Marytė Marcinkevičiūtė
Legendiniam Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės sportininkui, Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionui ir Pekino žaidynių bronziniam prizininkui, pasaulio ir Europos čempionui bei sidabro ir bronzos medalių laimėtojui Andrejui Zadneprovskiui rugpjūčio 31 dieną sukanka 50 metų.
„Koks čia jubiliejus, sulaukus 45-erių, gimtadieniai darosi jau ramesni, jų ne taip lauki kaip ankstesniais metais“, – šypteli Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas, treneris.
A.Zadneprovskis jubiliejaus dienos ryte su žmona Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene dalyvauja paskutiniajame Lietuvos triatlono taurės varžybų etape ir bando jėgas estafetėje: Andrejus mins dviračio pedalus, Laura varžosi bėgimo trasoje, o jų draugas plaukia.
„Vakare gal tėvai atvažiuos, pakviesiu trenerius Jurijų Moskvičiovą, Viačeslavą Kalininą, Jevgenijų Kliosovą, kelis savo artimesnius draugus ir pasėdėsime“, – sako jubiliejų pasitinkanti penkiakovės legenda.
Po Paryžiaus olimpinių žaidynių, tikriausiai, sulaukėte poilsio, ką veikėte?
Tas poilsis dar tik nusimato, nes olimpiada visiškai nesenai baigėsi. Joms besiruošiant, liko neužbaigtų darbų, reikia savo buitį susitvarkyti, nes visa vasara buvo skirta sportui.
Su šeima aplankiau savo tėvus Klaipėdoje, susitikau su draugais, visur buvome, kur tik galėjome. Kažkiek pailsėjau.
Visą laiką mėgote važinėti dviračiu, 2011-aisiais netgi dalyvavote Lietuvos dviračių sporto čempionate Utenoje ir mynėte pedalus atskiro starto lenktynėse, ar ir dabar važinėjate dviračiu, bėgiojate?
Kai tik yra laiko ir noro, dviračiu mielai važinėju, nes judėti reikia. Dviračio pedalus minu kartais vienas, o kartais su kolektyvu.
Laura tik dabar sau gali leisti sėsti ant dviračio, nes prieš olimpines žaidynes važinėti buvo rizikinga, galėjo daug kas atsitikti.
Dabar su ja kalbamės, kad gal kur nors reikėtų dviračiais patraukti. Lauros dviratis jau paruoštas, padangos pripūstos, tik reikia ant jo sėsti ir – pirmyn.
Dukrai Adrianai labiau patinka važinėti paspirtuku, nors anksčiau visi kartu buvome sėdę ant dviračių.
Kaip ir kitų dviratininkų, mano maršrutai veda link Trakų, į Valakampius, Šumską.
Turiu kelis dviračius, pritaikytus važinėti ir plente, ir gravel, taip pat kalnuotomis bei nelygiomis vietovėmis.
Kai turiu laiko ir važiuoju su dviratininkų kompanija, tai kartais įveikiu ir 50, ir 100 kilometrų. Jeigu ant dviračio nepraleisi 1,5 valandos, tai geriau ant jo nesėsti.
O bėgioti – nebėgioju, nes dar nuo sportavimo laikų turiu traumelę, šiemet galvoju pasidaryti mini operaciją.
Jūsų žmona olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė nusprendė žengti politikės keliu, neprieštaraujate jai?
Jos toks sprendimas, noras, negaliu prieštarauti. Jeigu žmogus nori kažkur kitur save realizuoti – kodėl gi ne.
Jeigu ji pateks į Seimą, vadinasi, jau šiemet ištars sudie penkiakovei. Neteksite savo geriausios auklėtinės, kurią treniruojate nuo 2011 metų, kai baigėte savo profesionalią karjerą. Kaip tada rutuliosis jūsų trenerio darbas?
Nieko amžino nėra, ateina toks metais, kai sportui reikia ištarti sudie. Vienas darbas baigiasi, o kitas prasideda.
Jeigu Laura pateks į Seimą, tegul bando save ten, kur jai geriau. Jeigu nepateks, gal dar norės kažkiek pasportuoti.
O mano planuose – nuo rugsėjo bandyti surinkti vaikų grupę ir kažkiek padirbti su ja.
Gal į penkiakovę pasuks jūsų 14-metė dukra Adriana, kuri lanko plaukimą ir jai neblogai sekasi?
Iki gero plaukimo jai dar trūksta. Negaliu sakyti, kad dukra yra tinginė, tačiau į treniruočių procesą galėtų rimčiau žiūrėti.
Adrianai – 14 metų, tai toks amžius, kai atsiranda kiti pomėgiai, draugai. Nežinau, ar ji pasuks į šiuolaikinę penkiakovę, nes ypač nemėgsta bėgimo.
Kai kartu su ja susiruošiame pabėgioti, tai po kokių 3-4 kilometrų iš jos išgirstu, kad viskas, toliau nebėgsiu – noriu namo.
