Marytė Marcinkevičiūtė
Legendinis Lietuvos lengvaatletis sprinteris, 20 kartų Lietuvos čempionas ir 11 kartų gerinęs šalies rekordus Rimvydas Aukštuolis birželio 9 dieną sutinka savo 75 metų jubiliejų.
Nors sprinto distancija trumpa, jo kelias lengvosios atletikos istorijoje – ilgas ir pergalingas.
Per Lietuvos čempionatus jis aukso medalius pelnė 100 m (1969, 1972 -1974) ir 200 m (1969, 1971-1972, 1974, 1978) nuotoliuose bei estafečių 4×100 m (1966-1967, 1971-1974, 1978 -1980) ir 4×200 m (1978-1979) varžybose.
Lietuvos rekordus R. Aukštuolis gerino 100 m (10,4 sek. ir 10,3 sek. – 1969), 200 m (21,3 sek. – 1969, 21,2 sek. ir 21,0 sek. – 1974) bei estafetėse 4×100 m (41,8 sek. ir 41,0 sek. – 1971) ir 4×200 m (1 min 25,6 sek. – 1979), rezultatus fiksuojant rankiniu būdu, taip pat 200 m (21,80 sek. – 1978) ir estafetėje 4×100 m (40,96 sek. ir 40,91 sek. – 1975), rezultatą fiksuojant elektroniniu būdu.
R. Aukštuolis – ir SSRS jaunių 100 m bėgimo rekordininkas (10,5 sek. – 1966), SSRS jaunimo 200 m bėgimo čempionas (21,3 sek. – 1969), SSRS čempionato estafetėje 4×100 m sidabro medalininkas (1972), Lietuvos ir Šiaurės Lenkijos mačo Gdanske laimėtojas 200 m distancijoje, 1972 m. tarptautinių „Pravdos“ prizų varžybų laimėtojas (100 m – 10,4 sek.). 1966-1980 -aisiais jis atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinei.
Talentingas sprinteris pasižymėjo ne tik bėgimo take, bet ir baigė Kauno medicinos institutą, kur įgijo gydytojo stomatologo (dabar – odontologo) specialybę, 1993-aisiais stažavosi Ciuricho universitete, 1994 m. – Čikagos Rosary aukštesniojoje mokykloje ir Indianos valstijos Saint Josepho koledže bei iki šiol sėkmingai užsiima gydytojo-odontologo veikla.
„Stažuojantis Čikagoje gyvenimas lėmė susitikti Valdą Adamkų, kuris tada buvo 5-ojo regiono (Vidurio Vakarų) administratorius. Jis man davė savo vizitinę kortelė, užrašė asmeninį telefono numerį ir pasakė, kad, prireikus pagalbos, galiu jam skambinti dieną-naktį.
Mane imponavo tai, kad jis jaunystėje irgi buvo pajėgus sprinteris, 1948 metų Pavergtųjų tautų sporto žaidynių Niurnberge čempionas bei prizininkas.
Su V. Adamkumi Čikagoje teko kelis sykius pabendrauti. Po daugelio metų, kai tapau „Rotary“ klubo nariu, jis su žmona buvo atvažiavęs į mūsų klubą.
Jo Ekselencijai parodžiau tą vizitinę kortelę, kurią išlaikiau iki šių dienų, ir pasakiau, jog tai mano didžiausia dovana, kurią esu gavęs.
Duok tą kortelę man, pasakė. Tada Prezidentas ant kortelės dar užrašė ir savo autografą.
Ją laikau kaip didžiausią savo amuletą, galintį mane apsaugoti nuo nelaimių ar kitokio blogio.
Labai gerbiu kadenciją baigusį Lietuvos Prezidentą, žaviuosi jo nuveiktais darbais“, – pažintimi su V. Adamkumi džiaugiasi R. Aukštuolis.
Šio 1969-1978 metų greičiausio Lietuvos žmogaus sportinė karjera tęsiasi iki šių dienų.
Jaunystėje jis buvo sprinteris, o vėliau jo gyvenime atsirado orientavimosi sportas, tenisas ir krepšinis.
Vilniaus odontologijos klinikoje 19 metų dirbantis R. Aukštuolis krepšinį žaidžia jau 30 metų, ne kartą tapo pasaulio ir Europos veteranų čempionu bei prizininku.
