Marytė Marcinkevičiūtė
Lapkričio 3 dieną 70 metų jubiliejų sutinka buvęs ilgametis Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentas, o dabar jos garbės prezidentas, bendrovės „Paroc“ įkūrėjas bei ilgametis generalinis direktorius Jonas Liubertas.
Kartais prieš tokius jubiliejus vienus žmones aplanko melancholiškos nuotaikos dėl greitai prabėgusių metų. O kokia nuotaika savo gimtadienį pasitinka J. Liubertas?
„Jokios melancholijos, jokio nusivylimo, gyvenu toliau. Niekur nereikia lėkti akis išdegus, visur spėju. Manęs neerzina žadintuvas, naktiniai skambučiai, kad kažkas atsitiko ir reikia keltis.
Valgyti turiu ką, niekam nieko nesu skolingas. Ligos nepuola (tfu, tfu …), kai sugalvoju – nueinu į baseiną pasiplaukioti, kartais pasimankštinu.
Kaip ir prieš 10 metų, kai savo 60 metų jubiliejų sutikau Tenerifėje, šiemet vėl švęsiu ten pat.
Kažkuris šeimos narių pasakė, kad nereikia kažko naujo išradinėti, reikia grįžti ten, kur buvome prieš 10 metų.
Gavau tokį parėdymą ir per daug negalėjau prieštarauti. Tenerifėje pabūsime ilgiau, pasimėgausime saule, viena gražiausių Kanarų salų.
Jubiliejų sutiksiu su visa šeima: žmona Rima, kuri pagal išsilavinimą yra gydytoja, dukra Gita, sūnumis Vytautu ir Justu bei keturiais anūkais – Lara, Gabriele, Domu ir Matu.
Mūsų viena iš pramogų bus ir vandensvydžio rungtynės. Tenerifėje prie baseino yra aikštė ir nestandartiniai nedideli vartai, todėl viską stengsimės išnaudoti.
Tarp poilsiautojų tikrai atsiras norinčiųjų pažaisti ir pamėtyti į vartus. Pritaikę nespecifines taisykles, esame pasiryžę surengti tarptautinį turnyrą ir siekti šeimos istorinių pergalių.
Kur tik mes nuvažiuojame, ten neapsieiname be vandensvydžio ir žaidžiame. Taip buvo Ispanijoje, Turkijoje, Tunise, kitur.
Mūsų šeimos komanda gera: Lietuvos čempionai Vytautas ir Justas, vandensvydį Vilniuje žaidė vyriausias mano anūkas, 25-erių Domas, dukros sūnus, kuris dabar gyvena Airijoje, ten pamėgo ir regbį, vandensvydį žaidė ir 12-metis Matas, tačiau neužsikabino“, – sakė jubiliatas.
Buvote ir puikus vandensvydininkas, ir garsios įmonės „Paroc“ įkūrėjas bei ilgametis jos generalinis direktorius. Gal galite pasakyti savo tokios sėkmės formulę?
Suradau savo vietą gyvenime, bet jokios sėkmės formulės neturėjau. Dariau tą, kas man patiko, ir buvo įdomu.
Vidurinėje mokykloje patiko chemija, vandensvydis. Baigiau chemijos studijas ir labai džiaugiuosi, jog patekau į tą pramonę, kurioje dirbau pagal chemiko-technologo specialybę.
Viena iš gamybos sferų buvo vadinama akmens vata, kuri yra aukštos kokybės izoliacinė medžiaga ir taupo energiją.
„Paroc“ įmonę oficialiai įregistravau 1995-aisiais, generaliniu direktoriumi dirbau 25 metus ir savo darbinę veiklą baigiau 2020-aisiais.
Buvome unikali įmonė, daug metų sugebėjome užsidirbti ir išgyventi savarankiškai, neturėjome jokių finansinių įsipareigojimų kreditoriams.
Sugebėjome pasiekti gerų rezultatų, buvome Baltijos šalių lyderiai. Skirtingai nei gamyklos Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, buvome įsikūrę valstybės sostinėje.
Juodasis mano humoras yra toks: kai tik išėjau į pensiją, pasaulyje prasidėjo COVID-19.
