Marytė Marcinkevičiūtė
Viena ryškiausių Lietuvos sunkiosios atletikos asmenybių šilutiškis Liudas Čičirka rugsėjo 12 dieną sutinka savo 70 metų jubiliejų.
Jis – SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1983), šešiskart Lietuvos čempionas (1976–1993), net 29 kartus įvairiose svorio kategorijose gerino Lietuvos rekordus (1976–1994), o 1994-aisiais Australijoje tapo pasaulio veteranų čempionu.
Jubiliatas šiandien dirba treneriu Šilutėje, savo žinias bei patirtį perduoda jaunajai sunkiaatlečių kartai. Jis – ir Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos (LSAF) prezidiumo narys.
Pasak LSAF generalinio sekretoriaus Modesto Šimkaus, L. Čičirka – sportininkas, čempionas, treneris – žmogus, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje.
Nors ir sulaukė gražaus jubiliejaus, tačiau šilutiškis apie užtarnautą poilsį dar negalvoja – kaip iš gausybės rago veržiasi energijos srautai.
Jubiliato pirmiausiai ir paklausėme, kaip pavyksta tą proveržį suvaldyti.
„Apie poilsį dar anksti kalbėti. Kai žmogus visą gyvenimą praleidžia sporto salėje, matyt, ir į pensiją štanga jo neišleidžia (juokiasi…).
Kol galiu, tol dirbu. Daugiausia laiko dabar užima darbas su jaunaisiais sportininkais. Treniruotės, varžybos, pasiruošimas joms, pokalbiai su auklėtiniais.
Man patinka matyti, kaip jaunas žmogus ateina į salę gal net nelabai žinodamas, ko nori, o po kurio laiko jau turi tikslą, pradeda rimčiau treniruotis, siekia rezultato.
Tas procesas ypač užkabina. Kartais atrodo, kad treniruoji ne tik sportininką, bet ir pats kartu su juo augi.
O energiją, matyt, suvaldyti padeda paprastas dalykas – jeigu mėgsti tai, ką darai, nereikia savęs labai versti“, – teigė L.Čičirka.
Kaip palaikote savo fizinę formą ir sveikatą, ar per treniruotes su jaunimu irgi imate štangą, gal netgi dalyvaujate veteranų judėjime?
Štangą dar pakeliu, tik dabar į ją jau žiūriu kiek pagarbiau nei jaunystėje (juokiasi…).
Jaunystėje galvodavome: jeigu šiandien nepakėlei tiek, kiek planavai, tai reikia dar kartą pabandyti.
Dabar jau suprantu, kad kartais protingiau tą štangą palikti ramybėje ir ateiti pas ją rytoj.
Svarbiausia – judėti. Visą gyvenimą sportavau, todėl negaliu vieną dieną imti ir visiškai sustoti.
Veteranų varžybose taip pat teko dalyvauti, o 1994 metais tapau pasaulio veteranų čempionu.
Tai buvo labai smagus etapas – supranti, kad sportas gali tęstis ne tik jaunystėje.
Manau, kad geriausia sveikatos taisyklė labai paprasta: nepatingėti pajudėti ir nepamiršti, kad organizmas – ne automobilis, kur galima bet kurią detalę pakeisti.
Visą savo gyvenimą susiejote su sunkiąja atletika, su ja patyrėte visko. Ar įsivaizduojate nors vieną savo dieną be šios sporto šakos?
Jeigu atvirai – nelabai. Sunkioji atletika į mano gyvenimą atėjo taip seniai, kad jau sunku atskirti, kur mano gyvenimas, o kur sunkioji atletika.
Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau pasirinkęs kitą kelią, gal dabar būčiau visai kitas žmogus.
Bet tikriausiai nebūčiau toks laimingas. Sportas davė labai daug – draugų, kelionių, pergalių, nusivylimų, o svarbiausia – išmokė gyvenime nepasiduoti.
Dabar sunkioji atletika man jau ne tik sportas. Tai – žmonės, prisiminimai ir gyvenimo dalis.
Todėl dieną be jos įsivaizduoti sunku. Turbūt netgi ilsėdamasis apie ją pagalvočiau.
Kas jus labiausiai motyvuoja judėti į priekį sulaukus 70 metų?
Jaunimas. Kai matai jauną žmogų, kuris nori kažko pasiekti, pats negali stovėti vietoje.
Man labai patinka tas momentas, kai sportininkui pagaliau pavyksta tai, ko ilgai siekė.
Kartais matai, kaip jis kelias savaites ar mėnesius vargsta, jam nepavyksta, o staiga ima ir pakelia.
Ir džiaugiasi taip, lyg būtų laimėjęs pasaulio čempionatą. Nors kartais tas jo svoris būna toks, kurį aš jaunystėje turbūt viena ranka būčiau pakėlęs.
Bet būtent tokie momentai ir motyvuoja. Kiekvienam žmogui tas pasiekimas yra didelis.
Gimėte ir augote Pagėgiuose, kaip jūsų gyvenime atsirado sunkioji atletika?
