Marytė Marcinkevičiūtė
Daugkartinė Lietuvos čempionė, pasaulio orientavimosi kalnų dviračiais bronzinė prizininkė ir Europos čempionė bei vicečempionė Ramunė Arlauskienė kovo 23 dieną sutiko savo 50 metų jubiliejų.
Ji aktyviai sportuoja iki šių dienų ir teigia, kad pagal laiką, atiduotą mėgstamai sporto šakai, save galėtų vadinti profesionale.
R. Arlauskienė dar yra ir Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais (OSKD) visų amžiaus grupių komandos vadovė.
„Vis dar manau, kad galiu kažką naudingo duoti komandai ir savo darbu jai padėti pasiekti geresnių rezultatų. Kai taip nebemanysiu, tai pasitrauksiu iš šios veiklos“, – šypteli R. Arlauskienė.
Iki šių dienų dalyvaujate ne tik orientavimosi sporto varžybose, berods, 2002-aisiais netgi tapote Lietuvos dviračių kroso čempione, tikriausiai, nė nepastebėjote, kaip ir 50 metų jubiliejus atėjo. Kaip jaučiatės, kai nugalite už save jaunesnes varžoves?
To laimėjimo 2002-aisiais labai nesureikšminu, bet džiaugiuosi, kad savo apdovanojimų kolekcijoje turiu ir tokį medalį.
Koks jausmas? Tai – džiugesio jausmas, kaip ir visada laimėjus. Nesvarbu, ar varžovės jaunesnės, ar vyresnės.
Tiesiog pastaruoju metu laimėjimai itin džiugina, nes tai gali būti mano paskutinioji pergalė.
Labai sėkmingi jums buvo 2008 metai, kuomet Nidoje tapote Europos orientavimosi kalnų dviračiais čempione ilgojoje trasoje ir vicečempione sprinto rungtyje. Ar dažnai prisimenate šį savo triumfą?
Kuo toliau, tuo rečiau prisimenu, nes tai jau istorija. Tais metais tikrai negalvojau, kad pavyks taip puikiai pasirodyti Europos čempionate, nes prieš tai vykusiame pasaulio čempionate buvau tik septinta, todėl nieko labai nesitikėjau ir Europos čempionate.
Tada Nidoje pirmą dieną vidutinėje trasoje buvau penkta ir sakiau, kad, chebra, nieko nelaukiam – švenčiam, tikrai nebus geriau.
Kitą dieną buvau antra sprinto trasoje, vėl sakiau, kad švenčiam – tikrai nebus geriau.
Trečią dieną iškovojau Europos čempionės titulą. Prieš estafetės varžybas komandos draugė Vaida Reinartaitė manęs klausė, ar noriu dublio, ar visos kolekcijos medalių.
Atsakiau, kad tiks ir dublis. Taigi, su komanda (Vaida Reinartaite ir Karolina Mickevičiūte) iškovojome antrą vietą estafetėse.
Kokią savaitę po čempionato gyvenau vidinėje euforijoje, buvo žiauriai geras jausmas: aš – Europos čempionė! O paskui viskas stojo į savo vietas.
Orientavimosi sporte nėra rungties, kurioje nebūtume bandžiusi jėgų, o kuri jų pati mėgstamiausia?
Jei kalbėti apie rungtis, tai man labiausiai patinka sprintas (nors rezultatai geresni kitose rungtyse) – greitis, žaibiški sprendimai, maksimali koncentracija, nėra vietos abejonėms.
O jei kalbėti apie disciplinas, tai prieš kokius penkerius metus, be abejonės, būčiau atsakiusi, kad orientavimasis slidėmis.
Dabar svyruoju tarp orientavimosi kalnų dviračiais ir orientavimosi slidėmis.
Kada pirmą kartą sėdote ant orientavimosi sporto kalnų dviračio, nes jau 2004 metais tapote Lietuvos čempione?
Orientavimasis dviračiais į mano gyvenimą atėjo 2001-aisiais, kaip priemonė geriau pasiruošti žiemos sezonui.
2002 metais turėjo vykti pirmasis pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionatas Prancūzijoje ir mano vyras Remigijus sugalvojo, jog reikia sudalyvauti ir subūrė OSKD komandą, kuri atstovavo Lietuvai tame čempionate.
Mes ten buvom visiški naujokai, kai kur juokingai atrodėme, bet sparčiai mokėmės.
Kai prieš vykstant į pirmą pasaulio čempionatą manęs klausė, kokią planuoju užimti vietą, atsakiau, jog neįsivaizduoju.