Pastarasis laimėjimas – 2023-aisiais Europos veteranų sporto žaidynėse Tamperėje savo amžiaus grupėje su draugais iškovotas aukso medalis.
Šiemet birželio pabaigoje R. Aukštuolis su SK „Vilniaus statybos senjorai“ dalyvaus pasaulio veteranų čempionate Šveicarijoje.
Kas jus atvedė į lengvąją atletiką ir kada pasirinkote taip žiūrovų mėgstamą sprintą – 100 m bei 200 m distancijas?, – paklausiau legendinio sprinterio.
Viskas prasidėjo nuo tais laikais Lietuvoje labai populiaraus rankinio, kurį žaidžiau vadovaujant treneriui Vytautui Kontvainiui.
Atstovaudavau Kauno 22-ajai vidurinei mokyklai, kurioje mokiausi, dalyvaudavau miesto, respublikos moksleivių spartakiadose, kitose varžybose.
Žaisdamas rankinį ir buvau paprašytas dalyvauti lengvosios atletikos varžybose.
Miesto moksleivių spartakiadoje jaunučių ir jaunių grupėse laimėjau sprinto nuotolius ir į mane nukrypo lengvosios atletikos trenerių žvilgsniai.
Tačiau rankinio nemečiau, tapau rankininku, padedančiu lengvajai atletikai. Kaip vaizdžiai išsireiškė vienas rankininkas, lėkiau greičiau nei rankinio kamuolys.
Rankinį žaidžiau tuo pat metu, kaip ir Šarūno Jasikevičiaus mama Rita Jasikevičiene, taip pat patekau į Lietuvos jaunučių lengvosios atletikos rinktinę.
1966-aisiais per Pabaltijo lengvosios atletikos jaunučių pirmenybes Estijoje berniukų grupėje iš Lietuvos sportininkų vieninteliam pavyko tapti nugalėtoju 60 m nuotolyje.
Vienu metu lankiau ir rankinį, ir lengvąją atletiką pas trenerį Eugenijų Buroką.
Prisimenu, vieną savaitgalį dalyvavau Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių dvikovės varžybose (40 m + 300 m), o pirmadienį manęs laukė rankinio treniruotė.
Treneris V. Kontvainis jau buvo pakviestas treniruoti Kauno „Atleto“ meistrų komandą.
Jis man, 16-mečiui, pasakė, kad kažkiek pakentėčiau, o rudenį pasiims pas save.
Rankinio treniruotėje buvau pavargęs po lengvosios atletikos pirmenybių ir naujasis treneris mane apšaukė, kad tinginiauju.
Tai užgavo mano ambicijas. Su rankiniu atsisveikinau ir rimtai pradėjau lankyti lengvąją atletiką.
Labai puikus, tolerantiškas pirmasis treneris E. Burokas man buvo kaip tėvas, stropiai lankiau jo vadovaujamas treniruotes.
Rezultatai sprinte ėmė augti kosminiu greičiau, jau 1966-aisiais tapote SSRS jaunių 100 m bėgimo rekordininku (10,5 sek.).
Tą rezultatą pasiekiau per SSRS sporto mokyklų varžybas kažkur SSRS pietuose. Tada dar pakartojau ir Lietuvos vyrų 200 m bėgimo rekordą.
Į stipriausiųjų bėgikų gretas įlėkiau kaip kulka. Tai buvo mano pirmieji svarūs laimėjimai ir man, 16-mečiui, atsirado didelė motyvacija bėgti dar greičiau.
Kurie metai karjeroje buvo patys sėkmingiausi?
1969-ieji, kai studijavau Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete.
Būdamas 19-metis, tapau Lietuvos čempionu 100 m ir 200 m distancijose, pagerinau šių nuotolių šalies rekordus, taip pat SSRS jaunimo čempionu 200 m nuotolyje.
Tais metais 100 m nuotolio rekordus gerinau du kartus. Tačiau tie metai man atnešė ir nemažai išgyvenimų.
Dalyvavau daugelyje įvairaus amžiaus varžybose, atstovavau Lietuvos rinktinei, nualinau savo jauną organizmą.
Patempiau Achilo sausgyslę ir dvejus metus negalėjau rimtai treniruotis. Tuometis „Dinamo“ draugijos specializuotos lengvosios atletikos mokyklos direktorius Stanislovas Balsys, po metų, sutikęs mane, sako: „Gydykis, gydykis, jei ne – nurašysime tave“.
