Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos žolės riedulio federacijos komunikacijos vadovė Ugnė Chmeliauskaitė šiemet tapo šalies uždarų patalpų čempione ir buvo pripažinta geriausia sezono žaidėja.
Tačiau žolės riedulys 30-metei sportininkei, anksčiau žaidusiai ir Portugalijos bei Turkijos klubuose, pastaruoju metu – tik hobis.
Ši ilgametė Lietuvos rinktinės žaidėja yra įgijusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro bei Tarptautinės komunikacijos magistro diplomus.
Dabar ji dirba Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) tarptautiniame skyriuje, kuruoja didžiules tarptautines programas ir daug keliauja.
U. Chmeliauskaitė – ir Europos nevyriausybinės jaunimo sporto organizacijos („ENGSO Youth“) vadovė.
Tačiau daug veiklų turinti žaidėja nežada skirtis su pamėgtu žolės rieduliu ir teigia, kad ši sporto šaka viena ar kita forma visuomet liks jos gyvenime. Jeigu ne aikštelėje, tai už jos ribų.
Ugne, labai sėkmingai jums prasidėjo naujasis sezonas – po 16 metų pertraukos žiemos čempionato aukso medaliai atkeliavo į Vilnių. Kada „SM Tauras–SŽK Žuvėdra“ pradėjo tikėti tokia sėkme ir kas ją nulėmė?
Kartu su merginomis, treneriu Maksimu Tarasovu ir klubo prezidentu Leonardu Čaikausku nuėjome labai ilgą kelią nuo 2010-ųjų, kai startavome Lietuvos moterų čempionato B divizione ir pradėjome savo kelionę aukso medalių link.
Per pirmuosius metus mums pavyko pakilti iš antrojo diviziono į pirmąjį bei rungtyniauti su penkiomis pajėgiausiomis Lietuvos komandomis.
Kitas žingsnis buvo 2012 metais, kuomet pirmą kartą Lietuvos čempionate iškovojome bronzos medalius – ir salėje, ir lauke.
2014–ųjų Lietuvos uždarų patalpų čempionate mums pirmą kartą pavyko iškovoti sidabro medalius, tačiau šį rezultatą pakartojome tik 2019 –aisiais.
Nuo tada iš savo rankų nepaleidome antrosios vietos iki pat 2021 metų šalies uždarųjų patalpų čempionato, kuriame pasidabinome aukso medaliais.
Pergalę mums nulėmė nuoseklus ir ilgalaikis visos komandos bei trenerio darbas, didžiulis noras ir tai, kad pagaliau išaugome iki čempionių titulo.
Kad iki čia pavyks atkeliauti, tikėjome visuomet. Kartais tikrai nekantravome ir norėjome, kad tai įvyktų greičiau, bet, matyt, viskam yra savas laikas.
Labai džiaugiamės, kad iškovojome kelialapį į 2022 metų Europos klubų uždarų patalpų čempionatą.
Papasakokite apie savo čempionių komandą, kurioms žaidėjoms teko pagrindinis krūvis, su kuo buvo sunkiausia kovoti?
Čempionių komandai atstovavoLuka Žiaubrytė, Ugnė Aučynaitė, Sandra Adomavičiūtė, Kotryna Kartanovič, Jovita Banevičiūtė, Barbora Lazovojūtė, Greta Butkevičiūtė, Darija Žigytė, Dovilė Juraitė, Deimantė Stankutė, Paulina Pumputytė, Viktorija Zalogaitė, Martyna Babachinaitė, Adrija Žalėnaitė ir aš.
Viktorija, Martyna ir Adrija – jauniausios mūsų žaidėjos, jos pirmą kartą su mumis rungtyniavo Lietuvos žiemos čempionate.
Aš, Deimantė ir Sandra esame vyriausios žaidėjos ir kartu rungtyniaujame dar nuo tada, kai atstovavome Širvintų komandai.
Čempionate puikiai žaidė visa komanda ir tai buvo vienas mūsų privalumų.
Iš viso pralaimėjome tik vieną kartą, mus nugalėjo Kelmės „Aušra“, metusi iššūkį ir per antrąjį tarpusavio susitikimą.
Rungtynes žaidėme visa jėga, nes žinojome, kad vienas vienintelis pralaimėjimas mus gali palikti be čempionių titulo.
Itin įdomios buvo ir finalinės rungtynės su ilgamete čempione Šiaulių „Ginstrektė-ŠSG“ komanda.
Esate komandos kapitonė, ar seniai jums patikėtos tos pareigos ir ar galite teigti, kad esate dešinioji trenerio Maksimo Tarasovo ranka?
Į „SM Tauras–SŽK Žuvėdra“ klubą atėjau iš Širvintų komandos, kurioje ilgą laiką irgi buvau kapitonė.
Iš pradžių „Žuvėdros“ ekipą laikyti „savo“ komanda buvo gana sudėtinga.
Tačiau po kelerių metų treneris patikėjo komandos kapitonės raištį. Dabar tuo tikrai labai džiaugiuosi.
