Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Nuo praėjusių metų Lietuvos sportingo federacijos (LSF) prezidento postą užimantis 51 metų verslininkas Giedrius Malakauskas kibo į darbus.
Sportas – didelis prezidento pomėgis. Jaunystėje jis buvo Lietuvos kanojų irklavimo rinktinės narys, daugkartinis šalies čempionas ir prizininkas, sportinį kelią pradėjęs Plungėje pas trenerį Edmundą Gelčinską.
Dabar LSF vadovas irklą iškeitė į šautuvą. Nuo 2016 metų jis dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose, neseniai Vilniuje per „Lietuvos Grand Prix“ šaudymo varžybos pagal Tarptautinės sportingo federacijos (FITASC) „Compak Sporting“ taisykles absoliučioje įskaitoje užėmė trečią vietą.
„Sportingas – patraukli sporto šaka ir mūsų pagrindinis tikslas – dar labiau išpopuliarinti šią sporto šaką, ją parodyti ir kitiems žmonėms. Mūsų išsikeltus tikslus padeda pasiekti visa komanda. Norint sėkmingai plėtoti veiklą, reikalingas didelis žmonių ratas. Mes negauname valstybės finansavimo, verčiamės savo lėšomis – prie veiklos vieni prisideda savo darbu laisvalaikiu, kiti finansais. Komandą pavyko suburti gerą, joje – šaudymo profesionalai, teisininkai, verslininkai, kitų profesijų žmonės, kurie federacijoje daro daug gerų darbų.
Kai 2017-aisiais buvau išrinktas federacijos valdybos pirmininku, išsikėlėme ilgalaikius tikslus savo veiklą pradėti nuo visos serijos varžybų – nuo pačio žemiausiojo lygio iki pačio aukščiausiojo.
Siekiant tikslų, pirmiausiai reikėjo susidėti pagrindus. Dabar jie jau sudėti, mūsų kartelė kyla aukštyn.
Norint surengti gero lygio varžybas, reikia turėti teisėjus, profesionalius žmones šaudyklose, puikią techniką – savo tikslus žingsnis po žingsnio pamažu įgyvendiname“, – apie federacijos veiklą pasakoja G. Malakauskas.
LSF vadovo teigimu, daug sumaišties Tarptautinės sportingo federacijos darbe įnešė pandemija, sugriuvo daug planuotų varžybų.
Ankstesniais metais varžybos būdavo numatomos ketveriems metams, o dabar sunku ką nors ir planuoti.
Pasibaigus pandemijai, mūsų federacijos vadovai kalbėsis su FITASC dėl galimybės netolimoje ateityje Lietuvoje surengti Europos čempionatą.
Kada įsteigta Lietuvos sportingo federacija ir ar ši sporto šaka populiari šalyje?, – paklausėme G. Malakausko.
2005-aisiais. Ši sporto šaka Lietuvoje dar mažai žinoma, o pasaulyje ji labai populiari, sportingą kultivuoja 62 šalys.
Jėgas bando tūkstančiai šaulių, kurie dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose, keliauja ir bendrauja. Tą norėtųsi atvežti ir į Lietuvą, parodyti tikrąsias europines vertybes.
Mes ne tik šaudome į skraidančius taikinius, bet ir bendraujame, būname dėmesingi vieni kitiems, varžydamiesi laikomės kilnaus sportinio elgesio taisyklių, nepuolame vieni kitiems į atlapus.
Jau galime pasidžiaugti, kad turime pasaulio čempionato bronzinį prizininką vilnietį Virgilijų Grybę, kuris ant nugalėtojų pakylos stovėjo 2019 metais Vengrijoje.
Sportingas prieinamas įvairaus amžiaus žmonėms, rengiame varžybas nuo pačių jauniausiųjų iki senjorų.
Pagal FITASC reikalavimus oficialiose varžybose leidžiama dalyvauti ne jaunesniems kaip 13 metų šauliams.
