Marytė Marcinkevičiūtė
Spalio 2 dieną 70 metų jubiliejų sutiko 1977 metų pasaulio baidarių irklavimo čempionas, dvi kadencijas (2005-2012 m.) Lietuvos baidarių ir irklavimo federacijai vadovavęs vilnietis Anatolijus Korolkovas
Įžymusis irkluotojas ir didelis šios sporto šakos puoselėtojas jau neirkluoja, tačiau yra fiziškai aktyvus.
Jis gyvena Nemenčinėje prie pat miško. Jis pamėgo šiaurietiškąją vaikščiojimą, o žiemą pasaulio čempionas mėgsta slidinėti.
„Turiu šiltnamį, daržą, todėl negaliu tinginiauti. Gal šeštus metus savo malonumui ir reikmėms auginu bites, prižiūriu kelis avilius.
Mano senelis buvo bitininkas, dar vaikystėje mačiau, kaip reikia su jomis elgtis.
Auginti bites kalbino ir olimpinis čempionas Vladas Česiūnas, kurio pavyzdžiu ir pasekiau.
Nepastebinai užaugo mano vaikai: sūnui Artūrui jau 37-eri, o dukrai Ingai – 31-eri. Sūnus pusantrų metų dirbo Kanadoje, o dabar grįžo į Vilnių ir yra statybų projektuotojas vienoje Kanados firmų. Dukra – kūrybinės industrijos specialistė. Anūkais pasigirti dar negaliu, gyvename dviese su žmona Aušra-Liaugaudaite, irgi buvusia irkluotoja šilutiške, su kuria susipažinome būdami Lietuvos rinktinėje ir 1986-aisiais sukūrėme šeimą“, – pasakoja A.Korolkovas.
Nuo baidarių irklavimo pasaulio čempionas nenutolo. Nuvažiuoja į Trakus pasižiūrėti mėgstamos sporto šakos varžybų, kiek anksčiau lankydavosi Panevėžyje vykusiuose Lietuvos veteranų sąskrydžiuose, kuriuose susitikdavo ir savo kovų bendražygį, valties draugą Petrą Šiurską.
„Panevėžyje netgi į valtį sėsdavau, bet dabar tie sąskrydžiai prigeso. Susidomėjau ir drakonų laivų lenktynėmis, 2010-aisiais netgi dalyvavau Europos čempionate Kijeve.
Įsitikinau kaip į šį didelį laivą sunku susodinti žmones, surinkome visus, ką galėjome.
Drakonų laivų lenktynės daro didelį įspūdį, Lietuvoje jos labai populiarėja, drakonus mėgsta ir įžymūs sportininkai“, – teigia jubiliatas.
Ar esate laimingas savo gyvenimą susiejęs su baidarių ir kanojų irklavimu?
Taip. Visas sunkus darbas, alinančios treniruotės SSRS rinktinėje nepraėjo veltui. Smagu būdavo dalyvauti Lietuvos čempionatuose, susitikti draugus.
Irkluoti pradėjau vėlai, būdamas kone šešiolikos. Iki tol lankiau boksą, šaudymą.
Kaip būsimą irkluotoją, mokykloje mane surado trenerė Dana Zinkevičienė, kuri po dekretinių atostogų rinko grupę ir pakvietė treniruotis.
Po to mane ugdė Juozas Zinkevičius ir galop – Leonidas Fedorenka.
Jūsų ir Petro Šiursko pergalė pasaulio čempionate Bulgarijoje buvo antroji per visą Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo istoriją po Vlado Česiūno laimėjimų per pasaulio čempionatus, kaip dabar ją vertinate?
Tai buvo tikrai įspūdinga, puikiai atsimenu mūsų yrius kiekviename kilometre.
Iki čempionato su SSRS rinktine Bulgarijoje praleidome 20 dienų stovykloje aukštikalnėse.
Ten buvo surengtos ir kontrolinės varžybos, bet mums jose neteko dalyvauti, nes rinktinėje buvome ryškūs 10 000 m distancijos lyderiai.
Stodami į startą galvojome apie medalius, nes čempionatu buvome gerai pasiruošę.
Gerai žinojome, kad šioje maratono distancijoje turėjome būti ypač atsargūs, nes joje visko pasitaiko. Ir irklai lūžta, jie dažnai išsprūsta ir iš rankų, valtys susiduria.
