Marytė Marcinkevičiūtė
Legendiniams Lietuvos šokėjams, Kauno „Sūkurio“ sportinių šokių klubo vadovams Jūratei ir Česlovui Norvaišoms šie metai jubiliejiniai. Gegužės 7 dieną Česlovui sukako 90 metų, o Jūratė tokį pat jubiliejų sutiks rugpjūčio 19-ąją.
Kaip šokėjai (1968) ir pradedantys treneriai (1974) jie mokėsi ir stažavosi geriausiose to meto šokių mokyklose Londone, kur jų ilgalaikėms stažuotėms vadovavo šokių teorijos kūrėjas Alexas Moore’as. Vėliau kauniečiai praktikavosi Vokietijoje (1975), Hamburgo šokių mokykloje „Opitz-Hädrich“.
Kaip profesionalūs šokių mokytojai, jie skaitė paskaitas pasauliniuose šokių kongresuose Manheime, Krokuvoje, Liublianoje, Blakpule, treniravo SSRS, Bulgarijos, Kazachijos, Tadžikijos, Lietuvos rinktines.
Šiandien mūsų pašnekovas – buvęs Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas (1992-2000), o nuo 2000-ųjų – federacijos garbės prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas (1975) Česlovas Norvaiša.
Jis – Lietuvos (1965–1974) ir SSRS (1967–1974) sportinių šokių čempionas, SSRS balinių šokių asociacijos pirmasis prezidentas (1988–1990).
Artėjant jubiliejui, jums teko didžiulis krūvis: Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko jūsų klubo „Sūkurys“ organizuojamos 59-osios tarptautines sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora 2025“. Netrūko iššūkių, įtampos, rūpesčių, ar nesušlubavo sveikata?
Organizuoti tarptautinį konkursą krūvis didžiulis. Praktiškai jis prasideda vos pasibaigus einamajam.
Iš karto atliekama analizė, žiūrimi pliusai ir minusai, klaidos, nustatoma kitų metų „Gintarinės poros“ data.
Tariamasi dėl salės nuomos, aptariama, kokios grupės dalyvaus konkurse, kokie bus kviečiami teisėjai, ieškomi rėmėjai ir t. t.
Mūsų tai nevargina, nes per 60 metų užsigrūdinome ir jaučiame didelį malonumą kažką gražaus ir gero padovanoti kauniečiams ir miesto svečiams, parodyti, koks gražus mūsų miestas.
Esame nepaprastai dėkingi Kauno miesto savivaldybei už visapusišką konkurso palaikymą, nemokamą Motinos dienos vakaro koncertą -konkursą „Žalgirio“ arenoje.
Tradiciškai antroji konkurso diena sutampa su Motinos diena. Antrus metus „Žalgirio“ arena buvo pilnutėlė kaip per krepšinio varžybas, susirinko per 15 tūkstančių žiūrovų. Tokio skaičiaus pasaulyje neteko matyti.
„Gintarinė pora“ – jūsų su Jūrate nuo 1974 metų vadovaujamo legendinio sportinių šokių klubo „Sūkurys“ vizitinė kortelė. Ar atmintyje išliko pačios pirmosios varžybos, kai į uždarą sovietinį miestą Kauną suvažiavo tiek daug užsienio porų?
„Gintarinė pora” – tai istorinis reiškinys. Konkursas galėjo atsirasti dėl labai daug įvairiausių atsitiktinumų, o pirmiausia – politinių SSRS įvykių.
Kadangi mes jau buvome SSRS šokių čempionai ir atstovavome tai šaliai pasaulio ir Europos pirmenybėse, vykusiose įvairiose valstybėse, SSRS kultūros ministerija norėjo parodyti, kokia jų šalis yra atvira pasauliui.
Konkursas buvo pasirinktas Kaune, kadangi jie žinojo, jog organizatoriai yra jų žinomi asmenys – SSRS šokių čempionai Norvaišos.
Mūsų respublikos valdžia tam pritarė, leisdama pakviesti į konkursą šokėjus iš draugaujančių miestų. Taip gimė pasaulyje pagarsėjusi „Gintarinė pora”.
Užsieniečiams į vadinamą uždarą Kauno miestą patekti buvo beveik neįmanoma.
Mat šalia Kauno, Garliavoje buvo karinis aerodromas, Kazlų Rūdoje – karinė bazė, todėl miestas buvo griežtai uždarytas užsienio svečiams, net jei jie atvažiuotų iš socialistinės šalies, tarkime, iš Lenkijos į Kauną aplankyti artimųjų.
Neįsileisdavo netgi karo metu emigravusių į Vakarus kauniečių. Jiems leisdavo susitikti Vilniuje tam tikruose viešbučiuose, kurių kambariuose buvo prifarširuota pasiklausymo aparatų.
