Mūsų šalies šuolių į vandenį legendai, 25 kartus Lietuvos čempionui vilniečiui Kęstučiui Autukui birželio 9 dieną sukanka 75-eri.
Solidūs metai jam netrukdo treniruoti stipriausius Lietuvos šuolininkus į vandenį, o geriausias jubiliato auklėtinis Martynas Lisauskas ruošiasi netrukus įvyksiančioms Europos žaidynėms Lenkijoje.
Jubiliatas ir pats kelis kartus per savaitę aktyviai sportuoja salėje ir baseine, dalyvauja įvairiose senjorų varžybose ir pelno apdovanojimų.
Šiemet per Lietuvos plaukimo federacijos apdovanojimus už 2022-uosius K. Autukui teko garbingiausias vakaro apdovanojimas – Už gyvenimo nuopelnus. Tačiau tada jis sirgo ir iškilmėse Kaune nedalyvavo, bet iškilmingą vakarą stebėjo per socialinius tinklus.
„Net ašarą išspaudžiau, man tas apdovanojimas buvo labai netikėtas ir tuo pačiu jautrus – įsivaizdavau, kokas aš jau senas, nes gavau apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.
Pagalvojau, kad mano gyvenimas dar nesibaigia, tęsiasi, tai nėra paskutinis pasispardymas.
Žmona, pastebėjusi didelį mano susijaudinimą, puolė netgi nešti man vandens, kad tik kas nors neatsitiktų.
Šuolininkai į vandenį iki šiol niekada negaudavo tokių apdovanojimų, juos išsidalindavo plaukikų bendruomenė“, – prisiminė jubiliatas.
Asociacijos „LTU Aquatics“ prezidentas, atstovavęs šaliai trejose olimpinėse žaidynėse Saulius Binevičius apie K. Autuką pasakė:„Kęstutis – didelis šuolių į vandenį autoritetas, puikus treneris, tą rodo ir jo auklėtinių rezultatai.
Kai baigiau savo sportinę karjerą, su Kęstučiu susitikdavau per federacijos Vykdomojo komiteto posėdžius.
Jis mane mokydavo ramybės, niekam nešokinėti į akis ir būti savo vietoje, o laikas parodys, kaip bus.
Dvi kadencijas buvau federacijos Vykdomojo komiteto narys, iš Kęstučio dvelkė gėris, psichologinė ramybė.
Kai tapau asociacijos „LTU Aquatics“ prezidentu, matau lygiai tą patį – šuolininkai didžiuojasi savo nuostabiu mokytoju, kuris iš savo auklėtinių stengiasi išspausti maksimumą.
Jeigu sulauksiu tokių metų, kaip Kęstutis, irgi norėčiau tokiu būti“.
Nustebau, kad K. Autukas iki šiol dar vis vairuoja mašiną. „O kodėl negaliu to daryti, kodėl šaipotės iš manęs. Negi galvojate, jog esu toks senas ir negaliu vairuoti.
Be mašinos neįsivaizduoju savo gyvenimo, be jos niekur nespėčiau. Pastaraisiais metais sulėtėjo mano apsukos, jeigu dar mašinos neturėčiau – tai, turbūt, būčiau visas paralyžiuotas“, – šypsodamasis sako jubiliatas.
Tų solidžių metų visiškai nesijaučia: dirbate, aktyviai sportuojate, su savo auklėtiniais važinėjate po varžybas, energija per kraštus liejasi, iš kur toks jėgų antplūdis, koks gydytojas jums išrašė tokį nuostabų sveikatą stiprinantį receptą?
Kai man buvo 44-eri ir Amerikoje dalyvavau pasaulio senjorų čempionate, buvo pristatomos komandas, iš kur jos yra atvažiavusios.
Atėjo eilė pristatyti ir Amerikos komandą. Sėdi tokios damos su briliantais ausyse, su perlu ant kaklo. Žiūriu į vieną tokią gražią moterį ir galvoju, kiek gi jai galėtų būti metų.
Gali duoti nuo 40 iki 80, nenusakomas amžius. Kitą dieną, kai ta moteris baseine pradėjo nusiiminėti peruką, kone protezus, jos paklausiau, kiek gi jums metų. Atsakė: 76-eri. Tada pagalvojau, Viešpatie, kokia ji sena, užuot augintų savo anūkus ir žiūrėtų pro langą, ji eina ir sportuoja.
Kai baigėsi varžybos, buvo neapsakomai malonu matyti, kaip senjorai per banketą smagiai linksminasi, geria alų, be jokių kompleksų bendrauja tarpusavyje, dainuoja.
Niekas ten nekreipė dėmesio, ar tu plonas, ar storas, plikas ar su plaukais. Po to senjorų čempionato labai pakeičiau savo požiūrį į viską.