Distancijoje buvome pasirengę kiekvienam varžovių iššūkiui ir atakai. Turėjome vieną silpnybę – nemėgome matyti varžovų nugarų, visą laiką stengėmės irkluoti lyderių grupėje.
Po pusės distancijos nuo visų varžovų smarkiai atitrūkome su vengrais, kurie gynė 1976 metų pasaulio čempionų titulus, atidžiai saugojome vieni kitus.
Viskas paaiškėjo paskutiniuosiuose 250 metruose. Tada mes pagreitėjome, vengrus aplenkėme 7 sek. ir tapome čempionais.
Kai mums buvo įteikti aukso medaliai, ant jų buvo užrašyta: pasaulio ir Europos čempionas.
Labai maloniai su komandos draugu panevėžiečiu Petru Šiursku nustebome, kad mes patekome į žurnalo „Grebnoj sport“, kuris buvo leidžiamas vieną kartą per metus, viršelį.
Tuo laikotarpiu buvo ir geresnių už mus pasaulio irkluotojų, tačiau kažkodėl žurnalo redakcija pasirinko mus. Tas žurnalas man labai brangus, jį esu išlaikęs iki šių dienų.
Dalyvavome ir 1978 metų pasaulio čempionate Belgrade, tačiau jis mums susiklostė nesėkmingai.
Kažką suvalgėme, apsinuodijome maistu, 10 000 m distancijoje ant posūkio vėmėme ir ją vos baigėme. Finišavome, berods, aštunti ar devinti.
Kaip jūs suradote vienas kitą ir kas susodino į dvivietę baidarę?
1975-jų rudenį Petras Vokietijoje baigė karinę tarnybą ir grįžo į Panevėžį. Su juo kartu treniravomės SSRS profsąjungų rinktinėje.
Tada dvivietę baidarę aš irklavau su moldavu, o Petras – su Baltarusijos irkluotoju.
Treneris vilnietis Leonidas Fedorenka mus susodino į vieną valtį ir 1976-aisiais debiutavome Lietuvos taurės varžybose.
Po dviejų savaičių jėgas bandėme SSRS čempionate, kurio metu vyko ir atrankos varžybos į Monrealio olimpines žaidynes.
Tada buvo tokia sistema, jog viena įgula per čempionatą turėjo irkluoti dvi distancijas.
1000 m nuotolyje mes užėmėme ketvirtą vietą, o po mūsų penkti finišavę ukrainietis Sergejus Nagornas su baltarusiu Vladimiru Romanovskiu po to laimėjo 500 m nuotolį (mes buvome aštunti) ir iškovojo kelialapį olimpiadą, kurioje tapo čempionais 1000 m distancijoje.
Tais metais per čempionatą dar nebuvome gerai susiirklavę, trūko patirties.
Pradėjome ruoštis sunkiai 10 000 m distancijai, kurią gerai irklavo ištvermingi, techniški ir gerai taktiškai pasirengę irkluotojai.
1976-aisiais šioje distancijoje pirmą kartą tapome SSRS čempionais ir patekome į rinktinę, kurioje išbuvome iki 1979-ųjų.
Rinktinėje buvo griežta drausmė, per treniruočių stovyklas, jei kur kas, treneriai sakydavo: arklidė didelė, be problemų yra kuo vienus pakeisti į kitus.
Pratybų krūviai buvo dideli, treniruodavomės triskart per dieną. Jeigu šiek tiek kas pradėdavai šlubuoti, tave sumaldavo ir tekdavo atsisveikinti su rinktine.
Net 28 kartus (1974-1981 m.) tapote Lietuvos čempionu, įvairiose distancijose irkluojant vienvietę, dvivietę, keturvietę ir estafetę 4×500 m, šešis sykius – SSRS čempionu (1976-1978 m. ir 1980 m.) irkluojant dvivietę baidarę su Petru Šiursku, ir estafetę 4×500. Kuri distancija buvo pati mėgstamiausia?
Mėgau visus nuotolius, nebuvo didelio skirtumo ir kokią valtį irkluoti. Sunkiausia buvo irkluoti dvivietę baidarę 500 m nuotolyje, nes aš ir Petras nedaug svėrėme, o trumpoje distancijoje iš vietos buvo sunku staigiai pagreitėti.
