Marytė Marcinkevičiūtė
Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvė, trijų Europos čempionatų moterų dvejeto bronzinė prizininkė, 30 kartų (1979–2006) Lietuvos stalo teniso čempionė Jolanta Danilevičiūtė-Prūsienė lapkričio 30 d. sutinka savo 60 metų jubiliejų.
„Siaubas, kaip tie metai prabėgo, tiesiog negaliu patikėti, kažkoks košmaras. Atsikabinkit jūs nuo manęs, meteliai, sustokit, nelėkit taip greitai“, – šypsosi J. Prūsienė.
Savo jubiliejų įžymioji stalo tenisininkė sutiks su savo pačiais artimiausiais žmonėmis Melnragės kopose esančiame restorane „Baltas ruonis“, kuriame fantastiškai skanus maistas, ypač jūros gėrybės.
Nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio J. Prūsienė – Vakarų stalo teniso akademijos Klaipėdoje trenerė. Jos vadovas Silverijus Puotkalis, kuris irgi aktyviai treniruojasi, dalyvauja Lietuvos čempionatuose ir senjorų varžybose, džiaugiasi, kad jo vadovaujamo klubo sportininkus ugdo tokio didelio meistriškumo žaidėja ir trenerė.
„Mes visi labai džiaugiamės. Miesto savivaldybės meras Algirdas Vaitkus irgi mus palaikė, kad Jolanta atvažiuotų dirbti į Klaipėdą, kad tokios specialistės miestas laukia.
Šiemet Vakarų stalo teniso akademija minės savo 10 metų gyvavimo sukaktį ir ta proga gruodžio 27 dieną rengsime jubiliejinį turnyrą.
Varžybų organizuojame labai daug, žaidžia vaikai, jų tėveliai, netgi seneliai.
Dalyvaujame pasaulio, Europos, Estijos, Latvijos, Lietuvos įvairaus amžiaus grupių čempionatuose, turnyruose.
Bendradarbiaujame su danais, jie pas mus atvažiuoja, o mes važiuojame pas juos, keičiamės patyrimu.
Vienijame apie 200 mūsų akademijos stalo teniso mėgėjų, kurie treniruojasi .Žvejų kultūros rūmuose prie 12 stalų.
Turime ir robotą, kuris mums labai naudingas ir reikalingas, profesionaliai galima treniruotis ir be porininko.
Jolanta kol kas yra vienintelė mūsų trenerė, dirba su dideliu entuziazmu ir visur spėja“, – pasakoja S. Puotkalis.
Šiandien jubiliejų sutinkanti J. Prūsienė dalijasi savo įžvalgomis apie nueitą kelią.
Vaikystė
„Stalo teniso neieškojau, nes juo nesižavėjau. Norėjau važinėti dviračiu, lakstyti su kiemo vaikais, o ne salėje mušinėti kamuoliuką.
Tačiau gyvenome per du namus nuo sporto salės, kurioje buvo žaidžiamas stalo tenisas. Tai, manau, viską ir nulėmė.
Sportuoti labai ragino tėtis. Kai nuo šešerių metų pradėjau lankyti treniruotes, iš pradžių didelio malonumo nejaučiau.
Treneriui Leonui Sereikai atidarius salės langus, ne kartą pro juos iššokdavau ir pabėgdavau iš treniruotės.
Kai pradėjau nugalėti vyresnes žaidėjas per Kauno vaikų, jaunučių ir kitas varžybas, stalo tenisas pradėjo patikti.
Treniravausi kartu su Algima Sabulyte, Asta ir Romualda Giedraitytėmis, grupė buvo stipri, nemaža konkurencija.
Pradėjau skinti pergales Lietuvoje, per SSRS jaunučių ir jaunių čempionatus.
Patekau į SSRS jaunučių ir jaunių rinktines. Dar ir šiandieną puikiai prisimenu savo, 12-metės, debiutą Europos stalo teniso jaunučių čempionate Italijoje, kai atstovavau SSRS rinktinei.
Nuvažiavau ir nugalėjau, laimėjau vieneto varžybas. Pamačiau labai gražią šalį, kaip ten žmonės gyvena ir likau sužavėta.
Prasidėjo mano kelias į pergales. Per Lietuvos, SSRS, Europos jaunučių ir jaunių čempionatus, įvairius turnyrus iškovodavau po kelis apdovanojimus.
