Marytė Marcinkevičiūtė
Ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, triskart pasaulio ir Europos baidarių irklavimo čempionas Egidijus Balčiūnas gegužės 7 dieną sutinka 50 metų jubiliejų.
Iki šios dienos jis negali užmiršti Atėnų olimpinių žaidynių, kur turėjo visas galimybes dviviečių baidarių varžybose su Alvydu Duonėla iškovoti olimpinį medalį, kurio vienintelio kaip tik ir trūksta jo gausioje apdovanojimų kolekcijoje.
Tačiau svajonė liko neįgyvendinta, jie užėmė septintą vietą. Buvo galima pasiguosti tik tuo, kad pirmosiose savo olimpinėse žaidynėse Sidnėjuje irkluotojai buvo dvylikti.
„Prisimenu, irkluodavau Trakuose, ruošdavausi naujam sezonui, o mano mintys – Atėnuose. Kai Galvės ežerą smarkiau pašiaušdavo bangos, papūsdavo vėjas, iškart prisimindavau olimpines žaidynes.
Atėnus prisiminsiu visą savo gyvenimą – buvo puiki galimybė laimėti medalius, bet jos neišnaudojau.
Sunku pasakyti, kas mums atsitiko, bet didelės bangos vis dėl to padarė savo – prastą pasirinkome valtį, slėgė didelė psichologinė našta, nes visi iš mūsų laukė medalių.
Atrodė, kaip irkluotume, medalius laimėsime. Pasirodo, taip nebūna. Nepalankiomis mums oro sąlygomis irklavome prasčiau.
Norint užlipti ant nugalėtojų pjedestalo, reikia irkluoti labai gerai. Klaidų nepavyko išvengti, bet už neįvykdytus pažadus mūsų per daug nebarė.
Raminau save, kad visą gyvenimą negali būti pirmas, tačiau septinta vieta mums buvo labai skaudi“, – Atėnus prisiminė E. Balčiūnas.
Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Atėnų olimpinių žaidynių metais įžymusis irkluotojas baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, įsigijo magistro diplomą, sukūrė šeimą su didelio meistriškumo krepšininke Neringa, su kuria susipažino dar gyvendami tuomečiame Lietuvos olimpinio sporto bendrabutyje.
Gegužės 7-ąją – jūsų 50-asis gimtadienis. Kokie jausmai užplūsta?
Metai manęs neglumina. 50 – apvalus gražus skaičius. Žinau, kad dar liko tiek pat (šypsosi …).
Penkiasdešimt tai skamba su labai didele perspektyva. Tik pusė nugyventa, žinau – priešaky daug įvykių, pažinimo, įspūdžių.
Savo jubiliejų su šeima nutarėte sutikti Turkijoje. Kodėl pasirinkote tą šalį, kuri niekaip nesusijusi su jūsų turtinga sportine karjera, ten nevykdavo nei baidarių irklavimo varžybos, nei treniruočių stovyklos?
Su šeima pasikalbėjome, kad gimtadieniai skiriami daugiau kitiems, o ne sau.
Todėl šį kartą nusprendėme išvykti į šiltesnius kraštus prie jūros, smėlio, saulės, komforto viešbutyje, gero maisto ir padarytų kokteilių.
Balandžio 24-ąją gimtadienį sutiko ir žmona Neringa, tai kartu paminėsime abiejų sukaktis, pabūsime kartu.
Užauginote sūnų Džiugą ir dukrą Patriciją, ar jie pasekė jūsų pėdomis, sportavo?
21-erių Džiugas šiuo metu studijuoja Italijoje, Bacconi universitete, antrame kurse ekonomiką ir IT sritis, o dukra Patricija mokosi Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje aštuntoje klasėje.
Abiem puikiai sekai mokslai. Sūnus susidomėjo bėgimu, treniruojasi padedamas trenerio Arno Gabrėno ir dalyvauja įvairaus rango varžybose. Bando jėgas Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatuose, Baltijos šalių bei komercinėse varžybose.