Pajutau, kad amžių apsprendžia ne skaičiai, o kaip tu jautiesi viduje, kokia tavo sveikata. Bendravimas – didelis turtas, vienas iš žmogaus pagrindinių variklių.
Dirbate šešias dienas per savaitę, keliaujate dviem maršrutais Sostinės vaikų ir jaunimo centras bei Lazdynų baseinas, kur bėga jūsų dienos. Ar nenusimąstote, jog didelis darbo krūvis gali sugadinti jūsų širdį, atsirasti sveikatos problemų?
Savo darbo krūvį prieš porą-trejetą metų jau susimažinau, treniruoju šešis didelio meistriškumo šuolininkus į vandenį.
Prieš 9-10 metų, būdamas jau pensinio amžiaus, nenorėjau sėdėti namuose ir rinkausi naujokų grupę, kurioje atsirado talentingų vaikų.
Toje grupėje buvo ir Martynas Lisauskas bei Sebastianas Koneckis. Viduryje kelio tų vaikų negalėjau palikti. Jie buvo labai šaunūs, motyvuoti.
Dabar jaunimą sunku prikalbinti lankyti šuolius į vandenį. Todėl labai džiaugiuosi, kad mano auklėtiniai veržiasi sportuoti, nori atlikti naujus šuolius ir siekti kuo geresnių rezultatų.
Naujame Lazdynų baseine turime puikias treniruočių sąlygas. Netgi yra oro pagalvė, kur paspaudus mygtuką išlenda pusantro metro purslai ir galima be jokio skausmo nukristi ant pilvo ar ant nugaros.
Sportininkams nėra jokios baimės jausmo atlikti sudėtingus šuolius. Tie, kurie dabar turi geras programas ir atlieka sudėtingus šuolius – jie ir išlenda į priekį.
O sekmadienis jau priklauso man. Jį praleidžiu šuolininkų į vandenį klube, į kurį nuo 9 valandos ryto ateiname pasportuoti nuomojame Sostinės vaikų ir jaunimo centre.
Pabendraujame, pasportuojame, nuvažiuojame kur nors papietauti.
Neįgyvendinote tėvų svajonės: mama norėjo, kad taptumėte gydytoju, o tėvas – kad inžinieriumi. Nesigailite?
Kai savo trenerei Aldonai Pipynienei pasakiau, jog svajoju būti gydytojas, ji man atsakė: „Tu, ką, Kęstuti, nori gydyti ligonius, žinai, kokia bus tavo prislėgta nuotaika. O čia darbas su jaunais, veržliais žmonėmis, didelis pozityvas“.
Tikrai nesigailiu savo pasirinkto kelio, manau, kad papuoliau ten, kur man buvo skirta Dievulio.
Meilę šuoliams į vandenį jums įskiepijo pirmasis treneris Zigmas Navickas ir vėliau jus treniravusi Europos čempionė Aldona Kareckaitė-Pipynienė, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe. Kokią įtaką jums darė šie žmonės, ko iš jų pasimokėte?
Zigmas Navickas mane supažindino su pradžiamoksliu gyvenimu. Augome trys vaikai, tėvams nebuvo daug laiko mokyti mus, kaip rankose laikyti šakutę ir peilį.
Treneris mus mokė ne tik kaip gerai šokinėti į vandenį, bet ir kaip sėdėti prie stalo, laikyti peilį su šakute. Jis atliko didelį auklėjamąjį darbą ir įskiepijo meilė šuoliams.
Vienos garsios rusų šuolių į vandenį trenerės paklausiau, kaip pas ją lieka tiek daug mokinių. Ji atsakė, kad pirmiausiai sudaro sąlygas pamilti pačią save. Kai sportininkai ją pamilsta, tai pamilsta ir sporto šaką. O tada trenerė iš jų lipdo, ką tik nori.
O Aldona Pipynienė buvo nepaprastai tauri asmenybė, viskas tilpo viename: buvo ir mama, draugė, kolegė, trenerė, paslapčių saugotoja,
Likus kokiai savaitei iki jos mirties, trenerė pasakė, kad jai duočiau savo ranką ir, ją laikydama, paprašė, jog pažadėčiau, kad šiai sporto šakai neleisčiau numirti Lietuvoje.
Duotą pažadą nebuvo lengva tesėti, nes buvo daug sunkių metų: per ekonominę krizę išsilakstė treneriai, sumažėjo sportininkų.
Man pačiam, norint išgyventi ir išlaikyti šeimą, teko lakstyti per tris darbus. Bet išgyvenome, nepalūžome ir šiandien Lietuvos šuoliai į vandenį gyvi.