Savęs neįsivaizdavau pralaimėjus. Labiausiai mėgau žaisti dvejetus, per jų susitikimus visada gerai jausdavausi.
Dešimt metų buvau SSRS įvairių amžiaus grupių rinktinėse iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
Lietuvoje mažai ir būdavau, dalyvaudavau SSRS jaunučių ir jaunių rinktinės stovyklose įvairiuose miestuose ir užsienyje.
Jaunai mergaitei po pusmetį būti treniruočių stovyklose nebuvo lengva. Ilgėdavausi namų, tėvų. Nebuvo lengva vytis klasės draugus, tačiau, kai nori, viską spėji.
Jauname amžiuje mane pergalių banga pagriebė ir nunešė. Tačiau nesusireikšminau, savęs nelaikiau kylančia žvaigžde.
Neturėjau kada galvoti apie karūną, ji atsirado gerokai – jau baigiant karjerą, kai laimėjau tris bronzos medalius Europos suaugusiųjų čempionatuose ((1994, 1996, 2002), žaidžiant moterų dvejetą su Rūta Garkauskaite.
Tik tada supratau, jog esame kažko vertos, nesame prastos.
Treneris
Mano pirmasis ir paskutinis treneris buvo Leonas Sereika, kurio nekviesdavo į SSRS rinktinės treniruočių stovyklas, treniruodavausi, vadovaujant kitiems.
Tačiau su savuoju treneriu daug dienų praleisdavau Lietuvoje. Tik jo dėka subrendau kaip žaidėja ir pasiekiau tokių rezultatų.
Jam už tai esu be galo dėkinga. Tačiau tada, būdama jauna, trenerio pastangų nevertinau, tada jis man atrodė senukas, nors buvo 50-metis.
Tik dabar, kai pati dirbu trenere, suprantu, koks Leonas Sereika man buvo brangus: kiek daug davė, įdėjo pastangų, jog išmokčiau gerai žaisti ir pasiekčiau didelį meistriškumą.
Jis savęs negailėjo, visą save aukojo mėgstamai sporto šakai, todėl ir paruošė daug aukšto lygio žaidėjų.
Dvi trenerio portretinės nuotrauka dabar yra mano namuose Kaune, mudviejų abejų nuotrauka yra ir Klaipėdoje, kur dirbu.
Treniravomės kiekvieną dieną, o kartais ir po du kartus. Mano treneris buvo labai geras žmogus, inteligentiškas, tvarkingas, pasitempęs, pedantiškas, o aš – bjauri, aštraus charakterio.
Nuolat atsikalbinėdavau, kad nedarysiu to ar ano, man nepatinka, bet treneris viską ramiai išklausydavo ir ieškojo kompromisų.
Kitas treneris, neiškentęs mano muštro, būtų išvaręs iš treniruotės, o Leonas Sereika elgėsi džentelmeniškai.
Mano treneris vadovavo Lietuvos moterų rinktinei, kartu važinėdavome į čempionatus, įvairius turnyrus.
L. Sereikai susirgus, jį lankydavau, prieš pat mirtį man nutapė paveikslą ir padovanojo.
Treneris ne tik gražiai tapė paveikslus, bet ir drožinėjo iš medžio, pagamindavo puikius prizelius įvairių turnyrų nugalėtojams.
Buvo labai skrupulingas, iš laikraščių rinkdavo visas iškarpas apie stalo tenisą ir jas klijuodavo į albumą.
Didysis stalo tenisas
Integruotis į suaugusiųjų stalo tenisą – natūralus procesas ir man nebuvo sunkus.
Visada prie visko sugebu prisitaikyti. Tačiau jaučiau, kad nemažai stiprių vyresnio amžiaus stalo tenisininkių manęs nemėgo, jautė didelę konkurenciją.
Per Europos čempionatus moterų dvejetą žaidžiau su Rūta Garkauskaite-Paškauskiene, 1994-aisiais Birmingame, 1996-aisiais Bratislavoje ir 2002-aisiais Zagrebe laimėjome tris bronzos medalius.
Ryškiausiai atmintyje išliko čempionatas Birmingeme. Niekas netikėjo, jog galime iškovoti medalius, mus vadino turistėmis.
Tai buvo mano pirmasis čempionatas ir pirmoji svari pergalė, motyvavusi dar daugiau treniruotis.
Tuos visus tris medalius įsirėminau gražiuose rėmeliuose, jie man ypač brangūs.
