„Prieš septynerius metus nebūčiau pagalvojusi, kad dalyvausiu „Grand Prix“ dailiojo jojimo varžybose, Europos čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Niekada neturėjau tokios svajonės ar siekiamybės“, – atvirai prisipažįsta olimpietė, raitelė ir trenerė Justina Vanagaitė-Samuilė, jau įrašiusi savo vardą į Lietuvos sporto istoriją.
Justina tapo pirmąja Lietuvos atstove, startavusia Europos dailiojo jojimo čempionate, pirmąja lietuve, patekusia į Pasaulio taurės finalą, ir pirmąja mūsų šalies atstove, dalyvavusia olimpinėse žaidynėse. Šių metų liepą Čekijoje Justina pirmą kartą Europos jaunių dailiojo jojimo čempionate dalyvavo jau kaip Lietuvos komandos trenerė.
„Tai tikras istorinis įvykis mūsų šaliai – pirmą kartą turėjome dailiojo jojimo komandą ir perspektyvių sportininkių, kurios ateityje dar ne kartą mus nustebins“, – teigia olimpietė.
Sportininkei jojimas – ne hobis, o gyvenimo būdas
Justina prisimena, kaip būdama dvylikos visiškai atsitiktinai susidomėjo jojimu.
„Mano mama, eidama į pirmą pasimatymą su mano patėviu, kuris turėjo žirgų, sako: „Aš atsivesiu ir dukrą.“ Jis sutiko ir taip pirmą kartą susipažinau su žirgais. Iš pradžių jodinėdavau tik savaitgaliais, o po metų – jau kasdien“, – pasakoja Justina.
Dėl savo pomėgio Justinai teko įveikti ne vieną iššūkį. Žirgynas buvo įsikūręs už 25 kilometrų nuo Vilniaus, todėl į jį važiuodavo autobusu arba ieškodavo, kas galėtų nuvežti. Mamos vienintelis reikalavimas buvo aiškus – dėl sporto negalima apleisti mokslų.
„Žirgyne praleisdavau labai daug laiko, todėl namų darbus ruošdavau pertraukų metu mokykloje arba važiuodama autobusu“, – prisimena raitelė.
Pasak Justinos, jojimas – ne paprastas hobis.
„Jojimas yra liga, o arkliai nėra hobis. Daugumai žmonių, kurie joja, tai tampa tam tikra priklausomybe, nuo kurios negali tiesiog atsitraukti. Tiems, kurie niekada nėra susidūrę su jojimu, sunku suprasti, kodėl mes taip stipriai nuo šios veiklos priklausomi“, – sako ji.
Jojimo sporte netrūksta iššūkių. Ši sporto šaka reikalauja ne tik didelių finansinių investicijų, bet ir daugybės laiko bei pastangų.
„Pavyzdžiui, suserga žirgas, reikia veterinaro, o Lietuvoje tinkamo specialisto negali rasti. Tuomet savo žirgą vežu vienuolika valandų“, – pasakoja Justina.
Profesiniame kelyje jai teko patirti ir aukštumų, ir nuosmukių. Iš prigimties esanti darboholikė moteris neslepia, kad kartais susiduria ir su psichologiniu pervargimu.
„Aš tik vieną dieną per mėnesį nedirbu. Kai būnu pervargusi, dažnai savęs klausiu: „Ar man tikrai šito reikia?“, „Ar esu savame kelyje?“ Tokiose situacijose man padeda poilsis ir atsitraukimas nuo žirgyno. Pasiimu dvi laisvas dienas, grįžtu su naujomis jėgomis ir suprantu, kad vis dėlto tai yra mano gyvenimas“, – pasakoja J. Vanagaitė-Samuilė.
Žirgas – svarbiausias sportinio dueto partneris
Pasak Justinos, žirgo pasirinkimas priklauso nuo to, kokių tikslų siekia raitelis. Pradedantysis jojikas pirmiausia turėtų nuspręsti, ar žirgas bus skirtas treniruotėms, nacionalinėms varžyboms ar tarptautinio lygio čempionatams.
„Jeigu nori pasirodyti jaunių Europos čempionate, žirgo kaina gali siekti ir 100 tūkstančių eurų“, – teigia trenerė.
Pati Justina žino, kaip svarbu rasti tinkamą partnerį. Jos gyvenimo žirgas Nababas, dar vadinamas Kebu, per šešerius metus kartu su raitele pasiekė aukščiausią sporto lygį. Duetas dalyvavo Europos čempionatuose, keturiuose pasaulio taurės finaluose ir olimpinėse žaidynėse.
Justina prisimena jaudulį prieš debiutą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
„Savo žirgą vadinu Kebabėliu, tad su juo abu puikiai pasirodėme, o dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra tikrai nepakartojamas jausmas“, – sako raitelė.
