Marytė Marcinkevičiūtė
Spalio 2 dieną 85 metų jubiliejų pažymintis Stasys Šaparnis išgarsino Lietuvos šiuolaikinę penkiakovę, 1968 metų Meksiko olimpinėse žaidynėse iškovojęs sidabro medalį komandinėse varžybose.
Legendos kraityje – ir 1967 metų pasaulio čempionato sidabras asmeninėse varžybose, 1966 metų ir 1970 metų pasaulio čempionatų sidabro bei 1967 metų bronzos medalis komandinėje įskaitoje, penki Lietuvos čempionato aukso medaliai.
Kai S. Šaparnį pasveikinau su artėjančiu jubiliejumi, jis atsakė, jog su kiekviena sukaktimi sveikatos yra vis mažiau: „Turiu kojų kraujagyslių problemų. Sausio pradžioje gulėjau ligoninėje, galvojau daryti operaciją, tačiau gydytojai išrašė plečiančių vaistų ir išleido. Dabar turiu kentėti, ką darysi. Gaila, kad negaliu aktyviai dalyvauti Lietuvos olimpiečių asociacijos, kuriai priklausau, veikloje, su olimpiečiais vykti į įvairius susitikimus.“
Olimpinio vicečempiono buvo puiki proga paklausti, kodėl jis atsisakė savo vardo varžybų, kurias Vilniuje organizuodavo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija ir jos buvo labai populiarios.
„Kai dar galėjau normaliai vaikščioti, į jas ateidavau ir nuo pat pradžios iki pabaigos stebėdavau kovas, apdovanodavau geriausius sportininkus, su visais buvo smagu bendrauti.
Dabar, kai vaikščioti tenka ir su ramentais, nenoriu sportui daryti antireklamos. Todėl ir paprašiau LŠPF vadovų nutraukti mano taurės varžybas. Beje, tų varžybų labiausiai nusipelno Simas Žekonis, pas kurį treniravosi visi Vilniaus ankstesnės penkiakovininkai: aš, Jurijus Moskvičiovas, Gerimantas Narkus, kiti. Nebūtų buvę Simo, nebūtų ir penkiakovės“, – įsitikinęs S. Šaparnis.
Kaip dabar leidžiate dienas?
Kai prasideda, esu užimtas iki spalio vidurio. Darbuojuosi sode prie Žaliųjų ežerų.
Besibaigiant rugsėjui atvažiavau į Vilnių pasiskiepyti nuo gripo bei Covid-19 ir vėl atgal į sodą, kuriame jaučiuosi žmogumi, noriu baigti pradėtus darbus.
Namie sunku užlipti į trečią aukštą, o sode – vos trys laipteliai. Pastaraisiais metais mano sodą užpuolė grambuoliai, kasmet turiu išpjauti po tris-keturis koloninius vaismedžius. Šiemet netekau dviejų obelų ir dviejų vyšnių. Liko 12 vaismedžių.
Gimėte ir augote Panevėžyje, išgyvenote sunkią vaikystę pokaryje. Kada atsirado noras sportuoti?
Tėvai buvo proletarai, jiems išvežimas į Sibirą negrėsė. Didžiulis noras sportuoti buvo nuo mažų dienų. Prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, išnaudodavome netgi mažiausius pagalius.
Mokyklą pradėjau lankyti 1946-aisiais, ypač aktyviai žaisdavome futbolą. Fizinį lavinimą mums dėstė gimnastikos trenerė Matuzevičiūtė, kuri nedidelėje salytėje mums neduodavo kamuolio.
Tačiau futbolą žaisdavome lauke, kamuolį gainiodavome netgi žiemą su trumpa sportine apranga.
Žaisdavom ir ledo ritulį, buvau nedidelio ūgio, tai stovėdavau vartuose. Vėliau pradėjau lankyti plaukimo pratybas.
1954-aisiais į Panevėžį atvažiavus Albertui Savinčiui, jis mane, kaip plaukiką, pakvietė atstovauti miestui Lietuvos spartakiados vandensvydžio varžybose.
1956-aisiais Zarasuose tapome Lietuvos moksleivių spartakiados čempionais. Tada mokiausi vienuoliktoje klasėje ir jau lankiau šiuolaikinės penkiakovės treniruotes.
Mano karjeroje buvo trys sporto šakos: plaukimas, vandensvydis ir šiuolaikinė penkiakovė. Atstovaudamas šių sporto šakų Lietuvos rinktinėms, dalyvavau SSRS tautų spartakiadose.
Jaunystėje mėgote skaityti įžymių sportininkų biografijas. Norėjote būti panašus į to meto sporto legendas?
Mano jaunystėje dar nebuvo biografinių knygų apie sportininkus. Jos pasirodė tik artėjant Maskvos olimpinėms žaidynėms.
Perskaičiau tikrai daug sportinių knygų, jas visas rinkau ir turėjau gal apie porą šimtų.
