KGym sporto ir sveikatingumo centro tradicijas padeda kurti ir olimpietės

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

Patekus į KGym sporto ir sveikatingumo centrą Vilniuje, Ateities gatvėje 31 A, pasijunti tikroje grožio ir sporto karalystėje. Ir sunku patikėti, kad tai – šio centro įkūrėjos bei trenerės, keturių vaikų mamos, Lietuvos edukologijos universiteto sporto magistrės Inetos Jukonės sumanytas interjeras, o ne profesionalios dizainerės kūryba.  

Viskas įrengta skoningai ir šiuolaikiškai. 2 tūkst. kv. m nuomojamose patalpose veikia kelios salės: didžiojoje salėje yra batutas ir akrobatinis takas, viena salytė skirta patiems mažiesiems, 1-5 metų vaikams, yra sportinės gimnastikos ir dziudo salės, choreografijos salė, žaidimų kambarys, paklotas specializuotas meninės gimnastikos kilimas.

Ineta Tamkutonytė-Jukonė praeityje buvo sportinės gimnastikos sporto meistrė, Lietuvos rinktinės narė, šalies čempionė bei prizininkė, tarptautinių varžybų prizininkė, garsėjo savo akrobatiniais šuoliais.  

„Mano karjera prasidėjo nuo ketverių metukų ir tęsėsi 14 metų. Būdama penkiolikos, patyriau sunkią stuburo traumą ir vienerius metus buvau priversta gydytis. Kai sugrįžau į sportą, po pusmečio per Lietuvos čempionatą pelniau bronzos medalį.

Sovietmečiu nedaug kur galėjome važinėti ir dalyvauti tarptautinėse varžybose, sienos buvo uždarytos.  Pagrindiniai mūsų maršrutai driekėsi į Rusiją, Ukrainą. Su sportine gimnastika atsisveikinau, būdama 18-os metų. Tačiau su gimnastika neišsiskyriau, perėjau į aerobinę gimnastiką, kuri tada ypač populiarėjo, ir joje praleidau penkerius metus. Tapau Lietuvos čempionatų vienetų ir dvejetų rungčių prizininke“, – apie savo karjerą pasakoja I. Jukonė.

Su sportinės gimnastikos abėcėle ją supažindino trenerė Juzefa Zita Kindurienė, o vėliau tobulino Vanda Montrimienė.

Sportinės gimnastikos karjerą I. Jukonė pratęsė, dalyvaudama tarptautinėse sportinės gimnastikos jaunųjų senjorių (iki 25 m.)  varžybose Tartu ir tapo nugalėtoja.

Trenerės darbą ji pradėjo Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje, kai savo trenerei V. Montrimienei padėjo ugdyti jaunąsias gimnastes ir dirbo su dviem pradinio rengimo grupėmis.

Kai šioje mokykloje jai nebeliko valandų, jaunajai trenerei teko rinktis kitą kelią – dirbo restoranų vadove, oro uoste VIP zonoje.

„Tada atsisėdau ir tariau sau: čia ne mano, čia negaliu būti. Mane visą laiką traukė sportas, buvo didelė jo trauka. 2008-aisiais įkūriau moterų sporto klubą, į kurį moterys atsivesdavo ir savo vaikučių. Jame dirbau trejus metus. Pagalvojau, o kodėl negaliu dirbti su vaikučiais, kuriuos be galo myliu, jiems esu lyg mama. Pradėjau minti kelius į vaikų darželius-lopšelius ir gavau darbą dvejuose – „Gandriuke“ bei „Vandenyje“.

Ten vaikų, norinčių sportuoti, vis daugėjo, susirinkdavo net po 40. Tėvams organizavau paskaitą apie bendrąją gimnastiką, kad tai nėra tik mergaičių sportas. Atsirado daug norinčiųjų sportuoti ir berniukų.

Pajutau, kad tėvams labai trūksta informacijos apie sportą, jie nežino, nuo kada savo vaikus reikėtų leisti į sporto būrelį ir kokią sporto šaką pasirinkti. Žinių stoka tėvams neleidžia savo vaikus nukreipti į jiems tinkamą sporto šaką“, – sako I. Jukonė.

Netrukus ji uždarė moterų sporto klubą ir pasišventė vaikams –  Fabijoniškėse susirado nedidelę salytę, kurioje nieko nebuvo – tik linoleumas ir pradėjo dirbti.  

Po pirmųjų mėnesių gimnastikos entuziastė nusipirko porą čiužinių, kelis kamuolius. Vaikučių trauka buvo didelė, Inetai jų pavyko surinkti net 100.  

Ten ji dirbo ketverius metus, savo lėšomis vis nusipirkdama sportinio inventoriaus. Pradėjo nuomotis dar vieną salytę ir dirbti keturiuose vaikų darželiuose-lopšeliuose.

