar būčiau pasiekęs tokių rezultatų kaip vadinamame akademiniame irklavime.
Ar džiaugėtės savo pirmosiomis pergalėmis?
Man pirmosios pergalės buvo pačios įdomiausios. Kaip ir visi pradedantieji, iš pradžių irklavau aštuonvietę, po to keturvietę.
Irklavome Nemune, esant didelei srovei. Jau po metų su draugais laimėjome Lietuvos jaunių čempionato aštuonviečių varžybas.
Kai įgula pradėjo irti, pavienį irklą iškeičiau į porinį. Prie šios permainos greitai pripratau.
Jau 1967-aisiais per SSRS jaunių čempionatą Šiauliuose porinių dviviečių varžybose su Raimondu Joneliūkščiu laimėjome sidabro medalius.
Tas laimėjimas suteikė didelio pasitikėjimo ir, nenorėdamas apsijuokti, niekam nesigirdamas, mintyse pradėjau svajoti apie svarias pergales.
Girdėdavau daugumos trenerių ir sportininkų nuomones, kad viską lemia darbas. Jeigu turi 5 proc. talento, tai pridėdamas 95 proc. darbo, galiu pasiekti gerą rezultatą.
Dirbdamas treneriu, įsitikinau, talento turi būti nemažiau 70 proc., o darbas, manau, įeina į sąvoką „talentas“.
Jeigu sportininkas turi galimybių ir netingi dirbti – tai ir yra talentas. Tarkime, būdamas treneriu, pastebėjau, jog vienam vaikui pasakau, ką reikia daryti – ir jis daro. O kitą mokyk, mokyk, vark su juo, atrodo, jis ir stengiasi, bet rezultatų jokių.
Ar po pirmųjų pergalių daug treniravotės?
Tikrai daug, man tas darbas nebuvo sunkus, o malonus. Irklavimas buvo visas mano gyvenimas, teikė daugiausia džiaugsmo.
Vidinis poreikis reikalavo tapti didelio meistriškumo irkluotoju. Po truputį atėjo ir pačios svariausios pergalės.
Tačiau mano didžiajame sporte buvo pertraukų: 1967-aisiais, kai įstojau į Kauno politechniką, beveik nesportavau, nes reikėjo daug mokytis.
Mokslus nutraukiau, o 1969-aisiais juos tęsiau Kūno kultūros institute, kurį baigiau 1974-aisiais. Vėl pradėjau rimtai sportuoti.
Ilgai irklavote vienvietę, pasiekėte svarių pergalių, kodėl ją iškeitėte į porinę keturvietę?
Irklavimas tuo ir dėkingas, kad yra kelios valčių klasės. Kai matai, jog vienoje valčių klasėje konkurentai yra stipresni, tai gali pereiti į kitą.
Vienvietė – tai aukščiausias įvertinimas irklavimo sporte. Bet kurioje valstybėje, jeigu sportininkas irkluoja vienvietę ir yra šiokios tokios galimybės – jis gali tobulėti.
O sudaryti dvivietę, keturvietę ar aštuonvietę – jau sudėtinga, reikia atitinkamai dviejų, keturių ir aštuonių sportininkų.
Surinkti tiek talentingų žmonių yra labai sunku. Kuo didesnė valtis, reikia daugiau pastangų, darbo, talentų.
Kokią valtį irkluoti SSRS rinktinėje, būdavo trenerių nurodymai, rekomendacijos.
Vykdavo kontrolinės varžybos vienvietėmis ar kitomis valtimis ir į įgulas sportininkai būdavo susodinam pagal savo pajėgumą.
Gyvenimas privertė keisti valtis. Irkluodamas vienvietę, buvau pats už save atsakingas: laimėdavau – užplūsdavo didelis džiaugsmas, o kai pralaimėdavau – pats būdavau kaltas.
Tapote pirmuoju Lietuvos porinio irklo meistru, dalyvavusiu olimpinėse žaidynėse ir Monrealyje iškovojusiu sidabrą. Pradėjote rašyti Lietuvos porinio irklo istoriją. Prisiminkite Monrealį, gal turėjote galimybių tapti netgi olimpiniu čempionu?
Turėjome ir tikėjomės aukso medalių, buvome puikiai pasirengę. Per parengiamąsias porinių keturviečių varžybas nesunkiai, daugiau nei 3 sek. aplenkėme kone visą sezoną pergalingai lenktyniavusius favoritus vokiečius ir iš karto patekome į finalą.
Tačiau lemiamų kovų teko laukti visą savaitę, o vokiečiams dar reikėjo dalyvauti atrankos varžybose.
