Marytė Marcinkevičiūtė
Prieš 70 metų buvo surengtas pirmasis Lietuvos tarptautinių (šimtalangių) šaškių čempionatas. Ta proga 2003-2008 metų Lietuvos šaškių federacijos prezidento Grigorijaus Leibovičiaus iniciatyva Vilniuje surengtas visų laikų šalies šimtalangių šaškių vyrų čempionų bei prizininkų pagerbimas.
Į susitikimą buvo pakviesti ir atskirų laikotarpių Lietuvos šaškių federacijos prezidentai, garsiausios šimtalangių šaškių žaidėjos, svečiai.
Iškilmingoje popietėje dalyvavo ir neseniai Albufeiroje (Portugalija) per pasaulio komandinių šimtalangių šaškių čempionatą du bronzos medalius klasikinėje programoje ir žaibo turnyre iškovoję Edvardas Bužinskis su savo auklėtiniais Aleksejumi Domčevu, Valentinu Golubajevu ir Arturu Tunkevičiumi.
Pasak Lietuvos šaškių federacijos prezidento Virgilijaus Žutauto, tai istorinis šimtalangių šaškių atstovų pasiekimas, ir sportininkai buvo sutikti ilgai trunkančiais plojimais.
ĮAMŽINIMAS. Graži dovana jubiliejui – 77 metų G. Leibovičiaus išleistas fotoalbumas „20 puslapių iš Lietuvos šaškių istorijos“, kuriame supažindinama su visų Lietuvos šimtalangių šaškių čempionų biografijomis, čempionatų lentelėmis, Lietuvos šaškių federacijos prezidentais.
Albumas iliustruotas gausybe nuotraukų.
„Džiugu, kad mūsų nedidelėje bendruomenėje yra tokių didelių žmonių, kurie surado rėmėjų ir išleido tokį puikų albumą.
Ačiū Grigorijui Leibovičiui, surinkusiam visą medžiagą, nuotraukas ir sukūrusiam įdomų videofilmuką.
Jis kalbino ir įamžino šimtalangių šaškių entuziastus, kurių keli jau paliko šį pasaulį“, – leidiniu džiaugėsi V. Žutautas.
Albumo autorius G. Leibovičius, kuriam, beje, nė syko nevyko tapti Lietuvos čempionu, tačiau jis užėmė prizinių vietų, o vėliau išugdė daug įžymių Lietuvos šaškininkų, dėkojo tiems, kurie padėjo išleisti leidinį, taip pat rėmėjai bendrovei „Mlogistika“.
Jis taip pat pasidalijo mintimis, kaip kilo mintis įgyvendinti savo svajonę.
G. Leibovičius pripažino, kad, galvojant apie albumą, jam buvo labai naudingas susitikimas su pirmojo Lietuvos šimtalangių šaškių čempiono Alberto Ožinskio dukra Lyja, kuri leidiniui davė daug vertingų nuotraukų ir suteikė informacijos.
Šventės metu visi su dideliu įdomumu žiūrėjo G. Leibovičiaus sukurtą trijų dalių videofilmą.
Pirmojoje dalyje parodytame kino žurnale „Tarybų Lietuva” buvo galima susipažinti, kokia Lietuva buvo 1954-aisiais, kai buvo surengtas pirmasis Lietuvos šimtalangių šaškių čempionatas. Kitos dvi videofilmo dalys buvo skirtos šimtalangių šaškių istorijai.
TYLOS MINUTĖ. Pirmųjų septynių Lietuvos šimtalangių šaškių čempionų jau nebėra tarp gyvųjų.
Tai – 1954 metų pirmojo čempiono vilniečio fotografo Alberto Ožinskio (mirė 1979 m.), antrojo – vilniečio inžinieriaus Georgijaus Riabovo (mirė 1982 m.), trečiojo – kauniečio Viliaus Vilūno (mirė 1984 m.), ketvirtojo – vilniečio inžinieriaus Antono Pytlevičiaus (mirė 2019 m.), penktojo – Lietuvos šaškių federacijos įkūrėjo vilniečio Juozo Kulikausko (mirė 1992 m.), šeštojo – kauniečio technologo Eduardo Slavinsko (mirė 2009 m.) ir septintojo – kauniečio Juro Stankevičiaus.
Susitikimo metu jie visi buvo pagerbti tylos minute.
Iki 2024 metų Lietuvos šimtalangių šaškių čempionais iš viso tapo 20 šios sporto šakos puoselėtojų.
