Marytė Marcinkevičiūtė
Klaipėdos irklavimo centro direktorius, treneris Liudvikas Albertas Mileška 80 metų jubiliejų sutinka spalio 15 dieną, tačiau sveikinimus jis pradėjo priiminėti keliomis dienomis anksčiau – per tradicinę 56-ąją tarptautinę Dangės irklavimo regatą, kurią jis ir organizavo.
Dienos klaipėdiečiui buvo karštos: reikėjo rūpintis ir Dangės regata, kurią jis vadina Klaipėdos irkluotojų vizitine kortele, ir atvykusiais svečiais.
Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas, Rio de Žaneiro olimpinis vicečempionas, o dabar ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi išrinktas Mindaugas Griškonis už išskirtinius nuopelnus Lietuvos irklavimui L.A.Mileškai įteikė LIF Garbės ženklą.
54 metus irklavimo treneriu dirbančio klaipėdiečio nuopelnai irklavimui tikrai dideli: jis išugdė penkis olimpiečius – Zigmantą Gudauską, Ričardą Bukį, Violetą Lastakauskaitę, Violetą Bernotaitę ir Einarą Šiaudvytį, porą metų treniravo pirmąjį ir kol kas vienintelį Lietuvos paralimpietį irkluotoją Augustą Navicką, kuris, dar būdamas sveikas, trejus metus lankė treniruotes pas L.A.Milešką.
„Kai Augustas pateko į avariją ir tapo neįgaliu, toliau jį treniravau. Kartu važiavome į Tarptautinės irklavimo federacijos organizuojamus mėnesio trukmės kursus, gavau licenciją jį treniruoti“, – prisimena jubiliatas.
Klaipėdos irkluotojų ugdytojo auklėtiniai per Europos ir pasaulio įvairių amžiaus grupių čempionatus pelnė nemažai įvairių spalvų medalių. Jis ne kartą buvo renkamas geriausiu Lietuvos irklavimo treneriu.
Dabar jubiliatas jau nevažinėja į treniruočių stovyklas, su sportininkais dirba jo vadovaujamo KIC treneriai, o atletams patekus į Lietuvos rinktinę – kiti treneriai.
Kai irkluotojai iš ilgalaikių treniruočių stovyklų grįžta į Klaipėdą, juos toliau tobulina KIC treneriai, prie sportininkų tobulėjimo savo patarimais prisideda ir L.A.Mileška, kuris sprendžia ir įvairias iškilusias jų problemas.
Šiemet prisiliesta prie Paryžiaus olimpinės prizininkės Viktorijos Senkutės, Europos vicečempionės Dovilės Rimkutės, pasaulio pakrančių irklavimo čempionato bronzinio prizininko Žygimanto Gališanskio, pasaulio jaunimo čempionato bronzos laimėtojos Saulės Kryževičiūtės.
Pravartu prisiminti ir pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, kai atsivėrė keliai į platųjį pasaulį ir jais suskubo džiaugtis jubiliato ugdomi irkluotojai.
Įsimintinas įvykis L. A. Mileškos karjeroje – 1985-1995 metais jo suburta stipri klaipėdiečių vyrų aštuonvietė.
Šį įgula laimėjo Racenburgo, Kopenhagos, Melburno regatas, tapo Nanto ir Amsterdamo regatų prizininkėmis, o 1991-aisiais, atstovaujant Lietuvai, Anglijoje dalyvavo prestižiškiausioje pasaulyje Henlėjaus regatoje, sulaukė didelio žiūrovų palaikymo bei pagarbos ir užėmė ketvirtą vietą.
Ypač didelis jubiliato nuopelnas, kad jis 1993-aisiais įkūrė Klaipėdos irklavimo centrą, kuriame ugdomi didelio meistriškumo irkluotojai.
L.A.Mileška prisimena: „Kada kūrėme šiuos irkluotojų namus, visiems buvo daug entuziazmo siekti, jog Klaipėdos irkluotojams būtų kuo geresnės sąlygos treniruotis ir siekti aukštesnių rezultatų.
Aplink buvo darbingų vienminčių ir, kaip rodo dabartinė situacija – ėjome teisinga kryptimi.
Turime gerą rekonstruotą irklavimo bazę ir 200-250 sportuojančių vaikų bei visą eilę aukšto meistriškumo sportininkų, tarp jų ir olimpinę bronzos medalininkę.
Kasmet organizuojame dešimt renginių mieste. Dirba 12 baidarių ir kanojų irklavimo bei irklavimo trenerių. Esame įsigiję pakankamai sportinių valčių ir kito inventoriaus.
Manau, kad Klaipėdos irklavimas eina gera kryptimi. Esu laimingas, kad prie tos veiklos prisidedu ir aš.