Mūsų porinės keturvietės įgulos treneris maskvietis Jevgenijus Sirotinskis po treniruotės olimpiniame irklavimo kanale ypatingai karštu 30 laipsnių oru privertė mus dar kartą įveikti distanciją. Jo prašėme, kad to nereikia daryti, nes po treniruotės esame pavargę, reikia kauptis finalui, taupyti jėgas, bet mūsų neklausė.
Po sunkios treniruotės iki finalinio plaukimo taip ir neatsigavome, mūsų sportinė forma staiga krito.
Vokiečiams pralaimėjome vos 1,2 sek., irklavime tai apie 3 metrai. Pergalė, galima sakyti, buvo rankose, bet ji išslydo.
Buvo be galo skaudu, kad taip neatsakingai pasielgė mūsų įgulos treneris.
Olimpinis sidabras, žinoma, labai brangus, tačiau kai mintys sukosi apie auksą, ta antroji vieta man buvo tarsi pralaimėjimas.
Po olimpinių žaidynių 1973-aisiais man buvo suteiktas tarptautinės klasės sporto meistro vardas, įvyko permainų mano gyvenime – sukūriau šeimą su Vanda.
Ar buvo sunku patekti į SSRS rinktinę, kuriai atstovaudamas pasiekėte pačias svariausias savo pergales?
Patekti į rinktinę iš pradžių man nebuvo sudėtinga, nors į porinę keturvietės įgulą atranka įvairiais metais vykdavo tarp 15-20 irkluotojų.
Komandoje irkluotojai keitėsi, su tais sportininkais, su kuriais irklavau porinę keturvietę, dabar ypatingų ryšių nepalaikau, tačiau žinau, kad jie visi gyvi.
Nesigiriant galiu pasakyti, kad įguloje buvau stipriausias, tikras įgulos šeimininkas, komandos draugų vadinamas „Tėvu“. Amžiumi buvau vyriausias, fiziškai pajėgiausiais, labiausiais patyręs, geriausiai irklavau vienvietę.
SSRS irklavimo rinktinės treniruočių stovyklos žiemą dažniausiai vykdavo Armėnijoje, Azerbaidžane, 1976-ųjų pavasarį galėjome pasitreniruoti Italijoje, vasarą irkluodavome ir Birštone, Trakuose.
Metams bėgant, į rinktinę patekti jau buvo sunkiau, reikėjo išsikovoti vietą po saule.
Kasmet daugiau nei po pusę metų nebūdavau namie. Namie atsirado šeimos problemų, išsiskyriau su žmona, turėjau nemažų išgyvenimų.
Paskutinis mano startas irklavime buvo 1979-aisiais, kai manęs dar paprašė atstovauti Lietuvai per SSRS tautų spartakiadą. Dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse jau nepretendavau.
Antrą sykį vedžiau 1989-aisiais, sutuoktinė irgi Vanda, po poros metų gimė sūnus Vytautas, pasekęs mano pavyzdžiu ir tapęs irkluotoju.
SSRS keturvietėje buvote vienintelis Lietuvos atstovas, o ar į įgulą nepretendavo daugiau mūsų irkluotojų?
Pretendavo vilnietis Danielius Lukošius, su kuriuo 1970-aisiais irklavome porinę dvivietę ir pasiekėme neblogų rezultatų.
Tačiau jis buvo šiek tiek silpnesnis ir į SSRS rinktinę nepateko.
Ar irklavimas padėjo susikrauti santaupų?
Turtų nesusikroviau, tačiau ir vargšas nebuvau. Tapęs Monrealio olimpinio vicečempionu gavau 2 tūkst. rublių premiją (pirmoji vieta buvo įvertinta 5 tūkst. rublių), paskyrą mašinai nusipirkti.
Kanadoje mus dar pamalonino 500 dolerių premija. Kai mano karjera ėjo į pabaigą, už visus pasiekimus sporte gavau dviejų kambarių butą, kurį po skyrybų palikau žmonai.
Gaudavau neblogą 200 rublių atlyginimą. Prisimenu, kai Angelė Rupšienė tapo olimpine čempione, ji šyptelėjo, jog vilniečiai už olimpinį auksą ją apdovanojo radijo aparatu „Spidola“.
Dabar mano labai didelė paspirtis – valstybinė sportininkų renta, galiu oriai gyventi.
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, nuo 1979 iki 2017 metų dirbote treneriu sporto mokykloje „Gaja“, kuri vėliau keitė savo pavadinimus. Per Atėnų olimpines žaidynes buvote dvivietės valties irkluotojų treneris ir jūsų treniruojami Kęstutis Keblys ir Einaras Šiaudvytis užėmė 14-ąją vietą, buvote ir Lietuvos jaunių rinktinės treneris. Kaip vertinate savo trenerio karjerą?
