Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šešiskart Lietuvos baidarių ir kanojų slalomo bei kanupolo čempionui Mantui Atmanavičiui jo tėvas nuo mažumės įskiepijo meilę šioms sporto šakoms. Ir dabar 33 metų alytiškis ne tik pats aktyviai sportuoja, bet ir savo patirtį perteikia auklėtiniams.
Su pertraukomis ketverius metus (2010-2012 m. ir 2015-2017 m.) patirties sėmęsis Jungtinėje Karalystėje, M. Atmanavičius siekė kelialapių į Londono ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tačiau baidarių ir kanojų slalomo atrankos barjeras buvo per aukštas.
Dabar alytiškis jau pradėjo rengtis kitų metų pavasarį Italijoje įvyksiančiam Europos baidarių ir kanojų slalomo čempionatui.
Praėjusiais metais jo karjeroje atsirado naujas iššūkis – M.Atmanavičius pradėjo treniruoti Alytaus rajono Daugų baidarių polo, dar vadinamo kanupolu, entuziastus, žaidžia kartu su jais ir netolimoje ateityje yra užsibrėžęs tikslą su komanda tapti stipriausiais Lietuvoje.
1987 metais jūsų tėvo Arvydo Atmanavičiaus bei baidarių ir kanojų slalomo trenerio Regimanto Vaičiulio iniciatyva Alytuje buvo pagamintos pirmosios baidarės ir po metų Dzūkijoje pradėtas žaisti kanupolas. Ar tai buvo tėvo įtaka, kad ir jūs iš pradžių pasirinkote, o ir dabar žaidžiate kanupolą?, – paklausėme M. Atmanavičiaus.
Taip, tai tėčio įtaka, kadangi visą laiką buvau apsuptas tos aplinkos. Pirmiausia, turbūt, įsėdau į slalomo baidarę – tada man buvo, berods, treji ar ketveri metukai.
Kanupolą alytiškiai žaidė tik žiemos metu Alytaus baseine, o vasarą visas dėmesys buvo skiriamas slalomui. Vėliau, kai kanupolas buvo pradėtas žaisti tvenkinyje, juo susidomėjau ir aš.
Kokį patyrėte jausmą, kai pirmą sykį sėdote į baidarę?
Slalomas ir buvo mano vartai į baidarių sportą. Puikiai pamenu, kai Alytaus medvilnės kombinato tvenkinyje, pasižiūrėjęs kaip tai daro vyresni irkluotojai, bandydavau įveikti kabančius baidarių slalomui skirtus vartus.
Baidarę irklavau dar nemokėdamas plaukti. Plaukti išmokau daug vėliau, kai mokiausi antroje klasėje.
Kada iškovojote pirmąjį svaresnį laimėjimą ir ar tai buvo didelė motyvacija dar daugiau treniruotis?
Varžybose pradėjau dalyvauti, būdamas 8-9 metų. Pirmosios pergalės nebuvo labai reikšmingos, bet tai buvo pirmieji motyvuojantys laimėjimai, paskatinę įsitraukti į baidarių ir kanojų slalomą, siekti pergalių.
Pirmąją svaresnę pergalę iškovojau 2003 metais. Laimėjau Lietuvos jaunių čempionatą, 2005-aisiais tapau bronziniu Lietuvos čempionato prizininku, o 2006 metais – čempionu.
Kurias pergales labiau vertinate – kanupolo ar slalomo?
Labiau vertinu slalomo pergales, kadangi tai asmeniniai pasiekimai.
Kanupolo laimėjimai – komandinio darbo rezultatas, visos komandos pergalės, sugebėjimas dirbti kaip vienas mechanizmas.
Lietuvos slalomo čempionu pavyko tapti 6 kartus: 4 kartus – irkluojant vienvietę baidarę ir 2 kartus – vienvietę kanoją. Kanupolo čempionu esu tapęs 2 kartus.