Tęsiame nuo 1885-ųjų uostamiestyje pradėto irklavimo tradicijas, mėgstamą sporto šaką plėtojame keliomis kryptimis“.
L. A. Mileška – ne tik irkluotojas, treneris (32 metus buvo Lietuvos rinktinės treneris ir 15 metų – olimpinės rinktinės treneris), direktorius sporto organizatorius, bet ir knygos „Klaipėdos irklavimui 125 metai“ išleidimo iniciatorius.
Kartu su pranciškonų vienuoliu broliu Benediktu jis yra akcijos „Vilties bėgimas”, skirtos paramos onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, iniciatorius, organizuoja neįgaliųjų irklavimo varžybas „Vilties yriai”, buvo Lietuvos irklavimo federacijos viceprezidentas.
Atitrūkęs nuo visų darbų, jis mina dviračio pedalus, sėda į irklavimo valtį, jau 29 metus aktyviai žaidžia krepšinį.
Apie savo jubiliejinius metus L. A. Mileška sako: „Apie amžių negalvoju, nesidairau atgal. Kiek žmogui yra metų pagal juos ir reikia gyventi.
Reikia daryti tuos darbus, kuriuos pajėgi atlikti, o nesiimti tų, kurių nepajėgi ar nesugebi.
Svarbiausia – įvairiapusiškai lavinti save, siekti žinių, nė per žingsnį neatsilikti nuo šiandienos gyvenimo, daug bendrauti su jaunimu, įsijausti į jų mąstymą, nes priešingu atveju nesurasi bendros kalbos.
Manau, kad amžius manęs daug nepakeitė. Vienas pagrindinių mano darbo principų – gerbti žmogų ir jame ieškoti gero.
Kai man buvo sunkus laikotarpis, irklavimas man atvėrė visas duris į gyvenimą. Su irklavimu norėčiau draugauti iki gyvenimo pabaigos.
Nežinau, ką daryti su šiandienos jaunimu – manau, reikėtų apriboti laiką, kurį jaunimą praleidžia prie kompiuterių, telefonų, nes tai didelė rykštė bendram fiziniams pasirengimui. Tai – didelė visos Lietuvos problema“.
Esate Klaipėdos irklavimo centro steigėjas ir šios įstaigos direktorius, ar nėra sunku vadovauti, kai jau sulaukėte 80 metų jubiliejaus?, – paklausiau jubiliato.
Kai darbas yra mėgstamas, sklandus, geri rezultatai – tai didelė motyvacija dirbti dar geriau.
Įstaigai vadovauti nėra sunku, sveikata leidžia įgyvendinti tai, ką esame susiplanavę.
VšĮ „Klaipėdos irklavimo centras“ kartu su miesto savivaldybe įsteigėme 1993-iaisiais. Tai buvo ne pelno siekianti organizacija. Jos veikla buvo sėkminga, todėl 2014 -aisiais visas miesto irklavimo sportininkų ugdymo procesas buvo perduotas Klaipėdos irklavimo centrui.
Įstaiga ugdo baidarių kanojų irklavimo, irklavimo sportininkus, taip pat naujos irklavimo sporto atšakos – pakrančių irklavimo mėgėjus.
Dėl įstaigos valdymo, sportininkų rengimo didelių problemų neturime, kadangi suburta gera darbinga komanda.
Didžiąją dalį sudaro entuziastingai dirbantys jauni treneriai, be to, turime stabilų savivaldybės sportininkų rengimo programos finansavimą, būrelį rėmėjų.
Kas jums padeda išlikti tokiam žvaliam ir energingam, kadangi darbų begalės?
Manau, žmogui bet kuriame amžiuje reikia sekti naujoves, jas pritaikyti ir savo įstaigos veikloje, palaikyti pakankamai gerą fizinę-sportinę formą, pagal galimybes dalyvauti varžybose, tuomet atsiranda dar didesnis poreikis sportuoti.
Išgarsėjote savo pratimais nugaros skausmams gydyti. Kas tai per pratimai, kada jie gimė jūsų galvoje?
Turiu savo kūno lavinimo šešių pratimų sistemą, kurią nuolat naudoju jau 45 metus. Jų pagalba jokių kūno skausmų nejaučiu. Pratimus atlieku tik su savo svoriu pečių juostoje, pilvo, nugaros, kojų raumenims stiprinti.
Kas skundžiasi nugaros skausmais, jiems negailiu patarimų ir labai džiaugiuosi, kad mano receptas jiems padeda.
Gimėte Mažeikiuose, o kada atsidūrėte Klaipėdoje?
Mano tėvas, dar man negimus, pasitraukė į Vokietiją, o paskui į Ameriką, kur su juo pirmą kartą pasimačiau 1990 metais, būdamas 46 -erių.
