Marytė Marcinkevičiūtė
Rugsėjo 23 dieną garsiausias Lietuvos sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas sutinka 50 metų jubiliejų.
Sporto karjerą 2014 metais baigęs klaipėdietis ilgai ieškojo, kur galėtų save realizuoti.
Porą dešimtmečių ant pečių laikęs šimtus kilogramų, jis pajuto, kad sunkiausia našta – nežinomybė, ką daryti su savo gyvenimu.
Prasidėjo ilgas, sekinantis kelias iš šlovės viršūnės į pačias giliausias savęs paieškas.
Laimę bandė visur, keitė savo profesijas. Dabar jubiliatas tik šypsosi: „Daug teko nueiti, ne kartą kilti ir kristi, bet galiausiai apsistojau ties nekilnojamojo turto verslu. Tuo džiaugiuosi ir mėgaujuosi“
Ant pečių – 50 kilogramų, tiksliau metų. Vyrui tai pati branda, kaip jaučiatės, sulaukęs šio jubiliejaus?
Ant štangos gal ir daugiau dar iškelčiau. Bet kai dėl metų, visiškai nesijaučiu kaip penkiasdešimtmetis, širdyje esu perpus jaunesnis.
Kiekvieną rytą sportuoju: minu dviratį, darau labai daug tempimo pratimų ir šiek tiek pajudinu raumenis su lengvais svoriais.
Nugyvenote pusė amžiaus – tai nauja kategorija ar tiesiog dar vienas lengvas apšilimas prieš naujus dešimtmečius?
Mano pavyzdžiai – tėvas ir kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, kurį netgi du kartus pavyko pakelti į viršų Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių metu.
Tėvas kiekvieną dieną juda, sportuoja ir nesensta. Jam 80 metų, o energijos turi daugiau už mane.
Žinoma, labai įkvepia ir Prezidentas, kurio 100-ąjį gimtadienį jau greitai švęsime. Yra į ką lygiuotis.
Ar jums gimtadienis – šventė, ar jų nemėgstate, nes ko čia džiaugtis – vieneriais metais pasenote? Kaip planuojate pažymėti savo jubiliejų? Gal bus koks nors simbolinis 50-ies pakartojimų iššūkis štangos salėje?
Gimtadienių jau seniai nemėgstu švęsti. Tai bus eilinė diena: ryte – treniruotė, po to – darbai.
Dieną Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus rengia priėmimą, vėliau Sporto muziejuje mane pagerbs sporto bendruomenė.
Tada su vaikučiais porai dienų išvažiuosime. Išjungsiu telefoną, nes noriu pabūti ramybėje ir apmąstyti, kas padaryta gerai, kas blogai ir ką noriu savyje keisti. Tai savotiška gyvenimo kryžkelė.
Ar negąsdino rami kasdienybė, kai, būdamas 37-erių, atsisveikinote su didžiuoju sportu ir teko panirti į naujo gyvenimo bangas?
Gąsdino, ir dar kaip. Verslo kelyje, kaip ir sporte, teko įveikti nemažai sunkumų, tačiau rezultatai džiugina. Tuo ir džiaugiuosi – mėgaujuosi darbu ir jo rezultatais
Laimę bandėte visur, keitėte savo profesijas, o iš ko dabar valgote duoną?
Daug teko nueiti, ne kartą kilti ir kristi, bet galiausiai apsistojau ties nekilnojamojo turto verslu. Tuo džiaugiuosi ir mėgaujuosi.
Kodėl nenorite daryti to, ką geriausiai mokate – mokyki kitus sunkiosios atletikos?
Trenerio darbas yra pašaukimas. Treneriu turi būti širdyje. Tai – ne man.
Štangą pradėjote kilnoti gana vėlai, nuo 16 metų, kodėl taip ilgai ieškojote mėgstamos sporto šakos, ką ji nugalėjo, kai jūsų rankose atsidūrė štanga?
Toks jau mano charakteris: ką darau, turiu daryti maksimaliai gerai. Todėl teko išbandyti daug sporto šakų, kol atradau savąją.
Čia kaip ir meilėje – geriau būti vienam negu su bet kuo.
Dalyvavote Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse, trijuose Europos čempionatuose pelnėte medalių (2008 metais – sidabras, 2005 ir 2009 metais – bronza), kaip dabar vertinate savo karjerą?
2008 metų Europos čempionate stūmimo rungtyje iškovojau aukso medalį, o 2005 metų pasaulio čempionate stūmimo rungtyje – sidabro.
Šie apdovanojimai man yra vertingiausi. Savo sportinę karjerą vertinu gerai, nes man, kaip šios sporto šakos pionieriui, reikėjo praminti kelią.
Iki manęs niekas Lietuvos istorijoje nebuvo laimėjęs medalio nei Europos, nei pasaulio čempionate.
Padariau daug klaidų, bet ir daug pasiekiau. Atsigręžęs atgal matau, kiek daug nuveikta, ir visa tai – nuo visiško nulio.
Kokia pati įsimintiniausia jūsų sportinės karjeros akimirka?
2005 – aisiais metais Europos čempionate Bulgarijoje pelnyta bronza, nes tai buvo pirmasis medalis Lietuvos istorijoje.
