Ilgametis Lietuvos vandensvydžio rinktinės strategas Jonas Čirūnas kaunietį Vitalijų Alekperlį, liepos 10 dieną švenčiantį 75 metų jubiliejų, vadina vienu geriausių šalies vandensvydininkų per visą šios sporto šakos istoriją. Baseine jis nebuvo greitas, bet išsiskyrė savo mąstysena ir sugebėjimais pasiekti įvarčius.
Per rungtynes šį žaidėją varžovams būdavo sunku uždengti ir jis, nors ir nepasižymėjo stipriais smūgiais, per įvairiais Lietuvos varžybas pelnydavo kone pusę savo komandai įvarčių.
„Ir dabar visiems sakau, kad, jeigu žaidėjas nemato aikštės, tai jis ne žaidėjas. Sportininkas gali gerai plaukti, bet, jei jis nematys aikštės, bus neryškus žaidėjas. Lygiai tas pats ir futbole, krepšinyje, tinklinyje.
Prisimenu, sovietmečiu į Kauną buvo atvažiavusi treniruotis SSRS rinktinė, kuri tuomečiame „Pluošto“ manieže žaidė draugiškas rungtynes su mūsų ekipa.
Mūsų žaidėjai nesuprato, kaip jie tie taip gerai mato aikštę. Aš jiems išaiškinau: padėkit smakrą ant šachmatų lentos ir su varžovu pabandykite žaisti.
Negalėsite žaisti, nes nematysite lentos, kurią reikia matyti iš viršaus. Vandensvydininkai galvas būna iškėlę iš vandens ir jie mato aikštę bei vandenį.
Žaisdami apsunkintomis sąlygomis, jie lavina aikštės matymą“, – aiškina V. Alekperlis.
Vitalijau, ar dabar, sulaukęs 75-erių jubiliejaus, esate aktyvus, kaip gyvenate ir jaučiatės?, – paklausėme V. Alekperlio.
Nereikia galvoti apie savo metus, jie yra tik skaičiai. Gyvenu ir jaučiuosi puikiai.
Kasdien darau mankštą, stengiuosi kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore.
Lankausi miesto pirtyje, laisvalaikiu retkarčiais mėgstu žvejoti prie Kauno esančiose upėse, mariose.
Kažkiek anksčiau Kauno mariose iš po ledo pagavau patį didžiausią savo žvejybos laimikį – 3,3 kg sveriantį karšį. Teko pasistengti, reikėjo kirsti dvi eketes, nes per vieną nebuvo įmanoma ištraukti.
Per televizorių mėgstu stebėti įvairias varžybas. Kai stebiu krepšinio rungtynes ir neiškaus būna koks nors momentas, tai vėliau jį galiu atsisukti ir dar kartą peržiūrėti. Rungtynes man patinka analizuoti.
Ar vandensvydis vis dar jūsų širdyje?
Taip, vandensvydis mano širdyje, jo negaliu užmiršti. Jaunystėje, kai žaidžiau ir vėliau, kai dirbau treneriu, įvyko kai kurių pokyčių žaidimo taisyklėse.
Žaidimas tapo nuobodus ir monotoniškas, buvo daug pašalinimų iš aikštės. Žiūrovams žaidimas nebuvo įdomus, nes nebuvo dinamiškas.
Tarptautinė vandens sporto šakų federacija (FINA) dažnai keičia varžybų taisykles, tačiau nesugalvoja, kaip šią sporto šaka padaryti patrauklią.
Net 16 kartų tapote Lietuvos čempionu, o kiek iš viso metų atidavėte savo mėgstamai sporto šakai, kokį vaidmenį ji suvaidino jūsų gyvenime?
Vandensvydis man daug davė, šiam sportui atidaviau daugiau kaip 35 gyvenimo metus.
Turėjau du gyvenimus: žaidėjo ir trenerio. Sutikau daug gerų draugų, važinėdamas po SSRS čempionatus, turnyrus praplėčiau savo akiratį.
Vandensvydžio treniruotes pradėjau lankyti nuo 14 metų ir labai džiaugiuosi, kad užsikabinau.
Ši sporto šaka mane atitraukė nuo gatvės, blogų įpročių. Gyvenau Aleksote ir tie bendraamžiai, su kuriais lankiau treniruotes, neišsilaikė vandensvydyje.
Iš Aleksoto buvo tolokai važinėti į Kūno kultūros instituto baseiną, kur vykdavo treniruotės. Nebuvo tiesioginių transporto reisų.
Tekdavo pereiti per Aleksoto tiltą, sėsti į autobusą, atvažiavus į miestą pereiti visą Laisvės alėją, pakilti į Parodos kalną, kol atsidurdavai Kūno kultūros instituto baseine.
Reikėjo didelio pasiryžimo, visi mano draugai atšoko, tik vienas iš Aleksoto toliau lankiau treniruotes.
Žaidėte ir futbolą, buvote lengvaatletis, jeigu šiandieną reikėtų rinktis sporto šaką, ar pasirinktumėte vandensvydį, kuo ši sporto šaka jus suimponuotų?
Šios sporto šakos pasirinkimą lėmė laikotarpis, kuriame gyvenome, o vandens sporto šakos mane visada traukė.
Į kurį Lietuvos vandensvydininką norėjote lygiuotis, mokėtės iš jo?
Daugiau pavyzdžių buvo kitose sporto šakose – krepšinyje, lengvojoje atletikoje, rankinyje.
Dirbote it treneriu, treniravote prestižinę Kauno „Bangą“, kuri nutraukė „Raudonojo spalio“ dominavimą Lietuvoje ir neblogai žaidė SSRS pirmosios lygos pirmenybėse. Kur jums geriau sekėsi: pačiam žaisti ar vadovauti komandai?
Treniravau ne tik „Bangos“ komandą, bet ir Lietuvos rinktinę. Pačiam žaisti visada yra lengviau, nes padeda komandos draugai.
Visa atsakomybė už rezultatus tenka treneriui. Tai sunkus psichologinis, įtemptas ir nervingas darbas. Norint būti geru treneriu, reikia būti dideliu fanatiku.
Ar palaikote ryšius su savo buvusiais kovų bendražygiais, su jais susitinkate?
Retsykiais. Dažnai prisimenu vandensvydžio draugų šventes, jubiliejus, dalyvauju renginiuose.
Prireikė nemažai metų, kol Lietuvoje pagaliau susibūrė pusiau profesionali „Žaibo“ komanda, kuri vis sėkmingiau žaidžia tarptautiniuose turnyruose, dalyvauja Europos čempionato atrankos varžybose. Ar galėjote pagalvoti, kad sulauksite metų, kada Lietuvoje galėsite pamatyti gero lygio vandensvydį?
Mano manymu, taisyklių kaitaliojimas nieko gero nedavė. Tačiau visada reikia tikėtis, kad atsiras komandos, kurios bus geresnės nei buvo.
Kokį įspūdį jums palieka dabartinis Lietuvos komandų meistriškumas, ko joms norėtumėte palinkėti?
Kaip ir kitose žaidybinėse sporto šakose, komandų meistriškumą lemia legionierių skaičius.
Linkiu, kad mūsų žaidėjų meistriškumas pasiektų legionierių lygį.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