1950 metais mama buvo pakviesta dirbti Klaipėdos vaikų ligoninėje gydytoja. Būdamas šešerių metų, atvykau į Klaipėdą.
Klaipėda atrodė taip, lyg vakar būtų pasibaigęs karas. Iš sugriautų namų rūsių kyšojo vamzdiniai namų kaminai.
Teko dalyvauti moksleivių talkose, kurių metu valėme miestą nuo griuvėsių ir šiukšlių.
Zakristijonui prašant, su gatvės vaikais talkinome statant Marijos Taikos Karalienės bažnyčios pamatus.
Besimokant vidurinėje mokykloje, buvau ypač aktyvus. Lankiau dramos būrelį, gerai sekėsi vaidinti intermedijas, aktyviai sportavau.
Išbandžiau įvairias sporto šakas: futbolą, lengvąją atletiką, boksą, krepšinį, irklavimą. Visur sekėsi gerai.
Kas jus sudomino irklavimu, nukreipė į šią sporto šaką ir kokio lygio irkluotoju pavyko tapti?
Dėl sporto šakos ilgalaikio pasirinkimo, manau, lėmė trys dalykai. Pirmiausiai – mano mamos pasakojimai, kaip ji jaunystėje su draugėmis irstydavosi mano senelio, laivo kapitono, valtele ir koks tai puikus sveikas sportas.
Nemažos įtakos turėjo ir 1960 metais per Romos olimpines žaidynes Zigmo Juknos ir Antano Bagdonavičiaus iškovotas sidabro medalis, irkluojant dvivietę valtį (taip susiklostė likimas, jog vėliau su jais tapome gerais draugais) bei irkluotojų draugų paskatinimas sėsti į aštuonvietę, kadangi trūko vieno sportininko.
Irkluoti atėjau paskatintas draugų, būdamas 15 metų. Nuėjau į Klaipėdos irklavimo bazę pas vienintelį tuo metu irklavimo trenerį Stasį Arbušauską, kuris mane priėmė irkluoti.
Sekėsi gerai, patekau į Lietuvos jaunių rinktinę, dalyvavau SSSR jaunių čempionatuose, irkluojant keturvietę ir aštuonvietę.
Mano karjera tęsėsi 14 metų. Du kartus tapau Lietuvos čempionu, daugkartiniu prizininku.
Kokia pergalė labiausiai įsiminė?
Kai su savo draugu Evaldu Biviliu, būdami 19 metų, tapome Lietuvos spartakiados čempionais. Tačiau vėliau profesionalios karjeros netęsėme, irklavau mėgėjiškai.
Baigėte Kaliningrado technikos institutą ir įsigijote inžinieriaus specialybę, pirmieji įrašai jūsų darbo knygutėje „1970–1982 metais – Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo inžinierius“ ir beveik tais pačiais metais „1971–1982 „Žalgirio sporto draugijos irklavimo treneris“. .Dešimt metų derinote inžinieriaus pareigas su irklavimu, kada įvyko lūžis ir pasirinkote irklavimą?
Baigus mokslus Kaliningrade, kaip „nacionalinis kadras“ gavau paskyrimą į Klaipėdą dirbti inžinieriumi Lietuvos žuvies pramonės susivienijime. Mano mintys sukosi apie laivų statybą, išplaukimą į jūrą.
Tuo metu jau turėjau 10 metų irklavimo stažą ir, matyt, todėl miesto „Žalgirio“ draugijos pirmininkas pakvietė dirbti irklavimo treneriu, kadangi buvo susidariusi tokia situacija, jog mieste neliko nė vieno trenerio.
Sutikau pasidarbuoti antraeilėse pareigose, nes jaučiau didelę trauką. Mano auklėtiniai sėkmingai konkuravo su Trakų internatinės mokyklos elito jaunimu, kurį treniravo Vladislavas Sokolinskis.
Jie tapo SSRS čempionais ir prizininkais, o Kostas Simutis per pasaulio jaunimo čempionatą pelnė bronzą.
Dirbant antraeilėse pareigose, 1979-aisiais man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
Tai, ko gero, unikalus atvejis, kai ne pirmaeilėse pareigose dirbęs treneris tapo tokios aukštos kategorijos specialistu.
Per 10 metų pagrindinėje darbovietėje palipau keturiais karjeros laiptais: nuo meistro iki skyriaus viršininko pavaduotojo.
Tačiau darbe buvau informuotas, kad siekti aukštesnės karjeros nebus galimybių, kadangi mano tėvas gyveno Amerikoje.
Pradėjau galvoti, ar nereikėtų keisti specialybės. Abejojau penkerius metus.
Iki 1982 -ųjų sėkmingai derinau inžinieriaus darbą pagrindinėje darbovietėje su irklavimo trenerio veikla.