Prieš tai buvome dalyvavę poroje varžybų Estijoje, todėl negalėjome spręsti apie savo pajėgumą.
O 2004 -aisiais Vilniuje įvyko pirmasis OSKD šalies čempionatas. Didesnės konkurencijos dar nebuvo, tai tapti čempione buvo nesunku.
Gimėte ir augote slidinėjimo krašte – Ignalinos rajone, Pračiūnuose. Manau, kad nekilo abejonių, kokią sporto šaką pasirinkti?
Tikrai nebuvo abejonių – slidinėjimą. Nuo mažų dienų prisimenu save slidinėjančią.
Kai man buvo kokie 5-6 metai, mano senelis padarė man slides, nors jau turėjau ir pirktines. Dar ir dabar tos slidukės yra kažkur tėvų sodyboje.
Bet planuoji vienaip, o gyvenimas pasiūlo daug įdomesnių variantų. Augdama ir besimokydama kaimo mokykloje, tikrai išbandžiau daug sporto šakų, tarp jų – ir orientavimosi sportą.
Už tai esu ypač dėkinga savo kūno kultūros mokytojui ir savo pirmajam treneriui Mindaugui Trinkūnui, kuris išmokė mylėti sportą.
Būdama dvyliktokė labai norėjau sportuoti ir po mokyklos baigimo. Su savo treneriu dairėmės, kur man būtų geriau studijuoti, kad galėčiau užsiimti ir slidinėjimu, ir mokytis.
Kažkodėl labai norėjau studijuoti Vilniaus universitete. Dvyliktoje klasėje sudalyvavau Lietuvos orientavimosi sporto slidėmis (OSS) moksleivių čempionate ir gana gerai pasirodžiau – berods, užėmiau ketvirtą vietą.
Tada treneris Evaldas Brazlauskis mane ir pakvietė į OSS rinktinės vasaros stovyklą.
Šis sportas kaip ir atitiko mano lūkesčius – slidinėjimas tik su žemėlapiu. Rinktinėje susipažinau su žmonėmis, kurie vėliau tapo mano geriausiais draugais.
Pirmą kartą Lietuvos orientavimosi čempione tapote 1995-aisiais ir nuo to laiko nuolat papildote savo gausią medalių kolekciją. Ar esate suskaičiavusi visus savo Lietuvos čempionatų medalius ir ar tie apdovanojimai jums brangūs?
Kažkada bandžiau susiskaičiuoti visus savo aukso medalius, bet dabar nepamenu, koks tai skaičius – manau, kad daugiau nei trisdešimt.
Kai kurie medaliai man yra brangūs, o kai kurie ne. Kažkaip Lietuvos čempionato laimėjimų nesureikšminu, nes visada mano tikslas buvo užimti kuo aukštesnes vietas per pasaulio ir Europos čempionatus.
Kai dabar laimiu, užplūsta ypač didelis pasitenkinimo jausmas, nes suprantu, kad laimėjau.
Kuo būtų galima paaiškinti tokį jūsų ilgaamžiškumą ir kaip į tai reaguoja jūsų vyras – Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos prezidentas Remigijus Arlauskas?
Atvirai kalbant, nežinau. Tiesiog, galbūt, tik todėl, kad kartas nuo karto turiu galimybę pasportuoti ir pajudėti, dar mūsų sporte didelį vaidmenį vaidina patirtis.
Treniruočių stovyklos su jaunimu irgi reikalauja geros fizinės formos. Mano vyras į tai reaguoja gerai, gal netgi labiau džiaugiasi mano laimėjimais, nei aš pati.
Jei ne Remigijus, kažin ar būčiau pasiekusi tokių rezultatų. Jis mane palaikė, skatino ir sudarė sąlygas treniruotis.
Ar jūs iki šios dienos save vadinate profesionalia orientacininke, ar mėgėja, nes dirbate Ignalinos orientavimosi klubo „Būdakalnis“ finansininke?
Žiūrint, ką laikysime profesionale. Mano manymu, profesionalė esi tada, kai gali pragyventi iš to, ką veiki.
Tačiau pagal laiką, skiriamą orientavimosi sportui, galėčiau save vadinti profesonale.
2016 metais Lilehameryje (Norvegija) per II jaunimo olimpines žiemos žaidynes snieglenčių varžybose dalyvavo jūsų sūnus Aras Arlauskas. Kaip susiklostė jo tolesnė karjera?
Taip, Aras dalyvavo jaunimo olimpinėse žaidynėse kaip snieglentininkas, bet šiaip nuo mažų dienų žaidė futbolą.