1981-2006 metais dalyvavau pasaulio įvairių amžiaus grupių čempionatuose.
Per vieną čempionatų Japonijoje buvau SSRS pagrindinėje rinktinėje, kuri pelnė bronzos medalius.
Tačiau aš likau be apdovanojimo. Nesužaidžiau tik vieno susitikimo ir, likus iki apdovanojimo ceremonijos kokiai valandai, SSRS rinktinės vyr. treneris mane išbraukė iš žaidėjų, kurios buvo apdovanotos, sąrašo.
Buvo be galo apmaudu ir pikta, kad taip su manimi pasielgė. Mano aktyvaus sportavimo laikais pasaulyje dominavo Kinijos, Pietų Korėjos, Šiaurės Korėjos stalo tenisininkai.
Olimpinės žaidynės
Viena didžiausių mano svajonių buvo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Savo tikslą pasiekiau 2000-aisiais, kai su Rūta patekome į Sidnėjų.
Patekome paskutiniu momentu per papildomas atrankos varžybas Liuksemburge.
Ten laukė didžiulis iššūkis, nes kelialapių siekė penkios moterų dvejeto poros, tarp kurių buvo ir pagrindinės favoritės, tų metų Europos čempionės.
Jas būtinai reikėjo nugalėti ir mes tai padarėme. Su Rūta buvome ypatingai geros sportinės formos, neatsimenu, kada taip gerai žaidėme.
Buvome ant bangos, kupinos gerų emocijų Negalėjau patikėti, ką mes padarėme – patekome į išsvajotas Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Verkiau iš džiaugsmo, užplūdo didžiulė euforija, drebėjo rankos ir kojos. Olimpinėse žaidynėse po 2:0 nugalėjome Japonijos ir Australijos duetus ir patekome tarp 16 stipriausiųjų.
Tačiau ten 0:3 pralaimėjome būsimoms olimpinėms vicečempionėms kinėms ir pasitraukėme iš tolesnės kovos, užėmėme aukštą devintą vietą.
Sidnėjaus olimpinės žaidynės buvo fantastiškos, jos mano akyse išliko iki šios dienos.
Įspūdingai atrodė olimpinis kaimelis, kuriame gyveno visų šalių olimpinės komandos.
Viename kambaryje teko gyventi su Sidnėjaus olimpine šaudymo čempione Daina Gudzinevičiūte, kuri 2012-aisiais spalio 12 dieną buvo išrinkta LTOK prezidente.
Trenerė
Su didžiuoju sportu atsisveikinau 2004-aisiais. Tada Portugalijoje paskutiniuosius metus dirbau žaidžiančiąja trenere.
Nusprendžiau, kad viskas, nenoriu, dirbsiu trenere. Norėjau grįžti į Kauną ir gimtajame mieste pradėti trenerės karjerą, todėl viską pradėjau derinti dar Portugalijoje.
Tačiau Kaune vietos man neatsirado. Tada susisiekiau su Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentu Rimgaudu Balaiša ir pasipasakojau apie savo lūkesčius.
LSTA prezidento planuose buvo Lietuvos olimpinio stalo teniso centro įsteigimas Šalčininkuose, kur buvo labai gera stalo teniso bazė.
Atsidūriau Šalčininkuose, kur apie penkerius metus dirbau puse etato, taip pat treniravau tuometės Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos jaunuosius žaidėjus.
Važinėdavau pirmyn-atgal. Ilgainiui atsibodo tas važinėjimas, o ir prasidėjo trintis su treneriais, kurie nenorėjo to olimpinio stalo teniso centro.
Atsisveikinau su Šalčininkais ir pradėjau dirbti „Taure“, kuris vėliau tapo Vilniaus miesto sporto mokykla „Sostinės tauras“.
Ten praleidau 18 metų. Darbas sekėsi, puikiai sutarau su ilgamečiu tos sporto mokyklos direktoriumi Juozu Pilkausku ir pavaduotoja ugdymui Genovaite Astrauskiene.
Jie labai daug padėjo, ugdant talentingas mergaites, iš kurių meistriškumu labiausiai išsiskyrė sesutės dvynukės Kornelija ir Emilija Riliškytės.
Joms didelį dėmesį skyrė ir LSTA prezidentas Rimgaudas Balaiša, ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
LSTA prezidento pastangų dėka su savo abiem auklėtinėmis du kartus stažavausi Kinijoje pas penkių olimpinių čempionų trenerį Li Xiaodongo’ą, o trečią sykį pamokas gavome jau Lietuvoje, jam atvykus LSTA prezidento kvietimu.
