Marytė Marcinkevičiūtė
Įžymioji Lietuvos žolės riedulininkė šiaulietė Angelė Maldonytė-Bučmienė galėjo būti olimpietė. Tačiau jos olimpinė svajonė dužo į sovietinio režimo sieną, kurią 1984 m. pastatė SSRS vadovai, nutarę boikotuoti Los Andželo olimpines žaidynes.
1984 metais ji pateko į SSRS rinktinę, dalyvavo atrankos varžybose ir iškovojo teisę dalyvauti Los Andželo žaidynėse.
„Buvau šimtaprocentinė būsimoji olimpietė ir su kitų sporto šakų SSRS atletais ruošėmės žaidynėms olimpinėje Novogorsko bazėje. Režimas buvo ypač griežtas, treniravomės triskart per dieną.
Mums buvo įteikta SSRS olimpinės rinktinės apranga, nepaprastai džiaugiausi, kad man nusišypsojo tokia didžiulė laimė vykti į išsvajotas olimpines žaidynes ir ten, galbūt, kovoti dėl medalių.
Rinktinėje iš Lietuvos žolės ridulininkių buvau vienintelė. Apie tai, kad SSRS vadovai priėmė sprendimą nedalyvauti olimpiadoje, mums iš anksto nieko nebuvo pasakyta.
Ta naujiena buvo pranešta tik lėktuve. Galvojome, jog skrendame į Los Andželą, o pasirodo – į Lenkiją.
Mat vietoj olimpinių žaidynių buvo surengtas alternatyvus turnyras „Draugystė-84“, kurio jokiu būdu nebuvo galima lyginti su olimpinėmis žaidynėmis.
Tame turnyre dalyvavo vos keturios komandos ir mes tapome nugalėtojomis”, – prisimena A. Bučmienė.
Vietoj olimpinių medalių jai 1984-uosius primena turnyro „Draugystė-84“ apdovanojimas ir tarptautinės klasės sporto meistrės vardas.
A.Maldonytė-Bučmienė tapo pirmąja Lietuvos žolės riedulininke tarptautinės klasės sporto meistre.
„Per visą mano ilgą karjerą tai buvo vienintelė galimybė tapti olimpiete, bet ta svajonė neišsipildė. Los Andželo olimpinio kaimelio taip ir neišvydau, nepajutau olimpinės atmosferos, dėl medalio nekovojau. Iki šiol jaučiu didžiulę širdgėlą, kad viskas taip įvyko. Apmaudžiausia tai, kad tas boikotas nesutrukdė Los Andželo žaidynėms pasiekti rekordą – jose dalyvavo 140 šalių delegacijos.
Socialistinių šalių sportininkams buvo skaudus smūgis gyvenime, daug kas baigė savo karjeras“, – prisimena legendinė žaidėja.
A.Bučmienė lapkričio 13 dieną sutiko savo 65 metų jubiliejų. Ji – net 18 kartų (1981-1999 m., atstovaudama įvairioms Šiaulių komandoms) tapo Lietuvos čempione, o 10 aukso medalių pelnė, žaisdama geriausioje to meto Lietuvos komandoje Šiaulių „Taure“, su kuria 1985 metais SSRS čempionate pelnė bronzos medalius, o 1985-aisiais ir 1987-aisiais iškovojo SSRS taurę.
Ji dirba Šiaulių regbio ir žolės riedulio trenere, ugdo jaunąją kartą ir aštuntus metus dalyvauja Lietuvos veteranių čempionatuose, šiemet atstovauja Širvintų „Intos“ komandai ir vėl džiaugiasi pergalėmis.
„Ne tik treniruoju, žaidžiu, bet ir plaukioju baseine, minu dviračio pedalus. Labai griežtas mano kiekvienos dienos režimas, kuris yra kruopščiai sudėliotas.
Visiems šypsodamasi sakau, kad mano pasas meluoja: metų neskaičiuoja, kol jo neatverčiu.
Tačiau prieš pusmetį sutriko mano gyvenimo ritmas, buvau priversta daryti klubo operaciją.
Šiuo metu dar esu atostogose, nedirbu. Tačiau per tą pusmetį labai pasiilgau savo mergaičių, o šiandieną vėl esu laiminga – skubu pasižiūrėti treniruotės“, – džiaugiasi A. Bučmienė.
Lietuvos žolės riedulį taip pamėgote, kad su juo nesiskiriate iki šių dienų. Kada jis taip užkariavo jūsų širdį?
1979-aisiais studijuojant KKI dieniniame sporto fakultete Valerijus Grešnovas pirmą kartą supažindino su žolės rieduliu.
Subūrėme studenčių komandėlę ir išvykome į Vilnių dalyvauti Lietuvos uždarų patalpų čempionate.
