Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 17 dieną žinomas fechtavimo entuziastas, buvęs Lietuvos fechtavimo federacijos atsakingasis sekretorius (1990–1993) ir generalinis sekretorius (2001–2006) Gintas Maisiejus sutiko savo 85-ąjį gimtadienį.
Valų kaime sodininkų bendrijoje „Putinas“ gyvenantis Gintas kiekvieną dieną iš Grigiškių skuba į darbą Sostinės sporto centre, o vakarop – į fechtavimo salę, kur treniruoja savo auklėtinius.
„Dirbsiu ik tol, kol sveikata leis, kol jėgos neapleis. Jaunuosius sportininkus stengiuosi kuo geriau išmokyti taisyklingai judėti takelyje, sėkmingai gintis ir atakuoti“, – pabrėžia jubiliejų sutikęs dukart Lietuvos asmeninių ir dukart komandinių čempionatų laimėtojas.
Nepasakytum, kad G. Maisiejus jau įpusėjo devintą dešimtį metų. Tvirta laikysena, sparti eisena, vairuoja mašiną, visada užsiėmęs.
Ankstesniais metais jis triskart per savaitę su „Perlo“ komanda žaisdavo krepšinį, tačiau po širdies operacijos krūvius teko mažinti ir krepšinio atsisakyti.
„Dėl didelių krūvių, sutrikus širdies ritmui, dabar tenka pavartoti vaistus. Darbe būnu kiekvieną dieną, o salėje dirbu kartu su šiuolaikinės penkiakovės treneriais Viačeslavu ir Artūru Kalininais, Pavelu ir Tomu Makarovais.
Pabūnu su treneriais, vaikais, dar kokią pamokėlę pravedu – jaučiuosi pakylėtas.
Pamokas pravedu apsirengęs visą fechtuotojo aprangą, pasijuntu lyg varžybose – su vienu sportininku gerą valandą tenka paplušėti.
Geriausias laisvalaikis man, kai kelias dienas galiu praleisti savo sodyboje gimtajame Leipalingyje, Senkonių kaime.
Sodyba yra ant Vilkinio ežero kranto, turiu 17 ha žemės, su savo sūnėnu esame jos bendrasavininkai.
Plaukioju, irkluoju valtelę, pažvejoju. Tėviškėje geriausiai pailsiu, ten palaidoti ir abu mano tėvai bei sesuo.
Prieš puspenktų metų palaidojau savo žmoną Onutę, su kuria mokiausi vienoje klasėje ir pradėjome draugauti.
Netektis buvo didelė, bet esu apsuptas savo pačių artimiausių žmonių: sūnų 61-erių Arūno ir 54-erių Mindaugo, gyvenančių Lietuvoje, trijų anūkų, auga ir du proanūkiai.
Vienas anūkas Dominykas gyvena Austrijoje, o anūkė Jovita – Danijoje.
Abu mano sūnūs mėgėjiškai lankė fechtavimą, juos treniravau, bet svaresnių pergalių nepasiekė.
Sostinės sporto centre dirbu etatiniu darbininku šiuolaikinės penkiakovės skyriuje: tvarkau fechtavimo ginklus, prižiūriu aparatūrą ir visuomeniniais pagrindais treniruoju penkiakovininkus bei fechtuotojus.
Treniravau Elzbietą Adomaitytę, po to ją perėmė Artūras Kalininas, o dabar treniruoja Povilas Strazdas.
Esu laimingas, kad, sulaukęs tiek metų, dar galiu dirbti, būti sportininkų šeimoje.
Stengiuosi nepraleisti nė vienų fechtavimo varžybų, o penkiakovės renginiuose lankausi rečiau “, – pasakoja G. Maisiejus.
Pats sportavote nuo mažumės. Prisiminkite savo vaikystę ir jaunystę?
Tai buvo smagios, nerūpestingos dienos. Kaime augau su trejais metais jaunesne sesute, tekdavo atlikti daug ūkio darbų, kurie mane stiprino.
Ir šieną pjaudavau, žemę su arklio tempiamu plūgu ardavau, nuimdavau derlių.
