Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 8 dieną 80 metų jubiliejų sutinka 14 kartų Lietuvos sportinės gimnastikos čempionė (1961-1965 m.), 1967 metų SSRS tautų spartakiados ketvirtos vietos laimėtoja Juzefa Zita Žurauskaitė-Kindurienė.
Atsisveikinusi su aktyviuoju sportu, ji nuo sportinės gimnastikos nenutolo: 1968–1983-aisiais dirbo Vilniaus olimpinio rezervo gimnastikos sporto mokyklos trenere, 1983–1992-aisiais buvo tos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1992–1996-aisiais – direktorė, 1998–2001 m. – Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“, o 2001–2012 m. – Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Ir šiandien jubiliatė yra pasitempusi, grakšti, jaunatviška ir žvali. Paklausta, kai pavyksta išsaugoti tokią išvaizdą, J.Žurauskaitė-Kindurienė sakė: „Pirmiausia, tai negaliu patikėti, kad jau nugyvenau aštuonias dešimtis metų. Mano kūnas ir siela nenori su tuo susitaikyti.
Atsisveikinusi su darbine veikla, nebuvau nusiteikusi gulinėti ant sofos ir nieko neveikiant tuščiai leisti laiką.
Kaip buvusi gimnastė ir gimnastikos trenerė, suvokiau ir jaučiau, jog mano organizmas ir gyvenimo būdas reikalauja aktyvios veiklos, judėjimo, sveikatinimosi priemonių.
Sumaniai naudojuosi gimnastikos kaip sveikatinimosi šaltinio galimybėmis.
Kasdieninė mankšta, jogos pratimai, Tai Či užsiėmimai, linijiniai šokiai padeda išlaikyti ne tik dailias kūno linijas, grakščią laikyseną bei eiseną, bet ir gerą sveikatingumo lygį.
Nesikankinu lieknėjimo ir kitokiomis dietomis. Domiuosi sveikos gyvensenos ir mitybos klausimais. Tai padeda išlaikyti studentišką kūno svorį.
Šiuolaikinės medicinos diagnostikos aparatūra rodo, kad mano sveikatos lygį apibūdinantys rodikliai atitinka 63 metų moters sveikatingumo lygį.“
Viena jūsų išvaizdos paslapčių, ko gero, dar ir ta, kad gamta jus apdovanojo lieknu kūno sudėjimu, buvote tarsi gimusi sportinei gimnastikai. Kas jus Panevėžio sporto mokykloje 1955–1962 prikalbino lankyti gimnastiką, kaip dabar prisimenate savo pirmuosius žingsnius?
Gamta manęs tikrai nenuskriaudė, iš tėvų Sofijos ir Vlado Žurauskų paveldėjau genus, kuriuose užprogramuoti smulkūs kaulai, negremėzdiškas stotas, lieknumas.
Mano kūną formavo ir pokario gyvenimo sunkumai. Tėveliai už gautą kuklų atlyginimą pagal išgales stengėsi aprūpinti penkis vaikus maisto produktais, apranga, apavu.
Badauti neteko, bet ir sočiai neprisivalgėme, nes maisto didelei šeimai stigo.
Į sportinę gimnastiką patekau be didelio noro – atsitiktinai. Kai mokiausi Panevėžio 1-osios vidurinės mokyklos penktoje klasėje, kūno kultūros pamokoje apsilankė jauna trenerė Regina Matusevičiūtė.
Skvarbiu žvilgsniu nužvelgusi keletą klasiokių, tarp jų ir mane, ji pakvietė kitą dieną ateiti į gimnastikos treniruotę. Joje nesusižavėjau nei treniruočių sąlygomis, nei gimnastikos sportu. Todėl kitoje treniruotėje nepasirodžiau.
Klasės draugės, kurios dalyvavo treniruotėje pasakojo, kad buvo labai įdomu: reikėjo stovėti ant rankų, atlikti špagatą ir tiltelį, teko šokti.
Draugėms griežtoku tonu pasakiau, jog viso to nenoriu, nes man nepatinka.
Į kūno kultūros pamoką vėl atvykus gimnastikos trenerei, ji mane maloniais žodžiais prišnekino, bet treniruotes praleidinėjau beveik pusmetį.
Po kiekvienos praleistos treniruotės vyresnės mergaitės, trenerės įpareigotos, mane vėl į jas stengdavosi atvesdinti.