Džiugas tapo Lietuvos jaunimo čempionu 1500 m distancijoje, o Baltijos šalių jaunimo varžybose užėmė antrą vietą.
Patricija sportu dar nėra susidomėjusi.
Pirmųjų baidarių irklavimo įgūdžių Marijampolėje jus mokė treneris Benius Jankevičius, išugdęs dar vieną olimpietį Igną Navakauską. Ar vaikystėje turėjote savo idealą, į kurį norėjote lygiuotis?
Į baidarių irklavimą įtraukęs Benius Jankevičius supažindino su šia sporto šaka ir pastūmėjo tolimesniam tobulėjimui Vilniaus sporto mokykloje – internate, į kurį išvykau būdamas 13 metų.
Vaikystėje sporto idealų neturėjau. Tik vėliau, aktyviai sportuojant ir domintis baidarių irklavimu bei stebint pasaulio čempionatus ir olimpines žaidynes, didelį įspūdį paliko italų dvivietę baidarę irklavę Antonio Rossi ir Beniamino Bonomi.
Ar jūsų pirmasis treneris iki šiol dar rengia jūsų vardo taurės varžybas ir ar jose apsilankote?
Mano pirmasis treneris jau dešimtmetį rengia mano vardo 200 m nuotolio taurės varžybas.
Tenka ir man sudalyvauti, apdovanojant sportininkus. Nuotaika sugrįžus į pirmąją bazę ir matant sportininkus irkluojant Šešupėje visados nuostabi.
Prisiminkite įspūdingą savo karjerą: 18 kartų – Lietuvos baidarių irklavimo čempionas (1995-2005), triskart pasaulio čempionas (2000-2003), vicečempionas (2001 ir 2005) ir bronzinis prizininkas (2003 ir 2005), Europos čempionas (2004), triskart vicečempionas (2006 ir 2008) bei bronzinis prizininkas (2008), dalyvavote Sidnėjaus, Atėnų, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse.
Priminus visus išvardytus laimėjimus baidarių irklavimo takeliuose, pagalvoji – kiek daug pasiekta.
Pergalių pakaktų net keliems ar keliolikai sportininkų, bet to vienintelio – olimpinių žaidynių medalio, kurio siekiau visą karjerą, taip ir neiškovojau.
Bet šiandien dėl to tikrai nėra liūdna.
Pačias svariausias pergales iškovojote irkluodamas dvivietę baidarę 200 m distancijoje su Alvydu Duonėla. Tačiau Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse jūsų mėgstamos distancijos nebuvo, teko irkluoti 500 m nuotolį. Nebuvo apmaudu, nes trejus metus buvote stipriausi pasaulyje, o olimpinėse žaidynėse likote be medalių?
Visada su Alvydu siekdavome aukščiausių pasiekimų tiek Europos ir pasaulio čempionatuose, tiek olimpinėse žaidynės.
Mūsų pats stipriausias buvo 200 m nuotolis, o per olimpines žaidynes stengėmės užlipti ant pjedestalo 500 m distancijoje, tačiau to padaryti niekada nepavyko.
Kai nepasieki tikslo, būna kažkiek liūdna. Bet šiandieną, žvelgiant į visą ilgą savo sportinę karjerą, tikrai nėra apmaudu.
Labai gaila, kad mano porininką Alvydą Duonėlą, su kuriuo dvivietėje baidarėje tapome pasaulio ir Europos čempionais bei prizininkais, vėliau ėmė persekioti traumos ir atsidūriau kryžkelėje, reikėjo galvoti, ką daryti toliau.
Per treniruotes daug laiko praleisdavome irkluodami vienvietes, kartais ir varžybose dalyvaudavome.
Iširus mūsų dvivietės įgulai, kito kelio nebuvo: arba ieškoti porininko, arba irkluoti vienvietę.