Visas perskaičiau, kai kurių užsienio sportininkų ir trenerių įdomias mintis pasibraukdavau, nes ruošiausi dirbti treneriu.
Po tarnybos kariuomenėje Maskvoje į Lietuvą grįžau dirbti kaip treneris, nors 1963-iaisiais Vilniaus universitete baigiau ekonomiką.
Treneriu pradėjau dirbti 1972-aisiais, o po poros metų buvau paskirtas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės vyr. treneriu.
Tapus „Dinamo“ draugijos respublikinės tarybos pirmininko pavaduotoju, dirbau kaip ekonomistas, teko rūpintis Kauno sportinio inventoriaus fabriku, draugijos finansų plano skyriumi, visomis sporto bazėmis.
Kai į Monrealio olimpines žaidynes 1976 metais pateko tik vienas dinamietis irkluotojas Antanas Čikotas, draugijoje po poros metų man paliko kuruoti tik sporto bazes ir priskyrė visą sportą.
Per Maskvos olimpines žaidynes Lietuvai atstovavo jau penki dinamiečiai, lengvaatletis Remigijus Valiulis tapo čempionu estafetėje 4×400 m, o Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas – bronziniais prizininkais irklavimo aštuonviečių varžybose.
Septynerius metus praleidote Maskvoje. Kaip ten atsidūrėte?
Jeigu nebūčiau patekęs į CSKA, manęs, kaip sportininko, nebūtų buvę. Studijuojant Vilniaus universitete ketvirtame kurse panaikino karinę katedrą.
1963-iaisiais baigiau universitetą, bet neturėjau kada pasiimti diplomo, nes ruošėmės SSRS tautų spartakiadai ir joje užėmėme antrą vietą.
Sugrįžus į namus, nuėjau pasiimti diplomo ir sužinojau, jog esu šaukiamas atlikti karinės tarnybos.
Nuo 1963-ųjų lapkričio mėnesio pradėjau tarnybą Rygoje. Manęs neėmė į sporto dalinį, nes jame penkiakovininkai nebuvo reikalingi, ta sporto šaka kariuomenėje nebuvo kultivuojama.
Kariuomenėje užsirekomendavau kaip geras bėgikas, su kerziniais kareiviškais batais visus aplenkdavau.
Kareiviai sakydavo, kad aš esu sporto meistras, bet jiems atsakydavau, jog esu penkiakovės, o ne bėgimo sporto meistras. Per divizijos pirmenybes 5 km distancijoje buvau trečias.
Gruodžio viduryje parašiau Maskvos CSKA raštą, jog tarnauju Rygoje ir labai rimtai noriu užsiiminėti penkiakove.
Likimas lėmė, kad jau vasario mėnesį buvau pervestas į Maskvą ir tris mėnesius visiškai nesitreniravęs laimėjau Maskvos penkiakovės žiemos čempionatą. Prasidėjo mano penkiakovės karjera.
85-erių metų jubiliejų sutikęs garsus fotografas Antanas Sutkus pasakė, kad galvoti apie praeitį nėra laiko – turi dar tiek daug padaryti. O jūs ar dažnai prisimenate savo įspūdingą penkiakovininko kelią?
Nesistengiu prisiminti, atgal neturiu noro žiūrėti. Dabar mano mintys sutelktos į priekį, į sodą.
Gaila, kad dabar jau negaliu nupjauti vejos – atvažiuoja sūnus ir atlieka tuos darbus, o aš jam tik truputį galiu padėti.
Šiemet vasarą pas mane į svečius buvo atvažiavusi Vida Vencienė, ji žavėjosi, kaip gražiai esu įsikūręs.
Jai atsakiau, kad man čia – didelė atgaiva, tikras rojus. Po sodą visą laiką vaikštau basas, masažuoju padus.
Kas aktyvaus sportavimo laikais labiausiai įstrigo atmintyje?
Labai geri komandos draugai. Esu komunikabilus, su visais iš karto randu bendrą kalbą.
Kai atvažiavau į Maskvą, treneris man pasakė: ruoškis Meksiko olimpinėms žaidynėms.
Sėdžiu ir galvoju, kad man bus sunku patekti netgi į Maskvos komandą, o čia apie olimpiadą šneka.
Iš karto susidraugavau su trejais metais už save vyresniu olimpinių žaidynių bronzos medalininku Albertu Makejevu, kuris buvo itin reiklus ir su kuriuo visą laiką puikiai sutarėme. Jam netgi užkliūdavo berūkančios jaunos merginos.
Atstovaujant Maskvos CSKA, po sezono kasmet mums būdavo sudarytos galimybės 24 dienas sveikatą stiprinti, traumas pasigydyti, susitvarkyti dantis įvairiose sanatorijose.
Vykdavau į Aluštą arba Sočį. Per atostogas buvo reikalaujama neprisiauginti svorio, neviršyti 75 kg.