Nuo aštuntuoju šalies čempionu 1964-aisiais tapusio vilniečio Jakovo Šauso visi 13 šaškininkų yra gyvi.
ČEMPIONO DŽIAUGSMAS. Specialiai į Lietuvos čempionų ir prizininkų pagerbimą iš Izraelio, kur gyventi išvyko 1991 metais, atvažiavo 78-erių J. Šausas.
„Smagu, be galo smagu. Susitikau tiek savo draugų, mokinių, užplūdo didžiulė prisiminimų jūra.
Rodos, vakar dalyvavome Lietuvos čempionatuose, kovojome dėl pergalių, o kiek metų jau prabėgo.
Pasiilgau cepelinų, plovo, draugų, na, žinoma, ir Vilniaus, kuriame prabėgo daug jaunystės metų. Mėgstu pasivaikščioti po tas Vilniaus vietas, su kuriomis susieta daug gražių jaunystės prisiminimų. Kartas nuo karto stengiuosi atvažiuoti į Lietuvą“, – įspūdžiais dalijosi J.Šausas
Jis pasididžiuodamas kalbėjo apie tai, kad aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą, sėkmingai studijavo Vilniaus universitete, septynis kartus pelnė Lietuvos čempiono titulus, vienerių metų karinę tarnybą sporto dalinyje Rygoje, suteiktus Lietuvos nacionalinio didmeistrio ir Lietuvos nusipelniusio trenerio vardus.
1980-aisiais J. Šausas parašė knygą „Šaškių labirintai“, kurioje jis pateikė žinių iš šaškių istorijos, analizavo žymiausių šaškininkų partijas, supažindino su svarbiausiais šimtalangių šaškių žaidimo principais.
„Kai pradėjau žaisti šaškėmis, buvau savamokslis, tačiau daug skaičiau, analizavau kiekvieną savo partiją, vedžiau užrašus, kuriais vėliau leisdavau pasinaudoti ir kitiems.
Savo mėgstamą sporto šaką stengiausi populiarinti respublikinėje spaudoje.
Dabar malonu prisiminti tuos sporto žurnalistus, su kuriais susidraugavau ir jie pamėgo šaškių sportą“, – kalbėjo įžymusis sportininkas ir treneris.
J. Šausą sieja artima draugystė su G. Leibovičiumi, su kuriuo 1971-1990 metais dirbo tuometėje Vilniaus šachmatų ir šaškių sporto mokykloje vyr. treneriu.
G. Leibovičius šios įstaigos duris pravėrė 1970 metais gruodžio 16 dieną, o po pusantrų metų – ir J. Šausas, sugrįžęs iš karinės tarnybos Rygoje. Nuo tada prasidėjo jų bendras darbas.
J. Šausas prisiminė, kad šimtalangėmis šaškėmis labai galingai žaidė Lietuvos moterys Liubovė Travina-Šaus, Romualda Vitkauskaitė-Šidlauskienė ir Živilė Sakalauskaitė-Ringelienė, kurios buvo SSRS lyderės ir viename čempionatų visos pateko į geriausiųjų penketuką.
Šiame susitikime dalyvavo Ž. Ringelienė, R. Šidlauskienė, Vladislava Androlojc- Valiukevič bei kitos.
„Šaškėmis žaidžiu ir Izraelyje, tapau daugkartiniu šalies čempionu, esu nacionalinis didmeistris. Dažniausia žaidžiu su emigrantais, kurių daug atvyksta gyvena į Izraelį.
Prieš kelerius metus Tel Avive buvęs pasaulio čempionas Garis Kasparovas įsteigė šachmatų mokyklą, o šaškių entuziastai yra kažkiek nuskriausti“, – neslepia J. Šausas, kuris dabar dalyvauja Europos veteranų čempionatuose ir dukart laimėjo greitųjų šaškių ir žaibo turnyro aukso medalius.
PIRMASIS ČEMPIONAS. Kai pirmuoju Lietuvos šimtalangių šaškių čempionu tapo A. Ožinskis, jo dukrai Lyjai buvo šešeri.
„Teko bendrauti su dauguma čempionų ir vicečempionų, kurie viešėdavo mūsų namuose, jie man buvo gerai pažįstami.
Jie susirinkę visada žaisdavo šaškėmis, analizuodavo partijas. Tarp tėvelio draugų buvo ir legendiniai šachmatininkai Vladas Mikėnas bei Isakas Vistaneckis.
