Legendiniam Lietuvos vandensvydininkui, treneriui, tarptautinės kategorijos teisėjui kauniečiui Jonui Čirūnui birželio 24 dieną sukanka 85-eri.
Jis – 9 kartus Lietuvos čempionas, aštuonių SSRS tautų spartakiadų dalyvis: trejose (1959, 1963 ir 1967 m.) buvo žaidėjas, trejose (1971, 1975 ir 1979 m.) – Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris, o dvejose (1983 ir 1987 m.) – teisėjas.
J. Čirūnas – buvęs ilgametis šalies rinktinės žaidėjas (1956-1971 m.), Lietuvos vandensvydžio rinktinės vyriausiais treneris (1971-1984 ir 1992-1998 m. ), tarptautinės A kategorijos (FINA) arbitras, teisėjavo Maskvos ir Seulo olimpinėse žaidynėse, trijuose pasaulio čempionatuose Ekvadore (1982 m.), Italijoje (1984 m.), Ispanijoje (1986 m.) bei trijuose Europos čempionatuose Italijoje (1983 m.), Bulgarijoje (1985 m.) ir VFR (1989 m.).
Teisėjavo ir Pasaulio taurės varžybose Los Andžele (1983 m.) bei Barselonoje (1991 m.), pasaulio studentų universiadose Bukarešte (1981 m.) ir Zagrebe (1986 m.), pasaulio „Geros valio“ žaidynėse Maskvoje (1986 m.), pasaulio „Draugystės“ varžybose Havanoje (1984 m.).
Jo vadovaujamos komandos net 34 kartus tapo Lietuvos čempionėmis.
Tą pačią dieną jus aplanko dvi šventės: Joninės ir gimtadienis, o šiemet – dar ir jubiliejus. Smagu?,- paklausėme jubiliato.
Smagu, nes parduotuvėse Joninių ir jubiliejaus proga galiu gauti nuolaidų ir netgi dovanų (šypsosi).
Papasakosiu vieną istoriją. Lietuvos krepšinio 100-mečio proga savo anūkui Viliui nupirkau išleistas suvenyrines monetas ir nuėjau į paštą jų atsiimti. Su talonėliu rankose laukiu eilėje jų atsiimti ir išsikalbu su šalia sėdinčia moteriške. Jai ir sakau, kad man jau 85-eri. Ji keistai pasižiūri į mane ir taria, kad vakar jai sukako 92 metai. Pagalvojau, nėra čia ko girtis, kad man – 85-eri.
Mano mama nugyveno 85-erius, tai mintyse įsikaliau į galvą, kad irgi tiek turiu sulaukti, o po to, kaip Dievas duos.
Tikriausiai tokią dieną sulaukiate gausybės žinučių ir skambučių?
Taip, tikrai nesiskundžiu, nesu užmirštas. Tačiau metams bėgant tampu nejudrus, silpsta akys. Nueinu 100 metrų į parduotuvę, o pareiti jau sunkoka.
Liežuvis veikia, pusę galvos veikia, o kojos ne. Su jomis visą laiką turėjau problemų, o dabar jau reikia ir į savo pasą pasižiūrėti.
Nesirengiau švęsti savo jubiliejaus, gimtadienių nemėgstu, bet buvę žaidėjai ir draugai išprovokuoja.
Jiems gimtadieniai – puiki proga tarpusavyje pabendrauti, pasimatyti.
Jubiliejaus proga pakviečiau artimus žmones ir draugus į vieną Kauno kavinių, kur barmenu dirba buvęs vandensvydininkas.
Su gydytoju Vladimiru Kristalnu nusprendėme, kad „senius“ ir jaunimą sodinsime atskirai, nes vienas nenori to, kad jubiliejuje būtų, o kitas – ano.
Reikia viską derinti. Vienas žinomas vandensvydžio puoselėtojas pusiau juokais, pusiau rimtai netgi paklausė, o ar bus pianinas. Atsakiau, kad, jeigu nebus – tai atnešim.
Jubiliejuje turėtų būtų ir puikus praeityje žaidėjas, mano auklėtinis Vladimiras Rusakovas, dabar gyvenantis Kaliningrade.
Jam ir sakau, kad, Vovka, jeigu tavęs nepraleistų per muitinę, tai jiems sakyk, kad Čirūnas leido (šypsosi).
Sukaupėte didžiulę apdovanojimų kolekciją, o kokių suvenyrų sovietmečiu parsiveždavote iš užsienio ir šiandien jie puošia jūsų butą?
Iš kiekvieno miesto, kur tik buvau, atsiveždavau lėkščių. Visa buto viena siena jomis išdėliota.
Žmona vis prašo, kad išmesčiau, iš Norvegijos atvažiavusi dukra Diana irgi pyksta, kad, atseit, daug nereikalingų bute daiktų, reikia daryti tvarką.
Mūsų butas pamažu tuštėja. Daugumą suvenyrinių lėkščių išnešiau į rūsį ir dabar kambaryje jų liko gal 40.
Kažkam gal reikės atiduoti. Greičiausiai – Lietuvos sporto muziejui. Ten vietą surado ir mano Seulo olimpinių žaidynių, kuriose teisėjavau, švarkas.
Esu surinkęs ir didelį Lietuvos vandensvydžio nuotraukų archyvą, jį atidaviau mūsų sporto šakos teisėjui Sauliui Andrašiūnui.
Jūsų karjeroje buvo dvi sporto šakos: krepšinis ir vandensvydis. Ir ten, ir ten buvote pajėgus. Kodėl nugalėjo vandensvydis?
Vienoje klasėje mokiausi su Henriku Giedraičiu, tai jis mane prikalbino žaisti krepšinį.