Besimokant Viktarinos septynmetėje mokykloje, pradėjau sportuoti, per pertraukas žaisdavome tinklinį.
Susibūrė nebloga komanda ir per Veisiejų rajono septynmečių mokyklų pirmenybes užėmėme pirmą vietą.
Buvau komandos kapitonas, vienas pagrindinių žaidėjų. Buvome savamoksliai, niekas mūsų netreniravo.
Nuo aštuntos klasės mokiausi Leipalingio vidurinėje mokykloje, su tinkliniu toliau nesiskyriau ir patekau į jos komandą.
Aukštesni komandos draugai smūgiuodavo, o aš, nepasižymėdamas ūgiu, jiems keldavau kamuolius.
Komandoje žaidė ir dvejais metais už mane jaunesnis Antanas Taraskevičius, kuris vėliau iškilo kaip puikus rankinio treneris.
Žaidė ir mano klasės draugas Kostas Šerkšnas, vėliau tapęs gero lygio rankininku ir treneriu, Lietuvos nusipelniusiu mokytoju.
Tinklinis Veisiejų rajone, ko gero, buvo pati populiariausia sporto šaka. Prisimenu, tarpzoninėse varžybose Alytuje pralaimėjome tik vietos tinklininkams, iškovojusiems teisę žaisti spartakiados finalinėse varžybose, ir buvome antri.
Pamažu pradėjau žaisti ir krepšinį, būdamas devintokas patekau į mokyklos rinktinę ir Veisiejų rajone tarp mokyklų buvome stipriausi.
Patiko ir lengvoji atletika, bėgiojau sprintą, šokinėjau į aukštį. Turėjome gerą kūno kultūros mokytoją Antaną Volungevičių, kuris mus stiprindavo įvairiais gimnastikos pratimais.
Kaip atsitiko, kad Kūno kultūros institute studijavote fechtavimą, kuris jums buvo visiškai nežinomas?
Tikrai nežinojau, kas tai per sporto šaka tas fechtavimas. Veisiejų švietimo skyriaus vedėjas manęs paklausė, kur norėčiau studijuoti.
Dar nebuvau galutinai apsisprendęs, bet mintys sukosi apie Kūno kultūros institutą.
Nustebau, kad būtent jis man 1959-aisiais, prieš pat baigiant mokyklą ir pasiūlė stoti į šią aukštąją mokyklą, netgi parašė rekomendaciją.
Pasirodo, tas vedėjas – garsaus Lietuvos fechtuotojo Juozo Subačiaus, tuo metu dirbusio Kūno kultūros institute, pusbrolis.
Jis – irgi iš Leipalingio, baigė tą pačią vidurinę mokyklą – dėstytojas ieškojo dviejų jaunuolių, kurie institute galėtų studijuoti fechtavimą.
Kai rekomendacija buvo mano rankose, išpylė šaltas prakaitas, kaip tą fechtavimą studijuosiu, visiškai apie jį nieko nežinodamas.
Švietimo skyriaus vedėjas mane dar padrąsino, kad nebijočiau – svarbiausi įstoti, o po to, jei nepatiks, galėsiu pereiti studijuoti tinklinį ar krepšinį.
Fechtavimą prikalbinau studijuoti ir Antaną Taraskevičių, kuris pirmame kurse buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą ir ten susidomėjo rankiniu.
Tačiau fechtavimas jus kaip reikiant užkabino.
Tačiau ne iš karto, nes fechtavimas -–labai sudėtinga sporto šaka, jį reikia suprasti. Buvau lyg mažas vaikas, pasiklydęs dideliame tankiame miške.
Ši sporto šaka man buvo naujas atradimas, netgi pagalvojau, kad, jeigu reikėtų išbėgti į krepšinio aikštelę, tai į krepšį pataikyčiau iš bet kokio taško.
Tokie „žiopliukai“ buvome trise, o kiti trys, tarp kurių buvo ir Vladas Stašaitis, jau mokėjo fechtuotis.
Treneris Juozas Subačius buvo daugkartinis fechtavimosi kardu čempionas, tai ir mane ruošė kovoti šiuo ginklu, reikalaujančio didelio greičio, staigios reakcijos.
