Marytė Marcinkevičiūtė
Šie metai ypatingi Lietuvos meninės gimnastikos legendai, absoliučiai Europos čempionei (1982 m.) ir vicečempionei (1984 m.), pasaulio čempionato bronzinei prizininkei (1983 m.) vilnietei Daliai Kutkaitei.
Vasario 11 dieną ji sutinka 60 metų jubiliejų, o jos įkurta Dalios Kutkaitės meninės gimnastikos akademija šiemet džiaugiasi savo 10 metų gyvavimo sukaktimi.
Ryškiausios visų laikų Lietuvos meninės gimnastikos žvaigždės karjeroje – ir daugiau įspūdingų pergalių: ji – absoliuti SSRS tautų spartakiados (1983 m.) ir SSRS (1981-1984 m.) čempionė bei vicečempionė (1980 -1981 m., 1983 m. ir 1985 m.) bei bronzos medalio laimėtoja (1980 m. ir 1982 m.).
D. Kutkaitė – 15 kartų Lietuvos čempionė (1978-1983 m.), 1983 m. Pasaulio taurės laimėtoja (kaspinas) ir antrosios vietos prizininkė (daugiakovė).
Dabar ji – ir Lietuvos gimnastikos viceprezidentė, atsakinga už meninę gimnastiką, šalies rinktinės trenerė.
„Tiek esu įsitraukusi į savo darbą, jog net nebuvo kada pagalvoti apie savo gimtadienį.
Jo labai ir nesureikšminu, nesijaučiu, kad man jau tiek metų. Laikas be galo greitai bėga, rodos, viskas buvo vakar“, – ištaria geriausia visų laikų Lietuvos gimnastė.
Taip susiklostė karjera, kad D. Kutkaitei neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nors į Los Andželo olimpines žaidynes kartu su pagrindine savo varžove Galina Beloglazova ir buvo iškovotas kelialapis.
„Tokie man buvo atsiųsti išbandymai. Meninė gimnastika į olimpinių žaidynių programą buvo įtraukta tik po Maskvos olimpiados, o į Los Andželą man durys užsitrenkė prieš pat nosį. Tokia buvo likimo ironija – socialistinės šalys tą olimpiadą boikotavo.
Visą laiką svajojau dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Į jas nepatekau kaip sportininkė, tačiau savo tikslą vis dėlto pasiekiau.
Kaip Ispanijos nacionalinės rinktinės trenerė su dviem savo auklėtinėmis debiutavau Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Nepavyko kaip sportininkei, bet pavyko kaip trenerei. Tai buvo mano vienintelės olimpinės žaidynės“, – dabar sako jubiliejų sutinkanti D. Kutkaitė.
Su didžiuoju sportu atsisveikinusi 1986-aisiais ir pamačiusi, jog Lietuvoje nėra galimybių dirbti, legendinė gimnastė 1991 metais atsidūrė Ispanijoje.
1998 m. ji buvo pakviesta dirbti Ispanijos nacionalinės gimnastikos rinktinės trenere.
Iš pradžių buvo atsakinga už jaunimo grupinius pratimus, o po sėkmingų startų Europos čempionate Budapešte gavo pasiūlymą dirbti su individualiai kovojančiomis gimnastėmis ir rengtis Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms.
„Žaidynėse tarp 24 geriausiųjų pasaulio gimnasčių dalyvavo ir dvi ispanės – tai jau buvo didžiulė pergalė. Viena mano auklėtinių netgi pateko į finalą“, – prisiminė D. Kutkaitė.
Baigusi darbą Ispanijos nacionalinėje rinktinėje, jį tęsė su Andalūzijos rinktine Marbelos centre, o 2014-aisiais grįžo į Lietuvą.
Ispanijoje kaip reikiant užsukote darbą su tos šalies gimnastėmis, ar nebuvo gaila palikti šios šalies? – dabar klausiu jubiliatės.
Negaliu teigti, kad Ispaniją palikau visiškai abejinga. Įgijau didžiulės patirties, nors buvo visko – ir gerų, ir sunkių momentų.
Man tada atrodė, kad Ispanijoje daug ką padariau ir todėl su dideliu optimizmu važiavau į Lietuvą.
