Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Trakų kūno kultūros ir sporto centro baidarių irklavimo treneris Artūras Vieta, gegužės 30 dieną švenčiantis savo 60 metų jubiliejų – vienas tituluočiausių Lietuvos irkluotojų per visą šios sporto šakos istoriją.
Jis – triskart pasaulio čempionas (1987,1989 ir 1990), penkiskart vicečempionas ir dukart bronzinis prizininkas, Barselonos olimpinių žaidynių dalyvis, 18 kartų SSRS ir 13 kartų Lietuvos čempionas.
Triskart olimpinis čempionas minskietis Vladimiras Parfenovičius apie trakiškį yra pasakęs, kad A.Vieta labiausiai nusipelnė tapti olimpiniu čempionu. Tačiau taip neįvyko, Artūras neturi nė vieno olimpinio medalio, kurio tikrai buvo vertas.
„Visus savo medalius su mielu noru iškeisčiau į vieną olimpinį, kurio trūksta mano gausioje apdovanojimų kolekcijoje. apti olimpiniu čempionu buvo didžiausia mano svajonė, bet ji liko neįgyvendinta.
Buvau universalus baidarininkas, jėgas bandžiau 500 m, 1000 m ir 10 000 m distancijose.
SSRS rinktinei labiausiai buvau reikalingas keturvietės įgulai, kurioje buvau lyderis, taip pat dvivietei“, – praeitin nugrimzta legendinis baidarininkas.
Jis treniruoja ne tik irkluotojus, bet ir bemaž 15 metų padeda trenerei Rasai Kudabienei rengti kanupolo mėgėjus.
Pasaulio čempionas vaikams parodo, kaip reikia valdyti valtį ir ją techniškai irkluoti, paremontuoja sportinį inventorių, sportininkus nuveža į varžybas.
Žiemą kanupolo žaidėjams jis praveda bendro fizinio pasirengimo pratybas.
Mat A. Vieta, 11 metų atstovaudamas SSRS rinktinei, buvo ryškus ir bendro fizinio pasirengimo lyderis, vienas ištvermingiausių irkluotojų, su juo niekas negalėjo konkuruoti.
1500 m bėgimo distanciją jis įveikdavo per 4 min.20 sek, o 5000 m – per 16 min.30 sek., iškeldavo nemažus svorius.
Puiki ištvermė jam padėdavo siekti gerų rezultatų vandens takeliuose.
A.Vieta dabar treniruoja tris baidarininkus, tarp kurių išsiskiria 16-metis Domas Bareika, praėjusiais metais per Lietuvos jaunučių čempionatą laimėjęs du aukso medalius vienviečių baidarių 1000 m ir 200 m distancijose. 2020 metais jis debiutavo Olimpinių vilčių varžybose Vengrijoje ir buvo ketvirtas, o šiemet rugsėjo mėnesį vėl dalyvaus analogiškose varžybose.
„Mano grupėje gali atsirasti ir kanojininkų, nes kaimynas padovanojo du kanojų irklus.
Turiu valčių, o dabar – ir irklų. Bandysiu vaikus susodinti į kanoją, gal ši valtis juos labiau sudomins.
Irkluoti baidares jie nelabai nori, nes tai monotoniška, o ir dirbti reikia labai daug.
Vaikai pamato, kad valtį galima irkluoti ir su kamuoliu, kurį reikia mesti į vartus – ir užsiveda, dega jų akys“, – akcentuoja Artūras.
Jūsų karjera sovietmečiu buvo įspūdinga, kaip dabar ją vertinate?
Ne viską įgyvendinau iki pabaigos. Ypač nesėkmingi man buvo olimpiniai metai.
Per Maskvos olimpines žaidynes man buvo 19–a ir į olimpinę rinktinę nepatekau.
1984-aisiais Los Andžele SSRS atsisakė dalyvauti, o 1988-aisiais rinktinėje buvo didelės intrigos ir man jas apeiti neužteko proto.
Galėjau treniruotis vienas, man nereikėjo partnerių. Tačiau persitreniravau, keliems mėnesiams įkritau į duobę.
Draugai mane dar bandė gelbėti, traukti per varžybas. Per atranką – SSRS čempionatą – pravirtau ir nepatekau į komandą.
Įsitvirtinus SSRS rinktinėje, svariausias pergales pasiekiau, irkluodamas keturvietę.
Per Barselonos olimpines žaidynes irklavau vienvietę ir iš keturvietės nebuvo lengva persiorientuoti.
