Marytė Marcinkevičiūtė
Ne visiems lemta išugdyti net keturis olimpiečius, taip pat padėti kolegei treniruoti dar du olimpiečius. Tokia sėkmė lydi vasario 15 dieną 60 metų jubiliejų sutinkančią Palangos sporto centro plaukimo trenerę Iną Paipelienę.
Ji išugdė Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvį Arūną Savicką, Atėnų olimpietį Paulių Andrijauską, Rio de Žaneiro, Tokijo ir Paryžiaus žaidynėse startavusius Daną Rapšį ir Andrių Šidlauską.
Kartu su kolege Židrūne Budriene ji treniravo ir Londone startavusį Mindaugą Sadauską bei Londone ir Rio de Žaneire lenktyniavusį Simoną Bilių.
Jubiliatės pirmiausiai ir paklausėme, kaip jai pavyko išugdyti tiek talentų, kokia tos didelės sėkmės formulė.
„Sėkmė – tai darbinė ir protinė veikla. Jeigu turi tikslą – į jį turi eiti tik savo keliu. Daug mokytis, suprasti, žinoti, daug stebėti – pastebėti ir atsirinkti.
Nebijoti klausti ir išklausyti. Kartais kitų nuomonė tampa labai vertinga po keleto dienų ar mėnesių.
Savo kelio pradžioje Algirdo Raslano dėka išvykau į JAV, ten Arūno Savicko treneris Timas Poweris kardinaliai pakeitė požiūrį į plaukimą.
Po to sekė mokymasis treniruočių stovyklose ir varžybose, nuolatinis kitų šalių rinktinių trenerių darbo stebėjimas.
Palaikėme labai šiltus santykius su Japonijos rinktine. Naują postūmį davė darbas „Energy standart“ klube per pandemiją, kai visas pasaulis buvo užsidaręs, bet buvo organizuojamos Tarptautinės plaukimo lygos (ISL) varžybos burbule ir ten dalyvavo visi geriausieji pasaulio plaukikai.
Ten artimiau susipažinau ir daug vertingos informacijos gavau iš Steffano Nurra, kuris staiga ir per anksti mus paliko.
Lietuvoje dažnai sulaukdavau patarimų ir gerų minčių iš prof. Juozo Skernevičiaus, stengdavausi nepraleisti Alberto Skurvydo ir dabar jau šviesaus atminimo Alekso Stanislovaičio paskaitų.
Ir, žinoma, pergalių siekti padėjo mano „Svajonių komanda“: kineziterapeutas Andrius Bogdelis ir masažuotoja Lina Katelytė“.
Savo 50-ąjį jubiliejų sutikote Panevėžyje, o 60-ąjį – Palangoje, kur dirbate. Baseine būsite ir per savo jubiliejų, nes Klaipėdoje su rinktine ruošiatės Europos jaunimo olimpiniam festivaliui (EJOF), pirmą kartą įvyksiančiam Šiaurės Makedonijoje. Kaip jums sekasi ugdyti palangiškius?
Šiuo metu treniruoju meistriškumo ugdymo grupių plaukikus. Turiu dvi grupes: vienoje jų treniruojasi devyni, o kitoje – vienuolika 14 metų ir jaunesni plaukikai mergaitės ir berniukai.
Dar tenka padirbėti ir su Danu Rapšiu, Andriumi Šidlausku, kitais Lietuvos plaukikais.
Kai tik atvykau į Palangą dirbau ir su mažiukais, ir su suaugusiais. Turbūt išmokėme plaukti beveik visus norinčius Palangos gyventojus.
Ar jums užteks jėgų išugdyti olimpiečių ir Palangoje?
Net ir nežinau, nes nuo manęs vienos tai priklauso. Yra nemažai sudedamųjų dalių.
Pirmiausiai turi padėti tėvai, mokykla, kurių pagalba labai reikalinga. Jeigu ne Dano Rapšio tėvai, kurie padarė ypatingai didelį darbą, tai tokio pajėgaus plaukiko tikrai neturėtume. Prie Andriaus Šidlausko pergalių labai daug prisidėjo jo mama. O man jėgų, kiek reikėtų, dar yra pakankamai, noro taip pat.
Dvi mano mergaitės jau yra kandidatės atstovauti Lietuvai Europos jaunimo olimpiniame festivalyje.
Plaukimo trenere dirbate bemaž 40 metų. Ar jaunystėje irgi buvote plaukikė?
Plaukikus vaikus treniruoju 38 metus. Kažkiek teko padirbėti ir tada, kai studijavau LVKKI.
Pati plaukiojau nuo ketvirtos klasės. Ne vieną kartą tapau Lietuvos čempionatų prizininke, plaukdama 100 m peteliške.
Meilę plaukimui įskiepijo mano trenerė Aldona Navasaitienė, kuri jau yra šviesaus atminimo.