2014-aisiais I. Jukonė – jau Vilniaus miesto sporto centro Dvikovės sporto skyriaus darbuotoja.  

„Dirbdavau intensyviai, keldavausi penktą valandą ryto. Sportuodavau. Sporto centro duris praverdavau septintą valandą ryto. Po to skubėdavau į vaikų darželius-lopšelius, galop – į savo salytes. Į namus grįždavau pusę dešimtos vakare. Taip dirbdavau nuo pirmadienio iki penktadienio, o šeštadienius skirdavau savo darbui salytėse. Tik sekmadienis galėdavau pailsėti. Daug kas manęs klausdavo, ar ilgai taip tempsiu. Atsakydavau: man patinka taip dirbti, aš tuo gyvenu“, – pasakoja I. Jukonė.

Dirbdama VMSC, ji organizuodavo treniruočių stovyklas, šventes,  varžybas. Vaikų darželių-lopšelių, kuriuose Ineta dirbo, pagausėjo iki aštuonių.

2018-aiaiais ir 2019-aisiais Inetos ir Mariaus Jukonių, Vilniaus miesto sporto centro direktoriaus, šeimoje gimė pametinukės dukrytės Lėja ir Elija (iš pirmosios santuokos Ineta augina dukrą ir sūnų), teko vėl panirti į motinystės rūpesčius.

Praėjusiais metais įkūrėte KGym sporto ir sveikatingumo centrą. Papasakokite plačiau apie jį?

Viską darėmės patys, padedant mano vyrui ir draugams. Dabar mūsų  centrą lanko 689 vaikai.

Yra didelis atskirų sporto šakų pasirinkimas: sportinė, meninė ir lavinamoji gimnastika, aerobinė ir gatvės gimnastikos, parkūras, zumba, boksas, dziudo, pilatesas, šuoliai ant akrobatinio tako ir batuto.  

Turime 10 persirengimo kambarių, kurių keturi yra su dušais ir šeši be jų mažiems vaikams. 

Mes nesiekiame didelio meistriškumo, mūsų centre sportuoja darželinukai, moksleiviai, studentai, suaugusieji.  

Kad  tėveliams nereikėtų laukti jų sportuojančių vaikučių, jiems siūlome patinkančias veiklas.

Tėveliams vyksta intensyvios funkcinės bokso, kitos pratybos, o mamytėms – zumbos, pilatės, kitos treniruotės.

Jeigu centre sportuoja jų vaikai, tėvai per mėnesį susimoka simbolinį 20 eurų mokestį ir, belaukdami savo vaikų, gali patys sportuoti.  

Kiek centre dirba trenerių? 

Dvidešimt. Juos visus raginu plačiau, žaismingiau ir šiuolaikiškiau dirbti. Kiekvienas vaikas turi knygelę, jeigu jis aktyviai sportavo, – gauna lipduką.

Toje knygelėje yra įklijuotos dovanėlės ir, vaikams surinkus atitinkamą skaičių lipdukų, jie gauna po dovanėlę.  

Glaudžiai bendradarbiaujame su Vilniaus miesto sporto centru. Kadangi dabar rekonstruojama jų gimnastikos sporto bazė, tai pas mus dirba trys jų treneriai.

Tarp jų – ir Londono olimpinių žaidynių dalyvė, daugelio tarptautinių sportinės gimnastikos varžybų laimėtoja Laura Švilpaitė.

Ji ugdo sportinės ir lavinamosios gimnastikos atstoves, renkasi sau talentingas mergaites į grupes.  

Mūsų centre dirba ir Pekino olimpinių žaidynių dalyvė Jelena Zanevskaja, kuri po žaidynių baigė sportinės gimnastikos karjerą.

Dabar ji pasigimdė antrąjį vaikelį ir po motinystės atostogų į darbą grįš  pavasarį.

Mūsų centre dirba jauni treneriai, turintys aukštąjį išsilavinimą, jie gerai išmano vaikų psichologiją.  

Šią vasarą mūsų treneriai surengė šešių savaičių trukmės sportinę stovyklą, kurioje dalyvavo 135  vaikučiai.

Jie buvo susipažindinami su sporto šakomis, buvo užimti nuo ryto iki vakaro.  

Dukart per savaitę „Impuls“ baseine vaikučiai turėjo plaukimo pamokas ir buvo mokomi plaukti.  

Organizuojame kitų edukacinių priemonių: patys gaminomės muilų, lūpų balzamų, ledų, spragėsių, ledinukų, lankėmės šunų prieglaudoje, pas ugniagesius.

Stengdamiesi apsisaugoti nuo Covid-19, per stovyklą po miestą daug nevažinėjome, daugiausiai laiko leisdavome savo patalpose.

Tų tradicijų puoselėjame ir daugiau.

Būtent kokių?