Net apsiverkėme su tėvuku, o jis pasakė: „Pagaliau.“
Net 14 kartų gerinote Lietuvos dvikovės rekordus, kone tiek pat kartų jums pakluso ir atskirų veiksmų šalies rekordai, kurie svoriai dar ir šiandieną jums atrodo fantastiški?
Net neatsimenu, kiek kartų gerinau rekordus, tačiau turbūt iki šiol sunkiausia istorijoje mano iškelta štanga yra 192 kg rovimo ir 232 kg stūmimo rungtyse.
Abu rezultatus pasiekiau antraisiais bandymais, trečiųjų net neišnaudojęs. Gailiuosi, kad nekėliau daugiau.
Tai pamoka visam jaunimui: reikia išnaudoti kiekvieną gyvenimo suteiktą šansą, nes antro gali ir nebebūti.
Jūsų tėvas ir treneris Bronius Vyšniauskas teigia, kad jam ypač svarbu, jog Lietuvos sporto istorijoje išliktų ne tik skaičiai 192, 232 ir 424, susieti su jumis, bet ir tai, jog jis tuo momentu galėjo būti šalia jūsų – pirmiausia kaip tėvas, o kartu ir kaip treneris.
Man šie skaičiai reiškia juodą darbą, kruvinus delnus, tonas išlieto prakaito ir daugybę išeikvotų nervų.
Tačiau nė trupučio nesigailiu, nes tokių skaičių už jokius pinigus nenusipirksi – jie iškovoti.
Prisiminkite savo linksmiausią ar keisčiausią nutikimą iš varžybų užkulisių ar kelionių, apie kuriuos iki šiol nieko negirdėjome?
Pirmas į galvą šovęs prisiminimas – kaip prieš varžybas mečiau svorį. Likus valandai iki svėrimo pabaigos dar reikėjo numesti 100 gramų, tad per tą valandą juos išspjaudžiau.
Pridedi citriną prie liežuvio, išsiskiria seilės ir spjauni. Taip numečiau paskutinius 100 gramų.
Jūsų mėgstamos sporto šakos atletai garsėja itin geru apetitu. Koks buvo jūsų nuodėmingiausias patiekalas, kurio neatsisakydavote net ir prisižiūrėdmas savo geriausią sportinę formą ir ar dabar tas patiekalas yra jūsų mėgstamiausias?
Sunkiaatlečių medžiagų apykaita yra viena greičiausių. Kai per dieną treniruojiesi keturis kartus – daugiausia esu treniravęsis po aštuonias valandas per dieną – net tortai tampa nenuodėmingi.
O šiaip mano mėgstamiausias patiekalas – miško grybai.
Kokią didžiausią klaidą, susijusią su treniruotėmis ar varžybomis esate padaręs, kurią dabar prisimenate su liūdesiu ar šypsena?
Klaidų tikrai buvo daug, bet po kiekvienų varžybų jas taisydavau.
Tikrai nemažai ką keisčiau, tačiau tik iš klaidų mes mokomės.
Auginate sūnų ir dukrą, kokias sporto šakas jie pasirinko, nes tarp sunkiaatlečių, dalyvaujančių varžybose, jų pavardžių nėra?
Auginu 12 metų dukrytę Ramunę, ji jau žino, kad bus aktorė, bet lanko tenisą.
Sūnui Ąžuolui – 15-a, jis tris kartus per savaitę eina į štangos salę, tačiau sportuoja dėl savęs, o ne dėl rezultatų. Sūnus planuoja tapti teisininku arba politiku.
Štanga ir toliau jūsų gyvenimo džiaugsmas, kaip bėgant metams keitėsi jūsų santykis su svoriais, kokie tikslai dabar veda jus į priekį? Ar vis dar skaičiuojate kilogramus ant štangos, ar dabar svarbesni kiti rodikliai?
Štanga visada bus mano širdyje. Sportuoju kasdien, tačiau daugiausia dėmesio skiriu kardio treniruotėms ir tempimo pratimams.
Sunkioji atletika kūnui dosni traumomis. Ar šiandieną stiprūs jūsų sąnariai ir nugara, kaip jie reaguoja į orų permainas ir kokią paslaptį turite jų priežiūrai?
Kadangi esu sunkiosios atletikos pionierius, traumų ir operacijų turiu daugiau negu bet kuris kitas sunkiaatletis.
Skauda viską, bet kasdieniai pratimai sustyguoja kūną, todėl jaučiuosi puikiai. Vis dėlto turiu save prižiūrėti.
Ar sekate dabartinį Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos darbą ir ką apie jį galite pasakyti?
Būtinai seku ir federacijos veiklą, ir treniruotes, ir jaunimą. Galbūt sugrįšiu į sportą kaip federacijos vadovas, bet dar apie tai mąstau.
Jeigu grįžti, tai taip, kad sunkioji atletika vėl atsigautų. Žinoma, jeigu mane išrinks.
Ko šiandieną palinkėtumėte pats sau ateinančiam dešimtmečiui?
Sau palinkėčiau sveikatos, išminties ir toliau siekti savo tikslų, o jų visada turiu.
Ką patartumėte jaunam, ką tik karjerą pradedančiam atletui?
Jaunimui palinkėčiau tik vieno. Kaip sakė Winstonas Churchillis: „Niekada, niekada, niekada nepasiduokite.“