Kai manęs nebūdavo kur palikti, tėvelis mane vesdavosi į klubą, kuriame lakstydavau ir žaisdavau tarp šaškių stalų.
Kadangi iš arti mačiau tą sunkų gyvenimą, tai šaškėmis nepanorau žaisti. Tėvelis buvo vienintelis šaškininkas šeimoje, jį tobulino ukrainietis treneris Vladimiras Kaplanas.
Tėvelis dirbo fotografu, išliko didelis nuotraukų archyvas, kuris papildė naująją albumą“, – mintimis pasidalijo pirmojo Lietuvos šimtalangių šaškių čempiono dukra.
„KARALIŲ KARALIUS“. Taip šimtalangių šaškių entuziastai vadina Edvardą Bužinskį, kuris pirmą kartą Lietuvos čempionu tapo 1977-aisiais ir yra dešimtasis čempionas.
Po to vilnietis šalies čempionu tapo dar 27 kartus. Šventės metu jam įtaikus albumą „20 puslapių iš Lietuvos šaškių istorijos“, šis sporto mokyklos „Sostinės tauras” šaškių treneris, vienas geriausių šaškininkų per visą Lietuvos istoriją, pasidalijo savo prisiminimais:
„Kaip ir daugumos šaškininkų, mano pirmasis treneris buvo mano tėvas, kuris neblogai žaidė šaškėmis, manau, netgi buvo kandidato į meistrus lygio.
Jis dirbo vairuotoju ir atstovavo Vilniaus troleibusų parkui, vykdavo į įvairiausias varžybas. Su juo namie ir žaisdavau.
Lankydamas septintą ar aštuntą klasę atėjau į Šachmatų ir šaškių sporto mokyklą. Iki tol man galvoje buvo tik futbolas, kurį dievinau, bet ne jame užsikabinau, o šaškėse.
Pirmuoju mano treneriu buvo Grigorijus Leibovičius, po to tobulino Jakovas Šausas.
Per porą metų įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normą, o 1974-aisiais tapau sporto meistru ir Rygoje – Pabaltijo šalių vyrų čempionu“.
Šis tarptautinis didmeistris, 2008 metų Europos šimtalangių šaškių čempionato bronzinis prizininkas prisiminė vieną ankstesnių momentų, kai į vienas varžybų atėjo su nuo lietaus išpurvintais batais ir iš sąjunginė kategorijos teisėjo, tuomečio Vilniaus šachmatų ir šaškių klubo direktoriaus Juozo Kulikausko sulaukė pastabos, jog varžybos – rimtas renginys ir reikia būti tvarkingam.
Kol batai buvo neišvalyti, E. Bužinskiui nebuvo leista sėsti prie šaškių lentos.
Į klausimą, kaip jam net 28 kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu, 67-erių E. Bužinskis atsakė:
„Tuo laiku tikrai buvau stipresnis. Labiausiai įsiminė pats pirmasis mano Lietuvos čempiono aukso medalis, pelnytas 1977-aisiais Vilniuje, kuomet man buvo 20 metų.
Pajutau, kad mano gyvenime įvyko kažkas neįprasto, o po to tokio jausmo jau nebuvo.
Tapęs Lietuvos čempionu, iš karto buvau pakviestas dirbti treneriu. Buvau labai pakylėtas, kai mano auklėtinė Leticija Dubickaitė 2011 metais tapo Europos jaunučių iki 13 metų čempione bei Justinas Jankūnas, laimėjęs pasaulio iki 16 metų čempiono titulą.
Šaškėmis žaidė ir mano dukra Ieva, pelniusi Lietuvos jaunimo čempionės vardą ir tapusi Europos studenčių čempionato prizininke.
Anksčiau nebuvo tiek daug pramogų, užsiėmimų, todėl šaškininkų buvo daugiau, sovietmečiu vykdavo daug varžybų, pabuvojau daugelyje SSRS miestų.
Dabar draugiškų mačių su kitoms šalimis ar miestais nevyksta, o ir šaškininkų yra mažiau“, – mintimis dalijasi E. Bužinskis, kuris savo geriausia auklėtine pripažino pasaulio moterų vicečempionę, tarptautinę meistrę Laimą Adlytę.
Po oficialios dalies ir vaišių Lietuvos šaškių federacija surengė šaškių turnyrą, kuriame teisėjavo ir federacijos generalinė sekretorė Sandra Laurutienė. Nugalėtoju tapo E. Bužinskis.