Jis dar sudalyvauja snieglenčių varžybose, bet rimtai neužsiima šiuo sportu. Dabar jis dirba Lietuvos kariuomenėje.
Vyresnėlio sūnaus Lauryno pagrindinė sporto šaka buvo regbis, bet jis irgi užsiiminėjo snieglenčių krosu, dalyvavo pasaulio jaunimo čempionate bei Universiadoje Kazachstane.
Tačiau dėl laiko stokos sūnus baigė aktyvią sportininko karjerą. Dabar jis dirba marketingo agentūroje, yra vienas iš „Vilnius Coffee Festival“ organizatorių, porą kartų yra tapęs Lietuvos baristų čempionu.
Panirote ir į visuomeninę veiklą: 2014 metais Raudondvaryje, kur gyvenate, pirmą sykį buvo surengtos orientavimosi dviračiais varžybos jūsų taurei laimėti, jėgas išbandė įvairaus amžiaus dviratininkai, pradedant vaikais ir baigiant jų tėvais. Varžybos labai išpopuliarėjo, tapo laukiamomis ir nuo 2017-ųjų jos tapo komandinėmis „Pažink Raudondvarį ant ratų“. Kaip jos vyksta ir kokį įspūdį daro jums, pagrindinei šventės organizatorei?
Kadangi Raudondvario bendruomenė yra labai aktyvi, smalsi ir norinti išbandyti ką nors naujo, o Raudondvario kultūros centro direktorei Jolantai Zizienei bei centro darbuotojoms kyla įvairių minčių ir idėjų, tai jos ir paprašė manęs pagalbos suorganizuoti tas varžybas.
Sugalvojome varžybų formatą tokį, kuris būtų patrauklus ir pastoviai minančiam, ir retkarčiais važiuojančiam dviračiu.
Mūsų siekis buvo per tas varžybas su žemėlapio pagalba parodyti įdomesnius, gražesnius Raudondvario kampelius.
Nugalėtojus lėmė ne vien greitis, bet ir žinios apie Raudondvarį. O man pačiai labai smagu, kad bent kažkuo galiu prisidėti prie bendruomenės, kurioje gyvenu ir kurioje užaugo mano vaikai, veiklos. Vaikai irgi prisidėdavo prie šių varžybų organizavimo.
Dar labiau pagausėjo ir pareigų: tapote Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais visų amžiaus grupių komandos vadovė, neseniai sugrįžote iš treniruočių stovyklų Portugalijoje ir Ispanijoje. Pareigos nėra lengvos, atsakingos, didelė atsakomybe. Nebijote iššūkių?
OSKD komandos vadovė esu nuo 2020 metų, o prieš tai buvau komiteto pirmininkė.
2021-aisiais dariau pertrauką nuo OSKD komandos, bet, neradusi įdomesnės veiklos, vėl priėmiau pasiūlymą būti komandos vadove.
Vis dar manau, kad galiu kažką naudingo duoti komandai ir savo darbu jai padėti pasiekti geresnių rezultatų.
Kai taip nebemanysiu, tai pasitrauksiu iš šios veiklos. Smagu būti su jaunimu, būti jų pergalių dalimi. Na, o kai jie pralaimi arba nepasiekia norimo rezultato – tada ne taip smagu.
Koks jūsų laisvalaikis, kur mėgstate leisti poilsio dienas, kokie jūsų pomėgiai?
Mano laisvalaikis nelabai skiriasi nuo darbo. Kai neturi eiti į darbą nuo 8 val. iki 17 val., tai labai sunku suprasti, kada tos poilsio dienos.
Šiaipjau labai mėgstu grybauti, aviečiauti. Būna ypač didelė širdgrauža, kai būna laukinių aviečių sezonas, o man reikia išvažiuoti į stovyklas.
Visada anketose rašydavau, kad mano hobis – žvejyba, bet kažkaip dabar šiam pomėgiui nerandu laiko.
Kai buvau moksleivė, tai žvejodavau, nes augau prie upės. Žiemą mėgstu slidinėti, anksčiau tai vadindavau treniruotėmis, o dabar – aktyviu poilsiu.
Ramunės Arlauskienės svariausi pasiekimai
1998 m. Nagano olimpinių žiemos žaidynių metu per tarptautines orientavimosi slidėmis varžybas sprinte – 13-a, o supersprinte – 15-a.
2002 m. Bulgarijoje per pasaulio orientavimosi sporto slidėmis čempionatą 8-a vieta ilgoje trasoje.
2005 m. pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionate Slovakijoje – bronza.
2008 m. Nidoje Europos orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionė ilgojoje trasoje ir sprinto rungties bei estafečių vicečempionė.