Tačiau lankyti treniruotes jie gali ir anksčiau. Pasitaiko atvejų, kad varžybose jėgas bando ir šauliai, perkopę 80 metų.
Mūsų varžybose leidžiame dalyvauti ir ne federacijos nariams, tik pandemija įnešė pokyčių ir jos laikotarpiu galėjo rungtyniauti tik mūsų nariai.
Ar miestų ir rajonų sporto mokyklose kultivuojamas sportingas, veikia jo grupės?
Ne, grupių nėra. Iš valstybės negauname jokio finansavimo. Per varžybas renkame starto mokestį, kad šaudyklai apsimokėtų organizuoti renginį, galėtume sumokėti teisėjams už darbą, nupirkti prizų.
Turime jaunų sportininkų, todėl varžybas organizuojančių šaudyklų vadovų prašome, kad jie jaunimui sumažintų starto mokestį.
Sporto mokyklos man kažkiek primena sovietmetį. Dabar jau yra daug komunikacijos priemonių, kaip žmones sudominti mūsų sporto šaka.
Tam reikalinga ne mokykla, o mokytojas. Mes turime didelę patirtį sukaupusį Virgilijų Grybę, kuris 2020 metais kovo mėnesį įkūrė šaudymo akademiją ir rengia praktinius šaudymo pratybas bei seminarus, moko visko, ko reikia, siekiant tapti čempionais.
Anksčiau jis pats važiuodavo treniruotis pas geriausius pasaulio šaulius, o dabar atėjo jo eilė mokyti.
Virgilijus buvo daug kartų pakviestas vadovauti šaudymo treniruotėms įvairiose šalyse, o dabar, vadovaudamas savo šaudymo akademijai, sukauptas žinias perduoda mūsų šauliams, medžiotojams ir šaudymo sporto mėgėjams.
Virgilijaus Grybės šaudymo akademija – pirmoji tokio pobūdžio mokomoji įstaiga Baltijos šalyse, o jos pagrindinis tikslas – populiarinti šaudymo sportą, gerinti šaudymo techniką.
Turime patyrusį šaulį, kuris moko, turime šaudyklas. Tačiau viskas yra daroma privačiomis lėšomis, slegia finansinė našta.
Į sportingą ateina žmonės, kurie myli šitą sportą, ir ta meilė nugali visas kliūtis.
Kuriose šaudyklose dažniausia vyksta jūsų varžybos?
Plečiasi ne tik šaulių, bet ir šaudyklų skaičius. Praėjusiais metais turėjome penkias mažesnes šaudyklas, kurios pradėjo rengti Medžiotojų lygos varžybas.
Šiemet jų jau turime trylika, jos įrengtos rajonuose ar prie didesnių miestų.
Varžybas dažniausiai rengiame Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių Vollit, Varėnos, Šakių Mindaugo Kriščiūno šaudyklose.
Šiemet prie mūsų prisijungė šakiečių antroji šaudykla, taip pat Telšių, Plungės šaudyklos.
Noriu pagirti marijampoliečius, kurie per trejus metus sugebėjo įsirengti puikią šaudyklą ir ten dabar rengiame Lietuvos taurės varžybas.
Mūsų sporte ypač svarbu yra reljefas, gamtovaizdis, kurie turi įtakos šaudymo rezultatams.
Šauliai žymiai greičiau tobulėja, kai jie keičia šaudyklas, važiuoja iš vienos šaudyklos į kitą.
Didelę įvairovę turi mūsų taikiniai, per varžybas jų niekur nesurasite pasikartojančių.
Taikiniai turi be galo įvairias trajektorijas, greičius ir tai padeda šauliams tobulėti.
Šaudyklose norint rengti varžybas pagal vienos ar kitos šakos atitinkančias taisykles turi būti atitinkama ir infrastruktūra.
Pavienėms šaudykloms gana sudėtinga gyventi ir įgyti žinomumą. Per įvairias etapų varžybas federacija stengiasi pritraukti rėmėjus, sudominti žiūrovus.