Man labiau patiko mokykloje lankyti mišraus choro, okteto ansamblio dainavimo ir liaudies šokių būrelio repeticijas.
Gimnastikos treniruotes lankiau atmestinai, nors trenerė ir teigė, jog po poros metų turėčiau tapti Panevėžio gimnasčių lydere.
Kai 1958-aisiais pradėjome treniruotis sporto mokyklos patalpose, trenerės prašymu mokyklos direktorius Vilhelmas Variakojis rimtam pokalbiui pasikvietė mano tėtį.
Po to pokalbio tėtis be jokių sentimentų pareiškė, kad nuo tos dienos turiu lankyti tik gimnastikos treniruotes.
Tik tokiomis aplinkybėmis gimnastika po dramatiškos ir lemtingos kovos įveikė mano norą tapti dainininke ir šokėja.
Kaip pirmaisiais metais sekėsi gimnastikoje?
Iš pradžių trenerės nedžiuginau sugebėjimais tapti žymia gimnaste. Vangiai įsisavindavau vieną ar kitą sudėtingesnį gimnastikos elementą, nepasižymėjau lankstumu.
Tačiau išsiugdžiusi drąsą ir rimčiau pasitreniravusi, šiuos trūkumus greitai pašalinau. Trenerė daugiau dėmesio skyrė man, kaip būsimai komandos lyderei.
Taigi, ne aš susiradau gimnastiką, o gimnastika, tarpininkaujant trenerei Reginai Matusevičiūtei, susirado mane, prisijaukino ir pakerėjo visam gyvenimui.
Mano rezultatai ėmė sparčiau kilti, kai iš Panevėžio 1-osios vidurinės mokyklos sporto salės persikraustėme į geresnes treniruočių sąlygas sporto mokyklos patalpose.
Mediniame vidurinės mokyklos pastate sporto salėje žiemą būdavo labai šalta, nes malkomis kūrenama krosnis nepajėgė jos prišildyti.
Savaitgaliais niekas nepakurdavo krosnies. Gimnastikos prietaisai ir inventorius buvo apgailėtinos išvaizdos, nebuvo kilimo laisviesiems pratimams atlikti, tinkamų paklotų. Nebuvo akrobato ir choreografės.
Sporto mokykloje treniravosi įvairių sporto šakų atstovai, todėl mums prieš treniruotes į salę reikėjo įvežti lygiagretes, buomą, akrobatikos taką, visus čiužinius, o po jų – tuos sunkius įrankius nutempti į pagalbines patalpas.
1957-aisiais tapau Panevėžio moksleivių rinktinės nare ir po metų pradėjau dalyvauti Lietuvoje organizuojamose varžybose pagal suaugusiųjų pirmojo sportinio atskyrio programą.
Laimėdavau Lietuvos moksleivių varžybas, 1958 -aisiais dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje Tbilisyje.
Varžiausi sirgdama angina ir prizinių vietų nei daugiakovėje, nei ant atskirų prietaisų neiškovojau.
1959-aisiais laimėjau Lietuvos jaunių ir moksleivių varžybas pagal pirmojo atskyrio programą, tapau SSRS moksleivių spartakiados Maskvoje pagal suaugusiųjų pirmojo atskyrio programą daugiakovės čempione (70,0 balo).
Ši pergalė buvo svarbi paskata siekti aukštesnės sportinio meistriškumo pakopos – įvykdyti sporto meistrės normą. 1960 -aisiais pradėjau dalyvauti varžybose pagal šią programą.
Ypač buvo sėkmingi 1961-ieji. Per 16-ąją respublikinės moksleivių spartakiadą pagal sporto meistrų programą tapau čempione ir, daugiakovėje surinkusi 72,75 balo, pirmą kartą įvykdžiau sporto meistrės normatyvą, kuris buvo 72,0 balai.
Norint tapti sporto meistre, reikėjo antrą kartą įvykdyti šį normatyvą. Ja tapau 1962 metais sausio 7 dieną, kai Panevėžyje per Lietuvos čempionatą, atlikdama sporto meistrų programą, laimėjau daugiakovės varžybas (73,6 balo) ir antrą kartą įvykdžiau sporto meistrės normatyvą.
