Lietuvos sambo federacijos prezidentas vilnietis Eduardas Rudas paklaustas, kokį vaidmenį jo gyvenime vaidina ši sporto šaka, tik šypteli: „Yra ir daugiau sporto šakų. Tik ant kilimo man geriausiai sekėsi. Mano pats didžiausias hobis – futbolas, kurį žaidžiu iki šiol.
Futbolas – tai didžiulis malonumas, sveikata, gerų emocijų pliūpsnis, nes kamuolys užburia.
Dešimt metų žaidžiau „Prelegentų“ komandoje kartu su Marijonu Mikutavičiumi, Linu Zarecku-Choru, Linu Kunigėliu, kitais. Ateidavo pažaisti ir buvusių profesionalių futbolininkų.
Tačiau dabar mano metai jau ne tie, ne tas raumenų elastingumas. Neseniai patempiau Achilo sausgyslę ir skausmai iki šiol vis dar nepraeina.
„Prelegentams“ jau neatstovauju. 2006-aisiais, berašant biomedicinos mokslų disertacinį darbą (jį apsigyniau 2010 –aisiais LKKA), atsirado sąnarių problemų, ir su šiuo kubu atsisveikinau.
Tačiau kamuolį nueinu paspardyti su veteranais, kurių dauguma – mano buvę sambo imtynininkai, juos treniravau ir mokiau žaisti futbolą.
Mat, dukart per savaitę vykdavo bendro fizinio parengimo pratybos, kurių metu dažniausiai žaisdavome futbolą, bėgiojome krosus, prisitraukdavome prie skersinio, ant lygiagrečių“, – pasakoja Eduardas.
Jis daug ir plaukiodavo, stiprino kojų sąnarius. Jau daug metų Eduardas vasarą kiekvieną dieną pradeda maudymuisi Žaliuosiuose ežeruose.
Kai 2021 metų pabaigoje Lietuvos sambo jaunių rinktinė Kipre dalyvavo Europos jaunių čempionate, Eduardas ne kartą nirdavo į Viduržemio jūros bangas.
Pastaruoju metu Lietuvos sambo federacijos prezidentas žavisi ir nardymu.
„Nardydavau ir anksčiau, tačiau 2015-aisiais baigiau nardymo kursus ir gavau licenciją.
Anksčiau apie 15 metų savo Kalėdinių atostogų metu važiuodavau į Egiptą nardyti Raudonojoje jūroje.
Kartą su drauge Violeta, irgi didele fizinio aktyvumo puoselėtoja, kopėme į Sinajaus (Mozės) kalną – 2285 m Egipto viršukalnę ir laukėme aušros, pirmojo spindulio“, – pasakoja Eduardas.
Praėjusiais metais jis nardė Ispanijoje ir, kaip pats sako, patyrė daug teigiamų emocijų: „Po vandeniu atsiduri lyg nesvarumo būklėje, judesiai sulėtėja, atsiveria nuostabus povandeninis pasaulis“.
Fizinį aktyvumą skatino tėvas
Apsigynęs disertaciją tema „Šoklumą ugdančio krūvio komponentų įtaka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų motorinės sistemos funkcinių savybių kaitai“, E. Rudas nepanoro žengti mokslo keliu.
Teigė, kad pasisemti žinių visada malonu, bet trenerio darbas – irgi didelis mokslas.
Tai, kad jis, eidamas 66-uosius, fiziškai akyvus iki šios dienos, – didelė jo tėvo Eugenijaus Rudo, kuris ypač mėgo žaisti tenisą, įtaka.
Jis žiemą vaikams kieme išliedavo nedidelę čiuožyklėlę ir visus ragindavo slidinėti, o vasarą – žaisti įvairius žaidimus.
Daugiausia dėmesio buvo skirta futbolui. Nebuvo nė vienos dienos, kad Eduardas jo nežaistų.
„Rodos, sportavo visas mūsų kiemas Petrašiūnuose“, – dabar sako įžymusis sambo imtynininkas ir treneris.
Nuo penktos klasės jis lankė gimnastiką, tačiau per pratybas susilaužė ranką ir vienerius metus nesportavo.
Tačiau šios sporto šakos į kitą neiškeitė ir po pertraukos vėl į ją sugrįžo.
„Svėriau vos 48 kg ir panorau išbandyti tokią sporto šaką, kurioje sportininkai yra sveriami.