Pagal neaukštą savo ūgį netikau kovoti špaga, kurią geriausiai valdė aukšti sportininkai.
Institute tinklinis nebuvo išgaravęs iš galvos, dėstytojas Vytautas Jankus mane pakvietė atstovauti KKI antrajai komandai.
Fechtavimas tapo mano trečiąja sporto šaka po tinklinio ir krepšinio. Kai pradėjau dažniau kovoti takelyje ir dalyvauti varžybose, fechtavimas mane kaip reikiant užkabino, su juo susiejau tolesnę savo karjerą.
1963-iaisiais baigiau Kūno kultūros institutą, o po metų įvykdžiau sporto meistro normą.
Per SSRS čempionatus buvo didžiulė kardu kovojančių sportininkų konkurencija, buvo sunku prasimušti.
Buvo nepakartojami keturi Lietuvos fechtavimo muškietininkai – rapyrininkai Roma Karpickaitė ir Algimantas Pajaujis, špagininkas Vytautas Matulevičius ir kardininkas Gintautas Maisiejus, kaip prisimenate tuos laikus?
Prisimenu su didele nostalgija, tai buvo nuostabūs laikai. Deja, iš minėtų fechtuotojų tik aš vienas esu šiame pasaulyje, o mano bendražygiai jau iškeliavo į Anapilį.
Ypač buvau susidraugavęs su korektiškuoju Algimantu Pajauju, su kuriuo per įvairias išvykas gyvendavau viename kambaryje.
Nebėra gyvų ir Lietuvos bei Pabaltijo taurės komandinių varžybų kardu čempionų: Edvardo Rusteikos, Michailo Kačkano, Sigito Abaravičiaus, o vėliau ir prisijungusio Ernesto Čižinausko.
Jūsų sportinė karjera buvo trumpa, tačiau du kartus pavyko tapti Lietuvos asmeninių (1966, 1969) ir komandinių varžybų (1962, 1970) čempionu, laimėjote Pabaltijo taurės komandines varžybas (1966, 1969). Kodėl nutarėte atsisveikinti su didžiuoju fechtavimu?
1964-ųjų pradžioje „Žalgiris“ man pasiūlė treniruoti grupę fechtuotojų, o po metų pradėjau dirbti ir etatiniu treneriu Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje.
Kelerius metus dar dalyvaudavau varžybose, laimėdavau medalių, tačiau kuo toliau, tuo labiau jutau, jog visą dėmesį reikia skirti savo auklėtiniams, o pačiam pats laikas baigti savo sportinę karjerą.
Su savo mokiniais kovoti takelyje ir juos nugalėti nebuvo mano tikslas. Treneriui labai idealiai reikia viską daryti, nes mokiniai viską kopijuoja, o aš jau treniravausi mėgėjiškai.
Ar turite kardą, kuris primena jūsų gražias pergales?
Turiu du. Tikrąjį laikau savo garaže, o suvenyrinį – namuose, jį 70-mečio proga padovanojo Lietuvos fechtavimo federacija.
Dirbant treneriu, pavyko išugdyti visą būrį pajėgų fechtuotojų: Viktorą Gapanovičių, Ričardą Venckūną, Rolandą Rašimą, treniruoti Jurijų Moskvičiovą, Algimantą Pajaujį, Ramutę Karpickaitę-Nekrašienę, Džastiną Jasiulevičių, išugdėte 13 SSRS sporto meistrų ir 8 Lietuvos čempionus, kuriuos treniravote nuo pat mažens. Kaip vertinate tą laikotarpį?
Manau, kad jis buvo sėkmingas. Tada tekdavo treniruoti trimis ginklais kovojančius sportininkus: rapyra moteris ir vyrus, kardu ir špaga – vyrus.
Dalyvaudavau kursuose, siekiau žinių, tobulinausi. Jaunieji mano auklėtiniai visais ginklais yra tapę Lietuvos jaunių čempionais.
Kai rapyra ir kardas buvo išbraukti iš Tarptautinės fechtavimo federacijos (FIE) varžybų programos, teliko špaga.
