Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 2 dieną buvusiam ilgamečiam Lietuvos kanupolo rinktinės ir Alytaus sporto ir rekreacijos centro treneriui Kęstučiui Dambrauskui sukanka 60 metų.
„Metai labai greitai bėga. Nespėji apsidairyti ir jau jie nubėgo. Darbas centre itin aktyvus ir intensyvus. Dirbu sporto metodininku, kuruoju žaidimų skyriaus, apjungiančio devynias sporto šakas, kur su sportininkais dirba daugiau nei 30 trenerių, veiklą.
Antraeilėse pareigose dar dirbu kanupolo sporto treneriu, ugdau vaikus ir jaunimą, darbas įdomus.
Organizuoju daug kanupolo renginių, taip pat Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ vasaros ir žiemos žaidynes, seniūnijų varžybas.
Toks mano darbo pobūdis, jis man patinka, tiesiog gyvenu fiziškai aktyvų gyvenimą“, – mintimis dalijasi K. Dambrauskas.
Treneris gyvena nuolatinėje įtampoje, nervų kare prieš rungtynes, per jas ir po jų, ypač jei pralaimi. Ar nesiskundžiate sveikata?
Sveikata dar netenka skųstis. Tiek tiesioginiame, tiek trenerio ar organizuojant įvairius renginius įtampos netrūksta.
Tačiau tai yra normalu, kaip ir kiekviename darbe. Stengiuosi ramiai viską vertinti.
Patirtį kontroliuoti, nuraminti save įgijau sportuodamas ir tai man dabar ypač praverčia.
Kiekvieną darbą atlikdamas, turi įvertinti ir teigiamus, ir neigiamus aspektus.
Kada tam pasiruoši – viskas ramiau klostosi. Varžybų metu nelabai ką gali pakeisti, jeigu sprendimus priimi susierzinęs.
Retas atvejis, kad su žmona Jolita gimėte tą pačią gruodžio 2-ąją dieną. Kaip švęsite?
Taip susiklostė, kad su žmona Jolita gimimo dieną turime švęsti tą pačią gruodžio 2 dieną.
Tačiau skirtumas tas, kad žmonos tai yra tikrasis gimtadienis, o mano – dokumentų išdavimo diena.
Mano tikrasis gimtadienis – lapkričio 19–oji, bet išduodant dokumentus buvo įrašyta gruodžio 2-oji, kuri ir pasiliko.
Ar nepabėgote nuo savo tikrojo gimtadienio, sulaukėte daug sveikinimų?
Nuo savo tikrojo gimtadienio nebėgau, sulaukiau daug sveikinimų. O dovana buvo puikus tarptautinis tradicinis kanupolo turnyras „Dzūkijos taurė-2022“, vykęs per mano gimtadienį.
Nuo gimtadienio niekur nepabėgsi, ryte į duris pasibeldė šešiasdešimtukas ir prisistatė, kad yra mano gimtadienis.
Ar mėgstate švęsti asmenines šventes?
Nesu fanatikas švęsti asmenines šventes. Man labiau patinka ramiai su šeima pabūti ir pabendrauti.
Ką jums reiškia 60 metų?
Tiesiog dar viena diena, vieneri metai, išbandymas gyvenime, ir eini į priekį ieškoti naujų potyrių.
Ar metams bėgant keičiasi jūsų gyvenimo prioritetai?
Keičiasi nežymiai, tiesiog jie su kiekviena diena bręsta. Tai yra branda.
Jubiliejų proga dažnai susimąstome apie savo gyvenimą, todėl prisiminkite savo vaikystę, praleistą Lazdijuose, jaunystę, besimokant Alytaus politechnikume. Kada prasidėjo jūsų potraukis sportui, kas buvo jūsų idealai, į kuriuos norėjote lygiuotis?
Potraukis sportuoti formavosi nuo vaikystės. Gimiau ir augau Lazdijų rajone Dyviliškių kaime.
Tėvai dirbo kolūkyje ir išlaikė ūkį, tai darbo užtekdavo ir mums, vaikams. Po pamokų padėdavome tvarkytis tėvams, tačiau turėjome ir savo laiką, buvome aktyvūs.
Kaimas yra apsuptas ežerų ir jis mus traukė maudytis, valtį pairkluoti, pažvejoti. Žiemą labai mėgome slidinėti.
Kai sniegas nuklodavo laukus ir kalnelius, su broliais ir draugais leisdavome laiką lauke.
Baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti Alytaus politechnikume, kurį baigęs tarnavau sovietų armijoje.
Sugrįžęs įsidarbinau Medvilnės kombinate, pradėjau aktyviai sportuoti.
Dalyvaudavau kombinato, miesto organizuojamuose įvairiose slidinėjimo, daugiakovės, kroso, kitose varžybose. Atstovavau gamybos kolektyvui, kombinatui, miestui.