Achilo sausgyslę, sulaukus ir gerų draugų patarimų, pavyko išsigydyti be operacijos.
Ar jūs baigėte KPI, nes jau 1975-aisiais tapote Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakulteto studentu?
Kai 1968-aisiais baigiau vidurinę mokyklą, buvau kviečiams studijuoti į Leningradą, Maskvą, kitur.
Tačiau septyneriais metais vyresnė mano sesuo Danutė su vyru dirbo dėstytojais Kauno politechnikos institute, atitinkamai Elektrotechnikos fakultete ir Fizikos katedroje.
Jie, taip pat KPI dėstytojas Alfonsas Paulauskas prikalbino ten studijuoti ir 1968-aisiais įstojau į Elektrotechnikos fakultetą.
Prisimenu, į institutą net buvo atvažiavo žurnalistai iš Bulgarijos rašyti apie mane, kaip apie kylančią sprinto žvaigždę.
Tą žurnalą esu išlaikęs iki šių dienų. KPI nebaigiau, supratau, kad tai ne mano pašaukimas.
Dėstytojo ir lengvosios atletikos trenerio A. Paulausko žmona dirbo Kauno medicinos mokykloje kūno kultūros mokytoja.
Jis mane prikalbino stoti į tą mokyklą studijuoti stomatologijos, nes tai gera specialybė, o jei norėsiu – mokslus toliau galėsiu tęsti Kauno medicinos institute.
1973-aisiais įstojau į Medicinos mokyklą ir po poros metų raudonu diplomu ją baigiau, įsigydamas dantų techniko specialybę.
Pajutau, kad tai mano pašaukimas ir iš karto įstojau į KMI stomatologijos fakultetą, 1980 -aisiais įsigijau diplomą.
Sugrįžkime į jūsų puikios sportinės karjeros metus, kuo iš kitų sprinterių išsiskyrėte bėgimo take?
Geru finišu, o starte dažniausiai atsilikdavau nuo kitų. Kai gerindavau Lietuvos rekordus, tuometis VVU dėstytojas Jonas Jankauskas rašė disertacinį darbą ir „Žalgirio“ stadione matavo mano reakcijos greitį.
„Na, sako, tavo reakcija kaip tamsiaodžių bėgikų. Tos reakcijos ir dabar neprarandu, kai su bendraamžiais žaidžiu krepšinį, iš jų dažnai pavyksta atimti kamuolius.
Mano reakcija visi stebisi. Tačiau štai geros bėgimo technikos treneris manęs neišmokė.
Sovietmečiu buvo toks neaukšto ūgio (1.65 cm) mano pagrindinis varžovas Aleksandras Korneliukas, kuris iš pradžių gyveno Azerbaidžane, o po to – Maskvoje.
Jis kaip raketa šaudavo iš starto, bet bėgimo distancijoje jo greitis sumažėdavo.
Aš gi atvirkščiai – starte atsilikdavau, o distancijoje įsibėgėdavau ir finišuojant aplenkdavau savo varžovus.
Kai dalyvavau SSRS – Prancūzijos rinktinių mače, vienas prancūzų žurnalistas A. Korneliuką pavadino „kišeniniu sprinteriu“.
Ar Lietuvos lengvosios atletikos rinktinėje buvo daugiau gydytojų?
Gydytoja norėjo tapti šuolininkė į tolį Margarita Butkienė, kuri studijavo Kauno medicinos institute, bet po to perėjo į Kūno kultūros institutą, kurį ir baigė.
Ar turėjote galimybių dalyvauti Miuncheno olimpinėse žaidynėse?
Manau, kad turėjau. 1972-aisiais, artėjant olimpinėms žaidynėms, man pavyko laimėti visas varžybas ir buvau pakviestas kandidatu į SSRS olimpinę rinktinę.
Per SSRS rinktinės treniruočių stovyklą Maskvoje dauguma geriausiųjų sprinterių dirbo su savo treneriais.
Būsimasis olimpinis čempionas Valerijus Borzovas treniravosi Kijeve. Jam besiruošiant olimpiadai, keturi žmonės, remdamiesi jo pasiruošimu, atliko mokslinį tiriamąjį darbą disertacijai gauti.
Mano treneris A. Paulauskas buvo konfliktinis žmogus ir į treniruočių stovyklą Maskvoje nevažiavo.