Buvo ir nerimo, tačiau save raminau, nes mačiau daug gražių ir puikių duomenų mergaičių, kurioms trūko gero įdirbio.
Išanalizavau visą Lietuvos gimnastikos situaciją, spragas ir trūkumus. Pastebėjau, kad yra silpna gimnasčių parengimo bazė ir man kilo idėja įkurti savo vardo akademiją, kurioje nuo pačių mažiausiųjų užaugtų nauja gimnasčių karta, jai skiepijant gerą parengimą.
Pagrindinis akademijos tikslas ir buvo užauginti kuo daugiau aukšto meistriškumo gimnasčių.
Akademijai buvau pasirengusi skirti visas savo žinias ir paskleisti sukauptą didelę patirtį.
Sugrįžimas į Lietuvą buvo dar viena patirtis, dar vienas iššūkis. Tačiau žinojau, kad Ispaniją tikrai palieku ne visam laikui, tai šalis, į kurią gali visada sugrįžti.
Sugrįžote su gražiais ir kilniais tikslais – sukurti savitą Lietuvos meninės gimnastikos mokyklą ir ugdyti talentingas gimnastes. Ar nenusiviliate tuo, ką darote?
Būna įvairiai. Iš pradžių buvo labai daug ryžto, tikėjimo. Daug motyvacijos teikė įgyvendinti tikslai: 2017 metais pirmą kartą su grupiniais pratimais dalyvaujant Europos čempionate Budapešte patekome į finalą ir užėmėme garbingą šeštą vietą.
Tai buvo didžiulis pasiekimas, pasiteisino visos mano pastangos ir triūsas. Šeštos buvome ir 2019-aisiais pirmą kartą vykusiame Europos ir pasaulio jaunimo čempionatuose.
Tie laimėjimai rodė, kad tikrai tai nebuvo atsitiktinumas – grupiniuose pratimuose jau buvo išdirbta sistema.
Po truputį atsirado ir gabių, talentingų individualiuose pratimuose dalyvaujančių bei į save atkreipiančių dėmesį per Europos ir pasaulio čempionatus sportininkių.
Atrodė, kad ir toliau taip viskas seksis sklandžiai. Tačiau, pasirodo, ne viskas priklauso tik nuo tavo entuziazmo ir noro – dar yra ir kitokių niuansų.
Dabar ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi. Kuo toliau, tuo sunkiau ugdyti aukšto meistriškumo gimnastes.
Negaliu tiksliai apibrėžti, kodėl taip yra. Gal tokia karta, gal ne toks požiūris į sportą. Kasmet darosi vis sunkiau.
Įgyvendinant svajones, be abejo, viskas remiasi į finansavimą, požiūrį į sportą.
Dabar, manyčiau, labiau populiaru yra sveika gyvensena, vaikų užimtumas, o siekti aukštų rezultatų ganėtinai sudėtinga, nėra didelio palaikymo.
Įkuriant jūsų vardo meninės gimnastikos akademiją, viską reikėjo pradėti nuo nulio. Kas jums padėjo surasti jėgų, įgyvendinat savo tikslą?
Pirmiausia reikėjo labai tikėti tuo, ką darau. Tą akcentuoju ir savo auklėtinėms.
Kai turi tikslą, bet kokie sunkumai nėra dideli. Savo tikslams pasiekti buvau labai ryžtinga, juos buvau pasirengusi įgyvendinti.
Mums visą laiką labai aktuali yra gera sporto bazė. Labai norėtume turėti normalaus aukščio salę, kur būtų galima ruoštis svarbiausioms varžyboms.
Pirmą kartą bandome paruošti suaugusiųjų grupinių pratimų komandą, kurią užsiauginome iš visų kartų gimnasčių.
Esame priverstos ruoštis kitur, nes Lietuvoje neturime tokių galimybių, kurios mus tenkintų.
Mums trūksta aukštų salių. Taip, yra mokyklų, veikia „Active Vilnius“ sistema, tačiau tas valandų paskirstymas ir salės, kurias gauname, toli gražu neatitinka mūsų reikalavimų.
Masiškumui, būreliams, sveikai gyvensenai tos salės tinka, bet pačiai aukščiausiajai grandžiai, dideliam meistriškumui netinka.