Sporto meistre tapote, baigdama vidurinę mokyklą, ko gero, sovietmečiu įvykdyti sporto meistrės normą buvo kažkas tokio?
Sovietmečiu visų sportininkų tikslas buvo tapti sporto meistru. To siekiau ir aš.
Kai kurie mano kartos sportininkai, ypač vaikinai ir vyrai, įsisegę sporto meistro ženklelį į švarko atlapą, puikavosi viliodami merginas šokių aikštelėse.
Mano elgsenai sporto meistrės ženklelis įtakos neturėjo. Pakako proto ir išminties nesužvaigždėti.
Net 14 kartų tapote Lietuvos sportinės gimnastikos čempione, atliekant įvairius pratimus, taip pat daugiakovėje, triskart – vicečempione (1962-1963 ir 1967) bei šešis kartus (1960-1966 ) – bronzine prizininke. Tikriausiai, reikėjo laikytis griežto treniruočių ir mitybos režimo, reikiamoms varžyboms įgyti gerą sportinę formą. Kurios gimnastės buvo rimčiausios jūsų konkurentės?
Trenerė reikalavo laikytis treniruočių, mitybos ir poilsio režimo. Kai tapau sporto meistre, ji mane motiniškai globojo ir sergėjo nuo gyvenimo pagundų ir gundytojų.
Stengiausi paklusti jos reikalavimams, tačiau dėl nepalankių sportavimo ir gyvenimo sąlygų tiek vaikystėje, tiek studijų metais ne viską pavyko įgyvendinti.
Meistriškumo aukštumas pasiekiau per vargus, ne tik didelėmis valios, užsispyrimo, fizinių ir psichinių jėgų sąnaudomis, bet ir sunkiomis gyvenimo bei buities sąlygomis.
Studijuodama Vilniaus universitete ir neturėdama pastovios gyvenimo vietos bei normalių treniruočių sąlygų, varžybose sunaudotai energijai atgauti ir elementariam poilsiui bei higienos poreikiams tenkinti, pasiekiau svarbiausias savo karjeros pergales.
Kadangi pragyvenimui stigo lėšų, tai nuo antro kurso studijavau Ekonomikos fakulteto vakariniame skyriuje.
Vakarais nuo 18 iki 22 val. lankiau užsiėmimus, o dienomis dirbau, tad treniruotėms likdavo šeštadienis ir sekmadienis.
Tomis dienomis reikėjo ruoštis seminarams, įskaitoms ir egzaminams. Kai kurie dėstytojai nemėgo sportininkų ir jiems netaikė jokių nuolaidų, kai kurie jų netgi laidė nepagarbias replikas su priekabiavimo užuominomis.
Maitinimosi dažnumas ir racionas ne visada atitiko sportinio režimo reikalavimus.
Treniruočių stovyklų ir varžybų metu gaudavau maitinimosi talonus ir galėjau maitintis viešojo maitinimo įstaigoje.
Tais laikais nebuvo normalių papildų. Kartais gaudavau vadinamųjų polivitaminų (geltonų žirnelių), kuriuose dominavo B ir C grupių vitaminai.
Gimnastų medicininis aptarnavimas, kaip ir kitų sporto šakų atstovams, buvo tenkinamas, naudojantis Sporto dispanserio paslaugomis.
Man buvo siūloma atstovauti Kijevui arba Maskvai, suteikiant daug geresnes gyvenimo ir sportavimo sąlygas. Tačiau sužinojusi apie trenerių nepadorų elgesį su merginomis, atsisakiau. Be to, Lietuvai atstovavau vedina patriotinių jausmų.
Šeštajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje merginų ir moterų sportinėje gimnastikoje konkurencija buvo didelė.
Treneriai buvo jauni, tik ką baigę Kūno kultūros institutą. Mano pagrindinės konkurentės buvo kaunietės Zita Šeškevičiūtė, Jūratė ir Jurgita Miliušytės, kėdainietės Aurelija Kazlauskaitė, Irena Temelytė, telšietės Vanda Berenytė, Ramutė Budginaitė, Zina Penkovaitė, vilnietės Irena Žvigaitytė, Marija Ramanauskienė, Meilė Tamulevičiūtė.
Kai kurios varžovės tapo mano draugėmis. Iki šiol draugauju su A.Kazlauskaite-Macaitiene, R. Budginaite, V. Berenyte-Žukauskiene, M. Tamulevičiūte-Samulevičiene.