Nuo tada ir prasidėjo mano žolės riedulio karjera. Būdama 21-erių, buvau pakviesta žaisti tuometėje Šiaulių „Tauro“ komandoje, kuri dalyvavo SSRS čempionate.
Pustrečių metų pasimokiusi KKI, mečiau studijas ir išvykau į Šiaulius. Neakivaizdiniu būdu man nebuvo leista studijuoti.
Studijas baigiau tik 2001-aisiais. Pavyko išlaikyti visas 46-ias “uodegas”, pasirašiau kursinį darbą ir kibau prie diplominio darbo.
Jau tuometę Lietuvos sporto akademiją baigiau per pusantrų metų ir įgijau edukologijos bakalauro laipsnį bei kūno kultūros mokytojo kvalifikaciją.
Žolės riedulys – įdomi, aristokratiška sporto šaka. Vedina didelio žingeidumo, ji galutinai užkariavo mano širdį, tame verpete sukuosi iki šių dienų, dirbdama trenere, taip pat dalyvaudama veteranių varžybose.
Gimėte ir augote Dzūkijos krašte – Alytaus rajono Novoplentos kaime, mokėtės Daugų vidurinėje mokykloje. Ar tada ką nors girdėjote apie žolės riedulį?
Nieko negirdėjau, nors sportas mane ir lydėjo nuo pat jaunų dienų. Sportuoti pradėjau kaip visi to meto vaikai.
Pradinėje mokykloje žaidžiau kvadratą, o vėliau pamėgau lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, žiemą – slidinėjimą.
Jūsų sesuo Aldona Maldonytė-Tamulevičienė, studijuodama KKI, pasirinko irklavimą ir tapo garsia trenere, ugdo olimpiečius, o jūs – žolės riedulį. Kas nulėmė tokį jūsų pasirinkimą?
Šeimoje augome penki vaikai: vyriausias brolis – Jonas Vaclovas, sesės Aldona ir Regina, jaunėlis brolis – Petras Mindaugas, kuris yra dviejų olimpiečių Mindaugo ir Simono Maldonių tėtis, ir aš.
Aldona dirba irklavimo trenere Vilniaus sporto centre, Regina, buvusi baidarininkė, irgi studijavo KKI, dirbo aerobikos trenere, o šiuo metu gyvena Vokietijoje.
Mus siejo vandens sporto šakos. KKI irgi studijavau irklavimą, bet gyvenimas mane pasuko link žaidimų sporto šakos – žolės riedulio.
Esame dėkingi savo tėveliams, kurie nutiesė teisingus gyvenimo kelius, išmokė mylėti, džiaugtis, paguosti, užjausti, duoti daugiau negu turi.
Užaugino būti sąžiningais bei dorais žmonėmis – tėvai buvo mūsų šeimos didžiausi mokytojai. Jų jau neturime, bet jie visada žinojo, kad mes juos labai mylėjome.
Pasirinkimas buvo vykęs – suaugote su žolės rieduliu. Prisiminkite tuos savo auksinius laikus: kokio lygio buvo SSRS čempionatai, ar buvo sunku išsikovoti vietą ant nugalėtojų pjedestalo, ar jums buvo sudarytos geros sąlygos siekti meistriškumo, buvote turtingos?
Buvome stipri komanda, bijojome ir mes, bet bijojo ir mūsų. Po saule vietą reikėjo išsikovoti, pavyko stovėti ant pjedestalo.
Kai iškovojome SSRS čempionato bronzos medalius, mus pasveikino ir pagerbė Šiaulių miesto vadovai.
Šiauliai – žolės riedulio ir regbio kalvė Lietuvoje, „Tauro“ komanda buvo labai populiari.
Pirmieji mano treneriai buvo Feliksas Paškevičius ir Rimantas Čaikauskas, o tolesnėje karjeroje buvo ir kitų.
Treniravomės sunkiai, bet įdomiai, 2-3 kartus per dieną. Buvome įdarbintos tuometinėje Šiaulių televizorių gamykloje „Tauras“.
Gaudavome atlyginimus, sportuodamos užsidirbome butus. Iš pradžių visos gyvenome televizorių gamyklos bendrabutyje.
Nuo ryto iki vakaro žengėme žingsnius kartu, buvome jaunos, energingos, stiprios, vieno tikslo siekiančios komandos draugės.
SSRS čempionate dalyvaudavo 14 moterų komandų, varžybos vykdavo turais, kurie tęsdavosi ir vieną, ir netgi po dvi savaites.
Kelionės buvo tolimos ir be proto varginačios. Su mikriukais ar autobusu „Ikarus“ važiuodavome į Armėniją, Azerbaidžaną, Ukrainą, Baltarusiją, kitas respublikas, Maskvą, o lėktuvais skrisdavome tik į Uzbekiją (Taškentą, Andižaną).
Beveik 30 metų (1971-2000) atstovavote Lietuvos moterų rinktinei, buvote jos kapitonė. Kas labiausiai išliko atmintyje?