Pagrindine mūsų sporto baze tapo Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos priestatas, kuriuo geranoriškai dalijamės su Sostinės sporto centro trenerėmis.
Optimistiškai nuteikia susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės vicemere Donalda Meiželyte, kuri mus išklausė, išgirdo ir geranoriškai nori padėti. Gal gi ateityje bus viskas gerai su tomis aukštomis salėmis.
Meninė gimnastika – sporto šaka, pritaikyta tik mergaitėms. Tai viskas viename – sportas, choreografija, muzikalumas, koordinacija. Ar jūsų vardo akademijoje pavyko suburti gerą komandą, kiek dirba trenerių, treniruojasi mergaičių?
Pavyko suburti stiprų, kompetentingą kolektyvą. Didelis krūvis tenka ir man pačiai. Esu akademijos vadovė ir strategė, treniruoju aukšto meistriškumo gimnastes.
Stengiuosi kokybiškai atlikti savo darbą, populiarinti gimnastiką, parodyti tą, ką moku ir galiu.
Akademijoje veikia aštuonios įvairaus lygmens mergaičių grupės. Yra daug mažų mergaičių grupių ir viena – aukšto meistriškumo.
Treniruojasi 100-120 mergaičių, jas priimame pagal galimybes. Būtų galima priimti ir daugiau, tačiau to neleidžia padaryti sporto bazė, kuri nėra guminė ir ne viename taške, todėl trenerėms, jeigu jos dirbtų su dviem grupėmis, būtų sunku važinėti iš vienos salės į kitą.
Gimnastes ugdo šešios jaunos, motyvuotos trenerės. Atvažiuoja specialistų iš kitų šalių, jie mums padeda, trenerės gali tobulintis, gauna reikalingų žinių.
Atvyksta ir choreografų, kurie padeda kurti kompozicijas, sulaukiame puikių specialistų iš Ispanijos.
Su ispanais mus sieja nuoširdi draugystė nuo 2017-ųjų, pas juos ne vieną kartą rengėme pasiruošimo treniruočių stovyklas.
Prieš pasaulio čempionatą mūsų gimnastės treniravosi Alikantėje, stovyklavome ir Tenerifėje, kur labai geranoriškai buvome priimtos.
Mergaitėms yra išlikę patys geriausi ir šilčiausi įspūdžiai, nuostabūs prisiminimai.
Ispanai stebėjo mūsų treniruotes, mokėsi, o pas mus atvykstantys jų specialistai geranoriškai dalijasi savo patirtimi ir padeda.
Tas mano darbas Ispanijoje nenuėjo veltui, yra užmegzti draugiški ryšiai, pažintys, kuriomis galime pasinaudoti.
Jūs pati ne tik sėkmingai vadovaujate savo akademijai, bet ir dirbate mėgstamą darbą – esate trenere, ugdote aukšto meistriškumo gimnastes, ar per tuos 10 metų jaučiasi jų pažanga?
Manau, kad taip. Noriu pasidžiaugti, kad jau pastebimi ir mūsų vaikai, apie juos jau kalba, mato jų progresą.
Tikrai padarytas didelis žingsnis į priekį. Mes konkuruojame su tomis šalimis, kurių gimnastės turi galimybę treniruotis rytais ir vakarais, o mes, dalindamos sale, ant vieno kilimo galime treniruotis vos porą-trejetą valandų.
Džiaugiamės, kad Lietuvoje didėja konkurencija, kiekviena trenerė turi kažkokį perliuką.
Stiprių gimnasčių yra ir Klaipėdoje, Vilniuje. Grupiniuose pratimuose, už kuriuos Lietuvos rinktinėje aš esu atsakinga, kasmet būna suburiamos gimnastės iš visos Lietuvos.
Vienais metais jų būna daugiau iš Klaipėdos, kitais – iš Vilniaus, buvo ir kauniečių.
Sporte ne visada tik talento užtenka, turi susidėlioti daug faktorių, kad auklėtinės eitų į priekį.
Didžiausias vaiko privalumas – mėgautis tuo, ką daro, ir nebijoti sunkaus darbo.
Šimtus kartų kartoti pratimus – ne visoms užtenka kantrybės. Atsiranda nuovargis, darosi sunku, reikia save prisiversti. Tačiau ta valia nedaug kas pasižymi.