Su treneriu Maksimu Tarasovu puikiai sutariame, esame ne tik komandos nariai, bet ir draugai. Jaučiame abipusę pagarbą ir tai padeda išlaikyti gerą atmosferą komandoje.
Buvote pripažinta geriausia čempionato žaidėja, ar daug asmeninių prizų ir titulų esate gavusi iki šiol?
Asmeninių apdovanojimų per tą laikotarpį esu gavusi tikrai nemažai: buvau pripažinta geriausia Širvintų rajono, Lietuvos U-18 ir U-21 žaidėja, populiariausia Lietuvos žolės riedulininke, Portugalijos čempionato geriausia žaidėja.
Ne kartą buvau išrinkta ir geriausia Lietuvos čempionatų bei turnyrų žaidėja.
Asmeniniai prizai visuomet džiugina, bet komandinėje sporto šakoje rezultatai pasiekiami tik bendromis jėgomis.
Šiais metais apdovanojimas neeilinis, nes ne kasdien laimi auksą ir dar gauni asmeninį apdovanojimą.
Lietuvos čempione dešimtą kartą tapo ir jūsų tėvo Romualdo Chmeliausko vadovaujama Širvintų SK „Baltic Champs–Ježvitas“ vyrų komanda. Džiaugėtės šiuo laimėjimu, palaikėte tėvą, o jis jus?
Žinoma, kad palaikau ir džiaugiuosi. Mano tėtis – puikus treneris, jis netgi yra gavęs geriausio žolės riedulio trenerio per 40 metų šios sporto šakos gyvavimo Lietuvoje laikotarpį apdovanojimą.
Jis – ir pirmasis mano treneris, išmokęs žolės riedulio pagrindų. Puikiai prisimenu, kad net ir po geriausiai sužaistų rungtynių jis visada pasakydavo, ką galėčiau daryti geriau, taip skatindamas nuolatos tobulėti.
Kartu su tėčiu ne kartą esame nuslėpę ir mano mini sužalojimus (mėlynes, kojų pasukimus) nuo mamos, nes namuose esame pasidaliję į du frontus: aš ir tėtis daug laiko skiriame sportui, o mano brolis ir mama – ne.
Tačiau užsispyrimą ir kantrybę paveldėjau iš mamos. Tėvams esu labai dėkinga už nuolatinį palaikymą ir vaikystėje duotą laisvę pačiai rinktis, ką noriu veikti gyvenime.
Karjerą pradėjote Širvintose, kai jums buvo vos šešeri, kodėl pasirinkote būtent žolės riedulį, o ne kitą sporto šaką?
Žolės riedulyje atsidūriau todėl, kad vasarą mano kiemo draugės būdavo išvažiavusios į kaimą.
Kartą tėčiui besirengiant eiti į vasaros žolės riedulio stovyklos treniruotę, mama paragino eiti kartu.
Tuo metu jis treniravo mergaites, kurios už mane buvo kokiais ketveriais metais vyresnės ir nė negalvojo, jog prie jų pritapsiu.
Tačiau jau po pirmosios treniruotės buvo aišku, kad net ir su lazda aukščiau bambos puikiai orientuojuosi aikštelėje, todėl žolės riedulyje ir likau.
Vaikystėje lankiau ne tik žolės riedulį – žaidžiau krepšinį, futbolą, lankiau tautinius ir sportinius šokius, tačiau tik žolės riedulys išliko ir po mokyklos.
2009–aisiais su Lietuvos rinktine iki 21 m. tapote Europos čempionėmis, tada jums buvo 17 metų. Ar ši pergalė pati svariausia jūsų karjeroje?
Taip, tai aukščiausias Lietuvos rinktinės pasiekimas per 20 metų laikotarpį. Smagu laimėti auksą, kai tau tik septyniolika.
Kuriais metais patekote į Lietuvos nacionalinę moterų rinktinę ir kokias svariausias savo pergales norėtumėte išskirti?
Įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse pradėjau žaisti nuo 13 metų. Buvo tokių vasarų, kai per tris mėnesius tekdavo dalyvauti net trijuose Europos čempionatuose: U-18, U-21 bei moterų.
Svariausi pasiekimai: Lietuvos rinktinės užimta šeštoji vieta Europos moterų čempionato aukščiausioje lygoje bei antrasis atrankos etapas į olimpines žaidynes.
itin svarbus pasiekimas buvo ir galimybė žaisti 2009 metų pasaulio čempionate Amerikoje.
2018-aisiais siekėte kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes, ar ne per drąsi buvo jūsų svajonė?
Patekimas į olimpines žaidynes – bendra Lietuvos žolės riedulininkų svajonė, labai tikiuosi, kad ji kada nors išsipildys.
O jeigu svajoti, tai tik drąsiai! Svarbiausia nepamiršti, kad, norint jog svajonės išsipildytų, reikia labai daug dirbti.
Esate pasakiusi, kad, kam eiti į aikštę, jei nesitiki laimėti. Ar šio devizo laikotės ir dabar?