Švenčiame ir kruopščiai rengiamės Helovinui, tėvai mumis pasitiki ir vaikus palieka per naktį.

Turime šviečiančias lazdeles, visi išsipuošiame, išsidažome, išjungiame šviesas ir visi tamsoje šokame tą patį šokį.

Vaikų emocijos yra nepakartojamos, jas sunku ir nupasakoti. Vaikai tikrai nesėdi ir neliūdi.

Patalpose turime valgomąjį stalą, kėdes, arbatinuką, vaikučiams visada esame paruošę užkandžių, kuriuos pagamina mūsų treneriai.

Stengiamės, kad maisto kokybė būtų gera, kad jis būtų toks, kaip ir vaikų namuose.

Per Heloviną vaikai ypač valgo vaisus ir daržoves, labai mėgsta morkas. Viena mūsų tradicijų – per Heloviną specialiu aparatu visada gaminame cukraus vatą.     

Parengiame programą ir šventėje dalyvauja apie 200-300 vaikų bei visi mūsų treneriai.

Rengiame daug diskotekų, turime programą. Švenčiame vaikų gimtadienius, kurių visi laukia, nes gauna dovanų.

Rengiame tradicinį Kalėdinį vakarėlį, dalyvaujant ir tėveliams. Mūsų patys mažiausieji turi ryšį su paaugliukais ir su jais suartėja. 

Centre turiu nemažai savo pačios užsiaugintų vaikų nuo darželio, jie man pasipasakoja apie savo gyvenimą.

Vaikai man daug ką pasako, mumis tiki – tai yra ypač svarbu. Jeigu tėvai nusprendžia vaiką vesti į būrelį, tėvai tam turi būti gerai pasirengę psichologiškai.

Jie turi mumis pasitikėti, nes mums patiki savo vaiką. Jeigu tėveliai tam nepasirengę, mums būna sunku dirbti.

Tėveliams įrengėme laukiamąjį, jiems neleidžiame nuolat įeiti į salę, kai treniruojasi jų vaikučiai.

Po tam tikro laiko dukart per metus vaikučiams organizuojame pasirodymus, varžybėles – tada tėveliai gali pasidžiaugti savo atžalėlių sugebėjimais.

Turime varžybų programą, patvirtintą federacijos, o lavinamojoje gimnastikoje, kur vaikai nesiekia rezultatų, jiems programas sudaro mūsų treneriai.             

Ar centras dirba visu pajėgumu, nieko jums netrūksta?

Labai džiaugiamės, kad iš Sporto rėmimo fondo, administruojamo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, gavome lėšų projektui „Gimnastika visiems“ fizinio aktyvumo skatinimui per gimnastiką Vilniuje.

Projektas apima nuo vaikų iki suaugusiųjų ir mūsų pagrindinis tikslas – skatinti fizinį aktyvumą Vilniuje per gimnastikos sporto šakas.   

Mums trūksta sportinio inventoriaus. Iš Sporto rėmimo fondo gavome 66 tūkst. eurų, kurių 20 tūkst. eurų yra skirti gimnastikos sportiniam inventoriui.  

Pirksimės naują, mums ypač reikalingą šuolių batutą, kuris jau yra užsakytas.

Labai norime įsigyti ir profesionalųjį akrobatinį taką, nes vienas mano  uždavinių – išplėtoti akrobatiką Vilniuje.

Kai įsigysime naujo sportinio inventoriaus, atsiras galimybė į centrą pakviesti dar daugiau vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų, kad jie kuo daugiau judėtų, sportuotų, o ne sėdėtų namie.    

Tada man nieko daugiau nereikės. Daug vaikų, šypsenų, gerų emocijų – argi ne puiku?

Ar KGym sporto ir sveikatingumo centras dirba ištisus metus?

Treniruotės vyksta nuo rugsėjo iki birželio mėnesio, o tada prasideda  sporto stovyklos. Dirbame visus metus.

Dar dirbu su penkiais raidos sutrikimų turinčiais vaikučiais bei penkiais dauniukais.

Juos vadinu ypatingais vaikais ir tėveliams stengiuosi padėti, kad jiems nekainuotų pratybos.

Juos treniruoju nemokamai dukart per savaitę, o didžiausią dėmesį skiriu per pratybas šeštadieniais.

Kadangi dar dirbu darželiuose, tai matau, kad poreikis dirbti su tokiais vaikučiais yra didelis.

Tačiau viskas kainuoja, todėl, kiek galiu, jiems padedu. Darželiuose gaunu vieną kitą valandėlę naudotis sale ir pilietiškai padedu neįgaliesiems.

Po pusės ar po metų, kai su jais padirbu individualiai, neįgaliuosius  integruoju į savo grupes.

Tėvai kartais nelabai to nori girdėti ir suprasti, tačiau jiems sakau, kad nežiūrėtų, kas jiems geriau, o – vaikui.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•