Šuolius į vandenį esate apibūdinęs, kad tai unikali sporto šaka, reikalaujanti ne tik jėgos, šoklumo, lankstumo ir koordinacijos, bet ir grožio bei elegancijos supratimo. Ar apie tai žinojote ir kai pirmą kartą atėjote į šuolius į vandenį?
Apie tą sporto šaką nieko nežinojau. Atėjo treneris į mokyklą ir mūsų paklausė, kas norite lankyti baseiną. Tais laikais pramogų mokykloje buvo mažai, jų visi norėjo, tai pakilo gal 70 rankų.
Po to mūsų liko gal 12-a, o galop – gal šeši. Po trupučiuką išmokau plaukti, nes nemokėjau, sykį baseine netgi skendau. Kai sutvirtėjau, subrendau, prasidėjo didysis sportas.
Ar este išlaikęs savo pirmąjį iškovotą medalį Lietuvos jaunučių čempionate, kai jums buvo 12 metų, ir kokią įtaką tas apdovanojimas turėjo tolesnėje jūsų karjeroje, nes jau būdamas dešimtokas pirmą kartą tapote Lietuvos suaugusiųjų čempionu?
Turiu sukaupęs didžiulį savo apdovanojimų archyvą, todėl negaliu pasakyti, ar tas medalis išliko.
Labai daug apdovanojimų esu išdalinęs savo mokiniams. Tas pirmasis medalis turėjo didelės įtakos mano karjerai, buvo didelis stimulas treniruotis dar daugiau.
Kai pirmą sykį atvirame Vilniaus „Žalgirio“ plaukimo baseine tapau Lietuvos suaugusiųjų čempionu ir pelniau du aukso medalius šokant nuo bokšto ir tramplino bei apdovanotas dviem laikrodžiais – man tai buvo tikras stebuklas.
Tada vieną laikrodį padovanojau savo draugui, kuris čempionate buvo antras.
Tą čempionatą, kuris buvo labai gražiai surengtas, atsimenu kaip šiandieną. Buvo labai vėjuota diena, šalta, glaudėmės po vėliavomis, kad mūsų neprapūstų vėjas ir prieš šuolius nesustirtume.
Čempionatą netgi norėjo sustabdyti ar atidėti kitai dienai. Buvome susikaustę kaip angliukai.
Esate tikra Lietuvos šuolių į vandenį legenda, karaliavote 1965-1975-aisiais ir net 25 kartus tapote Lietuvos čempionu: 13 kartų šuolių nuo 1 m ir 3 m tramplinų bei 12 kartų – šuolių nuo 5 m, 7 m ir 10 m bokštų. Kartelę užkėlėte labai aukštai, tikriausiai, jūsų rekordo dar ilgai niekam nepavyks pagerinti?
Tikiuosi, kad rekordą gali pagerinti abu mano geriausieji mokiniai Martynas Lisauskas ir Sebastianas Koneckis, kurie, atrodo, ilgam susidraugavo su šuoliais į vandenį.
Jie abu labai darbštūs, motyvuoti. Martynas dar rungtyniauja jaunimo grupėje, o Sebastianas, kuris susilaužė koją ir dabar ją gydosi – jau su vyrais.
Anksčiau mano grupėje treniravosi irgi du stiprūs šuolininkai Ignas Barkauskas ir Sergejus Baziukas, kurie gal aštuonerius metus karaliavo Lietuvos čempionatuose.
Dabar mano grupėje treniruojasi Sergejaus 13-metis sūnus Kirilas, kuris per šiemetinį Lietuvos čempionatą pelnė bronzos medalį.
Ar neagitavote savo dukters, kad ir ji taptų šuolininke į vandenį?
Ne, dukra pasirinko jojimo sportą ir treniravosi pas garsiąją sportininkę ir trenerę Judrą Kašariną.
Pradžia buvo daug žadanti, ji tapo Lietuvos jaunučių ar jaunių išjodinėjimo čempione. Tačiau Vilniaus universitete pradėjus studijuoti psichologiją, dukros draugystė su žirgais nutrūko.
Esate Europos senjorų šuolių į vandenį nuo bokšto čempionas ir pasaulio senjorų čempionato nuo bokšto ir tramplino rungčių bronzos medalininkas. Ar šiemet žadate dalyvauti pasaulio žaidynėse Japonijoje?
Ne. Prieš tai Japonijoje vyks pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame dalyvaus du mano auklėtiniai.
Šuoliai į vandenį – jūsų darbas ir hobis, o koks būna jūsų laisvalaikis, kur leidžiate savo atostogas, jeigu jų turite?
Dar labai mėgstu teatrą ir baletą. Atostogas dažniausiai mėgstu leisti prie jūros arba sesers Kristinos kaimo sodyboje prie Kazlų Rūdos, kur turiu savo kambarėlį ir mėgaujuosi gražiąja gamta. Kai rudenį būna grybų, mėgstu grybauti.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