Aktyviai sportuodamas 1969-aisiais gruodžio 12 dieną sukūriau šeimą su savo kraštiete Vida ir vestuves atšokome Panevėžyje.
Grįžau į Maskvą vienas, o žmona atvažiavo po dviejų savaičių. Kadangi dažnai išvykdavau į treniruočių stovyklas, tai ją išleisdavau pas savo mamą į Panevėžį.
Pirmus metus, kai pradėjome gyventi kartu, žmoną matydavau vos kas šeštą ar septintą dieną.
Visam laikui gyventi į Lietuvą sugrįžome 1970-ųjų gegužę, kai dar aktyviai sportavau – pasaulio čempionate Vokietijoje tais metais asmeninėse varžybose buvau šeštas, o komandinėse pelnėme sidabrą, ir apsistojome Vilniuje.
Buvo nemažų problemų ne tik išvykti iš Maskvos, bet ir pakeisti vieno kambario butą. Mat buvau kariškis, neturėjau paso – tik karininko knygelę.
Pasą atgavau tik pradėjęs dirbti „Dinamo“ sporto draugijoje. Vilniuje rinkausi daugiabutį kuo arčiau Vingio parko, kad galėčiau bėgioti.
Ar išlaikėte pelnytus medalius, prizus, ar atidavėte į muziejų?
Viską turiu namie, savo pelnytus apdovanojimus atiduosiu anūkėms, kurių turiu dvi.
Vyresnioji anūkė 27-erių Gabrielė Vilniaus universitete baigė norvegų kalbą ir dabar Australijoje studijuoja toliau, o 13-etė Jelizaveta Rygoje lanko lietuvišką šeštą klasę.
Esate vienas tų šiuolaikinės penkiakovės meistrų, kuris su savo draugais Anastazu Špoku, Jonu Rapaliu ir Gerimantu Narkumi padėjote tvirtus pamatus, kad šiandienos Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė pelnytų pasaulinę šlovę. Ar tuo didžiuojatės?
Pirmiausiai – labai gaila, kad mano kovos draugų Anastazo Špoko ir Jono Rapalio jau nėra tarp gyvųjų.
Likome dviese su Gerimantu Narkumi, kuris Maskvoje per III SSRS tautų spartakiadą komandinėse varžybose, kai pelnėme sidabrą, buvo atsarginis.
Su Gerimantu visą laiką artimai bendraudavome, tačiau dabar jis nusipirko butą Palangoje.
Bet vėl pasikartosiu: ne nuo mūsų prasidėjo Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė, o nuo Simo Žekonio, kuris išugdė net 12 SSRS sporto meistrų.
Jeigu ne jis, Lietuvoje nebūtų šiuolaikinės penkiakovės. Pirmieji šios sporto šakos atstovai būtent buvo Simas Žekonis ir Viktoras Želvys.
Šiuolaikinė penkiakovė keičiasi, jau nebeliko ir jojimo rungties, kurią keičia kliūčių ruožas, ar norėtumėte tokioje penkiakovėje dalyvauti?
Nenorėčiau, kokia čia penkiakovė. o ar žinote, kas sugalvojo penkiakovę? Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas ir antikinių olimpinių žaidynių atkūrėjas Pierre’as de Coubertinas.
Aš penkiakovininku tapau 1958-aisiais. Tada „Sporto“ laikraštyje perskaičiau rašinį „Sporto šaka, kilusi iš legendos“.
Iš pagarbos Pierre’ui de Coubertinui visiems laikams būčiau palikęs jo sugalvotą sporto šaką ir nieko nekeisčiau. Nebent tik pavadinimą.
Kai 1961-aisiais Maskvoje vyko pasaulio penkiakovės čempionatas, jį stebėjo tūkstančiai žiūrovų, netgi visos medžių šakos buvo aplipusios sirgalių, tiek jų matydavau tik Vengrijoje.
Visą gyvenimą praleidote sporte: buvote aktyvus sportininkas, teisėjavote Maskvos olimpinėse žaidynėse ir buvote vyr. teisėjo pavaduotojas bei šaudymo rungties vyr. teisėjas, stebėjote Sarajevo žiemos ir Barselonos vasaros olimpines žaidynes, o Atlantoje buvote Lietuvos misijos vadovas, vadovavote Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai ir Lietuvos sporto federacijų sąjungai, buvote Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, Lietuvos olimpiečių asociacijos revizorius. Ar ir dabar esate toks aistringas sporto gerbėjas?
Per Paryžiaus olimpines žaidynes buvau prilipęs prie televizoriaus, tomis dienomis man niekas daugiau neegzistavo.
Iki šių dienų seku ne tik Lietuvos sportinį gyvenimą, su savo kolegomis daug diskutuojame.
Kai kas nepatinka mūsų sporto gyvenime, bet, kai nedirbu, nieko negaliu kritikuoti ir keisti.