Treniravausi vienas daugiau nei du mėnesius. Praradau gerą sportinę formą.
Nepaisant to, per SSRS čempionatą, kuris buvo paskutinysis atrankinis į olimpiadą, patekau į finalą.
Nugalėjo Valerijus Borzovas, antras buvo A. Korneliukas, o aš finišavau trečias–penktas, tačiau po fotofinišo paaiškėjo, kad buvau penktas.
Į olimpinę rinktinę nepatekau ir su estafetės 4×100 m komanda, atsarginiu buvo paimtas bėgikas iš Baltarusijos.
Po olimpiados sumažinau savo greičius, pagrindinį dėmesį ėmiau skirti mokslams.
Įstojau į Kauno medicinos mokyklą, o po poros metų – į Kauno medicinos institutą. Atstovavau tik Lietuvos rinktinei.
Kai įgijau KMI baigimo diplomą ir pradėjau dirbti, praktiškai atsisveikinau su lengvąja atletika, dalyvaudavau tik mėgėjiškai, dažniausiai estafečių varžybose.
Atsisveikinimo pagrindinė priežastis – pasišventimas įgytai profesijai. Stomatologu reikia dirbti nuo ryto iki vakaro, be to, su klientais mėgstu kalbėtis, diskutuoti.
Bendravimas – didžiulis dalykas, tai Dievo dovana. Po įtempto darbo dar eiti į maniežą ar stadioną jau pritrūkdavau jėgų.
Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, pradėjus dirbti gydytoju?
1980-1981-aisiais dirbau Kauno miesto antrojoje ligoninėje gydytoju stomatologu, 1981-1984 – Varėnos rajono Marcinkonių ambulatorijoje gydytoju stomatologu.
Marcinkonių apylinkė buvo pati didžiausia respublikoje, o Varėnos rajonas ir šiandieną – pats didžiausias Lietuvoje.
Be sporto negalėjau gyventi. Aplink Varėną daug miškų, todėl susidomėjau orientavimosi sportu.
Su vietos orientavimo entuziastais po darbo pabėgiodavau po gražiuosius miškelius, eidavau pažaisti ir krepšinį.
Kadangi gerai mokėjau anglų ir vokiečių kalbas, pradėjau galvoti mokytis toliau, mintys sukosi apie mokslinį darbą.
Turėjau vietą Maskvos medicinos stomatologijos institute ir, jeigu būčiau turėjęs Rusijos piliečio registraciją, būčiau priimtas iš karto.
O tada iš Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos reikėjo gauti siuntimą. Ministras buvo kategoriškas: ką tu čia, bernužėli, iš kaimo, o jau nori tiesiai patekti į Maskvą – atvažiuok pirmiausiai į Vilnių ir apsitrink.
1984-1992- aisiais dirbau Vilniaus antrojoje stomatologinėje poliklinikoje. Apie mokslinį tiriamąjį darbą jau negalvojau.
Sporto medicinos dispanseryje dirbęs Virgis Vaičiulionis mane pakvietė Vilniaus teniso klube žaisti tenisą.
Tenisą žaidžiau penkerius metus. Tada su mumis žaidė akademikas Vytautas Statulevičius, aktorius Vladas Bagdonas, diplomatas Justas Vincas Paleckis, kino istorikas ir kritikas Laimonas Tapinas, bendrovės „Karolinos turas“ prezidentas Petras Vozbutas, kiti.
Dar ir šiandien mano akyse, kai prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui 1988-aisiais spalio 7 dieną Gedimino pilies bokšte buvo keliama Lietuvos vėliava.
Tada visi Jaunimo sode nutraukėme treniruotę ir su teniso raketėmis bei šampano buteliu džiaugsmingai žiūrėjome, kaip į viršų kyla Lietuvos trispalvė.
Dalyvaudavau įvairiose tarpklubinėse varžybose, draugiškuose mačuose su Talino ir Rygos teniso mėgėjais.
Buvau sąjūdiečių stomatologas. Jei kam nors iš Sąjūdžio tarybos narių suskausdavo dantį, ateidavo pas mane.
Po nepriklausomybės paskelbimo su pusbroliu ir draugais siekėme atkurti „Rotary“ judėjimą Kaune.
Susibūrė puikus signatarų kolektyvas, buvo daug aukšto intelekto žmonių, tarp jų ir kunigas Ričardas Mikutavičius.