Rimgaudas Balaiša buvo nuostabus prezidentas: matydamas talentingų stalo tenisininkų, jis darydavo viską, kas tik įmanoma, kad tik jaunimas tobulėtų.
Jam rūpėjo Lietuvos stalo tenisas, juo gyveno ir nusipelno kuo gražiausių žodžių ir padėkos.
Nauja stotelė – Vakarų stalo teniso akademija
Nuo 2023 metų rugsėjo mėnesio aš jau Vakarų stalo teniso akademijos trenerė.
Norėjosi būti arčiau šeimos, anūkų, kurie gyveno Klaipėdoje, todėl uostamiestyje ir atsidūriau.
Atvažiuoti į Klaipėdą kalbino ir dukra Ernesta, kadangi kas antra savaitė nuolat važinėdavau į uostamiestį lankyti jos ir dviejų savo anūkų.
Dukra ir prikalbino keisti gyvenamąją vietą, sakydama, kad kiek gi galima tiek daug važinėti ir vienai gyventi Vilniuje – atvažiuok į Klaipėdą, būsim šalia viena kitos, bus smagiau.
Gal kokius vienerius metus galvojau, ką daryti, kol galop sutikau. Mano dukrai – 40 metų, ji labai gražiai dainuoja, du kartus yra dalyvavusi muzikiniame TV projekte „Lietuvos balsas“.
Anūkų turiu du: 10 metų Danielių ir šešerių Augustiną. Jie kartais irgi paima į rankas stalo teniso raketę, atvažiuoja pas mane pažaisti, bet didelio noro nerodo.
Nežinau, ar ateityje jie susižavės stalo tenisu, tą daryti tikrai neversiu. Jų tėvas yra medikas, tai ateityje jie gal paseks tėvo pėdomis.
Klaipėdoje nuomojuosi butą (Kaune savo butą išnuomojau kitiems), o ateityje žiūrėsiu, ką čia daryti.
Treniruoju visų amžiaus grupių žaidėjus. Treniruotes lanko 54 vaikai, o senjorų – daugiau nei šimtas.
Smagu, kad galiu perteikti savo sukauptą patirtį jaunajai kartai. O mėgėjai keičiasi, vieni išeina, o kiti ateina.
Treniruojamės šešis kartus per savaitę, o šeštadieniais ilsimės. Veikia sekmadieninės grupės.
Darbas sekasi gerai, su sportininkais ir aš kažkiek pažaidžiu. Antradieniais ir ketvirtadieniais organizuojame turnyrus, klubo vadovui Silverijui Puotkaliui padedu registruoti žaidėjus ir surengti varžybas.
Pagrindinis mano tikslas – kad kuo daugiau žmonių sportuotų, juos atitraukti nuo kompiuterių.
Kai žmogus būna fiziškai aktyvus, tai ir jaučiasi gerai, ne taip greitai sensta.
Laisvalaikis, pomėgiai
Jūra, miškas, anūkai, koncertai. Labai daug vaikštau prie jūros, tiesiog nuostabu, mėgaujuosi gamta, kuri man daug ką reiškia.
Kol oras geras, manęs namie nėra – būnu arba prie jūros, arba Senamiestyje. Klaipėdoje man gražus kiekvienas kampelis.
Labai mėgstu nuvažiuoti į nuostabaus grožio Nidą, kuri man kažkas tokio, kita planeta.
Ankstesniais metais, kai turėjau problemų su savo svoriu, pagal specialią programą kasdien per dieną atlikdavau po 10 tūkst. ir daugiau žingsnių, daug mankštindavausi.
Dabar ėjimas man – didelis malonumas. Daug laiko praleidžiu su anūkais. Mėgstu gaminti maistą ir su juo eksperimentuoti, patinka kepti tortus, pyragus, pyragaičius, keksus. Tai – mano hobis.
Ankstesniais metais Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ direktoriaus Juozo Pilkausko 50 metų jubiliejaus [proga iškepiau nemažą tortą.
Dar labai patinka nerti iš lino, daryti įvairias dekoracijas, pinti kalėdinius vainikus.
Anksčiau iš lino sau esu nusinėrusi kelis kostiumėlius, o dabar šiam pomėgiui jau nebelieka laiko …“