Jeigu būčiau dar likęs dirbti, nebūtų tos pandemijos. Kai manęs paklausia, kada išėjau į pensiją, atsakau: labai lengva atsiminti – kada prasidėjo COVID-19. Arba atvirkščiai – kaip norite, taip dėliokite (šypsosi …).
Prisiminkite savo mėgstamą vandensvydį. Kokie keliai 1967-aisiais jus atvedė į šią sporto šaką?
Tai nebuvo mano pirmoji sporto šaka. Tuometėje 31-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tuskulėnų gimnazija) žaidžiau futbolą, tinklinį, patekau į mokyklos rinktinę.
Į vandensvydį patekau garsaus trenerio Bronislovo Putrimo iniciatyva. Prasidėjus mokslo metams jis atėjo į mokyklą mūsų kviesti žaisti vandensvydį.
Su savo bendraamžiais ir aš nuėjau į pirmą treniruotę. Vandensvydis buvo mano sporto šaka, kuri iš karto patiko.
Po pusantrų metų treniruočių prasidėjo mano medaliai per įvairaus amžiaus Lietuvos čempionatus.
Patekau į Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo rinktines, dar būdamas moksleivis – ir į geriausią to metų Vilniaus komandą „Delfiną“.
Tačiau su šia komanda man nepavyko tapti Lietuvos čempionu, tada mūsų baseinuose karaliavo Kauno „Raudonasis spalis“, kuris, berods, 15 metų iš eilės niekam neužleisdavo čempionų titulų.
Mes kauniečiams pralaimėdavome ir pelnydavome sidabro medalius. „Delfino“ komandoje subrendau, įgijau patirties.
Atsirado noras patekti į daugkartinės čempionės „Raudonojo spalio“ komandą, kurioje žaidė visi geriausieji Lietuvos vandensvydininkai.
Ta svajonė išsipildė 1974-aisiais, kai atsidūrėte legendinėje Kauno komandoje, vadovaujamoje Jono Čirūno. Kaip patekote į ją?
Kauniečiai į komandą vidutiniokų ar silpnų žaidėjų nekviesdavo. Man tada buvo 19-a ir Vilniaus universitete studijavau chemiją.
Per rungtynes su nuolatiniais varžovais kauniečiais pavykdavo pasiekti įvarčių, gal todėl atkreipiau Jono Čirūno dėmesį ir jis pradėjo mane kalbinti atvažiuoti į Kauną žaisti jo komandoje. Pakvietimas man buvo nemaža staigmena, didelė motyvacija žaisti dar geriau.
Čempionų trenerio paklausiau, o kaip bus su mokslais, nes Vilniaus universitete studijavau chemiją ir pasirinktos specialybės nenorėjau keisti.
Tačiau kauniečių treneris greitai išsprendė problemą: Kauno politechnikos institute irgi buvo Chemijos technologijos fakultetas. Taip atsidūriau „Raudonajame spalyje“.
Komandos senbuviai mane priėmė normaliai, jokio spaudimo nejaučiau. Treniravausi su to meto įžymiaisiais žaidėjais Vitalijumi Alekperliu, Zigmu Urbaševičiumi, Valerijumi Cariovu, Viktoru Snieška, Vidmantu Leonu, Vykintu Šuksteriu, Algirdu Statkevičiumi, kitais.
Buvau „įdarbintas” batų fabrike „Raudonasis spalis” mechaninio remonto cecho ketvirtos ar trečios kategorijos šaltkalviu ir tokiu būdu kaip sportininkas net gavau atlyginimą.
Patekau į Lietuvos rinktinę, žaidžiau nemažai rungtynių, 1975-aisiais dalyvavau SSRS tautų spartakiadoje. Tačiau su „Raudonuoju spaliu“ man nepavyko tapti šalies čempionu, nors komandai ir atstovavau per SSRS čempionatus, įvairius tarptautinius turnyrus.
Mat tuo metu Lietuvoje vandensvydininkų buvo nedaug ir stengiantis, jog šalies čempionate dalyvautų daugiau komandų, nemažai „Raudonojo spalio“ žaidėjų atstovaudavo ir Kauno „Politechnikai“, tarp jų buvau ir aš. Pavyko laimėti sidabro medalių.