To meto Kauno jaunimas buvo aktyvus šokių sferoje. Studentai per šokių vakarus bandė šokti čarlstoną, sambą, bugivugį ir daug kitų vakarietiško repertuaro šokių.
Daugumas iš jų buvo liaudies šokų kolektyvų nariai. Taip atsirado Tomas Petreikis ir Vidas Kamaitis, Kauno politechnikos instituto liaudies šokių ansamblio šokėjai.
Jie jau turėjo kontaktus su Estijos ir Latvijos šokėjais bei treneriais, kur balinis šokis gyvavo nuo jų nepriklausomybės metų.
1963 metais prie Kauno profsąjungų kultūros rūmų ir buvo įregistruotas pramoginių šokių kolektyvas, vadovaujamas pirmojo vadovo ir trenerio inžinieriaus Tomo Petreikio.
Į tuos kursus atėjome ir mes, jauni medikai, norintys išmokti gražiai šokti. Jis rūmuose jau buvo suorganizavęs keletą vietinių turnyrų, į kuriuos atvyko poros iš Rygos, Talino, Leningrado.
Tai buvo didelė šventė šokių mėgėjams. Tačiau šokių lygis buvo vidutinis, lyginant su tuo metu per SSRS televiziją transliuojamu tarptautiniu šokių konkursu „Dunojaus taurė” iš Bratislavos.
Ten pamatėme geriausias pasaulio poras, grožis buvo neišpasakytas. Nusprendėme į Kauną pakviesti šokių elitą, bet kaip tai padaryti.
Nutarėme pasinaudoti genialia idėja – panaudoti susigiminiavusių miestų kortą.
Artimiausias miestas – Balstogė, kur darbavosi žinomas Lenkijos pedagogas Henrykas Malyszko. Jis treniravo poras, organizavo turnyrus.
Teko panaudoti visą savo derybininko talentą, įrodinėjant partinei Lietuvos ir Kauno valdžiai, kad šokėjai ir teisėjas iš draugiško miesto nekelia jam pavojaus.
Akcija pavyko. Atvažiavo dvi puikios poros ir treneris – teisėjas. „Gintarinės poros“ išvakarėse „Metropolio“ viešbučio fojė iš svečio išmokome pagrindinius pasodoblio žingsnelius.
Šis šokis privalomas tarptautiniuose turnyruose, kuriuo tapo „Gintarinė pora“.
Kitais metais turnyras pasipildė draugystės miestais Leipcigu, Praha, Budapeštu ir t. t. iki JAV, Kanados, Japonijos, Kinijos, Afrikos.
Aš kolektyvo šokėjų buvo pakrikštytas užsienio reikalų ministru.
Baigėsi viena įspūdinga šventė, atėjo kita ne ką mažiau įspūdinga – 90-asis jubiliejus. Kaip vertinate savo metus, kuriais turėtumėte džiaugtis ir didžiuotis – ne kiekvienam nusišypso laimė tiek sulaukti?
Mes niekada neakcentuojame gimimo dienos. Tai yra tėvelių šventė, jų dėka gimsta naujas žmogus ir jie planuoja to žmogaus ateitį.
Gyvenimas – tai viena akimirka nuo praeities iki ateities. Ir tik jubiliejaus data parodo, kaip ta akimirka praėjo. O kaip praėjo likimo nubrėžtas kelias – ne tau vertinti.
Apie savo metus niekada negalvojame. Kaip ir apie mus supančių draugų, šokėjų. Metai – nuo mūsų nepriklausanti laiko tėkmė, kurios mes nevaldome.
Mes tik stebime pakitimus mūsų fiziniame kūne, ypač mūsų kompiuteryje – smegenyse. Jose kaupiasi informacija, gyvenimo patirtis, mes tampame naudingesni aplinkai.
Jubiliejai mūsų nedžiugina, nes siunčia signalą, kad trumpėja mūsų egzistencija šioje gana įdomioje planetoje. O dar tiek daug nematyta, nepatirta, neišbandyta.
Solidus amžius nevaržo jūsų noro gyventi aktyviai ir turiningai: dirbate kompiuteriu, vairuojate mašiną, vadovaujate „Sūkuriui“, organizuojate varžybas, gal galite pasakyti tokio savo jaunatviško gyvenimo receptą?
Žmogaus fizinis kūnas priklauso nuo dėsnio, kuris sako, kad, kiek įdėsi, tiek ir gausi. Savo kūnu ir dvasia reikia rūpintis nuolat.
Visi žinome frazę „Sveikas gyvenimo būdas”. Mums, medikams, lengviau pavyko sveikiau gyventi.
Nuo ankstyvos jaunystės aktyviai sportavome, su Jūrate abu treniravomės. Nepiktnaudžiavome alkoholiu, prisilaikėme darbo ir poilsio režimo.