Po jūsų jubiliejinio gimtadienio jau kitą dieną Adrianos lauks skambutis Žvėryno progimnazijoje. Irgi graži šventė, savotiškas jūsų neeilinio gimtadienio tęsinys? Koks jausmas?
Mokykla visada kelia nostalgiją, tai jautrūs prisiminimai. Adriana jau ne vaikas, kelią į mokyklą gerai žino.
Rugsėjo 1-osios šventėje mums, tėvams, nebūtina dalyvauti, o ir dukrai, manau, su draugais linksmiau pabūti, pasidalyti vasaros įspūdžiais.
Prieš 22 metus, 2002-aisiais baigėte Mykolo Romerio universitetą, įgijote teisininko diplomą, ar jums kažkiek teko dirbti pagal specialybę, ar ją nukonkuravo trenerio darbas?
Jau daug metų buvo atidavęs šiuolaikinei penkiakovei, todėl, kur turėjau daugiau praktikos, ten ir pasukau.
Žinių niekada nebūna per daug, mokytis galima daug ką, bet dirbti reikia tą, kas tau patinka, ką moki ir yra artima.
Prisiminkite savo įspūdingą karjerą: 1996–2008 metai buvo paženklinti dalyvavimu olimpinėse žaidynėse. Debiutą Atlantoje pradėjote nuo 12 vietos asmeninėse varžybose, Sidnėjuje buvote 7 -as, Atėnuose laimėjote sidabro, o Pekine – bronzos medalius. Tapote ir pasaulio (2000 ir 2004 m.) bei Europos (2001 m.) asmeninių varžybų čempionu, laimėjote sidabro ir bronzos medalių. Šešiolika metų praleidote didžiajame sporte, kas jums padėjo taip ilgai išbūti šiuolaikinės penkiakovės olimpe, kokiu receptu naudojotės?
Receptas vienas: didelė meilė sportui. Penkiakovė man patiko, tai buvo mano sporto šaka, iš jos vėliau galėjau gyventi.
Pergalės mane ypač motyvavo, jų norėjosi pasiekti kuo daugiau ir gražesnių, savo mėgstamai sporto šakai pasišvenčiau.
Treniruotės ir varžybos, atkaklios kovos man teikė didelį malonumą. Savo karjerą pradėjau nuo plaukimo, tačiau vaikystėje neilgai plaukiojau, todėl galiu drąsiai teigti, kad buvau grynas penkiakovininkas.
Šiuolaikinė penkiakovė buvo mano pirmoji meilė, kuri iki šių dienų nerūdija.
Pelnėte du olimpinius medalius, bet neturite pačio svarbiausio, kurį pelnė Laura. Kurioje olimpiadų iš keturių buvote arčiausiai jo?
Dabar sunku atsakyti į tą klausimą. Manau, kad reikėjo daryti mažiau klaidų jojimo rungtyje, tada gal ir būtų buvusi galimybė pakovoti dėl aukso.
Arčiausiai aukso medalio gal buvau per Atėnų olimpines žaidynes. Taip sakau todėl, kad buvau antras, o sekundžių atžvilgiu nemažai buvau atsilikęs.
Penkiakovė – ne viena rungtis, visos penkios labai sunkios. Jeigu išsikovoji teisę atsistoti ant nugalėtojų pjedestalo – tai jau super.
Kuri rungtis buvo jūsų mylimiausia, joje geriausiai sekėsi?
Mylimiausia buvo visa penkiakovė, visų rungčių negali išskirti, tai visuma. Plaukimas ir bėgimas reikalavo fizinės jėgos, įdomus fechtavimas, gero psichologinio pasiruošimo reikalavo šaudymas.
Norint nugalėti, reikėjo kad tą dieną sutaptų visos aplinkybės. Gali būti ir puikiai pasiruošęs, bet jei ta diena buvo ne tavo, dar nepasisekė ir jojimo burtai – gali net nepatekti į finalą.
Man psichologiškai ypač sunkus būdavo šaudymas, kai kada prieš varžybas rytais netgi bėgdavau krosą, kad išsikraučiau ir nuimčiau įtampą prieš šaudymo varžybas.
Kuri rungčių prikrėtė daugiausiai kiaulysčių?
Jeigu iš kokios dešimtos ar šeštos vietos bėgimo rungtyje pakildavau iki prizinės vietos ar netgi nugalėdavau, apimdavo didžiulė euforija, sau atleisdavau už visas nesėkmės, patirtas kitų rungčių varžybose.
Prisimenu, 2004-aisiais per Maskvoje vykusį pasaulio čempionatą prieš bėgimą net nebuvau dešimtuke, tiesa, nuo varžovų buvau nedaug atsilikęs, bet trasoje visus varžovus pavijau ir juos aplenkiau.
Labai įdomus buvo finišas, vyko permaininga kova su korėjiečiu. Distancijoje pirmavo tai jis, tai aš. Dukart keitėsi bėgimo lyderis, bet finišas priklausė man.
Įsiminė ir Pekino olimpiada, kuomet iš šeštosios pozicijos „įbėgau“ į trečią.