Kurioje pozicijoje labiausiai mėgote žaisti?
Buvau universalus, nežaidžiau tik vidurio puolėjo pozicijoje. Buvau laibas, nedaug svėriau, o vidurio puolėjai paprastai būna atletiški, stiprūs.
Buvau pakankamai greitas, pasiekdavau įvarčių. Beje, studijuodamas KPI dar žaidžiau ir rankinį. Sekėsi gana neblogai, tačiau šioje sporto šakoje karjera buvo trumpa.
Per vienas rungtynes pamiršau, jog žaidžiau rankinį – besiveržiantį varžovų puolėją bandžiau sustabdyti, griebdamas už sportinės aprangos ir … sportines kelnaites numoviau iki kelių. Prasidėjo muštynės, buvau pašalintas iš aikštės.
1974-1977 metais atstovavote Lietuvos rinktinei. Sakykite, koks tada apskritai buvo Lietuvos vandensvydžio lygis ir kas labiausiai išliko atmintyje?
Vandensvydis buvo mėgėjiško lygio, jis egzistavo tik didelių entuziastų dėka.
Norint kažką daugiau pasiekti, per savaitę reikėjo treniruotis ne kas antrą ar trečią dieną, o dešimt kartų. Vandensvydis – brangus sportas, reikalinga gera sporto bazė.
Atmintyje išliko pirmosios kelionės į užsienį, tarptautinės varžybos Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje.
Prisimenu, sugrįžę į namus iš turnyro Lenkijoje, visiems gyrėmės, kad ten kino teatruose matėme ką tik pradėtą rodyti pasaulinio lygio Francio Fordo Coppolos filmą „Krikštatėvis“.
Tai buvo tikras stebuklas, Lietuvoje to epinio kriminalinio filmo dar nebuvo rodoma.
Nepasakyčiau, kad labai įdomūs buvo Lietuvos čempionatai. Suaugusiųjų varžybose dominavo „Raudonasis spalis“, kurį sudarė dauguma kauniečių ir tik aš buvau atvažiavęs iš Vilniaus ir vienas žaidėjas – iš Panevėžio.
O jaunimo grupėje vykdavo atkaklios dvikovos tarp Vilniaus ir Kauno komandų. Ne kartą pergalėmis džiaugdavosi ir vilniečiai.
Atstovaudamas Vilniaus jaunimo komandai, kelis kartus tapau Lietuvos jaunimo čempionu. Kai patekau į „Raudonąjį spalį“, jau dalyvavau tik vyrų varžybose.
Sudarykite savo aktyvios sportinės karjeros simbolinę komandą, ką į ją kviestumėte?
Kviesčiau visą 1974-1978 metų „Raudonojo spalio“ komandą, kitų miestų sportininkai rimtesnės konkurencijos jai nesudarė.
Kodėl baigėte savo karjerą?
Baigęs studijas ir įgijęs statybinių medžiagų gamybos chemiko-technologo specialybę, gavau paskyrimą į Vilnių dirbti Silikatinių dirbinių gamybiniame susivienijime.
Buvau pamainos meistras, tekdavo dirbti ir dieną, ir naktį. Dar kažkiek, berods, pusantrų metų bandžiau žaisti „Delfino“ komandoje, tačiau pamaininį darbą buvo sunku derinti su vandensvydžiu.
Po treniruočių dešimtą valandų vakaro tekdavo skubėti į naktinę pamainą dirbti.
Įpusėjus darbui kone užmigdavau. Krūvis buvo didžiulis ir nutariau atsisveikinti su sportu.
Su mėgstama sporto šaka išsiskyrėte trumpam: 1984–1990 metais dirbant Lietuvos statybinių medžiagų pramonės ministerijoje, o nuo 1987 ųjų tapus pirmuoju ministro pavaduotoju, sulaukėte pasiūlymo tapti Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentu ir 1989 -aisiais pradėjote eiti tas pareigas. Sunku buvo vadovauti?
Pirmaisiais metais viskas važiavo iš inercijos. Sunkumai federacijai prasidėjo kiek vėliau, kai prasidėjo ekonominės krizės.