Kai šaudyklos stoja rikiuotėn, suteikiame edukacinę informaciją, kaip organizuoti varžybas, kokios yra taisyklės, reikalavimai.
Organizuojame seminarus teisėjams ir šaudyklų savininkams, kaip teisingai paruošti taikinius.
Kai žmonės pradeda suprasti, kad jie ateina į šaudyklą ne šiaip sau pašaudyti į lėkštutes, jie tampa mūsų mėgstamos sporto šakos dalyviais, mato sudėliotą visą sportingo struktūrą ir pradeda siekti meistriškumo.
Vilniuje trečią kartą buvo surengtos „Lietuvos Grand Prix“ šaudymo į skrendačius taikinius varžybos pagal Tarptautinės sportingo federacijos (FITASC) „Compak Sporting“ taisykles. Kaip jas vertinate?
Tai buvo didelis iššūkis mūsų federacijai. Nepaisant dėl pandemijos iškilusių ribojimų ir apsunkintų kelionių, susirinko tikrai didelio meistriškumo 101 šaulys iš 8 šalių.
Mums tai buvo didelis pasiekimas ir ypač džiugino tai, kad visi į namus išvyko geros nuotaikos ir kupini kuo geriausių įspūdžių.
Tačiau kažkiek liūdino, kad tarp dalyvių nebuvo pačių geriausiųjų pasaulio šaulių.
Prieš porą metų Vilniuje vykusiose analogiškose varžybose jėgas bandė 150 šaulių (Lietuvai atstovavo 30 sportininkų) iš 18 šalių.
Varžybų puošmena buvo pirmo ryškumo planetos žvaigždė, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionas George Digveedas iš Didžiosios Britanijos.
Ypač pajėgią rinktinę šiemet atsiuntė latviai. Varžybos mums pavyko, sulaukėme daug gražių įvertinimų.
Mus gyrė ir varžybų vyr. teisėja Olga Bardyš iš Latvijos. Organizuoti šias varžybas daug padėjo Virginijus Grybė, kuris dar ir pats rungtyniavo, užėmė antrą vietą.
Manau, jis galėjo ir nugalėti absoliučioje įskaitoje, tačiau didelės įtakos turėjo organizaciniai rūpesčiai, atsiliepė nuovargis.
Šiam prestižiniam renginiui pavyko surasti nemažai rėmėjų, kurie įsteigė prizų per įvykusią loteriją.
Didelis krūvis teko mūsų 6-7 nacionalinės kategorijos teisėjams, o marijampolietis Egidijus Paliulis yra tarptautinės kategorijos arbitras.
Jis Marijampolėje atsakingas už visą šaudyklos, kurioje vyksta nemažai varžybų, veiklą ir yra aktyvus mūsų federacijos narys.
Jūs irgi maloniai nudžiuginote Lietuvos sportingo mėgėjus, užimdamas aukštą trečią vietą. Ar šis laimėjimas – pats svariausias jūsų karjeroje?
Ko gero, taip. Pasiekimu tikrai džiaugiuosi. Prieš varžybas nekėliau sau tikslo patekti į geriausiųjų trejetą, nes kai pradedi koncentruotis į užimamą vietą, dažniausiai pridarai aibes klaidų.
Šauliai yra įsitikinę, kad per tokio rango varžybas patekti tarp prizininkų reikia mažiausiai penkerius metus treniruotis. Mano šaudymo stažas panašus.
Pagrindinis mano tikslas per „Lietuvos Grand Prix“ varžybas buvo pataikyti į kuo daugiau taikinių, tą sėkmingai ir padariau.
Šis pasiekimas man suteikė nemažai motyvacijos pagerinti savo asmeninius rezultatus bei vietas per šiemetinius pasaulio ir Europos čempionatus, žinoma, jeigu jie tik įvyks.
Dideles viltis siejame su Virgilijaus Grybės pasirodymu, tikime, kad jis pajėgus tapti čempionu.