Tada iki jojimo rungties tebuvai 13-as, o jojimo varžybos vyko ypač sudėtingomis sąlygos, smarkai lijo.
Padariau vos vieną klaidą, o varžovai, ypač lyderiai, jojo prastai ir daug kas pasikeitė. Po jojimo varžybų pakilau į šeštą vietą.
Per Atėnų olimpines žaidynes iki bėgimo rungties buvau 5-6-as su Čekijos sportininku Liboru Capaliniu.
Komanda ir treneris Jurijus Moskvičiovas nusprendė, jog bėgimo trasoje man turėtų padėti treniruočių draugas Edvinas Krungolcas.
Jis taip ir pasielgė. Palaukęs veną ratą, treniruočių draugas mane „traukė“, diktavo bėgimo spartą.
Likus maždaug 600 metrų iki finišo, Edvinas pasitraukė, aš aplenkiau kartu bėgusį čeką ir finišavau antras.
Mano pelnytas sidabras buvo pirmasis penkiakovininkų olimpinis medalis nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
2009 metais sukūrėte šeimą su Laura Asadauskaite ir po metų baigėte sportininko karjerą. Ar skausmingas buvo atsisveikinimas su didžiuoju sportu?
Man buvo 36-eri. Baigti karjerą vertė pastaruosius porą metų kamavusios sunkios traumos. Tai – meniskas, tai Achilas, tai dar kažkas.
Varžybose dar galėjau dalyvauti, tačiau daug jėgų ir pastangų reikalavo treniruotės ir ypač daug laiko – atsigavimas po jų.
Reikėjo rūpintis savo sveikata. Sprendimas baigti karjerą buvo sunkus, tačiau negaliu teigti, jog labai išgyvenau.
Mat po motinystės atostogų į didįjį sportą sugrįžo Laura ir nuo penkiakovės niekur nepabėgau, pradėjau dirbti treneriu.
Pirmaisiais metais su sportininkais dar kartu plaukiodavau, bėgiodavau. Tuo laikotarpiu, apie 2010-uosius prasidėjo sėkminga Justino Kinderio karjera.
Tarp Lietuvos penkiakovininkų vyrų esate labiausiai tituluotas, kiek metų dar reikės laukti, kol Lietuvoje atsiras panašaus meistriškumo penkiakovininkas?
Neturime super žvaigždžių, tačiau auga gražus talentingas jaunimas. Vienas jų – 22- ejų kaunietis, trenerio Pauliaus Aleksandravičiaus auklėtinis Paulius Vagnorius.
Praėjusiais metais Druskininkuose per pasaulio jaunimo čempionatą individualioje įskaitoje jis tapo vicečempionu, o mišrioje estafetėje su Elzbieta Adomaityte pelnė bronzos medalį.
Jis sėkmingai rungtyniavo ir pasaulio biatlo bei triatlo čempionatuose, kur irgi pelnė medalių.
Esu optimistas, tikiu, jog kaunietis sėkmingai varžysis ir su vyrais, svajos apie Los Andželo olimpines žaidynes.
Juo labiau, jog po Paryžiaus olimpinių žaidynių jau nebėra jojimo rungties, kur žirgai visiems penkiakovininkams buvo didelis iššūkis.
Ją pakeis kliūčių ruožas ir tie pokyčiai Lietuvos penkiakovininkams turėtų būti palankūs.
Ar turime kliūčių ruožų, kur galės treniruotis mūsų sportininkai?
Turime nemažai. Puikus kliūčių ruožas liko po Druskininkuose vykusio pasaulio jaunimo čempionato, kliūčių ruožų, kuriuos galima statyti bet kur, yra Vingio parke, kitur.
Ar dar gyvas jūsų įkurtas šiuolaikinės penkiakovės sporto klubas „Nenugalimieji“?
O kaip gi – gyvas! Klubą įkūriau 2011-aisiais. Mūsų narė ir pažiba – olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Klubas kasmet pasipildo naujais nariais.
Per Paryžiaus olimpines žaidynes buvote akredituotas ir kaip Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) Vykdomojo komiteto narys, tad teko dvigubas krūvis. Nebuvo sunku?
Sunku tikrai nebuvo. Iki olimpinių kovų likus porai dienų, buvo surengtas posėdis, kuriame aptarėme tarptautinius klausimus, sporto šakos aktualijas.
Posėdžiai gyvai vyksta porą kartų per metus, dažnai susibėgame per stambias tarptautines varžybas ir sprendžiame vidaus klausimus.
Lapkričio 16-17 Saudo Arabijos Karalystėje vyks UIPM kongresas, kurio metu bus renkama nauja valdžia. UIPM Vykdomojo komiteto narys esu nuo 2012 metų.
Kur labiausiai mėgstate praleisti savo atostogas?
Kai sulaukiau 50 metų, jau norisi ramybės. Esant puikioms vasaroms, smagu ilsėtis ir Lietuvoje, kur yra daug gražių vietų.