Buvau miesto slidinėjimo, daugiakovės, kitų rungčių vienas lyderių. Trenerio Arvydo Atmanavičiaus pakalbintas, pradėjau lankyti baidarių slalomą.
Tai buvo pirmas rimtas mano įsėdimas į baidarę, iki tol teko keliskart bandyti irkluoti, tačiau tuo viskas ir baigėsi.
Labai daug dėmesio skyriau treniruotėms, daug dirbau, norėjau lygiuotis į geriausius ir būti geriausias.
Netrukus sulaukiau rezultatų, o po poros metų jau atkreipiau varžovų ir kitų klubų trenerių dėmesį.
irklavimas trasoje dar buvo kampuotas, daug prarasdavau laiko, tačiau tuo keliu nuobodžiai ėjau, tobulinau savo techniką ir po penkerių metų pratybų atsirado netikėta proga išvykti su Lietuvos rinktine į SSRS taurės varžybas Minske.
Ten iš lietuvių parodžiau geriausią rezultatą, buvau 25-as. Tai man užtikrino vietą šalies rinktinėje dalyvauti ir SSRS čempionate, kuris taip pat vyko Minske.
Ten vėlgi pasiekiau geriausią laiką, tačiau jį teisėjams pakoregavus, likau ketvirtas, vos 1 sek. pralaimėjau Baltarusijos sportininkui.
Tose varžybose įvykdžiau kandidato į sporto meistrus normatyvą ir buvau pakviestas su SSRS rinktine ruoštis Barselonos olimpinėms žaidynėms.
Tačiau Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, grįžęs iš rinktinės stovyklos, kuri vyko Dušanbė, atsisakiau toliau dalyvauti. Pasirinkau atstovauti Lietuvai.
Iš slalomo varžybų norėčiau dar išskirti 2003 metais pasaulio čempionate pasiektą rezultatą.
Aplenkiau pusę varžovų ir užėmiau 81- ą vietą, likau patenkintas rezultatu.
Apie 1987-uosius baidarių slalomas ir kanupolas buvo plėtojami kartu.
Tame laikotarpyje jau išsiskirdavo nuomonės: vieniems labiau patiko slalomas, o kitiems – kanupolas.
Aš daugiau buvau kanupolo pusėje, nors dar daug metų treniravausi ir dalyvaudavau baidarių slalomo varžybose.
Jus žinome kaip didelį šios sporto šakos propaguotoją ir organizatorių, buvusį Lietuvos rinktinės trenerį, o kada įvyko pirmoji pažintis su kanupolu?
Būtent tais 1987 metais Alytuje. Kanupolo Lietuvoje pradininkų alytiškių Arvydo Atmanavičiaus, Regimanto Vaičiulio, Aleksandro Aleknavičiaus, Gintauto Tacionio, Jauniaus ir Aro Janonių, Algio Bernatavičiaus, Valdo Butkaus, Mindaugo Ražinsko, Renaldo Kalinos ir mano iniciatyva Alytuje buvo pradėtos gaminti pirmosios kanupolo baidarės, sukurtos šio žaidimo taisyklės ir Lietuvoje jis pradėtas žaisti.
Dvejus metus organizavome tik parodomąsias varžybas, o 1989-aisiais vasario 25 dieną buvo surengtas pirmasis oficialus Lietuvos kanupolo turnyras Lietuvoje, kuriame dalyvavo 4 komandos.
2004 –aisiais organizavau pirmąjį Lietuvos kanupolo čempionatą ir nuo to laiko pradėjau populiarinti tik jį.
Kiek metų atstovavote Lietuvos rinktinei, sužaidėte rungtynių, kurias jų dar ir šiandien atsimenate?
Buvau komandos lyderis, Lietuvos rinktinei atstovavau apie dešimt metų.
Teko dalyvauti Europos čempionatuose. 1997 metais Europos vyrų kanupolo čempionate užėmėme dešimtą vietą.
Tai – aukščiausias Lietuvos rinktinės pasiekimas vyrų grupėje iki šių dienų.
Įsimintiniausios rungtynės įvyko 2001-aisiais Lenkijoje per Europos čempionatą, žaidžiant su Šveicarijos rinktine grupės varžybose.
Jos buvo ypač sunkios ir įtemptos. Varžovai pirmavo minimaliu rezultatu 1:0.
Iki finalinio teisėjo švilpuko likus apie 15 sekundžių, mano prasiveržimą šiurkščiai sustabdė varžovas ir teisėjas paskyrė 6 metrų baudinį.
Reikėjo tik įmesti į tuščius vartus. Tačiau didžiulis jaudulys padarė savo, kamuolys pataikė į virpstą ir atšoko į aikštę.
Greitai priplaukiau pakartoti metimą, tačiau tuo metu dar greitesnis buvo varžovas – man metant, jis pastūmė mane savo petimi ir kamuolys praskriejo virš vartų.