Pagėgiuose užaugau, o vaikystėje sportavau viską, kas tik buvo įmanoma. Žaidžiau futbolą, krepšinį, tinklinį, žiemą – ledo ritulį.
Nebuvo taip, kad nuo mažens vaikščiočiau ir svajočiau tik apie štangą.
1971 metais Pagėgiams atstovavau Šilutės rajono moksleivių lengvosios atletikos pirmenybėse.
Ten mane ir pastebėjo Bronius Mačernis, kuris pakvietė pabandyti sunkiąją atletiką.
Nuėjau, pabandžiau ir pakėliau 85 kilogramus. Pats tuo metu svėriau šiek tiek daugiau nei 60 kg.
Treneris pažiūrėjo ir pasakė, kad esu sutvertas sunkiajai atletikai. Jeigu treneris taip pasakė, tai ginčytis su juo tais laikais nelabai buvo priimta. Taip ir prasidėjo.
Kokį vaidmenį jūsų karjeroje vėliau suvaidino šis įžymusis Lietuvos sunkiaatletis ir kaip jus paveikė šio trenerio tragiška mirtis 1993-aisiais, kai žūklaudamas ir gelbėdamas savo draugus nuskendo?
Bronius Mačernis mano gyvenime buvo labai svarbus žmogus, jis pirmasis manyje pamatė sportininką.
Nežinau, ar pats būčiau pasirinkęs sunkiaatlečio kelią, jeigu ne jis. Man Bronius buvo ne tik treneris.
Treneris jaunam žmogui turi ne tik parodyti, kaip pakelti štangą, bet ir įtikinti, kad tu gali. Bronius tą mokėjo.
Jo žūtis 1993-iaisiais buvo didžiulė netektis. Ypač skaudu žinoti, kad jis žuvo gelbėdamas draugus. Tokie žmonės nepamirštami.
Kai dabar dirbu su jaunimu, dažnai pagalvoju ir apie savo pirmąjį trenerį. Galbūt dalį to, ką jis kažkada davė man, dabar bandau perduoti savo auklėtiniams.
Jums pavyko pasiekti puikių rezultatų, tapote SSRS jaunių vidutinio svorio čempionu (1973) ir SSRS jaunimo vicečempionu (1974) bei bronziniu prizininku (1975), daugkartiniu Lietuvos čempionu ir rekordininku, koks jūsų karjeros medalis ar pakeltas svoris jums pačiam yra brangiausias ir kodėl?
Labai brangus SSRS jaunių čempiono titulas. Tuo metu buvau jaunas sportininkas ir tai buvo didžiulis įvertinimas.
Tada supratau, kad galiu varžytis su geriausiais savo amžiaus atletais.
Svarbūs ir Lietuvos čempionatų medaliai bei rekordai. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad medalio metai praeina, skaičiai lieka istorijoje, o prisiminimai – žmonėse.
Todėl šiandien turbūt brangiausi tie rezultatai, kuriuos pasiekiau tada, kai buvo sunkiausia. Kai niekas negarantavo, kad pavyks, bet vis tiek bandžiau.
Kokius legendinius Lietuvos ar kitų šalių atletus, su kuriais teko varžytis, iki šiol prisimenate pagarbiai?
Jų daug, bet norėčiau paminėti Bronių Mačernį, Juozą Giedraitį, Joną Liupkevičių, Viktorą Seliną, Raimondą Bliudžių, Arvydą Mišeikį, Eriką Maldžių, Stasį Mėčių, Raidą Eiduką, Joną Stankevičių.
Nepriklausomybės laikotarpiu į pasaulinį lygį iškėlusius Lietuvos vardą Ramūną Vyšniauską, Aurimą Didžbalį, Žygimantą Staniulį.
Asmeniškai treniravausi ir pažinojau pasaulio rekordininkus Davidą Rigertą, Juriką Vardanianą, Vasilijų Aleksejevą, Sergejų Arakelovą, Leonidą Taranenką.
Mokykloje gerai mokėtės, galėjote studijuoti bet kur, bet pasirinkote tuometį Kūno kultūros institutą. Ar jūsų noras toliau čia studijuoti rodė, kad sunkioji atletika į jūsų gyvenimą atėjo ilgam? Kokius tikslus sau kėlėte studijuojamas, kas jus tada treniravo?
Mokykloje mokiausi gerai, todėl galėjau rinktis įvairius kelius. Tačiau tuo metu jau aiškiai supratau, kad sportas mano gyvenime užims svarbią vietą.
Todėl pasirinkau tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1979 -aisiais.
Studijos man buvo natūralus žingsnis – norėjau ne tik sportuoti, bet ir geriau suprasti treniravimo procesą.
Tuo metu mane treniravo ir SSRS rinktinėje dirbęs Olegas Pisarevskis, o mano pirmasis ir labai svarbus treneris buvo B. Mačernis.
Kaip jūsų akimis pasikeitė sunkioji atletika nuo tų laikų, kai pradėjote sportuoti?