Labai daug ir sąžiningai treniravomės, buvome atsakingos, mylėjome žolės riedulį, save galėjome vadinti profesionalėmis.
Iš pradžių jis mums buvo hobis, o po to peraugo į gyvenimo būdą. Kiekvienais metais komandos kapitonės pareigos būdavo patikimos vis kitai žaidėjai. Jų mano karjeroje buvo daug.
Man labiau patikdavo žaisti, aikštėje būti juodadarbe, o ne vadovauti treniruočių draugėms. Žaisdavau visose pozicijose, tik nestovėjau vartuose.
Sovietmečiu labai daug stovyklaudavome ir dalyvaudavome varžybose, praturtinome savo gyvenimą įdomiomis išvykomis.
Kelis kartus gana sėkmingai dalyvavome SSRS tautų spartakiadose, išvykdavome į tarptautines varžybas Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau keliavome po platųjį pasaulį.
1999-aisiais su Lietuvos rinktine užėmėme aštuntą vietą Europos čempionate.
Visą laiką neabejojome, jog esame vertos varžovės daugelio šalių nacionalinėms rinktinėms.
Kai pagalvoju, jeigu tektų gyventi antrą kartą, savo karjeros gal nekeisčiau, tik gal norėčiau susilaukti daugiau vaikų, o ne vieną.
Kodėl atsisveikinote su didžiuoju sportu? Ar priėmus tokį sprendimą veidu nusirito ašara?
Dar žaidžiau ir dirbdama trenere, buvau žaidžiančioji trenerė. Atstovavau „Klevui“, „Gintrai“.
Tačiau kiekvieno sportininko karjeroje ateina laikas protingai pagalvoti, kada turi užleisti vietą jaunesniajai kartai.
Viskam yra pradžia ir pabaiga. Palyginti greitai praėjau adaptacinį laikotarpį – gal todėl, kad pasilikau tame pačiame žolės riedulio šeimos rate kartu su kolegomis ir bendraminčiais.
O ašarų būdavo, bet jų niekam nerodydavau, kaip ir nei džiaugsmo, nei širdgėlos. Dabar daug emocijų patiriu žaisdama veteranių turnyruose.
Esu dėkinga savo šeimai, vyrui Alfonsui, su kuriuo mus suvedė sportas. Susipažinome gyvendami tame pačiame „Tauro“ bendrabutyje.
Jis – žemaitis, Kauno politechnikos institute įgijo elektronikos specialybę ir pagal paskyrimą atvažiavo dirbti į televizorių gamyklą.
1987-aisiais sukūrėme šeimą, o 1994-aisiais susilaukėme sūnaus Luko.
Jie leido man nepadžiauti lazdos ir vėl sugrįžti į žolės riedulį. Sūnus šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, yra kviečiamas į Europos žolės riedulio čempionatus kaip techninis komisaras. Džiaugiuosi užauginusi protingą, atsakingą žmogų.
Dabar jūs – Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademijos trenerė. Kaip sekasi darbas?
Nuo 1998 metų dirbu žolės riedulio trenere. Toliau ugdau jaunasias žolės riedulininkes, kurių dauguma atstovauja Lietuvos įvairaus amžiaus (U-16, U-18, U-21) rinktinėms.
Daug mano auklėtinių atstovavo šaliai Europos U-21 čempionate ir užėmė pirmą vietą.
Turime savo žolės riedulio stadioną, kuriuo bet kada galime naudotis, čia vyksta ir pagrindinės mūsų varžybos.
Maldonių pavardė garsi iki šiol: dabar Lietuvą garsina jūsų sūnėnai olimpiečiai baidarininkai Simonas ir Mindaugas Maldoniai. Kaip dažnai su jais pasimatote, ko gero, ne tik per Šv. Kalėdas tėvų namuose Novoplentos kaime?
Su sūnėnais susitinkame ne tik per šventes kaime. Giminę sieją glaudus ryšys, šilti ir džiaugsmingi prisiminimai. Sūnėnus visąlaik palaikome jų varžybu metu ir ne tik.
Mūsų giminėje apskritai daug sportininkų, bet tarp jų žolės riedulininkų nėra.
Į Los Andželo olimpines žaidynes nepavyko nuvykti, o ar neblėsta viltis pamatyti olimpines žaidynes tame pačiame Los Andžele 2028-aisiais? Juk gali būti, kad ten vandens takeliuose grumsis ir olimpinių apdovanojimų sieks Mindaugas ir Simonas Maldoniai?
Žinote, viltis dūžta paskutinė. Mano tylių svajonių materializaciją išpildo valingi, stiprūs, protingi, nuostabūs vyrai vlimpiečiai – Mindaugas ir Simonas Maldoniai.
Jais labai didžiuojamės ir mylime. Giminėje dominuoja gerasis genas – sportas.
