Šiandien, vasario 22 dieną – Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentės, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvės, daugkartinės Lietuvos plaukimo čempionės ir rekordininkės Birutės Užkuraitytės-Statkevičienės 70-asis gimtadienis.
Ji visą savo gyvenimą susiejo su plaukimu: anksčiau siekė didelių meistriškumo aukštumų, o dabar vasarą savo malonumui plaukioja upėse ir ežeruose, šaltuoju metų laikų – baseinuose.
Plaukioja pati ir kitus moko, negali ramiai žiūrėti į tuos, kurie bijo įbristi į vandens telkinį ar prastai plaukia.
Kai vasarą nuvažiuoja pailsėti į Veisiejus, jos pagrindinis rūpestis – išmokyti plaukti šio nedidelio miestelio gyventojus.
Veisiejų gyventojai Birutę jau pažįsta, susitikę gatvėje sveikinasi ir užkalbina, vadina „mūsų trenere“.
„Visą gyvenimą mokinau žmones plaukti, tai negaliu būti rami, kai pamatau ežeruose blogai plaukiančius žmones.
Šalia jų pasiplaukioju, žmonės pamato, kaip aš plaukiu, tada jie drąsiau priima mano patarimus.
Manau, kad prieš daugelį metų buvau pirmoji Lietuvoje, išsakiusi idėją išmokyti visos Lietuvos žmones plaukti.
Taip po truputį pradėjo rastis mokymo plaukti privalomos pamokos moksleiviams.
Džiaugiuosi, kad vaikai noriai mokosi plaukti, bet dar yra kur padirbėti, ypatingai su suaugusiais“, – mintimis dalijasi energingoji B. Statkevičienė.
Sulaukėte garbingų metų, bet jums energijos, veržlumo, darbštumo galėtų pavydėti dvigubai jaunesnės moterys. Ar tai plaukimas jums suteikė tiek daug stiprybės ir jėgų?
Man patinka, kai kitų žmonių didelį metų skaičių vadina „garbingais”, bet man pačiai „garbingų” metų lyg ir nėra, nejaučiu jų naštos.
Neskiriu laiko jiems skaičiuoti, juos pamirštu, bet kai kas juos primena – tada nustembu.
Mano krikšto dukters Rasos močiutė, kuriai jau 95-eri, sužinojusi, kiek man metų, pasakė: „Oi, tai ji dar jauna“.
Kadangi dar „jauna”, todėl ir plaukiu, sportuoju treniruoklių salėje, greitu tempu pasivaikštau, tačiau po kelio operacijos jau nebėgioju.
Noriu, kad ir kiti tokio amžiaus žmonės vaikščiotų į treniruoklių sales, plaukimo baseinus ir sportuotų. Gal jiems irgi neliks laiko metams skaičiuoti.
Esate Lietuvos sporto universiteto Treniravimo mokslų katedros socialinių mokslų daktarė ir iki šiol čia dar dirbate ir treniruojate plaukikus, tarp jų – ir regėjimo negalią turinčius sportininkus, pati aktyviai dalyvaujate įvairiose senjorų plaukimo varžybose ir pelnote medalių. Tikriausiai 24 valandų per parą jums neužtenka?
Vis dar turiu pakankamai laiko paroje, nes noriu jo turėti ir juo tvarkytis turiningai.
Gyvenimas išmokė judėti, nesustoti, sugalvoti kažko naudingo sau ir kitiems.
Kartais atrodo, kad galėčiau nuveikti dar daugiau, bet vis sunkiau surasti veiklos sritį tarp žymiai jaunesnių.
Kai surandu nišą, kur jų dar nėra tiek daug, ir pradedu tokią veiklą, tuo pačiu suaktyvinu jaunimą jomis užsiimti.
Taip atsitiko, kai pradėjau dirbti su regėjimo negalios žmonėmis. Dabar turiu tokį paukštuką Žvirblį – Simoną Žvirblį, neregį plaukiką, su kuriuo dirbu visuomeniniais pagrindais.
Kietas jaunuolis, jis man neleidžia sulėtinti tempo. Tad taip su juo skrendame į sporto aukštumas.
Prisiminkite tą lengvai įsimenamą pavardę. Manau, šis vaikinas pakils aukštai, labai aukštai, o aš kartu su juo.
Į istoriją patekote kaip pirmoji Lietuvos plaukikė, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse. Kokie išliko prisiminimai iš Miuncheno žaidynių, ar dar palaikote ryšius su savo treniruočių draugėmis ir varžovėmis?
Dalyvaujant olimpinėse žaidynėse pirmiausiai buvo galimybė išvykti kažkur į užsienį, pamatyti, kaip ten žmonės gyvena.