Ne kartą Justina sulaukė pasiūlymo parduoti savo žirgą, rinkoje tokio žirgo kaina yra 2 milijonai eurų. . Tačiau ji iš karto atsakydavo.
„Žirgas yra neparduodamas. Man jis yra per brangus – jis yra mano sielos duetas“, – teigia Justina.
Kitąmet Justina su Nababu planuoja dalyvauti atrankoje į 2028-aisiais Los Andžele vyksiančias olimpines žaidynes. Raitelė jau dabar žino, kad kelias į olimpiadą bus sudėtingas, o konkurencija – itin didelė.
Jojimo sporte didelę reikšmę turi finansinės galimybės. Justina pasakoja apie vieną iš savo būsimų varžovių, kurios šeima turi itin didelių finansinių išteklių.
„Ji – austrė Diana Porsche, vėliau tapusi vengre. Kalbama, kad jos žirgas, kuris buvo trečias pasaulyje, kainavo septynis milijonus eurų. Tad varžytis bus sudėtinga. Kita vertus, pinigai gali suteikti labai daug, bet ne viską. Viskas priklauso nuo to, kaip raitelis su žirgu atranda vienas kitą. Kartais net geriausi raiteliai patiria nesėkmių varžybose“, – atvirai kalba sportininkė.
Šiuo metu Justina turi ir antrąjį žirgą, su kuriuo per penkerius metus pasiekė „Grand Prix“ lygį. Vis dėlto, kaip rasti tinkamą sportinį partnerį, vieno recepto nėra.
„Perki, bandai, ieškai ir tikrai ne visada įvyksta chemija. Turi pajausti žirgą. Mūsų sporto šakoje 80 procentų sėkmės lemia žirgas, o 20 procentų – raitelis“, – sako J. Vanagaitė-Samuilė.
Trenerės darbas – ne mažiau atsakingas nei raitelės
Būdama devyniolikos Justina pradėjo dirbti trenere ir mokyti jojimo. Šis darbas jai taip patiko, kad netrukus ji nusipirko keletą žirgų, išsinuomojo arklides ir įsteigė savo jojimo klubą.
Klubas gyvavo dešimtmetį, tačiau dėl aktyvios sportinės karjeros, dalyvavimo čempionatuose ir laiko stokos jį teko uždaryti.
Šiandien Justina dirba su jaunaisiais sportininkais. Ji pripažįsta esanti griežta trenerė, tačiau pabrėžia, kad jojime disciplina ir atsakomybė yra būtinos.
„Jojime yra griežta tvarka. Jojikas turi bendrauti su žirgu, jį prižiūrėti, išvalyti gardą, pašerti. Čia kaip pasiimti auginti šuniuką – turi jį vedžioti, prižiūrėti, prisiimti atsakomybę. Taip ir čia – esi atsakingas už savo žirgą. Todėl mokiniai turi suprasti atsakomybės kainą“, – pasakoja trenerė.
Šių metų liepą Europos jaunių dailiojo jojimo čempionate Lietuvos komandą sudarė Ugnė Steponavičiūtė, Lėja Urbšytė ir Lugnė Liubomirskaitė. J. Vanagaitė-Samuilė pirmą kartą Europos čempionate vadovavo šalies rinktinei.
Pasak Justinos, trenerės pozicijoje iššūkių net daugiau nei būnant raitelės vaidmenyje. Čia tenka prisiimti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už auklėtinių rezultatus, todėl netrūksta ir streso.
„Džiaugiuosi likimu, kad mano auklėtinės, sportininkės, turėjo galimybę pasirodyti tokio lygio varžybose. Savo mokinėms sakiau, kad jos garsina Lietuvą, atstovauja mūsų šaliai, o pasirodyti tokiose varžybose – didelis įvykis ne tik jų gyvenime, bet ir Lietuvos istorijoje. Tikiu, kad ateityje šios mokinės pasirodys ir „Grand Prix“ varžybose“, – viliasi J. Vanagaitė-Samuilė.
Jojimas gali tapti visu gyvenimu
Anot raitelės, joti gali kiekvienas – tiek vaikas, tiek suaugęs. Užtenka ateiti į žirgyną, atsisėsti ant žirgo ir pajusti, ar ši sporto šaka žmogų „užkabins“.
„Žirgas tikrai gali atnešti daug džiaugsmo į žmogaus gyvenimą. Tačiau jeigu žmogus nori tapti profesionaliu sportininku, turi ne tik turėti pakankamai finansinių galimybių, bet ir įdėti labai daug juodo darbo. Jojimas turi tapti tavo gyvenimu“, – pokalbį baigia J. Vanagaitė-Samuilė.
Sportas24.lt