2015-aisiais surengėte pirmąjį tarptautinį savo vardo turnyrą, kurio globėjas buvo kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir kuriame dalyvavo 12 šalių gimnastės. Renginys sulaukė didelio atgarsio, pranoko visus jūsų lūkesčius. Kartelė buvo labai aukštai iškelta, šiemet ruošiatės jau devintajam jėgų išbandymui. Kuris turnyras, jūsų manymu, buvo pats gražiausias?
Mūsų varžybos yra įtrauktos į Tarptautinės gimnastikos federacijos varžybų kalendorių, Tai – prestižinis turnyras, kuriuo mes didžiuojamės.
Dėl COVID-19 pandemijos vienais metais varžybos nevyko. Labai įspūdingi buvo du pirmieji turnyrai, buvo didžiulė meninės gimnastikos šventė.
Į Vilnių buvo susirinkęs gimnastikos žvaigždynas. Viskas vyko sklandžiai, operatyviai, draugiškai – geriau nei tikėjausi.
Įdėjome labai daug širdies ir gimnastės tą jautė. Gražiai įrengėme salę, svetingai priėmėme svečius.
Varžybomis liko labai patenkinti žiūrovai, dalyvės, treneriai. Buvo malonu girdėti daug gerų atsiliepimų, sulaukiau daug padėkų.
Ankstesniais metais mes važiuodavome į kitus turnyrus, o patys nesugebėdavome jų surengti, nepasikviesdavome savo draugų.
Todėl man ir kilo idėja rengti tokias varžybas, norėjosi pradėti savo darbo kelią nuo taurės turnyro.
Į varžybas noriai suvažiuoja komandos iš kitų šalių, visada jų būna dvylika.
Praėjusiais metais varžybas buvo kiek sunkiau surengti, nes keitėsi gimnastikos taisyklės ir dauguma trenerių jau buvo pradėjusios dirbti su naująja programa ir dalyvauti su senąja ne visos norėjo.
Prisiminus jūsų praeitį, kai pasiekdavote vieną už kitą įspūdingesnes pergales, sakykite, kas jas nulėmė: buvote gimusi meninei gimnastikai, ar neišpasakytai didžiulis ir pasiaukojantis darbas, kai jums teko daug ko atsisakyti?
Didžiulis darbas ir užsispyrimas, begalinis darbštumas. Mane iš salės reikėjo tiesiog išprašyti.
Jeigu kas nors nepavykdavo, salėje galėdavau pasilikti iki išnaktų ir viską kartoti po keliasdešimt kartų.
Meninė gimnastika buvo mano pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Kai mama mane, gal šešerių metukų, nuvedė į gimnastiką, joje ir pasilikau.
Nuo mažens visą laiką norėjau būti geriausia, laimėti medalių, bet pergalės atėjo ne iš karto.
Pirmoji mano trenerė Aldona Giriūnienė sugebėjo manyje įskiepyti meilę gimnastikai.
Vėliau mane treniravo labai stipraus charakterio, puiki strategė Vaida Elena Kubilienė, kuri visą laiką buvo šalia manęs ir be jos pedagoginių – psichologinių sugebėjimų kažin ar būtų pavykę užlipti ant pačių svarbiausių varžybų nugalėtojų podiumo.
Ne kiekvienai trenerei duota išvesti sportininką į aukštumas. Jau tada pajutau ir supratau, koks sunkus yra trenerės darbas, dažnai ir nedėkingas, kokio didelio pasišventimo ir sveikatos jis reikalauja.
Kurią savo pergalę vadintumėte pačia įspūdingiausia?
1982-ųjų pergalę Europos čempionatą Stavangeryje (Norvegija). Tuo metu konkurencija buvo didžiulė, ypač su bulgarėmis.
Nutraukti bulgarių hegemoniją buvo kažkas tokio, praktiškai neįmanoma. O man pavyko, tai tikrai buvo įspūdingas laimėjimas, kurio niekada neužmiršiu.
Kurį pratimą labiausiai mėgote?
Geriausi sekdavosi pratimas su kaspinu, nors su juo buvo sunkiausia dirbti.
Patikdavo pratimai su kamuoliu, kuokelėmis. Prieš startą daugiausiai nerimo keldavo kuokelės, kad tik jos neišsprūstų iš rankų.
