Liepos 11 dieną 80 metų jubiliejų paminėjo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės legenda vilnietis treneris Jurijus Moskvičiovas.
Jo garsiausi auklėtiniai Edvinas Krungolcas, Andrejus Zadneprovskis, Justinas Kinderis pasaulio čempionatuose pelnė 6 aukso, 9 sidabro ir 5 bronzos medalius, o Europos čempionatuose – 6 aukso, 12 sidabro ir 3 bronzos apdovanojimus.
Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse A. Zadneprovskis ir E. Krungolcas laimėjo 2 sidabro ir 1 bronzos medalį.
Sulaukęs savo jubiliejaus J. Moskvičiovas sako: „Metai byloja, kad man jų jau daug, reikia liūdėti, o ne džiaugtis. Gyvenimas bėga labai greitai, nespėji atsikelti, o žiūrėk jau ir Naujieji ateina. Belieka guostis, kad 80 metų ne visi sulaukia. Džiaugiuosi, kad jie pragyventi ne veltui, kad kažką padariau.
Tos akimirkos, kai mano auklėtiniai per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus pelnė medalių ir jų garbei buvo grojamas Lietuvos himnas ir į viršų kilo trispalvė, liko visam gyvenimui.
Kaip ir 2022 metais per Lietuvos sportininkų apdovanojimus man skirtas prizas „Už viso gyvenimo nuopelnus“, kuris sujaudino iki širdies gelmių ir privertė nubraukti ašarą.
Aštuonios dešimtys metų jaučiasi, turiu nugaros problemų, sunkiai vaikščioju, tačiau mašina važiuoti galiu.
Draugams juokaudamas sakau, kad dabar dirbu žmonos, kuri irgi jau nedirba, vairuotoju – kur jai reikia, ten ir važiuoju.
Tai žmonos Kapitolinos nuopelnas, kad mūsų šeima tvirta. Ji manęs išlaukė, kai sportavau, kai iš vienos treniruočių stovyklos vykdavau į kitą, dalyvaudavau daugelyje varžybų, namie mažai ir būdavau. Pradėjus dirbti treneriu, vėl sukosi ta pati plokštelė.
Prieš 61 metus įvyko mudviejų vestuvės, užauginome dvi dukras, auga trys anūkai ir viena proanūkė.
Prieš trejus metus patyriau du insultus, tačiau suradau jėgų namie nuolat mankštintis. Išliko kovotojo charakteris: kas bebūtų, viską darau, ką reikia, minu dviračio pedalus ant staklių, juos suku 300 kartų. Tokį skaičių pats pasirinkau ir sukimų nei mažinu, nei dauginu“.
Ne kiekvienam pavyksta išugdyti tokias žvaigždes kaip Andrejus Zadneprovksis, Edvinas Krungolcas, Justinas Kinderis. Kaip jautėtės per tą šlovės laikotarpį, kai pergalės pylėsi kaip iš gausybės rago?
Tas šlovės laikotarpis buvo ilgas, bet banguotas. Buvo momentų, kada atrodė, jog būtų galima ir atsipalaiduoti, pailsėti, tačiau taip nebuvo.
Mano auklėtiniai dalyvavo penkeriose olimpinėse žaidynėse.
Pirmasis kelią prasiskynė Gintaras Staškevičius, kuris debiutavo 1992 metų Barselonos žaidynėse. Su juo siejau dideles viltis, tikėjau, kad gali net medalį pelnyti. Prieš jojimo rungtį jis žengė ketvirtoje vietoje, gavo superinį žirgą. Vilčių buvo daug, juolab, kad per apšilimą žirgas per kliūtis šokdavo 30 cm aukščiau.
Tačiau per varžybas Gintaras didele savo jėga užspaudė žirgą, nedavė jam laisvės šokti per kliūtis ir sportininkas asmeninėse varžybose nukrito į 15 ą vietą tarp 66 dalyvių.