1955 metais buvau pakviestas į Lietuvos jaunių krepšinio rinktinę, kuriai vadovavo Vytautas Timleris, ir dalyvavau SSRS jaunių čempionate Odesoje, užėmėme ketvirtą vietą.
Tačiau netikėtai vandensvydžio treneris Kęstutis Šmitas pasiūlė man važiuoti į SSRS jaunių pirmenybes Astrachanėje, nes jie neturėjo vartininko.
Vandensvydis patiko ir jame pasilikau, jį žaidžia tik stiprūs žmonės. O krepšinyje nemačiau didesnių perspektyvų.
Kadangi turėjau smagią ranką, žaidžiau ir rankinį, per Lietuvos profsąjungų čempionatą, atstovaudamas Kauno „Pramprojektui“, dukart tapome trečiaisiais prizininkai. Žiemą mėgau ledo ritulį.
Ar dabar vandensvydis jums sukelia nostalgiją?
Sukelia, vandensvydis buvo mano visas gyvenimas. Kai susitinku su savo auklėtiniais, visada sugrįžtame į praeitį, man atgyja daug malonių prisiminimų.
Kai kurias rungtynes netgi prisimenu iki smulkmenų, lyg jos būtų įvykusios vakar.
Džiaugiuosi, kad vieną žaidėją, dabar jau šviesaus atminimo mano auklėtinį netgi iš kalėjimo pavyko ištraukti.
Jis KGB darbuotojo sūnui mokykloje sulaužė žandikaulį ir buvo pasiųstas trejiems metams į belangę.
Mano pažįstamų dėka buvo patenkintas jo malonės prašymas ir po trijų mėnesių auklėtinis buvo išleistas iš kalėjimo.
Už tai atsidėkodamas, jis man vėliau padovanojo gintarinį švilpuką ir su ašaromis akyse kalbėjo, kad kalėjimas jam galėjo sugadinti visą gyvenimą.
Nemažai padėjau savo auklėtiniams, kurie studijavo aukštosiose mokyklose.
Kurį savo gyvenimo etapą – žaidėjo, trenerio ar tarptautinės kategorijos teisėjo – labiausiai vertinate?
Visi trys buvo įsimintini, tik teisėjaudamas pasiekiau svaresnių laimėjimų nei žaisdamas. Teko patirti ir nuoskaudų, nes buvo tokių, kurie man daug ko pavydėjo.
Artėjant Seulo olimpinėms žaidynėms, į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą netgi nukeliavo anoniminis laiškas, koks aš blogas treneris ir teisėjas.
Tačiau man paskambino iš Maskvos ir pasakė, kad galiu neišvykti į olimpiadą, nes jie neturi mūsų CK sprendimo dėl mano išvažiavimo.
Buvo likusios vos dvi dienos, reikėjo suktis. Vėlgi padėjo draugai.
Jų dėka iš stalčiaus buvo ištrauktas CK sprendimas, kuris buvo staigiai išsiųstas į Maskvą, ir man nusišypsojo laimė išvykti į Seulą.
Kuris Lietuvos vandensvydžio žaidėjas, jūsų nuomone, geriausias per visą Lietuvos šios sporto šakos istoriją?
Mano nuomonė tvirta – Anatolijus Asajavičius, dabartinis Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentas.
Jis buvo universalus žaidėjas, SSRS studentų rinktinės narys, tikras vandensvydžio fanatikas.
Esate puikus kulinaras, liežuvį galima praryti, valgant jūsų pagamintą plovą, žiemai paruoštus marinuotus baravykus, kuriuos pats ir renkate, o kada atsirado polinkis į kulinariją?
Savaime atsirado, nes mūsų su žmona skoniai kardinaliai skiriasi. Ką ji valgo, aš nevalgau, o ką aš valgau – ji nevalgo. Maistą tenka gamintis atskirai.
Kai vaikystėje augau Fredoje, mano pagrindinis maistas buvo juoda duona ir ožkos, kurią laikėme kambaryje, pienas.
Puiki kulinarė buvo mama, kuri iki vestuvių Panevėžyje pas savo seserį dirbo kavinėje šefe, tai matyt, kažką tokio paveldėjau iš jos.
Mano žmona Ana – turkmėnė, su ja susipažinau, skrendant į SSRS pirmenybes Ašchabade.
Ji tuo metu baigė Maskvos valstybinį universitetą ir buvo paskirta dirbti Turkmėnijos archyvų viršininke.
1961 metais susituokėme ir žmona Ašchabadą iškeitė į Kauną.
Prieš 10 metų mūsų šeimą ištiko skaudi nelaimė, mirė 49-erių dukra Laimutė.
Kita dukra Diana gyvena ir dirba Norvegijoje. Turiu 4 anūkus ir du proanūkius.
Labai laukėte Lietuvos vandensvydžio 90 metų jubiliejaus ir ta proga pasirodančio knygos – sulaukėte. O ar 100 metų vandensvydžio jubiliejaus norėtumėte sulaukti?
Tik Dievas gali pasakyti. Mintyse pažadėjau motinai sulaukti jos metų ir savo pažadą išpildžiau.
* * *
Sveikinimas
Gerbiamas Jonai Čirūnai,
Jus aplankė gražus ir prasmingas jubiliejus, rodantis, koks turiningas Jūsų gyvenimas.
Pripratome prie Jūsų linksmo ir šmaikštaus būdo, nuotaikingų prisiminimų, vertiname Jūsų pasiekimus, kokių nė vienam Lietuvos vandensvydininkui nepavyko pasiekti.
Norime Jums palinkėti kuo didžiausios sėkmės visur, kur tik jos trūksta, stiprios sveikatos, kurios šiandien ypatingai reikia, ir didelės kantrybės, kuri niekada neišsektų.
Lietuvos vandensvydžio sporto federacija
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