Atliekant šį pratimą jokiu būdu nebuvo galima atsipalaiduoti, nes klaida būdavo čia pat.
Ar pergalės jus padarė turtingą?
Kai neturėdama šešiolikos, važinėji po svečias šalis, gauni paskyrą butui ar mašinai – tai, žinoma, esi turtinga.
Tais laikais atrodė, kad tai daug. Bet, žinoma, visa to negalėčiau lyginti su dabartinėmis sportininkų premijomis už analogiškas pergales.
Labai džiaugiausi, kad, būdama vaikas, galėjau padėti savo tėvams, šeimai, kuri persikėlė į didesnį, erdvesnį trijų kambarių butą ir su broliu nereikėjo dalintis vienu kambariu – kiekvienas turėjome po atskirą.
Jau prabėgo kone pusšimtis metų, bet vis dar neatsiranda tokio didelio meistriškumo gimnastė, kokia buvote jūs. Kodėl, kas trukdo?
Kai mes ruošdavomės svarbiausioms metų varžyboms, tai praktiškai visi, pradedant vyriausybe, dirbo tam rezultatui.
Meninė gimnastika per tą laiką smarkiai pasikeitė, norint pasiekti gerą rezultatą reikalingos didelės investicijos.
Su kitų šalių gimnastėmis jau daug metų dirba mūsų nemėgstamų šalių Rusijos, Baltarusijos specialistai, kurie smarkiai pakėlė JAV, Izraelio, Vokietijos sportininkių lygį.
Lietuvoje dabar yra daug sporto šakų, vienos jų prioritetinės, o kitos ne ir viskas remiasi į finansavimą.
Kad vaikas augtų, tobulėtų, jam reikia varžybų ir ne bet kokių, o svarbių, reikia stovyklų. Sunkiai kuri nors šeima galėtų pakelti tokią finansinę naštą.
Ar negalvojate nuvykti į savo antrąsias olimpines žaidynes, tik šįkart su Lietuvos meninės gimnastikos rinktine?
Apie tai galima tik pasvajoti. Labai norėtųsi, tik dar kartą pasikartosiu – reikia daug treniruotis. O daug treniruotis nėra kur.
Didžiausios mūsų viltys siejamos su grupiniais pratimais.
Šiemet jūsų vadovaujama akademija pradės įgyvendinti trejų metų trukmės aukšto sportinio meistriškumo projektą „Vilnius 2025 – Los Andželas 2028“. Ar akademijai tai didelis iššūkis?
Labai didelis. Pagrindinis siekis – kuo daugiau akademijoje išugdyti gimnasčių, kurios patektų į Lietuvos rinktinę ir sėkmingai atstovautų šaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, kovotų dėl teisės patekti į olimpines žaidynes.
Šis projektas – tai didelė motyvacija auginti sportininkes, kurios kažkada galėtų atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Esate dar ir Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė, atsakinga už meninę gimnastiką, ar nėra sunku derinti visas veiklas, ko gero, vyras jus retai mato namuose?
Ričardui tikrai manęs trūksta namuose. Puikiai suprantu, kad atėjo laikas perleisti pareigų ir kitiems žmonėms, jais pasitikėti ir dirbti komandoje, nes vienas lauke – ne karys.
Tiek visko daryti pačiai – per didelis krūvis. Svajoju turėti daugiau laiko sau ir šeimai.
Per atostogas mėgstu pabūti Trakuose prie ežerų. Mano viena dukrų Monika ir penkerių anūkėlė Karlota gyvena Ispanijoje, tai laisvalaikiu visada stengiuosi jas aplankyti, pakeiti aplinką ir tuo pačiu pailsėti.
Anūkėlė lanko gimnastiką ir šokius. Kita dukra Kristina gyvena su mumis, ji – meno žmogus.
Kokia didžiausia jūsų svajonė, kurią norėtumėte įgyvendinti?
Jų tiek daug, kad net nežinau, kurią išskirti. Sporte – kad neliktų tik svajonė, kad grupinių pratimų komanda nors kartą dalyvautų olimpinėse žaidynėse.
Asmeniniame gyvenime – kad visi artimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, juos visur ir visada lydėtų sėkmė.