Net keturiose olimpinėse žaidynėse dalyvavo Andrejus Zadneprovskis, kuris 1996-aisias Atlantoje buvo 12-13-as, 2000-aisiais Sidnėjuje – septintas, 2004-aisiais Atėnuose tapo vicečempionu, o 2008-aisiais Pekine pelnė bronzą.
Edvino Krungolco karjeroje – dvejos olimpinės žaidynės: Atėnuose ir Pekine pelnytas vicečempiono titulas.
2012 metais Londone aštuntas buvo Justinas Kinderis, vėliau startavęs ir 2016 m. Rio de Žaneiro bei 2021-ųjų Tokijo žaidynėse.
Nemažai prisidėjau, kad į penkiakovę iš plaukimo pereitų Laura Asadauskaitė-Zadnprovskienė, kuri už tai man yra dėkinga iki šių dienų.
Aukojausi dėl savo auklėtinių, dirbau negailėdamas jėgų, gyvenau tik ta sporto šaka.
Supertalentinga buvo Donata Rimšaitė, kuri iki Pekino olimpinių žaidynių treniravosi pas Viačeslavą Kalininą, o po to perėjo pas mane. 2010-aisiais ji tapo pasaulio vicečempione.
Tačiau dėl jos teko daug išgyventi, kai 2010-aisiais gruodžio mėnesį sportininkė, viešai nepaskelbusi priežasčių, išvyko gyventi į Rusiją ir po metų gavo tos šalies pilietybę.
Nuo 2000 metų, kai tapote Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės vyriausiuoju treneriu, tikriausiai, nereikėjo sukti galvos, kur rengti treniruočių stovyklas, kokiose varžybose dalyvauti, nes pinigų užteko viskam?
Taip nebuvo, gyvenimas iš pradžių buvo sunkus. Pirmaisiais metais į Europoje vykstančius čempionatus, kitas varžybas dažniausiai važinėjome su nedideliu autobusiuku, ypač sunkios būdavo kelionės į Vengriją, po kurių sportininkams būdavo sunku atsigauti.
Tame mažame autobusiuke vargo visos mūsų žvaigždės. Ir tik tada, kai sportininkai pradėjo iškovoti medalius, mumis labiau rūpintis pradėjo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir į čempionatus, treniruočių stovyklas jau pradėjo skraidyti lėktuvais. Mums ypač daug padėjo LTOK darbuotojas Kazys Steponavičius.
Ko gero, buvau vienintelis pasaulio treneris, kuris buvo atsakingas už visas penkias rungtis. Ir per treniruočių stovyklas, ir per visas varžybas.
Kitų šalių penkiakovininkus atskirose rungtyse treniravo tų sporto šakų specialistai. Tik Lietuvoje mums jojime padėdavo Gediminas Pikūnas.
Ar jums, treneriui, buvo sudėtinga treniruoti tokio didelio meistriškumo penkiakovininkus, kokie buvo santykiai su jais?
Visko pasitaikydavo. Kiekvienas sportininkas buvo skirtingas, skyrėsi jų charakteriai. Tekdavo nemažai laviruoti, taikytis.
Dirbant treneriu, teko patirti nemažai operacijų: prieš Londono olimpines žaidynes teko operuotis ir žarnyną, ir skrandį, ir plautį.
Gydytojai darė viską, jog galėčiau nuvykti olimpines žaidynes. Ir aš nuvykau.
Praeityje buvote puikus fechtuotojas, o kas jus prikalbino ateiti į penkiakovę?
Penkiakovininku tapau dar mokykloje, kai lankiau dešimtą klasę. Mane treniravo Simonas Žekonis.
Buvau tik pradėjęs sportuoti, kai viena fechtavimo trenerė prikalbino mane Kaune dalyvauti fechtavimo moksleivių pirmenybėse.
Pasiūlymas buvo gundantis ir sutikau. Tai buvo mano pirmosios fechtavimo varžybos, kurias pavyko laimėti.