Ar sovietmečiu buvo įdomūs Lietuvos sportinės gimnastikos čempionatai?
Dvidešimtojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo ypač įdomu dalyvauti varžybose, nes jos pasižymėjo dalyvių, ypač moksleivių, gausa.
Moterų sportinė gimnastika buvo kultivuojama Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Kėdainiuose, Biržuose, Ukmergėje, Kapsuke (dabar – Marijampolė).
Ypač produktyviai dirbo kupinos entuziazmo jaunos energingos trenerės, išugdžiusios gausų būrį gimnasčių: Telšiuose – Romantė Kryževičienė, Kėdainiuose – Ona Gargasienė, Panevėžyje – Regina Matusevičiūtė, Kaune – Aldona Simonavičienė ir Natalija Danilevičienė.
Merginų sportinės gimnastikos komandas turėjo aukštosios mokyklos, vyko aukštųjų mokyklų čempionatai. Aš atstovavau Vilniaus universitetui.
Septintajame dešimtmetyje moterų sportinė gimnastika išnyko Ukmergėje, Biržuose, Kapsuke, Telšiuose, Kėdainiuose, Šiauliuose.
Esant prastoms darbo sąlygoms, čia neliko trenerių entuziastų. Kai kurios trenerės išvyko į kitus miestus: O. Gargasienė ir R. Matusevičiūtė – Vilnių, o R. Kryževičienė – į Panevėžį. Kai pastaroji trenerė baigė darbinę veiklą, moterų sportinė gimnastika apmirė ir Panevėžyje.
Kodėl, baigusi vidurinę mokyklą, nutarėte studijuoti ne Kūno kultūros institute, o Vilniaus universitete, negi nenorėjote savo tolesnio gyvenimo susieti su sportine gimnastika?
Vaikystėje svajojau tapti gydytoja. Baigusi vidurinę mokyklą apie tai irgi mąsčiau. Tačiau, sužinojusi, jog stojant į VU Medicinos fakultetą, reikia laikyti sunkius fizikos, chemijos ir biologijos egzaminus ir kad į čia dauguma stojančiųjų yra baigę mokyklas aukso medaliais, šį pasirinkimą atmečiau.
Su viena iš savo draugių nutarėme stoti į VU Ekonomikos fakultetą, kur reikėjo laikyti tik vieną sunkesnį matematikos egzaminą.
Be to, mums atrodė, kad baigus Ekonomikos fakultetą, bus didesnės galimybės pasirinkti darbą.
Kadangi trenerė R. Matusevičiūtė svajojo grįžti į gimtąjį Kauną, tai ji mane agitavo stoti į KKI, tačiau studijos šiame institute manęs neviliojo.
Čia studijuojant reikia laikyti daugelio sporto šakų, tarp jų ir plaukimo, normatyvus.
Aš nemokėjau plaukti, maudydamasi Nevėžyje du kartus skendau. Apie gimnastikos trenerės darbą tuo metu negalvojau.
Kadangi nutariau studijuoti VU, tai ir mano trenerė, nenorėdama manęs palikti likimo valiai, persikraustė gyventi ir dirbti į Vilnių.
1963–1967-aisiais ir toliau bendradarbiavome Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje, siekdamos aukštesnio lygmens tikslų mėgstamame sporte.
Kur turėjote geresnes sąlygas sportuoti: Panevėžyje ar Vilniuje?
Treniruotės vyko Vilniaus gimnastikos mokyklos sporto salėje, kuri buvo pritaikyta sportinei gimnastikai, tai čia sąlygos sportuoti buvo žymiai geresnės nei Panevėžyje.
Vilniuje buvo naujesni, stacionariai pritvirtinti prietaisai, jų nereikėjo tampyti.
Su manimi dirbo ne tik trenerė, bet ir choreografės, kurios nuolat keitėsi, bei akrobatai.
Laisvųjų pratimų treniruotėse darbavosi ir akompaniatorė, parinkdama tinkamą muziką. Panevėžyje viso šito nebuvo.
Geresnės treniruočių sąlygos studijų metais subrandino mano svaresnius pasiekimus.