Nelabai supratau, kaip tada valdžios, žiniasklaidos žmonės rašydavo, aiškindavo, kalbėdavo, kaip mes gražiai ir gerai gyvename.
Kai pamatydavai realybę, suprasdavai, kas čia gyvena gerai, o kas negerai.
Negaliu skųstis, kad SSRS rinktinėje man buvo blogai. Žinoma, labai ilgėdavausi namų, mamos, seserų ir brolių, savo trenerės, savo baseino.
Rinktinėje stovyklų metu gyvendavome geruose viešbučiuose, bet mes juk geresnių ir nebuvome matę, tai atrodė, jog jie yra labai geri, maistas būdavo restoraninis, skanus ir geras, pusryčiams šaukštais valgydavome juodus ir raudonus ikrus. Man tada jie nebuvo skanūs, bet dabar žinau, kad jie buvo labai skanūs ir naudingi. Kartais ikrų ir dabar nusiperku ir suprantu, kad jie ne tokie švieži, kokius mes valgydavome tais 1970-1972 metais per pusryčius.
Vykau į Miuncheną, nes laimėjau SSRS čempionatą. Rinktinės treneris Kirilas Iniasevskis mumis labai rūpinosi.
Sakydavo, kad mes esame jo vaikai ir neleis su mumis daryti nieko blogo. Manau, kad jis tada turėjo galvoje jau apie prasidedantį dopingo preparatų vartojimą.
Dabar palaikau ryšį su Lvive gyvenančia Tatjana Prudnikova-Zelenova, kuri irgi dalyvavo Miunchene. Ją neseniai susiradau. Tatjana rusė, bet visa širdimi yra ukrainietė, dėkoja Lietuvos gyventojams už palaikymą. Ji vis dar dirba Politechnikos universitete, treniruoja plaukikus, dalyvauja veteranų plaukimo varžybose.
Prieš metus jau buvau nusipirkusi bilietą skristi pas Tatjaną į svečius, bet karas sutrukdė pasimatyti.
Olimpiniame baseine lenktyniavote 200 m ir 400 m distancijose kompleksiniu būdu. Kaip dabar vertinate užimtas 16 -ą ir 23-ią vietas?
Tada po žaidynių savo rezultatus vertinau labai blogai. Jei olimpinėse žaidynėse būčiau parodžiusi rezultatus, kaip per 1972-ųjų SSRS čempionatą, būčiau plaukusi finale.
Dabar tas užimtas vietas, palyginus su daugeliu Lietuvos dabartinių plaukikų, dalyvaujančių olimpinėse žaidynėse, vertinu ne taip blogai.
Džiaugiuosi, kad startavau žaidynėse, nes patekti į jas ne taip paprasta.
2012 metais nešėte Londono olimpinių žaidynių deglą. Kokie jausmai užplūsta, tai prisiminus?
Tai buvo graži šventė. Gavome gražią aprangą, kuri dabar yra Kaune, Lietuvos sporto muziejuje, deglus, laukėme, kol gausime atneštą Olimpijoje uždegtą ugnį.
Kai važiavome į vietą, nuo kurios turėjome nešti ugnį, ir pamatę pakelėje daugybę žmonių, pasipuošusių vaikų, kurie laukė mūsų su deglu, man iš jaudulio riedėjo ašaros.
Kai atsisukau ir pažiūrėjau į kitus, jų akyse irgi buvo džiaugsmo ašaros. Buvo gražu, garbinga, įspūdinga. Tai buvo didelė tuomečio LTOK prezidento Artūro Poviliūno dovana man.
Net 33 kartus tapote Lietuvos plaukimo čempione, gerinote šalies rekordus, 1973 metais per pasaulio universiadą Maskvoje mėgstamoje 200 m kompleksiniu būdu distancijoje tapote bronzine prizininke. Ar galite teigti, kad jūsų sportinė karjera buvo sėkminga?
Ne tik sportinė karjera buvo sėkminga, bet ir mano pasiektas „garbingas“ amžius leidžia manyti, kad jis yra sėkmingas.
Neaišku, kas dar bus ateityje, bet dabar esu sveika, dirbau ir dirbu mėgstamą darbą, sutikau daugybę gerų, įdomių žmonių.
Buvę studentai susitikę sveikinasi, prisimena mane kaip dėstytoją, klausia patarimų, o tai labai svarbu.
Kartais netgi Rūta Meilutytė prašo mano patarimo, ką labai vertinu. Esu užsigrūdinusi, užsiauginusi „storą” odą, nors esu jautri.