Porą yrių praleidai – ir varžovai jau gerokai priekyje. Svariausių rezultatų pasiekiau 10 000 m distancijoje.
Labai gaila, kad mūsų mėgstamo nuotolio nebuvo olimpinių žaidynių programoje, karjeroje taip ir nepavyko tapti olimpiečiu.
Ar buvo sunku surasti vietą gyvenime, kai atsisveikinote su didžiuoju sportu?
Su irklavimu atsisveikinau 1982-aisiais, kai man buvo 28-eri. Viskas įvyko labai staigiai, buvo ypač skaudu, nes dar norėjau dalyvauti SSRS tautų spartakiadoje.
Tačiau sovietmečiu tokio amžiaus sportininkai jau buvo niekam nereikalingi, mums užsidarė visi keliai.
Tikrai buvo sunku surasti vietą gyvenime, tada dar ir studijavau Kūno kultūros institute, kurį baigiau 1983-iaisiais.
Gavau paskyrimą dirbti treneriu „Dinamo“ respublikinėje taryboje. Tačiau manęs netenkino itin žemas pradinis 100 rublių atlyginimas.
Liežuvis neapsisuko prašyti mamos, jog padėtų pragyventi. Pradėjau dirbti įvairiuose kooperatyvuose, įsikūriau ir kelis savo.
Nuo baidarių irklavimo nenutolote ir ateityje, susidomėjote vandens slalomu ir keturis kartus tapote Lietuvos čempionu irkluojant mišrias dvivietes (1989 m., 1995 m., 2001-2002 m.). Kaip vertinate tą mėgėjiškojo sporto savo laikotarpį?
Buvo smagus laikotarpis, vėl irklavau. Slalomu 1986-aisiais mane sudomino didelis šios sporto šakos entuziastas Gediminas Jakavonis, su kuriuo kartu irklavau kelerius metus.
Baidarių slalome visai kitoks irklavimas, reikia mokėti irkluoti per bangas, didelę srovę. Visai kita ir technika nei irkluoti sportinę baidarę.
Naujasis amplua mane suartino su tuomečiu Seimo pirmininku Artūru Paulausku, kuris dalyvaudavo 56 km baidarių maratonuose.
Nuo 2000-ųjų su juo irgi pradėjau varžytis maratonuose, kartu treniruodavomės.
Pavyko pelnyti apdovanojimų: triskart tapau nugalėtoju, tris kartus buvau antras ir tris kartus – trečias.
Maratone irgi reikia kentėti, distancija ilga, ją įveikdavome per dvi dienas, nakvynei apsistodavome stovyklavietėse. Įveikiau gal 13-14 maratonų.
Artūras Paulauskas, kuris buvo didelis sporto mėgėjas, mane įtraukė ir į politiką – 2000-2006 metais buvau jo, Seimo pirmininko, padėjėjas, o vėliau – ir jo, Seimo nario padėjėjas.
Laisvalaikiu kartu žaisdavome futbolą Seimo komandoje, dalyvaudavau įvairiuose pėsčiųjų žygiuose.
Dabar politinėje veikloje jau nedalyvauju, amžius ne tas. Politikai turi būti jauni arba vidutinio amžiaus, o ne pensininkai.
Jiems mokesčių mokėtojai moka pinigus už tai, kad dirba, o net už tai, jog rūpinasi savimi.
Dvi kadencijas buvote išrinktas Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos prezidentas, vėl priartėjote prie savo mėgstamo sporto.
Vėl aštuonerius metus buvau su irkluotojais. Dirbti buvo įdomu, to meto Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo karta buvo stipri.
Turėjome ir pasaulio, ir Europos čempionų bei prizininkų. Įspūdingomis pergalėmis Lietuvą džiugino baidarininkai Egidijus Balčiūnas ir Alvydas Duonėla, Romas Petrukanecas, kanojininkai Raimundas Labuckas ir Tomas Gadeikis, Jevgenijus Šuklinas, kiti.
Federacija turėjo puikų, didelę patirtį turintį generalinį sekretorių Zigmantą Raudonių, kuris vienijo komandą ir neiškildavo didesnių ginčų.