Tačiau neteko spręsti dilemos, ką lankyti toliau: penkiakovę ar fechtavimą. Iš penkiakovės nebuvau išėjęs nė vienai dienai.
Šios sporto šakos praktiškai papildė viena kitą. Fechtavimo takelyje dirbau daugiau nei tikrieji fechtuotojai.
Kartais treniravausi netgi dukart per dieną, o fechtuotojai – du tris kartus per savaitę.
Kai rimtai pradėjau lankyti penkiakovės pratybas, labai daug gerų pamokų, tarp jų ir fechtavimo, gaudavau iš trenerio Anastazo Špoko.
Stengdavausi dalyvauti visose fechtavimosi varžybose, tikrieji fechtuotojai ant manęs netgi pykdavo.
Tris kartus (1965-1966 ir 1971 metais) pavyko tapti Lietuvos čempionu. 1966 metais Lietuvoje nepralaimėjau nė vienų fechtavimosi varžybų. Pradedant miesto pirmenybėmis ir baigiant tarprespublikinėmis varžybomis.
Tais metais buvau pripažintas geriausiu Lietuvos špagininku, atstovavau Lietuvai įvairiose komandinėse varžybose.
1963-aisiais dalyvavau SSRS tautų spartakiadoje ir komandinėse fechtavimosi varžybose kartu su Viačeslavu Kalininu ir Igoriu Daškovu tapome vicečempionais.
Man teko paskutinioji kova lyginti rezultatą, nes buvome bepralaimintys.
1966 metais pasižymėjau ir penkiakovės varžybose, tapau pirmuoju Lietuvos penkiakovininku, laimėjusiu tarptautines penkiakovės varžybas, kuriose dėl tuomečio laikraščio „Červony štandar“ redakcijos prizų Vilniuje varžėsi Baltijos šalių ir Lenkijos sportininkai.
Buvau pradėtas kviesti į SSRS „Dinamo“ draugijos įvairias varžybas. 1967-aisiais per SSRS tautų spartakiados penkiakovės varžybas pelniau bronzos medalį.
1968 metais buvau pakviestas kandidatu į SSRS rinktinę, tai buvo patys geriausi mano sportavimo metai.
Pavyko laimėti daug įvairiausių „Dinamo“ draugijos penkiakovės varžybų, tačiau sudegiau per SSRS čempionatą.
Patekti į Mechiko olimpines žaidynes nebuvo jokių šansų, nes labai stipri buvo SSRS rinktinė, kuriai atstovavo ir Stasys Šaparnis. Ji komandinėse varžybose tapo vicečempione.
Kur buvote geresnis: fechtavime ar penkiakovėje?
Abejose sporto šakose pavyko įvykdyti sporto meistrų normas: 1964-aisiais – penkiakovėje ir 1965-aisiais – fechtavime.
Tačiau stipresnis buvau kaip penkiakovininkas. Tais pačiais metais sportavau su kauniečiu Jonu Rapaliu, Maskvoje gyvenančiu Stasiu Šaparniu ir vilniečiu Gerimantu Narkumi.
Stipriausia mano rungtis buvo šaudymas. Kai pradėjau dalyvauti SSRS rinktinės kandidatų treniruočių stovyklose, tarp penkiakovininkų buvau vienas stipresnių šaulių.
Man didelis autoritetas buvo Stasys Šaparnis, stengiausi treniruotis pagal jo iš Maskvos siunčiamus planus.
Kai baigiau savo sportinę karjerą, šauliai ir fechtuotojai mane agitavo toliau treniruotis bei dalyvauti jų varžybose.
Tačiau jėgas bandžiau tik Vidaus reikalų ministerijos rengiamose mėgėjiškose varžybose.
Tada penkiakovė buvo visai kita, ji vyko net 5 dienas, ar patiko?
Taip, varžybos vyko penkias dienas, kiekvieną dieną – po rungtį. Tada bėgome 4 km distanciją, plaukėme 300 m, su žirgu jojome 2,5 km krosą, fechtavimo varžybose kiekvienai kovai buvo skirtos 3 min., o šaudėme į siluetus mažo kalibro pistoletais. Reikėjo ypač daug treniruotis.