Stengėmės išmiegoti ne mažiau 7 valandų, bendrauti su pozityviais žmonėmis.
Niekada nepakeldavome balso, treniruodami šokėjus. Vienas kitam buvome draugais, į kurio petį atsiremdavome, kai reikėdavo moralinės pagalbos.
Kada jūsų širdį užkariavo šokių magija? Juk Šiaulių jaunimo sporto mokykloje lankėte boksą, plaukimą, sportinę gimnastiką, gainiojote futbolo kamuolį.
Sužavėjo šokiai, kai 1960-ųjų pradžioje į KPI atvykę šokėjai iš Estijos pademonstravo lėtą valsą, tango, Vienos valsą, kvikstepą. Lėto fokstroto dar nebuvo.
Nutarėme, kad inteligentiškas žmogus turi mokėti kiekvieno pagrindinio šokio, kai groja orkestras, žingsnius.
Apie šokių varžybas nieko nežinojome, nes jos vyko už geležinės uždangos. Informacija iš ten buvo draudžiama.
Tolimesnį mūsų kelią nulėmė po kelerių metų per SSRS televiziją parodyta „Dunojaus taurė”. Tai buvo šokas!
Studijavote mediciną, žvilgsnis nukrypo į ten pat studijuojančią Jūratę, su kuria penktame kurse sukūrėte šeimą. Ar tada neiškilo dilema: šokiai ar rimtos studijos prestižiniame Kauno medicinos institute?
Šokiai atsirado, kai jau ketveri metai buvome baigę KMI. Dukrai Neringai buvo ketveri.
Kauno medicinos instituto baigimo diplomas stalčiuje neužsigulėjo: 1960–1962 -aisiais buvote Kauno onkologinio dispanserio chirurgas, 1961–1989 -aisiais – Kauno radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyriausiasis gydytojas. Ar dabar mediko praktika praverčia, žmonėms ir šokėjams galite padėti ir patarti?
Medicina iki šios dienos liko mūsų pagrindine profesija, netgi treniruojant šokėjų poras.
Svajojau būti chirurgu dar studijų metais, lankiau chirurgijos būrelį. Vėliau prof. Jurgis Brėdikis pakvietė mane prisidėti prie jo ruošiamų eksperimentų persodinti širdį.
Operacijose buvau jo asistentu. Vėliau taip ir susiklostė mūsų draugystė su profesoriumi bei jo šeima iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Chirurgo darbą pakeičiau po poros metų Onkologiniame dispanseryje į Radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyr. gydytojo pareigas.
Man dispanseryje buvo per sunku kiekvieną diena matyti jaunų žmonių mirtis, jiems ir labai puikūs dispanserio chirurgai dažnai negalėjo pagelbėti išgyventi.
„Bangos“ sanatorijoje Panemunėje kartu su Radijo gamyklos valdžia ir su Kauno medicinos Instituto atstovais prof. Juozu Blužu ir prof. Donatu Vasiliausku sukūrėme labai, to meto akimis žiūrint, aukšto lygio kardiologinės reabilitacijos medicinos įstaigą.
Čia lankydavosi ir SSRS sveikatos ministrai, kosmonautai, respublikos vadovai.
Įgyta patirtis medicinoje ir vėliau leido pasinaudoti savo žiniomis medicinoje, gelbėjant žmones, suteikiant konsultacijas ir savo šokių komandos sportininkams.
Savo laiku esame išgelbėję klinikinėje mirtyje atsidūrusį muzikantą.
Visais laikas mano patarėja ir konsultantė buvo mano žmona Jūratė, būdama KMI Sveikatos apsaugos katedros docentė.
Ne tik įspūdingai šokote, bet pasižymėjote ir dideliais gebėjimas piešti bei tapyti, nutapėte namie auginto tigro 12 paveikslų ir surengėte parodą Kauno kultūros centre, domėjotės scenarijų kūrimu ir režisūra, esate sukūręs filmų ir laimėjęs tarptautinį konkursą, „Bangos” kino studijoje pastatėte filmą apie zoologijos sode gyvenantį berniuką.
Piešti mėgau visą gyvenimą. Tik piešimo objektai keitėsi. Piešiu mus supančios biologinės įvairovės portretus. Ruošiu parodas. Šunų portretus dovanoju savininkams.
O dar viena svajonė atsirado kartu su mėgėjiška filmavimo 8 mm kamera Kauno medicinos Instituto kino būrelyje.
Prisimenu savo pirmąjį filmą „Čarlis pas medikus”, kuris turėjo pasisekimą tarp studentų.
Viskas pasikeitė, kai tapau „Bangos“ kolektyvo nariu ir Iš karto – „Bangos“ kino studijos režisieriumi.
Studijai vadovavo pirmasis Lietuvos kino dokumentalistas Stepas Uzdonas.
Buvo dirbama su profesionalia kino technika, o filmai ryškinami ir garsinami Lietuvos Kino studijoje.