Ar plaukimas buvo pirmoji sporto šaka, ar buvo ir kitų, kas jus atvedė į baseiną?
Būdama pirmokė, pradėjau lankyti gimnastiką. Bet po to šią sporto šaką Panevėžyje panaikino.
Trenerės buvo pažįstamos, tai mane ir prikalbino į plaukimą.
Gal ir dabar su malonumu plaukiojate?
Ne, neturiu noro. Jaunystėje prisiplaukiojau dviem savo gyvenimams į priekį (šypsosi).
Neseniai kažkiek išmokiau plaukti savo vyrą, bet jis plaukimu per daug nesusižavi.
1987 metais baigėte Kūno kultūros institutą, tad savo gyvenimą norėjote susieti su trenerės darbu?
Į Kūno kultūros institutą įstojau atsitiktinai, trenerės darbas tuo metu nebuvo mano svajonėse.
Mokiausi labai gerai, mokyklą baigiau tik su vienu ketvertu. Planai buvo kitokie, norėjau studijuoti Kauno medicinos institute.
Jeigu mokyklą būčiau baigusi vien penketais, tai į KMI tebūtų reikėję laikyti vos vieną lietuvių kalbos egzaminą. Jį tikrai būčiau išlaikiusi ir įstojusi studijuoti mediciną.
Tačiau mokyklos atestate buvo vienas ketvertas, kurį gavau iš fizikos egzamino. Tad institute būtų reikėję laikyti visus egzaminus.
Sovietmečiu į KMI buvo itin sudėtinga įstoti, tai buvo viena madingiausių specialybių. Išsigandau, jog neįstosiu ir gyvenimo kelias pasuko į kitą pusę.
Pradžia Kūno kultūros institute nebuvo lengva, bet kuo toliau, tuo labiau supratau, jog tai yra mano kelias.
Juo keliauju ir labai džiaugiuosi, nes trenerės darbas labai patinka. Lygiagrečiai su pedagoginėmis studijomis dar turiu ir kineziterapeutės diplomą.
Trečius metus dirbate Palangos sporto centre, kodėl nutarėte palikti gimtąjį Panevėžį, kur jums taip gerai sekėsi?
Manęs ne vienas to klausia. Panevėžyje trenere dirbau 35 metus, atėjo momentas, kai kažką norėjosi keisti.
Susidėjo daug įvairių niuansų, buvo įvairių priežasčių, kurių vieną sunku ir įvardyti.
Sėkmė pati savaime neateina, ją turi sukurti savo darbu. O turint tokias sąlygas Panevėžy, reikėjo dirbti 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą.
Be atostogų, be išeiginių, be namų. O jeigu dar nori, kad auklėtiniai būtų priekyje, nuolat turi išmąstyti, kaip tai padaryti, ko dar niekas nepadarė.
Jeigu pavyksta – ovacijos, o jeigu ne – skausmas, su kuriuo lieki viena. Tad bėgi, skubi.
Plaukikų vis daugėja, darbo taip pat, kol galiausiai tame kelyje užsidega raudona šviesa.
Tu susivoki, kad iš tavęs norima padaryti robotą, gaminantį rezultatus. Protas pasakė stop.
Tai buvo sunkiausias sprendimas gyvenime, bet tuo metu tinkamiausias. Lieku labai dėkinga „Žemynos“ direktoriui Vidmantui Vilučiui ir pavaduotojui Arūnui Gabrilavičiui už pasitikėjimą, supratimą ir suteiktą galimybę veikti laisvai.
Kokias dabar turite sąlygas Palangoje, ar jūsų vyras Julius Paipelis – irgi sporto žmogus?
Į Palangą išvykau su savo vyru, Panevėžį palikau šiek tiek skaudama širdimi.
Palangoje dar anksčiau buvau nusipirkusi trijų kambarių butą, bet čia niekada nepraleisdavau savo atostogų, kurių ir neturėjau, nes gyvenau be namų ant lagaminų.
Žiūrėjau į ateitį, nes galvojau, kad, kai išeisiu į pensiją, tai tikrai gyvensiu Palangoje. Dabar juokiuosi, jog pensija atėjo anksčiau laiko.
Palangos baseine plaukikai turi labai geras sąlygas. Trūksta tik sporto salės.
Bet draugiškai mus į maniežą įsileidžia lengvaatlečiai, tik gaila, kad jis kiek toliau nuo baseino.
Plaukimas yra brangi sporto šaka, palangiškiai vieninteliai Lietuvoje gali tobulėti, kelti meistriškumą nemokamai.
Vyras Julius – labai nagingas, auksinių rankų žmogus, viską sugeba padaryti. Jis pasižymi auksine kantrybe, labai daug žino ir apie plaukimą.