Savo amžiaus grupių Lietuvos rekordus gerina sūnaus Algio, su šeima gyvenančio Kanadoje, 15-metė dukra Silvija Statkevičius, kokią plaukikės ateitį pranašaujate savo anūkei?
Linkiu savo anūkei Silvijai, taip pat Emilijai, Idai Preilai, kuri gyvena JAV, sportuoti iki tol, kol joms teiks malonumą.
Joms linkiu gyvenime sutikti daug gerų žmonių, būti mylinčioms ir dėkingoms tėvams bei ateityje pasirinkti norimas, širdžiai mielas specialybes.
Juk sportas gal tik laikinas užsiėmimas. Anūkėms linkiu nepamiršti Lietuvos, lietuvių kalbos.
Nors Kanada, kur gyvena Silvija ir Emilija, ir JAV, kur gyvena Ida Preila – labai puikios šalys ir yra jų gimtinės, bet gal jos kada užsimanys gyventi Lietuvoje, kur visada jų lauksiu.
Lietuvoje, ko gero, esate vienintelė šeima, kurioje visi buvo gero lygio plaukikai: sūnus Algis ir dukra Neringa, seserys Zita Užkuraitytė-Bičkauskienė ir dvynė Dalė Užkuraitytė-Krasauskienė. Ar tai jūsų įtaka, kad šeimą užvaldė plaukimas?
Tai tikrai ne mano įtaka. Tam įtakos turėjo mano vyriausios sesers Zitos plaukimo treniruotės ir mūsų visų trenerė Marija Korienė, naujo LKKI (dabar LSU) plaukimo baseino atidarymas, mūsų mamos noras, kad mes sportuotumėme ir nedykinėtumėme.
Ir pats plaukimas buvo labai naujas sportas, o kur dar naujas uždaras, šviesus, gražus ir šiltas baseinas. Tad kaip neisi ir nesportuosi jame.
Esate Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė, tad darbų dar pagausėjo?
Džiaugiuosi savo olimpiečių bendruomene. Norėčiau, kad jais būtų rūpinamasi daugiau.
Dažniau juos norėčiau matyti kartu bendruose renginiuose. Norėčiau, kad kartu eitume į koncertus, važiuotume poilsiauti prie ežerų, leistume kartu savaitgalius poilsio namuose, pasėdėtume pirtelėse ar pasiplaukiotume baseinuose.
Tokie pasibuvimai yra labai reikalingi ypač tiems, kurie jau baigė savo aktyvią darbinę veiklą.
Oi, kaip olimpiečiams reikia dažniau būti kartu. Bet to, jie turi norėti ir patys. Dažnai juos būna sunku išjudinti iš namų.
Graži draugystė užsimezgė tarp Kauno olimpiečių ir pabėgėlių ukrainiečių, gražiai bendraujama ir su Vilniaus olimpiečiais, kuriems vadovauja Romualdas Bitė.
Kiek, jūsų nuomone, Lietuvos plaukikų dalyvaus Paryžiaus olimpinėse žaidynėse ir ko iš jų tikitės?
Sunku pasakyti kažką konkretaus, pergalių sieks viso pasaulio sportininkai.
Bet mes tikrai turėsime ir finalininkų, ir prizininkų. Svarbiausiai, kad mums patiems būtų smagu jas žiūrėti, matyti gražias kovas, varžybų dalyvius, laimingus žmones.
Noriu, kad nors olimpinių žaidynių metu būtų nutraukti karai, kaip būdavo senosiose žaidynėse.
Labai norėčiau pamatyti Lietuvos trispalvę šalia apdovanojamų sportininkų ant pjedestalo baseine ar stadione.
Ar esate laiminga, savo gyvenimą susiejusi su plaukimu ir, būdama fiziškai aktyvi, sulaukusi 70 metų?
Viskas gerai su ta laime, vis dar yra įkvėpimas, yra plaukimas. Visiems, kurie mokosi plaukti ar jau gerai plaukia, mėgstu sakyti, kad be įkvėpimo nėra plaukimo.
Kai yra įkvėpimas, tai ir gyventi gera bei bendrauti smagu. Kaip dainoje „Myliu gyvenimą, o gyvenimas myli mane”.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
Sveikiname!
Gražaus jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname pirmąją Lietuvos plaukikę, dalyvavusią Miuncheno olimpinėse žaidynėse,
Birutę Statkevičienę.
Ne skaičiai nulemia metus, o žmogaus darbai ir mintys. Kiek būta prasmingų akimirkų, kurios galbūt nesutilpo į albumus.
Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti. Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų!
Lietuvos olimpiečių asociacija