Kai kurį laiką neturėjau porininko, norėjosi įrodyti, kad galiu gerai irkluoti ir vienvietę.
Ir tai jums pavyko įrodyti: Londono olimpiadoje, bebaigiant savo karjerą, teko įveikti pagaliau į olimpinių žaidynių programą įtrauktą ir mėgstamą 200 m nuotolį, irkluojant vienvietę baidarę. Tačiau nepatekote į finalą.
Į Londono olimpines žaidynes per papildomą Europos žemyno atranką bandėme patekti ir 200 m nuotolyje dviviete baidare su savo kraštiečiu marijampoliečiu Ignu Navakausku. Tačiau mums to padaryti nepavyko. Bet atrankos barjerą įveikiau irkluodamas vienvietę baidarę
Mano karjera jau ėjo į pabaigą, buvau 37-erių. Todėl didelių vilčių ir tikslų per olimpines žaidynes sau nekėliau.
Siekiau patekti į finalinį aštuntuką ir ten pasirodyti kuo sėkmingiau.
Paprastai vienvietė laikoma prestižine valtimi, jas irkluoja kiekvienos šalies lyderiai. Visi jie – dideli autoritetai.
Garbę irkluoti prestižinę valtį jie išsikovoja savo pastangomis, charakteriu. 200 m nuotolį labai mėgsta žiūrovai, jis labiau vertinamas nei kitos distancijos.
Po Londono olimpinių žaidynių gal kiek liūdna buvo ne dėl pasirodymo, bet dėl to, kad jau buvau apsisprendęs baigti savo karjerą.
Apie tai pranešiau žurnalistams, su jais kalbėdamasis po paskutinio finišo.
Su savo ilgamečiu valties draugu turėjote pravardes: jūs – Katinas, o Alvydas – Žiogas. Kaip jos prigijo?
Iki šių dienų tos pravardės mūsų nepersekioja. Jos mums prigijo karjeros pradžioje ir lydėjo tol, kol sportavome.
Tos istorijos ne kartą buvo aprašytos ir išpasakotos. Visose kompanijose jaunimas vienas kitam prilipdo pravardes, susijusias su jų išvaizda, būdu ar pomėgiais.
Alvydas, atvykęs į Vilnių ir žaisdamas krepšinį, aukštai pašokdavo ir atkovodavo kamuolius, todėl senbuviai sportininkai šaukdavo: uždenkite tą Žiogą. Taip ta pravardė jam ir prilipo.
O mane po vieno ilgesnio naktinio pasikalbėjimo su kambariokais treneris, gyvenęs už sienos, per rytinę mankštą ir klausia, kas tame kambaryje gyvena, nes visą naktį kniaukė. Tai ir likau Katinas.
Kokie dabar jūsų santykiai su Alvydu?
Su Alvydu kartu buvome daugiau nei 10 metų. Yra daug pavyzdžių, kai valtyje irkluotojai būna draugai, bet išlipę ant kranto vienas eina į dešinę pusę, o kitas – į kairę.
Mes elgėmės atvirkščiai, buvome geri draugai ne tik valtyje, bet ir gyvenime.
Su Alvydu pabendraujame, susitinkame per renginius, varžybas. Retsykiais susiskambiname.
Sportuodamas Lietuvos edukologijos universitete krimtote mokslus doktorantūroje, vadovaujant profesoriui Juozui Skernevičiui apgynėte disertaciją tema „Lietuvos didelio meistriškumo baidarininkų rengimas“. Tad savo gyvenimą norėjote susieti su sporto mokslu, ar dabar nesigailite, kad rinkotės šitą kelią?
Kaip ir sporte, taip ir moksle praėjau visą ilgą kelią nuo vidurinės mokyklos, profesinio (Vilniaus auto mechanikų ir verslo mokykla, esu automobilių mechanikas) ir aukštojo mokslo išsilavinimo visų pakopų – bakalauras, magistras, mokslų daktaras. Tikrai nesigailiu, nes tai davė geros patirties ir žinių gyvenimui.