Daugiausia džiaugsmo suteikė 2018-aisiais pasiekta dviguba pergalė, kai tapau Lietuvos slalomo čempionu irkluojant ir vienvietę baidarę, ir vienvietę kanoją.
Ta dviguba pergalė Vokės upės sraunumoje įeis į Lietuvos slalomo istoriją, kadangi iki šiol to nepavyko padaryti nė vienam Lietuvos slalomo entuziastui. Ar tai buvo laikinas jūsų noras irkluoti ir kanoją, ar dabar meistriškumą keliate abejose slalomo disciplinose?
Kanoja mane žavėjo nuo vaikystės, tačiau rimčiau ją irkluoti pradėjau vėlai – tik 2014-aisiais. Tada iš latvių įsigijome naudotą, bet jau šių dienų modelio kanoją.
Kanoją savo malonumui irkluodavau ir anksčiau, bet ji nebuvo tinkama šiuolaikiniam slalomui.
Iš pradžių skirdavau papildomą treniruotę kanojai, bet nuo 2018–ųjų mano pratybose lygiagrečiai pradėti figūruoti ir baidarė, ir kanoja.
2019 metais pirmą sykį kanoją irklavau per Europos slalomo čempionatą.
Ką vis dėlto smagiau irkluoti: baidarę ar kanoją?
Išskirti tikrai negalėčiau. Ir kanoja, ir baidarė turi savo subtilybių, kurios ir žavi.
Kada patekote į Lietuvos kanupolo bei baidarių ir kanojų slalomo rinktines ir debiutavote pasaulio bei Europos čempionatuose, kaip sekėsi?
Į šalies jaunių rinktinę patekau, kai man buvo apie 13 metų. Tačiau nuvykus į Europos jaunių čempionatą man nebuvo leista startuoti, nes buvau vienais metais per jaunas.
Nuo kitų metų Lietuvai atstovavau visuose pasaulio ir Europos jaunių čempionatuose, į kuriuos pavykdavo nuvykti.
Būdamas 15-os, buvau pakviestas į šalies slalomo suaugusiųjų rinktinę, kuriai atstovauju iki šiol.
Dalyvavau beveik visuose pasaulio čempionatuose, kurie vyko Europos žemyne. Kai dirbau užsienyje, kelerius metus neturėjau galimybių startuoti Lietuvos rinktinėje.
Ypač svarių rezultatų nepavyko pasiekti: 2005–aisiais Krokuvoje per Europos jaunių čempionatą patekau į pusfinalį ir užėmiau 35-ą vietą, o pasaulio čempionate mano aukščiausia vieta – 52-oji tarp 120 dalyvių.
Dalyvauti treniruočių stovyklose ir rengtis svarbiausioms varžyboms riboja pinigų stoka. Didelė bėda ir ta, jog Lietuvoje neturime trasos, kuri atitiktų tarptautinius standartus.
Ką galite pasakyti apie Lietuvos slalomo čempionatus, kurie dažnai būna atviri, ar susirenka gero lygio sportininkai, būna didelė konkurencija?
Džiaugiuosi, kad Lietuvos slalomo čempionatai dažniausiai būna atviri, susirenka stipresni varžovai.
Yra didesnė motyvacija jiems rengtis, konkurencija skatina progresą, verčia tobulėti. Buvo varžybų, kai tenkinausi antrąją arba trečiąja vietomis. Bet tai – tik postūmis į priekį.
Baidarių ir kanojų slalomas – nenuspėjama sporto šaka, ar jūsų karjeroje pasitaikė didelių nesėkmių, po kurių norėjosi viską mesti?
Tokio noro dar nebuvo, bet nusivylimų užteko. Vieno finalinio plaukimo metu viduryje distancijos pusiau lūžo irklas ir varžybos man baigėsi.
Slalome dažnai pasitaiko skausmingų klaidų. Visą sezoną ruošiesi svarbioms varžyboms ir viena nedidelė klaidelė viską apverčia aukštyn kojomis.