Bebaigiant VVU, 1967-aisiais per 5-ąją SSRS tautų spartakiadą užėmėte ketvirtą vietą atraminio šuolio pratime, tai buvo vienas svariausių laimėjimų Lietuvos sportinės gimnastikos istorijoje. Ar iš jūsų atminties neišdilo šis pasiekimas, prisiminkite jį?
Puikiai prisimenu tą svarų laimėjimą. Finalinėse moterų varžybose man buvo neįprasta aplinka.
Mano pasirodymą stebėjo ir aistringai morališkai palaikė būsimas vyras Vytautas Kindurys.
Jis sėdėjo Lužnikų sporto rūmų tribūnoje netoli mūsų gimnastų komandos.
Dėl medalių kovojo šešios gimnastės. Labai jaudinausi, nes varžovės buvo grėsmingos: olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionės bei prizininkės.
Po varžybų stovėjau ant nugalėtojų pakilos greta SSRS gimnastikos žvaigždyno. Čempione tapo SSRS sportinės gimnastikos lyderė Natalija Kučinskaja.
Kitą dieną už pasiektus aukštus rezultatus spartakiadoje Lietuvos sportinės delegacijos vadovas Vytautas Ostrauskas man įteikė asmeninę dovaną.
Trenerei R.Matusevičiūtei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas.
Po metų man, per penkerius metus tapus daugkartine Lietuvos čempione, tarprespublikinėse ir tarptautinėse varžybose pasiekus sporto meistro normatyvą viršijančius rezultatus buvo suteiktas Garbės sporto meistrės vardas. Tapau vienintele Lietuvoje gimnaste, pelniusia šį vardą.
1967-aisiais sukūrėte šeimą su socialinių mokslų daktaru, docentu Vytautu Kinduriu, kuris, tiesa, iš pradžių buvo modelis, o vėliau dirbo Vilniaus universitete, ar vienas kitą suradote per sportą?
Susituokiau lapkričio 28 dieną ir tapau Kinduriene. Vytautas lankė akademinio irklavimo treniruotes, dalyvaudavo varžybose.
VU jis atstovavo ir respublikinėse kroso bei slidinėjimo varžybose, žaidė krepšinį mėgėjų komandoje.
Sportas mus suartino ir įgalino vienas kitą geriau suprasti bei užjausti. Tačiau tikroji mūsų draugystė užsimezgė ne sporto salėje, o vieno iš Vilniaus šokių klubo salėje, šokant tango.
Mėgome pasišokti. Aš mokykloje lankiau šokių repeticijas, o Vytautas buvo Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos liaudies šokių ansamblio bei VVU dainų ir šokių ansamblio šokėjas.
1968-ųjų rudenį labai rimtai ir atsakingai analizavau savo galimybes bei prasmingumą, ar tęsti sportinę karjerą.
Gimnastikos kerai mintimis vis nukeldavo į džiaugsmingų akimirkų, patirtų varžybose, stovyklose, išvykose į tarprespublikines ir tarptautines varžybas, prisiminimus.
Tačiau prisiminimų vaizdiniai atgaivindavo dvejones ne vien apie patirtą džiugesį, bet ir apie kančias bei nuoskaudas, gavus traumas.
Po besitęsiančių svarstymų galiausiai nusprendžiau atsisveikinti su sportu. Neatidėliodama apie tai pranešiau savo trenerei, kuri šią žinią sutiko nustebusi ir šiek tiek sutrikusi.
Tačiau ji puikiai suprato mano ryžtą, fizinių bei dvasinių jėgų potencialą, kuris buvo naudojamas gimnastikos sportui, šeimos židinio kaitrai.
Todėl trenerė nepuolė įrodinėti, kad iš sporto traukiuosi per anksti, kad treniruočiausi ir ruoščiausi tų metų artėjančiam Lietuvos sportinės gimnastikos čempionatui Šiauliuose.
Trenerė dar kartą prisiminė, kai 1955 metų rugsėjo mėnesį sporto salės duris tyliai pravėrė kukli, mandagi rudakė mergaičiukė, nenorėdama į save atkreipti sportuojančių gimnasčių dėmesio.
Su trenere mandagiai atsisveikinau, jai padėkojau, pasinaudojusi panašiu scenarijumi – tyliai paskutinįjį kartą užvėriau gimnastikos treniruočių duris.