Būdamas šešiolikos, susižavėjau sambo, kuri tuo metu Lietuvoje nebuvo labai reklamuojama, bet tuo metu Česlovas Jezerskas, iš tų pačių, mano gimtųjų, Petrašiūnų tapo SSRS čemionu.
Sambo Kaune buvo kultivuojamas tik „Dinamo“ draugijoje, entuziastų, berods, dar buvo susibūrę Policijos mokykloje, Žemės ūkio akademijoje ir KPI.
Patekau į puikaus trenerio Eduardo Techovo rankas.
Sambo (savigyna be ginklo) – tai visa dvikovinių sporto šakų puokštė surinkta iš visų įmanomų dvikovos sporto šakų: imtynių, dziudo, aikido, džiu-džitsu, karatė, bokso, kuraš, fechtavimo ir kitų.“, – pasakoja Eduardas.
Taip susiklostė gyvenimas, kad vėliau taikomosios sambo pagrindų septynerius metus jam teko mokyti Policijos akademijos studentus, o vėliau Kriminalinės policijos pareigūnus, kuriuos reikėjo apmokyti savigynos veiksmų.
Beje, E.Rudas labai džiaugiasi, kad 2021 m. sambo buvo įtraukta į olimpinių sporto šakų sąrašą.
Į pasaulio veteranų čempionatą Maltoje – autobusu
E. Rudas tapo didelio meistriškumo sambo imtynininku: 1976 m., dar studijuodamas KKI, laimėjo SSRS čempionatą, įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normą ir turėjo dalyvauti pasaulio čempionate Venesueloje.
„SSRS čempionai tada iškovodavo teisę varžytis pasaulio čempionate, o vicečempionai – Europos.
Mano kovų draugas Dmitrijus Samoščiukas, tuo metu užėmęs 2-ąją vietą, tapo Europos čempionu, o pasaulio čempionatas tais metais Venesueloje neįvyko.
Pasilikau ant ledo. Siekiant dalyvauti kitame pasaulio čempionate, reikėjo vėl tapti SSRS čempionu…
Reikėjo numesti ir 8 kg svorio, o tai yra labai daug, sveriant 56 kilogramus, numetus svorį net oda pradėjo trūkinėti…“, – prisiminė Eduardas.
1992 ir 1993 metais jis pelnė Europos čempionato, o 1993 metais – pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynių bronzos medalius.
Du kartus tapta ir SSRS sambo taurės varžybų prizininku, triskart – SSRS „Dinamo“ draugijos čempionu.
Kai Eduardas 1983-aisiais iškovojo draugijos čempiono vardą, jų šeimoje gimė dukra, kurią tėvai pavadino Viktorija.
E. Rudas vis dėlto tapo pasaulio čempionu, netgi tris kartus, bet veteranų (2000, 2002-2003 metais) 68 kg svorio kategorijoje.
Eduardas prisiminė kelionę autobusu į savo pirmąjį pasaulio veteranų čempionatą Maltoje: „Tada su vienu imtynininku dviese važiavome 3,5 paros kone per visą Europą.
Tuo pačiu autobusu su mumis važiavo ir Bernardinų bažnyčios mišrus choras „Langas“ bei kunigas, vienuolis Julius Sasnauskas. Beje „Langas“ Chorų konkurse pasirodė labai gerai ir užėmė antrąją vietą!
Pakeliui nakvojome ne viešbutyje, o vienuolyne. Sunki ir varginanti kelionė man nesutrukdė tapti pasaulio veteranų čempionu“.
Miega ant grindų
Tačiau aktyviai sportuoti vis labiau trukdė stuburo trauma, gydytojai draudė toliau treniruotis, nes Eduardas galėjo atsidurti vežimėlyje.
„Negalėjau treniruotis dideliais krūviais. Atsargoje dar buvo futbolas, be kurio, galvoju, numirsiu, jeigu nežaisiu.
Nesusitaikiau su mintimi, kad gyvenimą teks leisti vežimėlyje ir visą laiką mėgėjiškai sportavau.
Visus metus miegojau ant grindų, dariau įvairius pratimus, ir skausmai pamažu atlėgo.
Ant grindų miegu iki šios dienos, įsigijau grikių lukštų čiužinį, nuo kurio sunkiems ligoniams, nebūna pragulų.