Baidarių ir kanojų slalomas – toks sportas, kai netikėtumai visuomet šalia.
Gimėte ir augote Alytuje, ar turite geras sąlygas treniruotis, juk aplinkiniai ežerai ir Dailidės ežerėlis ramūs, jokios sraunesnės srovės atkarpos, tad kur tobulėjate, statote vartus, kurių turi būti 18-25, kitas dirbtines kliūtis?
Pirmosios mano treniruotės, kaip jau minėjau, prasidėjo Alytaus medvilnės kombinato tvenkinyje.
Vėliau persikėlėme į Nemuną, kurio pakrantėje 1995 metais Alytaus irklavimo klubas „Srautas“, vadovaujamas mano tėčio Arvydo Atmanavičiaus, įsigijo valčių elingą.
Kasmet vasarą nedidelę traselę įsirengiame po Antano Juozapavičiaus tiltu, kur už jo atramų susiformuoja ganėtinai stiprūs sūkuriai ir užutėkiai.
Ten treniruojamės, tobuliname slalomo vartų įveikimo techniką.
Prieš kelerius metus Puvočiuose prie Merkio upės buvo organizuojamos kasmetinės vasaros stovyklos.
Jose mokėme visus norinčiuosius susipažinti su slalomu ir patys treniravomės. Merkyje galima įsirengti reikiamo ilgio ir sudėtingesnę treniruočių trasą.
Svajoju, galbūt, pavyks atgaivinti šią senąją tradiciją. Dažnai nuvykstu į Puvočius pasitreniruoti, kadangi Merkyje visada pakanka vandens, net ir per sausrą.
Ar turite gerus treniruočių partnerius ir su kokiomis problemomis susiduriate?
Partneriai visada buvo geri, kadangi tai būdavo mano pagrindiniai konkurentai.
Šiai dienai slalomo entuziastų Alytuje nėra daug, nemažai jų yra išvykę mokytis ir dirbti į kitus miestus.
Alytiškius treniruoja tik mano tėtis ir aš. Pagrindinės problemos, kaip ir daugumos kitų sporto šakų, – finansinės.
Trūksta lėšų treniruočių stovykloms, išvykoms į varžybas ir pasirengimui joms.
Pats inventorius nėra visiškai pasenęs, bet atnaujinti irgi reikėtų dažniau, kadangi ganėtinai greitai dėvisi.
Slalomas – olimpinė sporto šaka: vyrai irkluoja vienvietes baidares ir kanojas bei dvivietes kanojas, o moterys – tik vienvietes baidares. Kokios jūsų galimybės patekti į Tokiją?
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse paskutinį kartą varžybų programoje buvo ir dviviečių kanojų slalomo varžybos.
Per Tokijo olimpines žaidynes moterys ir vyrai irkluos tik vienvietes kanojas ir baidares.
Dėl patekimo į Tokiją šansai migloti. Pagrindinė atranka jau įvyko ir kelialapiai išdalinti.
Teliko Kontinentinės varžybos, per kurias bus išdalinti tik po vieną kelialapį tų kontinentų šalims.
Pavasarį Italijoje vyks Europos čempionatas, kuriam jau pradėjau rengtis. Tačiau dėl kelialapio kovoti bus ypač sunku, nes nemažai pajėgių Europos slalomo sportininkų dar neiškovojo teisės varžytis Tokijuje.
Todėl bus didžiulė konkurencija, bet pagrindinis tikslas – nenuleisti rankų, kovoti. Europos čempionate tik nugalėtojai iškovos kelialapius į žaidynes.
Slalomas – patraukli, emocinga sporto šaka, tačiau Lietuvoje nėra populiari, kaip galvojate, kodėl?