Daug buvo norinčių padėti, dariau viską, ką galėjau, tačiau vilčių nesugebėjau pateisinti.
Mane labai paveikė didžiulis karštis. Viešbutyje nebuvo kondicionierių.
Jeigu į Ispaniją būčiau atvažiavęs ne prieš vienuolika dienų, o prieš tris, gal viskas būtų susiklostę kitaip.
Naktimis miegodavau po 4 valandas. Kai atėjo olimpinis startas, buvau karščio nualintas.
Nepaisant to, abejose distancijose rungtyniavau finale ir užėmiau 9-ąsias vietas.
500 m distancija – ne mano, bet pusfinalyje pavyko aplenkti 1991 metų pasaulio čempioną kanadietį, kuris savo mėgstamoje distancijoje nepateko į finalą.
Nuo to laiko per olimpines žaidynes nė vienam Lietuvos irkluotojui vienviečių baidarių varžybose 1000 m distancijoje iki šiol nepavyko patekti į finalą, o 500 m nuotolis vienviete baidare išbrauktas iš olimpinių žaidynių programos.
Gerai irklavote visas tris baidares – vienvietę, dvivietę ir keturvietę. Kurią smagiausiai buvo irkluoti?
Įžymusis baidarininkas ukrainietis Sergejus Čiuchrajus teigė, kad labai sunku aukso medalį laimėti keturviečių baidarių varžybose, dvigubai sunkiau – dvivietėje, o keturgubai – vienvietėje, kuri irklavime laikoma prestižiškiausia valtimi.
Smagiausiai skriejo dvivietė baidarė, kurią irklavau su voronežiečiu Volodia Bobrešovu ir dukart tapau pasaulio vicečempionu.
Kartą, esant idealioms sąlygoms, Prancūzijoje irkluodami medinę baidarę, 1000 m distancijoje pasiekėme 3 min. 9 sek. rezultatą, kurio gerus 15 metų niekas negalėjo pagerinti.
Ir šiandieną, jei sportininkai nuotolį įveikia greičiau nei per 3 min. 10 sek., bet kokio rango varžybose gali drąsiai pretenduoti į finalą.
Didžiajame sporte išbuvote 20 metų, SSRS rinktinėje buvote ryškus ir bendro fizinio pasirengimo lyderis. Kur pasisėmėte jėgos, nes sportinės karjeros pradžioje Šiauliuose buvote fiziškai silpnokas?
Viską nulėmė darbas, darbas ir dar kartą darbas. Baidarių irklavimas nebuvo pirmoji mano sporto šaka.
Iš pradžių lankiau šuolių į vandenį, plaukimo, krepšinio, dailiojo čiuožimo pratybas.
Kai visa Šiaulių 12-osos vidurinės mokyklos klasė, trenerio Izidoriaus Geringsono pakalbinta, pradėjo lankyti baidarių ir kanojų pratybas, į valtį sėdau ir aš.
Gal pusmetį nebuvo nė vienos dienos, kad neišsiversčiau iš valties ir neišsimaudyčiau Talšos ežero bangose.
Draugai šaipėsi iš manęs, sakydami, kad man geriau tiktų būti naru, o ne irkluotoju. Buvau liesas, fiziškai silpnas.
Labai daug padėjo sesutė Aida, kuri buvo gero lygio irkluotoja, SSRS sporto meistrė.
Netrukus atsirado didelė kažko siekti. Daug irklavau, bėgiojau, dirbau su štanga, žiemą slidinėjau.
Taip nebūna, kad guli ir tau ryte atsibudus kažkas užkabina medalį.
Puikiai prisimenu, kai 1977-aisiais laimėjau savo pirmąjį medalį per Lietuvos moksleivių spartakiadą.
Lankant vienuoliktą klasę, įvykdžiau SSRS sporto meistro normą. Tada mane treniravo Izidoriaus Geringsono brolis Jurgis Geringsonas.
1980-1991–aisiais mano treneriu tapo vilnietis Feliksas Rubcovas.
Esate pasakęs, kad jums ne visi metai buvo laimingi, ne visi sėkmingi, bet, kol irklavote, jie jūsų gyvenime buvo patys gražiausi.
Tikrai nesigailiu, kad irklavau, juk tai buvo mano jaunystės metai. Iki šios dienos mane žavi ši sporto šaka.
Ir anksčiau, ir dabar džiaugiuosi savo gyvenimu. Turiu geras sąlygas dirbti su vaikais, noriu išugdyti geresnio lygio irkluotoją nei buvau aš pats.