Imtynėse visada netrūksta mikrotraumų, jas stengiuosi gydytis pats. Jas gydau labai paprastai: po didesnio krūvio einu į pirtį ir vantomis atgaivinu savo kūną“, – akcentuoja Eduardas.
Pirtį jis pamėgo dar studijų metais KKI, kai po savaitgalyje įvykusių varžybų pirmadienis būdavo pirties diena.
Treneriai Eduardas Techovas ir Jurijus Kuricynas savo auklėtinius mokė daryti masažus, institute apie juos įgijo daug žinių, ir Eduardas vėliau po trumpalaikių mokymų įgijo ir masažuotojo diplomą.
Svarbu laiku pradėti ir laiku išeiti
Kai E. Rudas trečią kartą laimėjo pasaulio veteranų čempionatą, jis nutarė baigti savo karjerą: „Svarbu laiku pradėti ir laiku išeiti. Su samboatsisveikinau nepralaimėjęs ne bet kur, o pasaulyje“, – šypteli Eduardas.
1978 metais baigęs Kūno kultūros institutą (2005 m. LKKA jam buvo suteiktas kūno kultūros magistro laipsnis), E. Rudas gavo paskyrimą dirbti Vilniuje ir netrukus išgarsėjo kaip puikus treneris.
Jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, įvairiais metais Eduardas išugdė visą eilę pasaulinio lygio sportininkų: triskart pasaulio ir dukart Europos čempioną Sergejų Grečicho, daugkartinį pasaulio ir Europos čempionatų prizininką Vytautą Gušauską, pasaulio jaunių pirmenybių prizininką Mindaugą Gušauską, Europos čempionatų prizininkus Marijoną Subačių, Ramūną Matulį, Dmitrijų Rudiką, Arvydą Jonušką, Karimą Muradovą ir daugelį kitų.
Sambo domėjosi jo sūnus Adas, kuris laimėdavo medalių per Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatus.
Dirbant dėstytoju Lietuvos policijos akademijoje (1995-2000 m.), Lietuvos teisės akademijoje (2000 -2002 m.), Lietuvos kriminalinės policijos biure (2002-2016 m.), Eduardas vakarais treniravo jaunimą, kuris vėliau tapo pasaulio čempionais ir Europos čempionatų prizininkais.
„Labai sėkmingi man buvo pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai, vienu metu parengiau septynis šalies čempionus iš 10 svorio kategorijų.
Tada dar ir pats aktyviai sportavau ir iškovojome teisę dalyvauti Europos čempionate.
O lėšų vykti į juos nebuvo. Nesinori ir prisiminti, kokios varginančios buvo mūsų kelionės autobusais“, – sako E. Rudas.
Atsakingas už būsimųjų pareigūnų fizinį parengimą
E. Rudas prieš trejus metus tapo Muitinės mokymo centro personalo mokymo specialistu ir yra atsakingas už būsimųjų pareigūnų fizinį parengimą.
O vakarais jis skuba į sporto salę treniruoti savo jaunųjų sambo sportininkų, priklausančių „Ardo“ sporto klubui.
„Visą gyvenimą dirbu pagal specialybę, o mano specialybė – sportas, beginklė savigyna.
Vaikus treniruoju nuo septynerių metų ir juos išugdau iki pasaulio čempionų.
Su jais išdirbus 5-7 metus, jų palikti negaliu, žengiame link didesnio meistriškumo“, – sako Eduardas.
E. Rudas nuo 2004 metų – tarptautinės kategorijos Ekstra klasės sambo teisėjas, 1991-2003 metais buvo trenerių tarybos pirmininkas, 2003- 2007 metais – teisėjų kolegijos pirmininkas, 2007- 2017 metais ir nuo 2021 metų iki šiol – Lietuvos sambo federacijos prezidentas.
Jo vadovaujama Lietuvos sambo federacija sėkmingai rengė aukšto lygio varžybas: 2008 metais – pasaulio studentų čempionatą Kaune, 2009 metais – Europos jaunių ir jaunimo čempionatus Šiauliuose ir pasaulio sambo meistrų-veteranų čempionatą Kaune, 2011 metais – 35-ąjį pasaulio čempionatą Vilniuje, 2015 metais – 11-ąjį ES šalių čempionatą Vilniuje.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