1990-1993 metais pradėjo byrėti vandensvydžio komandos, žaidėjai pradėjo žvalgytis į užsienio klubus.
Prisitaikius prie visų sunkumų, pamažu viskas stabilizavosi. Atsirado viena kita komanda Kaune, Vilniuje, susikūrė Alytaus vandensvydžio klubas.
Visus tuos trylika metų asmeniškai sunkumų nepatyriau. Iškildavo tik klausimai, kuriuos reikėjo spręsti.
Kai situacija yra pasikeitusi, tuos klausimus vienu ar kitu atveju su kolegomis imi ir išsprendi. Nemanau, kad kažką ypatingo dariau.
Didelis krūvis teko Lietuvos vandensvydžio federacijos generaliniam sekretoriui Rolandui Vizgirdai ir visam kolektyvui.
Vandensvydžiui kažkiek stengėsi padėti bendrovės „Silikatas“, „Paroc“, žinoma, gerokai kukliau, nes tuo metu nebuvo profesionalios komandos, kokia dabar yra geriausia Lietuvos vandensvydžio komanda Elektrėnų „Žaibas“.
Negaliu teigti, kad buvau kažkoks ypatingas rėmėjas, tačiau kiek galėjau – tiek padėjau.
Lietuvos vandensvydžio federacijai vadovavote 13 metų iki 2001-ųjų, kai jau buvote „Paroc“ generalinis direktorius, federacijai buvote kalbinamas vadovauti dar vienai kadencijai, bet nesutikote. Kodėl?
Trylika metų – tai ne vieneri. Kai kam gal ir atsibodau, todėl vietą norėjosi užleisti jaunimui, tegul jis ateina su naujomis idėjomis ir iššūkiais.
Išėjau savo paties iniciatyva. Federacijoje nebuvo jokių konfliktų, barnių, todėl palikti komandą nebuvo skaudu. Išėjau ramia sąžine, nebuvo jokių ekscesų.
Meilę vandensvydžiui įskiepijote ir savo sūnums: Justui, Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas” direktoriui, Vytautui, kurie tapo neblogo meistriškumo žaidėjais, Lietuvos čempionais, o ar jūs pats nepasiilgstate vandensvydžio?
Nėra kada pasiilgti. Jį atidžiai seku, pasikalbu su sūnumis, lankausi varžybose, kuriose žaidžia „Žaibas“.
Visai neseniai sulaukiau malonių žinių iš Vytuko, kuris gyvendamas Anglijoje, sėkmingai dalyvauja kažkokiose regioninėse vandensvydžio varžybose ir viską laimi.
Vandensvydį žaidė abu mano anūkai Matas ir Domas, tačiau dabar nė vienas jau nebežaidžia.
Lietuvoje susibūrė profesionali „Žaibo“ komanda, kokią ateitį jai pranašaujate?
Auga solidžios komandos patirtis ir tikiuosi, kad kuo toliau, tuo rezultatai bus geresni.
Pati didžiausia pagarba tiems, kurie dirba Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas” organizacijoje.
Labai svarbu, kad dabartiniai rėmėjai nenustotų tikėti komanda ir jai teiktų pagalbą.
Komandą papildo legionierių, įskaitant trenerius, vadovus, žaidėjus, visą tą ūkį reikia išlaikyti, nemaži finansiniai resursai.
Tačiau esu optimistas ir tikiu, kad viskas bus gerai bei apie „Žaibo“ pergales tarptautinėje erdvėje girdėsime ir toliau.
Prisipažinkite, kada paskutinį kartą buvote paėmęs vandensvydžio kamuolį į rankas?
Oi, kažkuriame veteranų turnyre. Dabar tokiame amžiuje svarbu išsilaikyti vandenyje, kad nenuskęsčiau, o ne mėtyti į vartus (juokiasi …).
Tačiau Tenerifėje tikrai prisiminsiu jaunystę ir mėgausiuosi vandensvydžiu, gal savo stipria dešine netgi įvarčių pasieksiu (juokiasi…).
Esu žmogus, kuriam nuolat reikia iššūkių ir adrenalino.