Tarp mano suaugusiųjų auklėtinių buvo ir ketveriais metais už mane jaunesnis Jurijus Moskvičiovas.
Šiuolaikinės penkiakovės treneriui Anastazui Špokui išvykus dirbti į Panevėžį, vilniečiai liko be trenerio.
Tuometis Vilniaus sporto komiteto pirmininkas Vytautas Žemaitis paprašė Vytauto Matulevičiaus ir manęs papildomai treniruoti ir penkiakovininkus.
Be, J. Moskvičiovo, toje grupėje buvo ir Gerimantas Narkus, Vladimiras ir Borisas Šamelinai. Penkiakovininkus treniravau laikinai.
J. Moskvičiovas 1967 metais per SSRS tautų spartakiadą pelnė bronzos medalį.
Kai Jurijus tapo treneriu, atkreipiau dėmesį į tai, jog jis labai gerai penkiakovininkus, ypač Edviną Krungolcą ir Justiną Kinderį, paruošdavo fechtavimo rungčiai.
Kaip fechtuotoją, vienu geriausių savo mokinių laikyčiau Viktorą Gapanovičių, kuris gana neblogai techniškai valdė kardą, tapo SSRS profsąjungų jaunimo ir dukart Lietuvos suaugusiųjų čempionu.
Vienas talentingesnių mano auklėtinių buvo rapyra kovojęs Virginijus Petrikauskas, tačiau jis mažai treniravosi ir anksti baigė sportuoti.
Nuo mažens treniravau Alaną Rinkevičių, kuris 2022-aisiais tapo Lietuvos špagos čempionu, o dabar nesitreniruoja, tik ateina dalyvauti varžybose.
Jis mano paruoštas sportininkas ir įdomu pasižiūrėti, kaip kovoja. Šiemet Lietuvos čempionate Alanas buvo aštuntas tarp 40 dalyvių.
Daviau pamokų talentingam penkiakovininkui Džastinui Jasiulevičiui, kuris irgi yra laimėjęs Lietuvos fechtavimo čempionatą.
Ketverius metus (1978–1982) dirbote ir Lietuvos fechtavimo rinktinės vyriausiuoju treneriu, ar sovietmečiu buvo sunku vadovauti rinktinei?
Sunku nebuvo, tik buvo didelė atsakomybė. 1979 metais per SSRS tautų spartakiadą iškilo nemaloni situacija, kurią reikėjo apginti.
Rasai Kajokaitei dalyvaujant asmeninėse varžybose ir finaliniame 8 fechtuotojų turnyre nugalėjus varžovę iš Leningrado, vėliau ji buvo diskvalifikuota, o mūsų sportininkei neįskaityta pergalė.
Teko nemažai pakovoti dėl atimtos pergalės ir savo tikslą su kitais mūsų treneriais pasiekėme.
Spartakiadoje Rasa užėmė aukštą šeštą vietą ir Lietuvos sportinei delegacijai pelnė nemažai taškų.
Ar treneriu dirbate net nuo 1965-ųjų?
Ne, dirbu su pertraukomis. Bandžiau netgi ūkininko dalią savo tėviškėje, dirbau žemę, kiaules auginau. Tačiau ūkininku tebuvau vienerius metus.
1994–1997-aisiais dirbau bendrovės Grigiškės apsaugos tarnybos vyriausiuoju inspektoriumi, o 1997–2015-aisiais – Lietuvos sporto informacijos centro vadybininku.
Į trenerio darbą sugrįžau 2016 metais, kai Vilniaus miesto sporto centre pradėjau treniruoti šiuolaikinės penkiakovės atstovus.
Tačiau sunkia liga susirgus žmonai, išėjau iš darbo ir ją slaugiau. Ją palaidojus, visuomeniniais pagrindais padėjau treniruoti „Gintarinės špagos“ klubo fechtuotojus.
Nuo 2022 -aisiais tapau Sostinės sporto centro darbuotoju. Neįsivaizduojate, koks aš laimingas, kad dar kažkam esu reikalingas.