Prieš porą metų Trakų kūno kultūros ir sporto centras nupirko tris valtis – dvi vienvietes ir dvivietę.
Nuperka ir irklų, sportinės aprangos. Naudojamės irklavimo baze. Tokių sąlygų, kokas turime mes, gali daug kas pavydėti.
Kai kalbu apie savo gražiausius metus, vis prisimenu didelio baidarių ir kanojų irklavimo entuziasto vokiečio Valterio, kurio pavardės nežinau, berods, 1993 metais prisimintą savo gyvenimą.
Karo metais šis 20–metis vokietis buvo patekę į rusų nelaisvę. Nepaisant to, tuos sunkius metus jis pavadino bene gražiausiais savo gyvenime, nes tai buvo jo jaunystė.
Jaunystė, matyt, visiems yra nepakartojama. Su savo svajonėmis, viltimis, iššūkiais.
Net 10 metų buvote renkamas geriausiu Trakų rajono metų sportininku, ar tie visi laimėjimai jūsų neapsvaigino?
Tikrai ne. Jeigu būtų apsvaiginę, tai būtų įvykę iš karto. Kai žmogus užlipa ant nugalėtojų pjedestalo ir užmiršta nuo jo tuoj pat nulipti bei rytoj pradėti darbą iš naujo, – jis svarių pergalių daugiau tikrai nepasieks.
Nemažai sportininkų, kurie per pasaulio čempionatus patenka į finalą, save jau laiko žvaigždėmis, vos ne kojomis ima atidarinėti duris.
Sau niekada neleidau svaigti. Daug ir sąžiningai dirbau, irkluodavau vos ne lediniame vandenyje, nesivaikiau šlovės ir savęs populiariu nelaikiau.
Nemėgau verkšlenti, nes puikiai žinojo: aimanomis niekada sotus nebūsi.
Atstovaudamas SSRS rinktinei, patyrėte ir nemažai nuoskaudos, dėl ko dažniausiai nukentėdavote?
SSRS rinktinėje buvau nuo 1979-ųjų, kai patekau į jaunių rinktinę. Lietuvai tapo nepriklausoma, SSRS rinktinei jau neatstovavau.
Tų nuoskaudų buvo nemažai, galėjau įsižeisti ant kiekvieno kampo. Manau, kad dabar jų ne ką mažiau ir Lietuvos baidarių bei kanojų irklavime.
SSRS rinktinėje kartais reikėdavo būti gudresniam, o ne protingesniam. O aš gudresniu nemokėjau būti. Buvau atviras ir tiesus, kovojau už teisybę.
Kelis kartus buvau išmestas iš rinktinės. Po pasaulio čempionato paprastai buvo leidžiama vieną mėnesį pailsėti, o po to iš karto prasidėdavo treniruočių stovyklos.
Turėjau šeimą, augo du vaikai Kornelija ir Kipras. Ne visos treniruočių stovyklos mane traukė, norėjosi ilgiau pabūti su šeima.
Tarp stovyklų būdavo vos 2-3 dienų pertrauka, jeigu būdavo leidžiama pailsėti savaitę laiko, – tai labai daug.
Stovyklos nualindavo, morališkai pavargdavau. Bandžiau skaičiuoti, kiek per metus tekdavo laiko praleisti Lietuvoje. Suskaičiavau, kad arti dviejų mėnesių.
Bandžiau skaičiuoti ir kiek laiko praleisdavau vien Maskvoje. Pasirodo, porą mėnesių.
Esu be galo dėkingas savo žmonai Rimai, kuri viena užaugino vaikus.
Pasitaikydavo, kad 2-3 mėnesius per metus nepanorėdavau vykti į stovyklas, nes kone iki Šv. Kalėdų galėdavau irkluoti Trakuose.
Tada mane išmesdavo iš rinktinės. Vėl tekdavo žiemą kovoti dėl patekimo į rinktinę, įvykdyti numatytus normatyvus.
Tačiau dėl to nebuvau labai įsižeidęs, tokios buvo taisyklės. SSRS rinktinėje ne vieną kartą man buvo taikomos griežtesnės sąlygos nei kitiems.
Su didžiuoju sportu atsisveikinote 1992-aisiais, būdamas 31-erių, kodėl nenorėjote tęsti karjeros?
Vieną olimpinį ciklą dar galėjau irkluoti. Tada augo nauja baidarininkų karta, buvo galima galvoti apie keturvietės baidarės įgulą.
Tačiau nemačiau irkluotojų, kurių galėčiau ilgiau laukti.