Pasikeitė labai daug kas: treniruočių metodika, sportininkų rengimas, inventorius, informacija apie sportą.
Mano jaunystės laikais reikėjo daug ką atrasti pačiam, o šiandien treneriai turi daug daugiau žinių ir galimybių analizuoti atletų pasirengimą.
Tačiau vienas dalykas nepasikeitė – gero rezultato vis tiek nepasieksi be kruopštaus darbo.
Technika, mokslas, metodikos yra labai svarbu, bet jeigu žmogus nenori dirbti, vien jų neužtenka.
Kokią charakterio savybę, išugdytą sporto salėje, dabar labiausiai vertinate kasdieniniame gyvenime?
Atkaklumą. Sportas išmokė suprasti, kad ne viskas gyvenime pavyksta iš pirmo karto.
Kartais nepavyksta pakelti svorio, kartais pralaimi varžybas, kartais susiduri su sunkumais. Bet svarbiausia ne tai, kad nukritai, o tai, ar atsikelsi.
Manau, kad tas pats galioja ir gyvenime. Nereikia bijoti nesėkmės. Blogiausia – nustoti bandyti.
Ar šeimoje yra daugiau sunkiaatlečių ar sportininkų?
Su žmona Sigute išauginome du sūnus, kurie savo laiku neblogai dalyvavo jaunimo lygio varžybose. Anūkas Emilis taip pat bando prisijaukinti sunkiąją atletiką.
Ar tiesa, kad ankstesnės kartos sunkiaatlečiai treniruodavosi daugiau ir sunkiau nei šiandienos?
Manau, kad mūsų laikais pratybos tikrai buvo sunkios. Treniruodavomės daug ir intensyviai, o kartais gal netgi per daug.
Tačiau nereikėtų sakyti, jog dabartiniai sportininkai dirba mažiau. Pasikeitė požiūris į treniruočių procesą – šiandien daugiau dėmesio skiriama atsigavimui, mitybai, technikai, individualiam sportininko parengimui.
Svarbiausia ne tai, kiek valandų praleidi salėje, o ką per tas valandas padarai.
Ar sunkioji atletika jums buvo kova su štanga, ar kova su pačiu savimi?
Pirmiausia – kova su savimi. Štanga yra tik priemonė. Tikrasis varžovas dažniausiai esi pats sau – savo abejonėms, nuovargiui, baimei, tingėjimui.
Jeigu sugebi nugalėti save, tada gali nugalėti ir varžovą. Sportas mane išmokė, kad žmogaus galimybių ribos dažnai yra daug toliau, negu pats įsivaizduoji.
Dirbate Šilutės sporto mokykloje ir ugdote jaunimą, kurie jaunieji sportininkai jus labiausiai džiugina ir su jais siejate didžiausias viltis, kokias turite treniruočių sąlygas?
Šilutės sporto mokykloje sunkiosios atletikos treneriu dirbu nuo 1997-ųjų. Per tuos metus teko dirbti su daugybe jaunų sportininkų.
Labiausiai džiugina tie, kurie ne tik turi talentą, bet ir yra darbštūs, drausmingi, nori mokytis ir nebijo sunkaus darbo.
Man svarbu ne vien medaliai. Norisi, kad sportas jaunam žmogui padėtų tapti stipria, atsakinga ir savimi pasitikinčia asmenybe.
Šiandien turime sąlygas treniruotis ir ugdyti sportininkus, tačiau visada norėtųsi dar geresnių galimybių – geresnės infrastruktūros, inventoriaus ir daugiau dėmesio jaunųjų sportininkų rengimui.
Kaip vertinate dabartinę Lietuvos sunkiosios atletikos situaciją ir jaunąją kartą? Ko šiandien trūksta jaunimui, kad jie pasiektų pasaulinį elitą?
Talentingo jaunimo turime. Tačiau vien talento neužtenka. Norint patekti į pasaulinį elitą reikia daug metų nuoseklaus darbo.
Man atrodo, kad šiandien jaunimui labiausiai trūksta kantrybės. Norisi greito rezultato – vos pradėjus sportuoti jau po kelių mėnesių norisi medalio.
Bet sunkioji atletika greitų rezultatų nemėgsta. Reikia dirbti, klysti, mokytis, vėl dirbti ir nepasiduoti.
Aš visada sakau: geriau dešimt metų nuosekliai lipti į viršų, negu vienais metais labai aukštai pašokti ir po to nukristi.
Būtumėte laimingiausias žmogus pasaulyje, jeigu …
… jeigu galėčiau dar ilgai išlikti sveikas, dirbti mėgstamą darbą ir matyti, kaip mano auklėtiniai auga, tobulėja ir pasiekia savo tikslus.
Žmogui nebūtina turėti labai daug, kad būtų laimingas. Svarbiausia – turėti sveikatos, artimus žmones šalia, mėgstamą veiklą ir jausti, kad tavo gyvenimas buvo prasmingas.
Jeigu dar galiu savo patirtimi padėti jaunam žmogui tapti geresniu sportininku ir žmogumi, vadinasi, mano darbas turi prasmę.