Per SSRS čempionatus, kuriuose dalyvaudavo apie 75 sportininkų, porą kartų mano gyvenime fechtavimo varžybos užtruko netgi dvi dienas.
Olimpinės čempionės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės treneris Jevgenijus Kliosovas man ne kartą yra sakęs, jog tik aš penkiakovę galėjau „praeiti“ per vieną dieną, nes turėjau daug sveikatos.
Užkabinau visus penkiakovės variantus, kokia ji buvo. Apie savo mėgstamą šiuolaikinę penkiakovę ir jos pasikeitimus norėjau rašyti knygą, tačiau nesuradau pinigų.
Nors 1971 baigėte Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir įsigijote inžinieriaus ir ekonomisto diplomus, tačiau 1989-aisiais pradėjote dirbti šiuolaikinės penkiakovės treneriu. Nuo ko pradėjote, koks buvo jūsų debiutas?
Pagal savo specialybę nedirbau nė vienos dienos. Iš karto buvau pakviestas dirbti į Vidaus reikalų sistemą, kurioje praleidau 33 metus.
Dirbti penkiakovės treneriu prikalbino Stasys Šaparnis, kuris turėjo kažką tokio, atspėdamas, kad tas žmogus gali būti geras sportininkas, o tas – geras treneris.
Pradėjęs dirbti, pats ieškodavau tinkamų penkiakovei sportininkų, vaikščiojau po mokyklas.
Prisimenu, iš pradžių eidavome treniruotis į Kalnų parką. Didelė motyvacija buvo 1989–1992 -aisiais ugdyti Gintarą Staškevičių, kuris 1991 metais tapo SSRS čempionu, įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normą,o po metų dalyvavo Barselonos olimpinėse žaidynėse.
Kai 1992–1999 metais dirbau dėstytoju Lietuvos policijos akademijoje, pakalbinau ten studijavusį Edviną Krungolcą, kuris prieš tai lankė plaukimą, lankyti penkiakovės treniruotes. Tada jis buvo baigęs pirmą kursą.
Sutarėme, kad iš pradžių jis tik pabandys. Sportininkui buvo kiek sunkoka bėgti, tačiau kai 4 km distancija buvo sumažinta iki 3 km – visas buvo gerai.
Atvykęs iš Kauno ir treniravęsis pas Edmundą Margevičių, akademijoje panoro studijuoti ir Andrejus Zadneprovskis, kuris savo sportinę karjerą toliau tęsė pas mane.
Tai buvo dideli talentai, jų pergalės pačio aukščiausio rango varžybose man suteikė ypatingai daug džiaugsmo, visos dar ir šiandieną mano akyse.
Justinas Kinderis nors ir lankė plaukimą, tačiau kai jį pamačiau – imponavo panevėžiečio greitis bėgimo trasoje.
Į savo būsimuosius auklėtinius niekada nežiūrėdavau aklai, juose kažką įžvelgdavau.
Treniravau ir Eugenijų Rakitiną, kuris lankė plaukimo pratybas. Bet gero penkiakovininko iš jo padaryti nepavyko, nors ir tapo pasaulio jaunimo dvikovės (plaukimas ir bėgimas) čempionu.
Tačiau jis turėjo didelių šaudymo problemų, kurios trukdė nugalėti. Dabar jis dirba Ignalinoje plaukimo treneriu.
Ar tiesa, kad jums nemaža problema buvo sudaryti kelerių metų treniruočių planus. Pasklido kone anekdotas, kad, sudarant perspektyvinį planą, jūs vienam sporto funkcionierių išdrožėte, jog kokie gali būti tie perspektyviniai planai, kai žirgas sunegalavo?
Sudarinėti perspektyvinių planų tikrai nemėgau, juos rašydavau be didelio entuziazmo, kadangi šiuolaikinė penkiakovė – nenuspėjama sporto šaka.