Palangos sporto centro direktorius Saulius Simė labai džiaugiasi, kad jo vadovaujamame centre dirba tokio didelio meistriškumo trenerės Ina Paipelienė bei Židrūnė Budrienė ir dabar suka galvą, kaip prie jūsų priskirti jauną plaukimo specialistą, kuris, būdamas šalia jūsų, galėtų mokytis, gautų puikias pamokas ir kauptų patyrimą. Ar dalintumėtės savo didžiule patirtimi?
Patirtimi dalinuosi ir dabar. Niekada niekam neatsisakiau padėti, bet esu ambicinga ir nesisiūlau.
Daugiausiai bendrauju su Pauliumi Povilioniu, šiuo metu Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. treneriu.
Neseniai pradėjome rengti EJOF besiruošiančios rinktinės stovyklas, stengiuosi, kiek galiu padėti ir jaunesniems plaukikams, ir jų treneriams.
Šiuo metu dirbame Klaipėdoje, bet vakarais grįžtu į Palangą, kur laukia mano dviejų grupių plaukikai.
Kartu su šiauliečiu Pauliumi Povilioniu ruošėte Lietuvos plaukikus svarbiausiems 2024-iųjų startams. Kaip vertinate jų pasirodymą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse? Kas labiausia jus nudžiugino ir kas nuvylė?
Plaukikų startus vertinti nėra lengva. Dažniausiai vertini plaukimą pagal pasiektus rezultatus, bet Paryžiaus baseine visų šalių plaukikų rezultatai buvo neadekvatūs.
Dano Rapšio užimta 5-ąja vieta labai džiaugiuosi, nors, žinoma, norėjosi, kad jis užliptų ant apdovanojimų pakylos.
Andrius Šidlauskas galėjo pasirodyti daug solidžiau, bet jam, manau, tai padaryti sutrukdė per didelis pasitikėjimas.
Gaila mūsų vaikinų estafetės. Negailestingos taisyklės atėmė galimybę varžytis finale.
Matėte Sidnėjaus, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpines žaidynes, kurios paliko didžiausią įspūdį?
Jos visos buvo labai skirtingos. Sidnėjuje buvo labai šaunus, įspūdingas renginys, Rio de Žaneire gyvenom už dviejų spygliuotų tvorų, saugomi karinės technikos.
O liūdniausia buvo Tokijo olimpiada. Visiška izoliacija, testų nuolatinė patikra, po to laukimas bei nežinia – galėsi šiandien startuoti, ar teks izoliuotis.
Su kuriais savo auklėtiniais ruošiatės Los Andželo olimpinėms žaidynėms, kaip dabar su jais dirbate?
Los Andželo olimpinės žaidynės dar toli. Rinktinės senbuviams šie metai bus kiek ramesni. Auga nemažai jaunimo, bet prognozuoti kažką – dar labai anksti.
Ar Palangoje jau ryškėja talentų, kurie ateityje galėtų pratęsti jūsų pajėgiausiųjų auklėtinių pergales, taptų olimpiečiais?
Gabių ir talentingų vaikų yra. Bet vien talento, norint pasiekti šiuolaikinius rezultatus, nepakanka.
Reikia labai daug darbo, didelio tėvų indėlio ir pastangų, reikia mokyklos palaikymo.
Didžiausia pagarba Panevėžio „Paltaroko“ gimnazijos, kurioje mokėsi Danas, direktorei Gražinai Gailiūnienei už geranoriškumą, už sudarytas sąlygas siekti rezultatų.
To kol kas labiausiai pasigendu Palangoje. Norėtųsi, kad vaikai galėtų sportuoti taip, kad nenukentėtų mokslai.
Norint siekti aukštų rezultatų, reikia treniruotis du kartus per dieną. Kenčia pamokos.
Suprantu, dabar labai populiaru rašyti projektus, kviesti lektorius. Bet ar viena – dvi paskaitos apsaugos vaikus nuo žalingų įpročių.
Turbūt butų daug prasmingiau jiems sudaryti sąlygas ir galimybes save išreikšti.
Baseinas – baseinu, o koks jūsų laisvalaikis, pomėgis?
Man labai patinka gamta, dievinu pavasarį, kai atbunda gamta ir iš tolimųjų kraštų suskrenda paukščiai.
Rudenį visą laiką mėgau pagrybauti, bet pastaruoju metu tam malonumui pritrūkstu laiko.
Džiaugiausi galėdama pakeliauti po kalnus, pasimaudyti vandenynuose. Šitie horizontai man atsiveria, būnant treniruočių stovyklose.
Ispanijoje žavėjausi Sierra Nevados kalnų masyvu, Amerikoje – Arizonos kalnų takais, Prancūzijoje – Alpėmis, maudžiausi Ramiajame vandenyne Japonijoje ir Australijoje, Atlanto vandenyne Ispanijoje kt.
Bet visada norėjosi grįžti į Lietuvą. Geriau nei čia, prie Baltijos jūros dar neradau.
Neapsakomas malonumas vaikščioti pajūriu, rinkti gintariukus. Norisi čia ir toliau gyventi laimingai ir prasmingai.