Likus porai metų iki jo dalyvavimo vyrų grupėje termino, tai būtų gražus akordas. Mat mūsų sporto šakoje šauliai, sulaukę 55-erių, jau rungtyniauja senjorų grupėje.
Tačiau tai jiems netrukdo kovoti dėl aukštų pozicijų absoliučioje įskaitoje.
Viliamės sėkmingo pasirodymo ir komandinėse varžybose (komandą sudaro 3 šauliai), esame pajėgūs patekti į prizininkų trejetą.
Kaip atsitiko, kad jaunystėje tvirtai rankose laikytą kanojos irklą iškeitėte į lygiavamzdį šautuvą?
Plungėje irkluoti pradėjau nuo 12-os metų, priklausiau tuometei „Darbo rezervų“ sporto draugijai.
Turėjau gerą trenerį Edmundą Gelčinską, kuris man davė gerus irklavimo pagrindus, įskiepijo gerą techniką. Jį puikiai prisimenu iki šių dienų kaip nuostabų žmogų ir trenerį.
Jo didelių pastangų dėka 1984-1990 metais pavyko pasiekti aukštų rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir per sąjunginius draugijos čempionatus. SSRS „Darbo rezervų“ draugijos čempionu tapau ne vieną kartą.
Irklavau vienvietę ir dvivietę kanojas. Atstovaujant Lietuvos įvairių amžiaus grupių rinktinėms, mums buvo rengiama daug treniruočių stovykloje visoje Sovietų sąjungoje, kanojininkus treniravo legendiniai Romas Vienažindis, Vladas Česiūnas.
Irklavau iki 21-erių. Studijuojant irklavimas man jau neteikė didelio malonumo.
Kelerius metus stovyklose treniruojantis tris kartus per dieną reikalavo daug jėgų.
Artėjant permainų laikotarpiui, Lietuvos nepriklausomybei toliau sportuoti nesinorėjo.
Tačiau irkluoti nepamiršau iki šių dienų, bet į valtį nesėdu. Mano rankose dabar – lygiavamzdis šautuvas.
Šaudyti pradėjau 2014-aisiais. Ši sporto šaka man labai patinka. Kraujyje išliko noras varžytis, o dabar sulaukiau tokių metų, kad galiu padėti ir kitiems žmonėms.
Ar sportingas Lietuvoje turi ateitį?
Manau, kad turi. Dabar pagrindinis federacijos tikslas – kiek galima daugiau žmonių supažindinti su šia sporto šaka ir juos pritraukti į mūsų veiklą.
Šiuo metu LSF vienija 230-240 šaulių, kurie dalyvauja mūsų veikloje. Dinamika yra kylanti, kasmet vis daugiau žmonių susidomi sportingu.
Mūsų tikslas – rengti varžybas įvairaus meistriškumo sportininkams – nuo pat žemiausio lygio iki pat aukščiausio.
Turime varžybų seriją – Medžiotojų lyga, kurioje gali dalyvauti žmonės, turintys lygiavamzdžius šautuvus ir norintys pradėti varžytis.
Per tas varžybas būna supaprastintos taisyklės, palengvinti taikiniai. Kviečiame visus žmones, kurie nedaug šaudo arba nori pradėti šaudyti ateiti ir pabandyti.
Praėjusiais metais šios lygos varžybose dalyvavo per 800 žmonių. Šių metų Medžiotojų lygoje – 13 etapų, jie vyks skirtingose Lietuvos šaudyklose. Finalinės varžybos numatytos Kaune.
Ir toliau rengsime tris Lietuvos taurės varžybų etapus pagal „Compak Sporting“ taisykles, taip pat šalies čempionatą.
Šiemet planuojame surengti ir Lietuvos FITASC čempionatą, kuris vyksta kitose erdvėse – laukuose, miškuose, ten taikiniai paruošiami 200 ha plote.
Vyks ir Lietuvos angliškojo sporting čempionatas. Jeigu nesutrukdys pandemija, vasara mūsų šauliams turėtų būti karšta.