Mūsų rinktinei to vienintelio įvarčio ypač reikėjo: būtume turėję geresnį įvarčių santykį nei šveicarai ir, patekę tarp stipriausių Europos aštuonių komandų, būtume tęsę kovą dėl apdovanojimų.
Tas baudos metimas man dar iš šiandien akyse.
Kada prasidėjo jūsų trenerio karjera?
2002-aisiais baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijau kūno kultūros mokytojo specialybę ir pradėjau trenerio karjerą.
Iš pradžių reikėjo įgyti daug žinių, patirties, tačiau laikui bėgant ją kaupiau ir dabar ja jau dalinuosi su kitais kolegomis.
Trenerio darbas atsakingas, sunkus, tačiau įdomus. Svarbiausia jis turi patikti, tada viskas paprasta.
Be trenerio pareigų, Alytaus sporto ir rekreacijos centre, kaip minėjau, mieste esu atsakingas už mėgėjų sporto organizavimą. Tai man labai daug padėjo formuotis kaip treneriui ir organizatoriui.
Jūsų mėgstama sporto šaka labai graži, ar ji atima daug laiko ir sveikatos, ugdant žaidėjus?
Kanupolas yra įdomus ir gražus. Daug dėmesio bei pastangų skiriu ir treniruodamas jaunąją kartą, ir organizuodamas įvairius renginius.
Populiarūs tapo Alytaus tarptautiniai kanupolo turnyrai, į kuriuos suvažiuoja įvairių šalių komandos, šios sporto šakos pristatymai Kaune, Varėnoje, Trakuose, Klaipėdoje ir kituose regionuose vykstančių miesto švenčių metu.
Daug dėmesio skiriu bendradarbiavimui su miesto ir rajono vadovais, įvairių šalių federacijų atstovais, Europos baidarių ir kanojų irklavimo asociacijos ir Tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo federacijos kanupolo komitetų atstovais.
Daug tikėjomės, kad kanupolo disciplina bus įtraukta į Tokijo olimpinių žaidynių programą, vėliau – į Paryžiaus, tačiau dar teks palaukti.
Ar visi išbandymai, susieti su kanupolu, jums virsta geromis pamokomis. Kokius pačius rimčiausius išbandymus norėtumėte išskirti?
Daug idėjų, išbandymų virto geromis pamokomis ir jos pasiteisino. Pirmiausiai – Alytaus tarptautinių turnyrų organizavimas.
Iki 2012 metų praktiškai Lietuvoje jų neturėjome. Tačiau po truputį juos organizuojant jie išaugo į rimtus Europoje žinomus turnyrus.
Tai didžiausi kanupolo turnyrai Rytų Europoje. Varžybose dalyvauja įvairių šalių stiprūs klubai, susitinka skirtingos kanupolo mokyklos.
Tokios namuose organizuojamos varžybos daug naudos davė mūsų sportininkams, jie turėjo iš ko mokytis ir tobulėti.
Šiandien Lietuvoje yra labai gerų sportininkų, kurie nenusileidžia geriausiems Europos ir pasaulio kanupolo žaidėjams.
Dėmesį į mūsų varžybas atkreipė ir Europos bei tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo institucijų atstovai, kurie atvyksta į Alytų ir stebi bei viešina mūsų turnyrus. Mes jau esame žinomi Europoje ir pasaulyje.
Praėjote visus etapus, visus užkulisius nuo A iki Z, kokią matote Lietuvos kanupolo ateitį?
Ateitis labai miglota. Šiandien nematau perspektyvų, viską darome entuziazmo dėka, nesulaukdami paramos iš Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos.
Tikriausiai laikas kanupolo sportą Lietuvoje įtraukti į Raudonąją knygą. Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovų vykdoma politika kanupolo disciplinos atžvilgiu – tikras genocidas.
Kol federacijoje nepasikeis požiūris į kanupolą, tol tik entuziastų dėka šis sportas gyvuos Lietuvoje.
Šiais laikais labai populiaru teigti, jog būtina turėti užsibrėžtą tikslą ir jo siekti. O kokie jūsų tikslai, ar sau metate iššūkių?
Tai yra svajonė, o kai ją įgyvendini – užsibrėži tikslą ir išsikeli uždavinius.
Tikslų galime prisvaigti, tačiau ar sugebėsime juos pasiekti. Tam reikalinga ir komanda, kuri patikės ir padės tai įgyvendinti.
Džiaugiuosi geranorišku Alytaus miesto ir rajono vadovų požiūriu į mūsų plėtojamą veiklą.
Pritraukiame vaikus iš Alytaus miesto, Daugų, Merkinės, jiems organizuojame varžybas, stovyklas, kuriose kartu su mūsų vaikais dalyvauja ir airiai.
Šiuo metu ir stengiamės įgyvendinti savo tikslą, uždavinius Dzūkijoje.
Ko norėtumėte sau palinkėti jubiliejaus proga?
Kad svajonė pildytųsi.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