Tada su vienu rašytoju parašėme pilnametražio filmo „Džo“ scenarijų apie lietuvišką Mauglį.
Kadangi Kauno zoologijos sode dirbo vaikinas plėšrūnų prižiūrėtojas, jis galėjo laisvai bendrauti su liūtais bei kitais sodo gyventojais.
Lietuvos kino studija atmetė scenarijų kaip tarybinei publikai per daug vakarietišką.
Vėliau bandėme patys filmuoti etiudus, tačiau mūsų pagrindinį zoologijos sodo žvėrių prižiūrėtoją sudraskė leopardas.
Beliko nufilmuoti atskirus kadrus ir trumpą filmą pavadinti „Ramios iltys”. Mes su Jūratė sode taip pat auginome tigrą ir su juo išeidavome pasivaikščioti tarp nustebusių lankytojų.
Ne kartą buvote agituojamas, kad savo su Jūrate karjerą įamžintumėte knygoje, bet vis išsisukinėjote, sakydamas, kad dar per anksti – dabar reikia žiūrėti į priekį, o ne atgal. O kaip dabar, gal jau prisėdote prie knygos ir rašote?
Jau minėjau, kad gyvenimas tik akimirka tarp praeities ir ateities. Mums su Jūrate ta akimirka tik 90 metų.
Dar anksti aprašyti šį laikotarpį, kuris tęsiasi nuo Smetonos iki Nausėdos Lietuvoje. Dar reikia pagyventi, kad suprastume kas vyko ir kas vyksta.
Jeigu reikėtų sudaryti geriausių „Sūkurio“ porų per visą klubo gyvavimo istoriją simbolinį penketuką, ką į jį pakviestumėte?
Į geriausių sūkuriečių penketuką patektų buvę pasaulio čempionai ir prizininkai Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė, Donatas ir Lina Vėželiai, Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė.
Tačiau tų gerų porų buvo daug, tai – pasaulio standartinių šokių vicečempionai Aistė Stragytė ir Olegas Martiniukas, Baltijos šalių žaidynių 10 šokių nugalėtojai Tomas Atkocevičius ir Snieguolė Naujokaitytė, Europos standartinių šokių taurės laimėtojai Artūras Narbutas ir Sandra Čelkytė.
Kaip dabar gyvuoja „Sūkurys“?
„Sūkurys“ įsikūrė 1963-iaisiais, jį įkūrė grupė šokių mėgėjų ir entuziastų, kuriuos subūrė inžinierius Petras Janulevičius.
Vadovauti kolektyvui buvo pakviestas kitas inžinierius Tomas Petreikis. Jis su savo kolega Vidu Kamaičiu jau buvo dalyvavę pramoginių šokių seminaruose.
Mes buvome tik kolektyvo nariai ir dalyvaudavome mėgėjų varžybose. 1974 metais tapome profesionalių šokėjų pora ir perėmėme „Sūkurio“ vadovavimą, dirbdami savo pagrindinį mediko darbą.
Šiuo metu „Sūkurys“ – didelis klubas, mums padeda pasaulio čempionai Lina ir Donatas Vėželiai, kurie jau turi savo salę. Joje dirba daugiau asistentų ir šoka daug jaunų porų. Mūsų tradicinė salė Kauno kultūros centre skirta individualioms treniruotėms, porų peržiūroms. Ši salė yra ir „Sūkurio“ muziejus.
„Sūkurys“, kaip ir pats gyvenimas, negali sustoti. Jis sukasi, įtraukdamas į savo veiklą daug jaunų šokėjų.
Jaučiate begalinę meilę keturkojams augintiniams, kiek benamių šunų esate priglaudęs savo namuose ir suteikęs jiems pagalbą, kiek dabar jų išlaikote?
Labai daug auginome priglaustų benamių šunų, kurie dabar yra palaidoti mūsu kieme.
Dabar neturime šuns, bet rajono šunys pažįsta mane.
Koks jūsų gyvenimo moto?
Mylėk ir būsi mylimas.
Kuriam šokiui dabar pakviestumėte jums patinkančią moterį?
Aš myliu tik vieną moterį – Jūratę, o patinka visos. Visas ir pakviesčiau lėtam valsui, dar labiau, jei mums dainuotų Jūratė.
Su Jūrate gyvename kartu jau 65 metus. Gyvename kartu, kadangi mes esame ne tik vyras su žmona, mes esame draugai. Šis žodis pasako viską.
Mes jau nebe šokėjai, o specialistai, pasakojantys apie tai, kaip ilgai ir laimingai gyventi santuokoje.
Dabar, kai sutiksite savo 90 metų jubiliejų, gal jau mažinsite savo darbų apimtis?
Tempų nelėtinsiu, nes pats gyvenimas atliks tą darbą.