Nuo 1992-ųjų tapau „Rotary International” Kauno klubo nariu, o 2000 -2001 – šio klubo prezidentu.
Mūsų klubo nariu buvo ir Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Žemkalnis, prisimenu, kaip pas jį, gyvenantį Kačerginėje, važiavome ir jis parašė pareiškimą priimti į šį klubą.
Gydytojo-odontologo karjerą tęsiau toliau: 1992-1998-aisiais dirbau bendrovėje „Girstupis”, 2002-2004 – Lietuvos invalidų sporto draugijoje.
Lengvoji atletika jau praeityje, o kada pradėjote žaisti krepšinį, su kuriuo nesiskiriate ir dabar?
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai iš Vilniaus sugrįžau į Kauną, nes jau buvau vedęs ir čia gavau butą, įkūriau privatų kabinetą.
Kai vaikystėje bėgiodavome Kauno halės viršuje nuklotais guminiais takais, apačioje vakarais treniruodavosi Kauno „Žalgirio“ krepšininkai.
Su jais nuo tų laikų ir susidraugavau, o vėliau su Romualdu Venzbergu, Gediminu Budniku, Algirdu Linkevičiumi, Vitoldu Masalskiu, Mindaugu Arlausku, kitais pradėjau žaisti krepšinį.
Pradėjau dalyvauti pasaulio ir Europos veteranų čempionatuose ir žaidynėse, laimėdavau medalių.
Nuo 2005-ųjų aš vėl vilnietis. Juokaudamas visiems sakiau, kad aš – kaip tas Juzefas Pilsudskis. Mano kūnas – Vilniuje, o širdis – Kaune.
Žaidžiu komandoje „Vilniaus statybos senjorai“ su Edmundu Narmontu, Algimantu Paviloniu, kartais ateina pažaisti Valerijus Bazilevskis, kiti.
Per pastaruosius trejus metus Lietuvos veteranų krepšinio lygoje esu gavęs geriausio komandos žaidėjo prizą.
Daug metų per treniruotes žaidžiau su ilgametės Vilniaus „Kibirkšties“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjos Liudmilos Gedminienės dovanotu kamuoliu.
O istorija tokia. Tą naujutėlį kamuolį jai padovanojo Valdas Adamkus.
Kai įžymiajai krepšininkei sutvarkiau dantis, Liudmila kamuolį atidavė man.
Kai kamuolys kiek apsitrynė, jo į treniruotes nesiveždavau, palikdavau namie.
Su mumis kartu krepšinį žaidžia buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Vladas Lukša, kuris yra aistringas kolekcininkas.
Jam tą V. Adamkaus unikalų dovanotą kamuolį ir atidaviau. Dabar jis kamuolį laiko savo muziejuje, ant jo – jau ir Prezidento autografas.
Kuris pasaulio veteranų čempionatas labiausiai įsiminė?
Viena įspūdingiausių kelionių – 2017-aisiais į pasaulio meistrų žaidynes Naujojoje Zelandijoje.
Pasijutau lyg viena koja rojuje. Tuoj jau bus 10 metų, bet su malonumu prisimenu tą nuostabų kraštą.
Tikriausiai aikštelėje visus krepšininkus lenkiate savo greičiu?
Nesu toks greitas kaip jaunystėje, bet krepšinio aikštelėje savo greičiu lenkiu visus žaidėjus.
Esu gerai susižaidęs su kaišiadoriečiu Jonu Žižliausku, todėl mūsų komandos pagrindinis ginklas – greitasis puolimas.
Ar tokia pat fiziškai aktyvi ir jūsų šeima?
Žmona Daiva, buhalterinės apskaitos specialistė, turi žirgą ir juo jodinėja. Dukra Justina, kuriai dabar 29-eri, lankė lengvosios atletikos treniruotes pas Kęstutį Šapką ir į tolį buvo nušokusi 6 m 5 cm. Tačiau gavo kelio traumą ir savo karjerą baigė. Kai dukra pasakydavo savo pavardę Aukštuolytė, visi tik šyptelėdavo ir atsakydavo, kad matyti, jog esate aukštuolytė.
Baigusi vidurinę mokyklą, ji išvyko studijuoti į Angliją, dabar gyvena Vilniuje ir sportuoja savo malonumui.