Kai rašiau diplominį darbą, teko nemažai padirbėti. Dažnai rankraščius, literatūrą, pratybų dienoraščius veždavausi į treniruočių stovyklas.
Rašiau apie tai, kaip mes treniruojamės, kokie krūviai, koks kilometražas, kokius atliekame tyrimus universiteto laboratorijoje.
Per ketverius metus susikaupė ir daug treniruočių metodinės medžiagos, todėl atsirado galimybė tęsti savo darbus toliau ir viską apibendrinti disertacija.
Su irklavimu nesiskiriate iki šių dienų, prieš 18 metų įkūrėte VšĮ „Sporto klubas Kayak Gym“ ir Vilniaus rajone atliekate kilnią misiją – rūpinatės gyventojų fiziniu aktyvumu, sveika gyvensena, plėtojate fizinio aktyvumo veiklą, kuri įgavo pagreitį, kaip dabar sekasi įgyvendinti savo tikslus?
Ir toliau skatiname visuomenę aktyviai leisti laiką, irkluojant baidarėmis, sportuojant ant vandens, mėgėjus supažindindami su baidarių irklavimu.
Lietuvos sporto centre esate direktoriaus pavaduotojas, kokie darbai gula ant jūsų pečių ir kaip sekasi darbuotis?
Šių dienų LSC tikslai – sudaryti sąlygas sportininkams rengti, aukšto meistriškumo sporto varžyboms ir sporto renginiams, fizinio aktyvumo pratyboms ir kitoms veikloms organizuoti centro valdomose sporto bazėse, taip pat sudaryti sąlygas specializuotai asmens sveikatos priežiūrai sportininkams ir kitiems asmenims.
Pasikeitus centro tikslams, visą darbo krūvį sudaro sporto bazių administravimas, jų priežiūra, renovacija, rekonstrukcija, projektavimo administravimas.
Pareigomis esu patenkintas, jose randu savireguliaciją.
Kas jus labiausiai neramina šiandienos Lietuvos sporte, kuris atsidūrė aklavietėje?
Labai platus klausimas, sporto politika yra sudėtingas reikalas, su daug interesų ir skirtingų požiūrių.
Mane daugiau neramina vaikų, norinčių sportuoti stoka, jų sveikata, atskirų sporto šakų masiškumo trūkimas, dėl ko atsiranda problema atrinkti talentingus ir gabius jaunuosius sportininkus, kurie galėtų siekti olimpinių aukštumų.
Jūs su Alvydu Duonėla pergalių estafetę perdavėte naujoms baidarininkų kartoms, kurios užaugo stiprios ir motyvuotos, pelnė medalių olimpinėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, o ko iš šiandienos irkluotojų tikitės Los Andželo olimpinėse žaidynėse?
Laikas bėga, užaugo stiprių irkluotojų: baidarininkai Aurimas Lankas, Edvinas Ramanauskas, Artūras Seja, Ignas Navakauskas, broliai Mindaugas ir Simonas Maldoniai, Andrejus Olijnikas, kanojininkai Henrikas Žustautas ir Vadimas Korobovas.
Jie mus džiugino svariais pasirodymais olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
Iki Los Andželo olimpinių žaidynių atrankos liko treji metai. Visi mūsų irkluotojai jau brandaus amžiaus, turime susiformavusias komandines įgulas, kurios turi realias galimybes įveikti ypač aukštus olimpinės atrankos kriterijus ir žaidynėse kovoti dėl apdovanojimų.
Auga ir jaunimas. Manau, iš jų tikrai užaugs ne vienas, kuris garsins Lietuvos vardą.
Jeigu ne paslaptis, kokią norite įgyvendinti savo didžiausią svajonę?
Svajonės mėgsta tylą, stengiuosi jų siekti.