Širdyje jausdavau, kad parašysiu, ir funkcionieriai manęs nekeiksnos. Apsidžiaugiau, kai, berods, tuometis Lietuvos olimpinio sporto centro generalinis direktorius Arvydas Gražiūnas man pasakė, na, ir nerašyk, svarbu, jog rezultatai yra.
Lygiai prieš 10 metų, 2014-aisiais, sulaukęs 70 metų, buvote atleistas iš Lietuvos olimpinio sporto centro, jūsų patirtis tapo niekam nereikalinga. Ar buvo sunku išgyventi tą akimirką?
Toks momentas ištinka kiekvieną žmogų. Buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog esu niekam nereikalingas, kad reikia pratintis prie kito gyvenimo.
Nebuvo kur dėtis, buvo marios laisvo laiko. Laimei, dar buvau paskirtas ginklų meistru, tvarkiau fechtavimo įrangą, aparatūrą.
Jau tapo geležinė taisyklė, kad dauguma trenerių save laiko Napoleonu, jie viską žino, viską išmano ir patys viską padarys, jiems nereikia jokios pagalbos.
Iš trenerių tik vienintelis kaunietis Henrikas Eismontas porą kartų pas mane kreipėsi patarimų.
Kai 2022 m. jums buvo įteiktas apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“ tarėte, jog mažokai mano auklėtiniai parvežė olimpinių medalių, bet juk kiek daug jų pelnė per pasaulio ir Europos čempionatus. Duok Dieve, kiekvienam treneriui džiaugtis tokiais įspūdingais laimėjimais.
Tas apdovanojimas – tai didžiulis įvykis mano gyvenime, graudinausi, kai visa salė man plojo atsistojusi.
Sujaudino ir Andrejaus Zadneprovskio pasakyti žodžiai: „Ačiū už jūsų profesionalumą, olimpinę ramybę.
Mes tikrai buvome nuostabi komanda, dauguma sportininkų pavydėjo, jog turime tokį puikų trenerį“.
Ta apdovanojimo akimirka buvo nepakartojama, vien dėl jos verta gyventi ir dirbti treneriu.
Iš viso medalių iškovota tikrai daug, tačiau buvo ir nesėkmių, todėl ir sakiau, jog jų per olimpines žaidynes galėjo būti ir daugiau.
Ar penkiakovė ir šiandien jūsų širdyje, naktimis ją sapnuojate?
Penkiakovė ne tik vieno mano širdyje, bet ir visų tų, kurie buvo penkiakovininkai.
Sapnuose vėl pradedu treniruotis, o pabudęs apgailestauju, kad sapnas buvo toks trumpas.
Dažnai tenka bendrauti su Stasiu Šaparniu, jam penkiakovė irgi buvo visas gyvenimas, išliko iki šių dienų.
Penkiakovę man visada primena įvairūs apdovanojimai. Iki šios dienos atidžiai seku mūsų penkiakovininkų startus, džiaugiuosi jų pasiekimais.
Ko iš penkiakovininkų tikitės Paryžiuje?
Penkiakovė – tokia sporto šaka, iš kurios galima tikėtis visko. Didžiausias viltis sieju su mūsų moterimis, kurios pajėgios kovoti dėl aukštų vietų, netgi dėl medalių.
Tikiu, kad jos susitvarkys pačios su savimi ir mus visus nudžiugins. Gaila, kad Lietuvoje neliko stiprių vyrų penkiakovininkų, Justinas Kinderis buvo paskutinysis.
Man apskritai labai įdomu, ar po Paryžiaus olimpinių žaidynių dar egzistuos šiuolaikinė penkiakovė, ar ji bus tik gražus prisiminimas.
Anksčiau žiūrovai dažniausiai plūsdavo žiūrėti jojimo ir bėgimo rungčių, o dabar penkiakovė jiems tampa vis mažiau įdomi.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