Baigėte aktyvią sportinę karjerą ir užgriuvo didelė nežinomybė dėl ateities: nebuvote baigęs aukštojo mokslo ir negalėjote dirbti treneriu. Ryžotės vežioti keleivius į Vokietiją, gabenti mašinas, po to iš ten – krovinius, mašinas …
Darbas buvo tolimas nuo sporto, nieko gero neuždirbau, tačiau išmokau vokiečių kalbą.
Mokykloje mokiausi prancūzų, per varžybas susikalbėdavau su prancūzais.
Lietuvoje dar dirba dujovežio vairuotoju. 2001-aisiais baigiau Lietuvos edukologijos universitetą ir Trakuose pradėjau dirbti irklavimo treneriu.
2007-aisiais Trakuose buvo surengtos pirmosios jūsų taurės varžybos, kuriose rungtyniavo jaunieji Lietuvos irkluotojai, ar jos dar tebevyksta?
Praėjusiais metais dėl COVID-19 jos nevyko, neaišku, ar ir šiemet jas rengsime.
Tačiau šių varžybų nutraukti neketiname, nes jaunimui jos patinka.
Varžybose be mūsų irkluotojų dalyvauja ir Latvijos, Baltarusijos, Rusijos bendraamžiai, kurių laukia daugybė prizų, be dovanėlių mažai kas išvažiuoja.
Per tas varžybas smarkiai ištuštėja ir mano kišenė, bet dėl to neišgyvenu, nes kai vandens takeliuose matau daug jaunimo, – širdis džiaugiasi.
Po varžybų surengiame loteriją, kurios irkluotojai labai laukia. Visi šventės dalyviai laisvalaikiu susipažįsta su Trakais, aplanko Galvės ežero karūna vadinamą Trakų salos pilį.
Vos tik pasibaigus varžyboms, jau kitą dieną važiuoju į parduotuves ieškoti prizų kitiems metams.
Juos perkame visus metus, darbų nepaliekame paskutiniajai dienai.
Į Tokijo olimpines žaidynes tik pačiu paskutiniuoju momentu pateko vienintelis mūsų irkluotojas Mindaugas Maldonis. Kaip vertinate?
Žinoma, mažai. Nėra tos bangos, kuri ristųsi iš paskos ir užpiltų. Rinktinės senbuviai buvo ramūs ir atsipalaidavę.
Nėra skiriamas pakankamas dėmesys jaunajai kartai.
Mano sportavimo laikais netgi žiemą rinkdavomės į treniruočių stovyklas Elektrėnuose.
Dabar vasarą nematau jaunimo stovyklų, o jos labai reikalingos. Tarkime, mano auklėtiniams ypač svarbus sparingas, nes irkluotoja tarp savęs turi konkuruoti.
Daug irkluotojų treniruojasi Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Visagine. Jei kartu susiriktų 20 sportininkų, būtų galima galvoti apie dviejų dviviečių ar keturvietės sudarymą.
Jei vienas plauki labai gražiai kaip gulbinas, – visiems patinka, o kai atvažiuoja tie pilkieji ančiukai ir tave aplenkia, – tai visai nebegražu.
Kol per treniruotes nesusiduri su kitais irkluotojais, mažai gali save vertinti. Būtinai reikalingos bendros treniruočių stovyklos.
Tik šiemet Lietuvos jaunių rinktinei pirmą kartą buvo surengta stovykla Turkijoje, kurioje buvo ir vienas mano auklėtinių.
Kur po sunkių treniruočių randate atgaivą?
Labai mėgstu grybauti, tačiau praėjusiais metais dėl didelio užimtumo tų didelių grybavimo emocijų nepatyriau.
Kai prasideda irklavimo sezonas, laisvalaikio visiškai neturiu. Atgaivą man atstoja darbas, susitikimai su savo kolegomis.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai sveikiname šaunųjį mūsų irkluotoją, triskart pasaulio baidarių čempioną
Artūrą Vietą,
švenčiantį prasmingą 60 metų jubiliejų.
Jis ilgus metus garsino Trakus, o dabar sėkmingai ugdo jaunuosius irkluotojus, padeda mūsų kanupolo entuziastams, rengia savo vardo taurės varžybas.
Jubiliatui linkime išugdyti daug puikių irkluotojų, sėkmingai įveikti kiekvieną gyvenimo kelio vingį, niekada nepritrūkti ryžto, išminties ir veržlumo siekiant užsibrėžtų tikslų.
Trakų kūno kultūros ir sporto centras