Iš tikrųjų slalomas – labai patraukli ir emocinga sporto šaka, bet Lietuvoje neturime gerų, tikrų, techniškų vandens slalomo trasų su patraukliomis bazėmis.
Baidarių ir kanojų slalomas egzistuoja tik didelių entuziastų dėka. Šios sporto šakos klubai veikia tik Alytuje, Vilniuje ir Kaune.
Studijavote Vilniaus pedagoginiame universitete, o kada pradėjote dirbti Daugų kanupolo treneriu?
Universitetą baigiau 2010-aisiais ir išvykau į Jungtinę Karalystę, kur dirbau ir treniravausi, rengiausi Londono olimpinėms žaidynėms.
Tačiau pritrūkau sėkmės atrankoje, kuri vyko olimpiniame kanale. Ten buvo surengtos pirmosios varžybos bei atranka į olimpines žaidynes.
Dėl baudos taškų rezultatas buvo per prastas, nepatekau tarp 30 geriausiųjų, likau 31 –as.
Vėliau, sugrįžus į Lietuvą, beveik trejus metus dirbau Alytaus sporto ir rekreacijos centre baidarių treneriu, o Dauguose kanupolo entuziastus pradėjau treniruoti 2019 metais rudenį.
Kaip sekasi dirbti, ar žaidžiate kartu su savo auklėtiniai?
Per treniruotes dažniausiai žaidžiu su auklėtiniais, jie jau pasiekia neblogų rezultatų.
Nors treniravomės tik pirmą vasarą, bet esu patenkintas savo naujųjų auklėtinių darbu ir noru kuo geriau žaisti.
Šiemet dalyvavome Lietuvos kanupolo čempionate, žaidžiau kartu su savo auklėtiniais.
Debiutas buvo nelabai sėkmingas, buvome ketvirti, bet laukia kiti metai. Mano pagrindinis tikslas ir svajonė – kada nors tapti Lietuvos čempionais. Kad svajonė išsipildytų, dar teks daug padirbėti.
Turite auksines rankas: ne tik tvirtai laikote irklus, bet ir darote įspūdingus grafičius. Iš kur šis pomėgis?
Šia meno forma susidomėjau dar paauglystėje, kai nemažai teko važinėti po Europą.
Ten pamačiau pirmuosius labai profesionalius darbus. Bet iš sąsiuvinio ant sienų juos perkelti pamėginau labai neseniai.
Praėjusią vasarą draugas pasiūlė sudalyvauti Kaune renginyje, kur legaliai buvo piešiama ant sienų, po to sekė dar keli panašūs renginiai.
Pabandęs supratau, kad galiu piešti. Šią vasarą dalyvavau Alytuje vykusiame „Alytus suARTina” gatvės meno festivalyje ir ,,Sidabrinio amžiaus spalvos”.
Su draugu Pijumi Šematulskiu papuošėme gyvūnų prieglaudos ,,Keturkojo viltis“ fasadą, taip simboliškai atsidėkojome savo keturkojų draugų Grizlio ir Gilės vardu už jų daromą darbą.
Šią žiemą tikiuosi atrasiu laiko keletą darbų perkelti ant drobės.
Ar piešimas – jūsų vienintelis pomėgis?
Atradęs laiko, dar mėgstu važinėti riedlente, lipu ant snieglentės, nors žiemos pas mus ir prastėja.
Sniegingomis žiemomis laisvą laiką anksčiau praleisdavau ant kalniukų aplinkui Alytų, o dabar tenka tenkintis Druskininkų „Snow Arena“ arba išvykomis į kalnus. Labai gaila, kad vietiniais kalniukais jau nebepavyksta pasidžiaugti.
Gyvenate Butrimonyse, kodėl pasirinkote šią Alytaus rajono vietą, ką joje radote išskirtinio?
Esu ramus žmogus ir ypač mėgstu gamtą, ramybę. Kadangi aplinkybės taip susiklostė, nusprendžiau, kad reikia keltis būtent ten.