Iš šios salės išėjau, būdama daugkartinė Lietuvos čempionė, pasiekusi svarių laimėjimų SSRS ir už jos ribų, neatkreipdama žurnalistų ir sporto valdininkų dėmesio, išvengusi formaliai suorganizuotų palydėtuvių šurmulio.
Baigusi VU, galėjote dirbti prekių žinove, tačiau tapote Vilniaus olimpinio rezervo gimnastikos sporto mokyklos trenere, vadovavote šiai mokyklai, dirbote ir sporto mokykloje „Tauras“, dvikovinių sporto šakų mokykloje. Kaip vertinate sporto organizatorės karjerą?
Gavusi Vilniaus universiteto baigimo diplomą ir įgijusi prekybos ekonomikos specialybę, pradėjau rimtai svarstyti, kokią pasirinkti darbinę veiklą: tapti prekybininke ar gimnastikos trenere ?
Tose abejose veiklose nebuvau sukaupusi jokios darbo patirties. Pirmiausiai analizavau galimybes įsidarbinti prekybos organizacijose ar įmonėse.
Pardavėja ar eiline prekių žinove dirbti nenorėjau. Priėjau išvados, jog užimti aukštesnes pareigas prekybos sferoje yra maži šansai.
Mintimis nuklydau į sėkmingą gimnastės karjerą. Vidinis šauksmas viliojo grįžti į gimnastiką jau ne kaip sportininke, o trenere, nes daugiau kaip dešimtmetį gimnastika buvo prasismelkusi į kūną ir sielą, mąstyseną, elgseną, buvo svarbi gyvensenoje.
Netikėtai pas mus į svečius atvykęs Vilniaus gimnastikos mokyklos direktorius Albinas Kasiulionis geranoriškai pasiūlė dirbti trenere jo vadovaujamoje mokykloje.
Kadangi su vyru ruošėmės atostogauti Palangoje, tai direktoriui, padėkojusi už rimtą pasiūlymą, pasakiau, kad apie apsisprendimą pranešiu grįžusi iš atostogų.
Atostogaudami pasiūlymo dirbti trenere neaptarinėjome. Sugrįžus iš Palangos, direktorius vėl atvyko pas mus, tikėdamasis išgirsti atsakymą.
Kaip patyręs pedagogas, jis įžvelgė manyje, jog galiu išugdyti aukšto meistriškumo sportininkes. Dirbti sutikau nuo 1968-ųjų spalio 1 dienos.
Per palyginti trumpą laiką tobulėjau kaip trenerė ir sugebėjau konkuruoti su žymiai ilgiau dirbančiais Lietuvos moterų sportinės gimnastikos treneriais.
Mano jaunosios auklėtinės pradėjo kovoti dėl prizinių vietų Lietuvos jaunių čempionatuose.
Dirbant trenere, išryškėjo mano, varžybų organizatorės ir vykdytojos bei teisėjos, gebėjimai.
1968–1983 metais, dirbdama daugiausiai puse etato, du kartus naudodamasi gimdymo bei kūdikio auginimo atostogomis ir palyginti daug laiko skirdama šeimai, išugdžiau keturias sporto meistres (Tatjaną Mitrofanovą, Gražiną Kulbytę, Danutę Sužiedelytę, Svetlaną Subin), tris kandidates į sporto meistres, kelias dešimtis atskyrininkių.
Kai mano pagrindinės grupės gimnastės pastebimai brendo, išaugo iš moksleiviško amžiaus, tapo studentėmis, kūrė šeimas, nenorėjau pradėti naują trenerės darbo ciklą: vykdyti mergaičių atranką, formuoti naujas grupes, pradedančiųjų mergaičių mokyti gimnastikos abėcėlės.
Ši mano svajonė išsipildė, kai naujasis Vilniaus gimnastikos direktorius Vitas Karsokas 1983 -ųjų pavasarį man pasiūlė dirbti jo pavaduotoja ugdymui.
Šis darbas, jį palyginus su trenerės rutininiu darbu, man patiko. Gerai sutariau su treneriais, bendravau su gimnastų tėvais.
Tačiau mano sumanymams ir tikslams įgyvendinti trukdė nepakankamas gimnastikos mokyklos finansavimas, neaiškios materialinės bazės atnaujinimo ir gimnastų išvykų į varžybas finansavimo didinimo bei trenerių atlyginimų kėlimo galimybės.