Taip. Manau, kad nusiteikimas yra labai svarbus, siekiant pergalės. Prieš finalines čempionato rungtynes komandos žaidėjoms sakiau, kad į aikštelę žengiame su šimtaprocenčiu pasitikėjimu.
2021 metais jums sukaks 30, ar galite teigti, kad tai pati žolės riedulininkės branda, o gal save jau laikote veterane?
Aš dar esu labai jauna (juokiasi). Branda atkeliauja su patirtimi, kurios tikrai turiu nemažai, tačiau iki veteranės titulo dar teks palūkėti …
Kodėl nepasirašėte ilgalaikio kontrakto su užsienio klubais?
Esu žaidusi Portugalijos ir Turkijos klubuose. Kartu su šiomis komandomis laimėjome ir jų nacionalinius čempionatus, dalyvavome Europos klubų čempionatuose.
Rungtyniaudama užsienyje susikroviau krūvą gražiausių prisiminimų, tačiau žolės riedulys mano gyvenime yra hobis.
Savo gyvenimo su sportine karjera nesieju, todėl ir ilgalaikių kontraktų su užsienio klubais niekada nepasirašiau.
Žinoma, smagu, kad šis hobis puikiai sekasi, bet jam ugdyti ir juo mėgautis užtenka Lietuvos klubų.
Dirbate Centrinėje projektų valdymo agentūroje, koordinuojate Europos Sąjungos ir kitų donorų finansuojamus projektus, ką galite pasakyti apie šią savo veiklą?
CPVA dirbu tarptautiniame skyriuje, o darbas tarptautinėje arenoje man labai patinka.
Kuruoju didžiules tarptautines programas, daug keliauju, bendrauju skirtingomis kalbomis, vedu mokymus, pristatau Lietuvos patirtį.
Per skirtingas programas ne tik padedame skirtingoms šalims tobulėti teisingumo, žmogaus teisių, sveikatos apsaugos ir kitose srityse, bet ir dalinamės Lietuvos ekspertinėmis žiniomis.
Esate ir Europos nevyriausybinės jaunimo sporto organizacijos vadovė, dirbate su jaunimu, neįgaliaisiais žmonėmis, pabėgėliais, bendradarbiaujate su tarptautinėmis organizacijomis, kuruojate įvairius renginius, ar ne per daug jaunam žmogui, nenukenčia dėl to sportas?
Mėgstu sakyti, kad turime visą pasaulio laiką, reikia tik teisingai susidėlioti prioritetus.
Man tai pavyksta padaryti, todėl nenukenčia nei darbas, nei asmeninis gyvenimas, nei sportas.
Vadovauti tarptautinei nevyriausybinei organizacijai yra didelis iššūkis, nes komanda yra išsibarsčiusi per visą Europą.
Tačiau mūsų vykdoma veikla padeda jauniems žmonėms, o tai darydama jaučiuosi laiminga.
Taip pat esate ir Lietuvos žolės riedulio federacijos komunikacijos vadovė, kaip atsidūrėte šioje pozicijoje?
Gavau pasiūlymą iš Lietuvos žolės riedulio federacijos ir jį priėmiau. Smagu, kai mūsų bendruomenė džiaugiasi, jog tinklapyje gali rasti ne tik informaciją apie rungtynes, varžybų tvarkaraščius ir rezultatus, bet ir interviu su žaidėjais, konkursų, informacijos apie tai, kas vyksta Europos žolės riedulio federacijoje.
Tad kaip save apibūdintumėte?
Esu šiltas, pozityvus, nuoširdus, veiklus ir smalsus žmogus. Ypatingai mėgstu keliauti ir bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio.
Tai kelionių žemėlapis turbūt jau užpildytas? Kokiose egzotiškiausiose vietose teko pabuvoti?
Esu aplankiusi daugiau nei 50 šalių ir įvairių pasaulio vietovių, pradedant nuo Sacharos dykumos, Vietnamo džiunglių, Islandijos ugnikalnių iki laisvės statulos Niujorke, Palestinos miestų bei visų Europos Sąjungos valstybių sostinių.
Savo kelionių istorijomis dalinuosi asmeniniame tinklapyje pinontheskin.com.
Teko girdėti, kad net nebuvote magistro diplomų įteikimo šventėje, nes vykote žaisti rungtynių?
Turiu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro bei Tarptautinės komunikacijos magistro diplomus.
Juokinga prisiminus, kad į magistro diplomų įteikimo ceremoniją pasirodžiau pusvalandžiui ir nuo pakylos su diplomu ir gėlėmis rankose keliavau tiesiai į Vilniaus oro uostą, nes kartu su Lietuvos rinktine keliavome į Europos uždarų patalpų čempionatą Prancūzijoje.
Kokios jūsų svajonės, ar galvojate ir toliau savo gyvenime rasti vietos vaikystėje pamėgtam žolės rieduliui?
Tikiu, kad žolės riedulys viena ar kita forma visuomet liks mano gyvenime. Jeigu ne aikštelėje, tai už jos ribų.
Artimiausias planas – startuoti su LŽRF Jaunimo lyderystės akademija ir įkvėpti jaunuosius žolės riedulininkus siekti savo tikslų.