Ji buvo gana sėkminga. Ugdžiau daugiausia vaikinus. Visą laiką labai opi buvo sportinio inventoriaus problema.
Ankstesniais metais didelis pliusas karjeroje buvo tai, kad vaikai labai norėjo sportuoti, dauguma jų patys ateidavo į irklavimo bazę, jų nereikėdavo ieškoti.
Tačiau kuo toliau, tuo sudėtingiau darėsi juos prikalbinti lankyti irklavimą, nes jų širdis užkariavo išmanieji telefonai, kompiuteriai.
Pavyko išugdyti olimpietį Kęstutį Keblį, gero lygio irkluotojais tapo Rimas Murauskas, pasaulio jaunių vicečempionai Algirdas Bendaravičius ir Nerijus Vasiliauskas, kuriuos treniravau su Vytautu Valiausku, o su treneriu Vidmantu Galubausku – Rimą Tamošiūną.
Dirbti poroje su kolegomis buvo lengviau, nes netrūkdavo įvairiausių organizacinių iššūkių, sportininkai buvo įvairaus amžiaus ir vienam viską aprėpti buvo sudėtinga. Dviese pasidalindavome visą krūvį ir darbas buvo efektyvesnis.
Pats geriausias mano mokinys – 27 metų vienvietininkas Giedrius Bieliauskas. Jis – 2017 ir 2018 metų Europos jaunimo iki 23 metų čempionato sidabro medalininkas, o šiemet iškovojo bronzą Europos čempionate Vengrijoje.
Giedrius dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse ir vienviečių valčių varžybose prasibrovė į B finalą, užėmė dešimtą vietą. Kai jau nebedirbau treneriu, važiuodavau į Trakus ir jam padėdavau treniruotis, siekti rezultatų. Lietuvos rinktinėje dabar jį tobulina Mykolas Masilionis.
1996 metais vėl sugrįžote į irklavimą, pradėjote dalyvauti meistrų varžybose, tais metais tapote pasaulio vicečempionu, o 1997 metais – Europos čempionu. Kodėl nutrūko jūsų karjera meistrų irklavime?
Medalius pelniau irkluodamas porinę dvivietę su Petru Bačiausku. Nebuvau iš tų, kuris siektų medalių, rezultatų, kovotų iš paskutinių jėgų.
Mano pagrindinis siekis meistrų varžybose buvo susitikti su buvusiais savo draugais, pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais apie dabartinį gyvenimą.
Irklavau savo malonumui, susirinkdavome pairkluoti, pasidžiaugti vienas kitu. Meistrų varžybose nustojau dalyvauti apie 2003-iuosius.
Tačiau dirbdamas treneriu, visą laiką irklavau su savo auklėtiniais. Kai su jais kartu traukiau irklus iš vandens, pajausdavau, ką auklėtiniai daro vienaip ar kitaip.
Irklavime, kaip ir muzikoje, ypatingai svarbus yra valties ir vandens jausmas.
Jei turi klausą – gali dainuoti, groti ir t. t. O irklavime vienas svarbiausių faktorių – valties jausmas.
Gana neblogai irklavo jūsų sūnus Vytautas, kuris atstovavo Lietuvai pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose, bet olimpiečiu netapo, ko pritrūko?
Dabar sūnui – 33-eji. Atsiradus sveikatos problemoms, jam gydytojai patarė neirkluoti. Vytautas karjerą baigė taip ir neatsiskleidęs 2013-aisiais, būdamas 21 metų.
Kada Lietuvos irklavimo padangėje nušvis auksinė saulė ir mūsų irkluotojai taps olimpiniais čempionais? Gal tai įvyks Los Andžele?
Kažką prognozuoti yra sudėtinga. Kaip Dievas duos. Norint tapti olimpiniu čempionu, reikia ir laiko, ir didelio talento, ir didžiulio darbo.
Turėjome ypatingai stiprią porinio irklo meistrų plejadą: Mindaugas Griškonis, Saulius Ritteris, Aurimas Adomavičius, Rolandas Maščinskas, kurie galėjo tapti olimpiniais čempionais.
Labai entuziastingai, tvarkingai Lietuvos irklavimo federacijai vadovauja prezidentas Mindaugas Griškonis ir generalinis sekretorius Saulius Ritteris, tai teikia vilčių, kad pavyks viską gerai sustyguoti ir per olimpines žaidynes pagaliau galėsime pasidžiaugti istoriniu Lietuvai irklavimo olimpiniu aukso medaliu.