Šios aplinkybės privertė V. Karsoką atsisakyti direktoriaus pareigų ir įsidarbinti privataus verslo bendrovėje.
1992-ųjų gruodžio 7 dieną tapau Vilniaus gimnastikos mokyklos direktore.
Bandžiau išjudinti trenerius bendromis jėgomis ir pastangomis įgyvendinti mokyklos klestėjimo strateginius tikslus.
Siekiau, kad ne tik aš, bet ir treneriai, visa gimnastikos bendruomenė turėtų kryptingą visiems suprantamą viziją, tarpusavio sąveikos matymą siekti bendrų tikslų.
Tačiau ne visi buvo nusiteikę ir pasirengę aktyviai dalyvauti, įgyvendinant mokyklos bendruomenės pajungimą bendriems tikslams siekti.
Gimnastikos mokyklos patalpų būklė prastėjo, sportinis inventorius nusidėvėjo, o jų atnaujinimui finansuoti lėšos nebuvo skiriamos.
Nusivyliau sporto funkcionierių požiūriu į gimnastikos sportą bei galimybėmis ugdyti aukšto meistriškumo gimnastus, gebančius sėkmingai varžytis tarptautinėse varžybose.
Supratusi, jog pastangos iš ,,dugno“ tempti sportinę gimnastiką yra beprasmės, 1996-aisiais atsisakiau direktorės pareigų ir perėjau į Tinklinio sporto mokyklą, tapdama direktorės pavaduotoja.
1988 -aisiais Tinklinio sporto mokykla buvo sujungta su Futbolo sporto mokykla ir pavadinta Vilniaus sporto mokykla ,,Tauras“. Jos direktore tapo Stasė Spetylienė, o aš – pavaduotoja.
Ši sporto mokykla buvo varganai finansuojama ir, neturėdama savo sporto bazių, egzistavo iki 2001-ųjų.
Prasidėjo sporto mokyklų reorganizacija, buvo suformuotas 7 sporto šakų junginys, sumetant į vieną ,,katilą“ skirtingas sporto šakas: laisvąsias imtynes, graikų romėnų imtynes, dziudo, sambo, boksą, fechtavimą ir sunkiąją atletiką.
Šiam junginiui buvo suteiktas Vilniaus dvikovės sporto šakų mokyklos pavadinimas. Toliau dirbau J. Spetylienės pavaduotoja.
Teko įsisavinti tų sporto šakų treniruočių specifiką. Sporto bazės buvo išsidėsčiusios beveik visuose Vilniaus miesto rajonuose.
Tvarkiau tos mokyklos dokumentaciją. Sporto funkcionieriai nuolat didino reikiamos jiems informacijos, išgalvotų ataskaitų srautus.
2012-aisiais baigiau ilgai trunkančią sporto vadybininkės veiklą įvairių sporto šakų mokyklose.
Man siūlė tęsti sporto vadybininkės veiklą visų sporto mokyklų junginyje – Vilniaus sporto centre, bet šių pareigų atsisakiau.
Buvau morališkai ir psichologiškai pavargusi dėl nesibaigiančios sporto mokyklų valdymo ir menkėjančio finansavimo reformos bei besaikio ,,popierizmo“, rašant ataskaitas bei projektus papildomam finansavimui gauti, o vėliau negaunant nė cento.
Ar sportas, fizinis aktyvumas ir šiandieną jūsų šeimoje yra gyvenimo palydovas, ar sportuoja jūsų dukros 1971-aisiais gimusi Laura ir 1976-aisiais Vita, anūkai? Kokių pomėgiai dabar vyrauja jūsų šeimoje, kuo esate užsiėmę ir kaip leidžiate laisvalaikį?
Mūsų šeimoje sportas nėra svetimkūnis. Tačiau jo praktinis pritaikymas pasikeitė. Dabar dėmesį sutelkėme fiziniam aktyvumui.
Kasdien darome mankštas, sparčiai vaikščiojame po Vilniaus apylinkes, šiltuoju metų laiku daug dirbame fiziškai sode.
Su dukra Vita lankau Tai či treniruotes. Įsisavinau jogos pratimus ir linijinių šokių judesius, lankydama specialius užsiėmimus.