Kai tais metais Klaipėdoje buvo įsteigta olimpinio rezervo aukšto meistriškumo sportininkų rengimo mokykla, man buvo pasiūlytos irklavimo vyr. trenerio pareigos.
Nusprendžiau savo darbo karjerą tęsti sporto sferoje, kadangi čia politiniai stabdžiai veikė mažiau nei mano buvusioje darbovietėje, daugiau lėmė sportininkų pasiekimai.
Tikrai neapsirikau dėl savo pasirinkimo. Sovietmečiu visa laivynas buvo sugriuvęs, todėl pasirinkau teisingą kelią.
Ar tapti irklavimo treneriu buvo jūsų svajonė?
Kadangi apie tokią perspektyvą mąsčiau ir anksčiau, susidariusi palanki situacija pakeitė mano profesinį gyvenimą.
Dabar jūs – didelio meistriškumo treneris, išugdęs olimpiečių, pasaulio ir Europos čempionų bei prizininkų, pasidalykite savo patirtimi, kaip tapti didelio meistriškumo treneriu?
Labai svarbūs yra pirmieji žingsniai, sėkmė ir savęs patikrinimas, ar gali įrodyti sportininkui, jog tavo treniruočių planas yra geras ir dirbdamas ta kryptimi galėsi pasiekti gerų rezultatų.
Jeigu surandi bendrą kalbą su sportininkais, pasinaudoji tomis sistemomis, kurios veikia pasaulyje ir susikuri savąją bei prie jos prisitaikai, kaip ir prie savo gyvenimo būdo – tai jau šis tas padaryta.
Jei sportininkui, kuris nori pasiekti aukštą meistriškumą, ta sistema tiks, jis niekur nepabėgs, treniruosis nuoširdžiai, atiduos visas jėgas ir tas stropus darbas anksčiau ar vėliau duos rezultatų. Visiems sakau, kad treneris per parą dirba 24 valandas.
Nelengvas uždavinys irklavimo treneriui – surasti talentą ir į pasodinti į reikiamą valtį.
Ne kiekvienas, tarkime, dvimetrinis sportininkas gali susiraityti toje vienvietėje.
O didesnėje valtyje jis gali būti geriausias ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Visą laiką naudoju sistemą, keičiant poras.
Jeigu sportininkai irkluoja dvivietę, tai pakeičiu vieną, pakeičiu kitą. Esant daugiau irkluotojų, pamatai, kad vienas su kitais irkluoja labai gerai, o kitas – kiek prasčiau.
Tada jau gali atrinkti pačius stipriausius keturis irkluotojus ir visa grupė matys, jog jie yra tikrai geriausi.
Matys ir tai, kad tai ne mano, trenerio, sprendimas, ne kažkieno tai įtaka, o pačių sugebėjimai gerai irkluoti. Kai dirbi mėgstamą darbą, neskaičiuoji laiko, tada tiesiog negali nesisekti.
Irklavimo sportas grūdino jūsų charakterį, o kaip pavyksta spręsti šiandienos problemas?
Svarbu strategiškai planuoti sportininkų ir trenerių veiklą, atsakingai siekti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo.
Be irklavimo, didelis jūsų pomėgis ir krepšinis, esate uostamiesčio senjorų komandos „Neptūnietis“ vadovas, dalyvaujate Europos ir pasaulio krepšinio senjorų čempionatuose ir laimite medalių. Kiek kartų per savaitę treniruojatės?
Esu dar ir „Molas“ komandos narys, retkarčiais atstovauju Kauno Žalgirio 75+ komandai.
Atstovavau Lietuvos senjorų krepšinio 65+ ir 70+ rinktinėms. Pasaulio čempionate pavyko iškovoti bronzos medalį, o Europos čempionate – sidabro.
Per savaitę aktyviai žaidžiame du kartus, o per kitas treniruotes pagal poreikį individualiai geriname savo fizinę formą.
Ar dar turite svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti. Anksčiau norėjote suburti stiprią Lietuvos vyrų aštuonvietę ir ją treniruoti, o kaip dabar, kokios mintys bręsta jūsų galvoje?
Klaipėdos ir Lietuvos vyrų aštuonvietę teko treniruoti ne vienerius metus, aukščiausius pasiekimus iškovojome 1985 ir 1995 metais.
Dalyvavome tarptautinėse regatose, tapome SSRS vicečempionais. Lietuvos aštuonviečių tradicijos gana gilios ir gražios, o mūsų atnaujintoje bazėje finansinės galimybės yra geros, todėl būtų galima suaktyvinti ir tęsti šį procesą.
Jėgų ir noro tam yra, tad, kaip liaudyje sakoma – nuo kalbų prie darbų.