Su dukromis Laura ir Vita, žentais Šarūnu ir Vytautu bei anūkais dalyvaujame žygeivių organizuojamuose renginiuose. Esame aktyvūs sporto sirgaliai.
Anūkas Martynas Sabaitis lankė treniruotes krepšinio mokykloje. Jis devynerius metus dainavo prof. Vytauto Miškinio vadovaujamame „Ąžuoliuko“ chore, baigė muzikos mokyklą.
16-metis anūkas Vytis Norvaišas lankė dziudo, krepšinio treniruotes, o dabar 11 metų – Hip Hop šokių užsiėmimus, savo amžiaus grupėje laimėjo įvairių varžybų ir tapo prizininku. 2022 -aisiais jis atstovavo Lietuvai Hip Hop šokių pasaulio čempionate.
14-metis anūkas Vainius Sabaitis yra liaudies šokių ansamblio „Ugnelė“ šokėjas, šokių repeticijas lanko 9-tus metus.
Jis koncertuoja įvairiuose Lietuvos miestuose, dalyvauja Dainų šventėse. 2023-aisiais koncertavo Maltoje.
Kai Vilniaus Rotušėje buvo organizuojami Vienos pokyliai, su Vytautu aktyviai dalyvavome tuose labdaringuose renginiuose.
Vyras gimė ir vaikystę praleido Ignalinos rajone, jis yra Ignalinos kraštiečių klubo steigėjas bei valdybos narys.
Tapau šio klubo aktyvia nare. Domiuosi Ignalinos krašto istorija, vietovėmis, čia gimusių įžymių žmonių likimais, ūkio pasiekimais, vietinės valdžios, ypač mero ir pavaduotojų nuveiktais darbais, šio krašto pokyčiais, kultūrinio gyvenimo naujienomis.
Dalyvauju susitikimuose su Ignalinos rajono savivaldybės vadovais ir Ignalinos kraštiečių klubo renginiuose. Vyras Vytautas yra aktyvus Pasieniečių klubo veikloje.
Su dukrų šeimomis mėgstame ekskursijas po Lietuvos miestus, lankomės dvaruose, kitose turistams rekomenduojamose vietovėse.
Jeigu lieka laisvesnio laiko, skaitome knygas, retkarčiais apsilankome teatruose, koncertuose.
Jubiliejaus proga jūsų vyras baigė rašyti autobiografinę knygą apie jus, kuri netrukus išvys dienos šviesą. Ar tai nenustebino jūsų, galite įvardyti kaip didžiausią judviejų gyvenimo netikėtumą?
Niekada negalvojau ir nesapnavau, kad mano sportinė karjera bus įamžinta knygoje. Lietuvoje dar niekas neparašė knygos apie gimnasto gyvenimą.
Nustebau, kai Vytautas ryžosi aprašyti mano gyvenimą knygoje „Lemtingi gimnastikos kerai“.
Apie tai sužinojau neseniai, nieko panašaus apie tai anksčiau nebuvome kalbėję.
Kažkiek įtarimų kėlė, kai jis pradėjo mane kvosti apie intymius gyvenimo nutikimus, tikslinti su mano gyvenimu susijusius faktus, datas.
Dar labiau nustebau ir pasipiktinau, kai vyras parodė keletą pirmųjų knygos skyrių.
Ėmiau jam priekaištauti, kad jis be reikalo išsamiai rašo apie mano gyvenimą ir išgyvenimus, aš to nenoriu.
Tačiau atlėgus emocijoms susitaikiau, jog Vytautas, nepriklausomai nuo mano kaprizų, vis tiek savo sumanymą įgyvendins.
Svarbiausia mums, beveik šešiasdešimt metų nugyvenusiems drauge, džiaugtis likusiu gyvenimu, kurti, bendrauti su dukromis ir anūkais, būti vienas kitam netikėtumu.
Svarbu niekada nenustoti tikėti vienas kitu, turėti viltį, džiaugtis, jog mumyse slypi laimė, o širdyje visada spindi gerumas.
Svarbu mylėti vienas kitą ir būti mylimiems. Toks turėtų būti mūsų gyvenimas, kupinas džiugių netikėtumų.
Dėkinga vyrui Vytautui už jo išradingumą, kūrybiškumą, pakantumą man, jo mielą žvilgsnį, gėriu pulsuojančią širdį ir meilę man, dukroms bei anūkams.
