Garsiam Nacionalinio vėžio instituto (NVI) chirurgui, žinomam Lietuvos vandensvydininkui Algimantui Mudėnui balandžio 4 dieną sukanka 75-eri. Šį savo jubiliejų gydytojas su savo šeimos nariais sutinka tolimajame Vietname.
A.Mudėnas džiaugiasi, kad yra turtingas žmogus: turi keturis anūkus, kurių po du padovanojo dukra Virginija ir sūnus Gediminas, bei du proanūkius. Tomui – jau šešeri, o Gretai – vieneri.
Garsus medikas – stebėtino sportinio ilgaamžiškumo pavyzdys. Jau įžengęs į penktą dešimtį gydytojas dar žaidė vandensvydį ir atstovavo Vilniaus „Baltic-Amadeus“ komandai Lietuvos čempionate.
„Pirmąjį ir vienintelį savo Lietuvos čempiono aukso medalį iškovojau 1965-aisiais, kuomet atstovavau Vilniaus „Delfino“ komandai. Tas vienintelis karjeroje auksinis apdovanojimas man buvo labai brangus ir svarbus įvykis gyvenime.
Vis tapdavome prizininkais, mus skriausdavo daugkartinis šalies čempionas Kauno „Raudonasis spalis“, o tada pagaliau ir mes tapome stipriausia Lietuvos komanda.
Iki šiol atsimenu kai kuriuos tų įsimintinų varžybų epizodus. Atstovavau ir Lietuvos vandensvydžio rinktinei vienoje iš SSRS tautų spartakiadų, teko žaisti rungtynių.
Vandensvydis tapo mano pomėgiu, gyvenimo būdu, atgaiva po sunkaus darbo.
Ši sporto šaka mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį, įgijau daug vertingų žmogiškųjų savybių, kurios praverčia nelengvame mano darbe.
Į vartus mėčiau kaire ranka, pirmaisiais metais varžovams buvau neparankus, tačiau vėliau jie mane vėliau perprato, pradėjo atidžiau dengti ir įvarčius pasiekti buvo sunkiau“, – prisimena jubiliatas.
Kodėl pasirinkote šią Lietuvoje nepopuliarią ir sunkią sporto šaką?
Pirmą kartą vandensvydžio kamuolį į rankas paėmiau 1957 metais, kai oficialiai buvo atidarytas tuometis uždaras „Žalgirio“ plaukimo baseinas.
Lankant ketvirtą klasę, porą metų lankiau plaukimą. Tačiau kai pamačiau vyrus, žaidžiančius vandensvydį, susidomėjau ta sporto šaka.
Plaukimas man buvo monotoniškas, treneris liepdavo plaukti 1 kilometrą ir plaukdavau.
O vandensvydis – tikras emocijų, vyriškos kovos, ypač dalyvaujant grumtynėse, pliūpsnis.
Visą gyvenimą tave „skandina“, o tu vis iškyli iš vandens ir kaip niekur nieko žaidi toliau.
Išmokau plaukti ir išėjau iš plaukimo, pas trenerį Bronislovą Putrimą pradėjau žaisti vandensvydį.
Ir plaukimas, ir vandensvydis – sunkios sporto šakos, tačiau žaisti su kamuoliu – didelis malonumas.
Ar nebuvo gaila skirtis su plaukimu, gal būtumėte daugiau pasiekęs?
Tikrai ne. Vandensvydį žaidė nuostabūs žmonės, buvome viena darni, susigyvenusi šeima, kurioje – daug garsių įvairių profesijų žmonių.
Pas mus nebuvo jokių pykčių, visi piestu stojomės vienas už kitą. Kaip sakoma, gyvenome ir bėdoje, ir laimėje.
Dabar su visais malonu susitikti ir pasikalbėti, kas kuo tapome ir kaip gyvename.
Iki šiol palaikau glaudžius ryšius su Virgilijumi Urbučiu, Arvydu Ulevičiumi, Rolandu Vizgirda, Valdemaru Aukštuoliu, kuris gyvena Čikagoje ir kiekvienais metais atvyksta į Lietuvą.
Su jais susitikę visada prisimename savo keliones, įdomiausius kovų momentus.
Koks sovietmečiu buvo Lietuvos vandensvydžio lygis?
Vandensvydis buvo mėgėjiškas, komandos buvo vidutinio meistriškumo, žaidėjai nebuvo aukšto ūgio, kaip dabar „Žaibo“ komandoje.
Tik susibūrusios pusiau profesionalios Kauno „Bangos“ komandos, kuri SSRS čempionato pirmoje lygoje laimėjo bronzos medalius, meistriškumas buvo aukštesnio lygio.
Mes buvome vidutiniokai. Labai džiaugiausi, kad treniruotes ir varžybas pavykdavo gerai suderinti su darbu.
Dabar net ir neįsivaizduoti, kaip visur spėdavau. Septynerius metus Vilniaus universitete studijuojant mediciną, sukūriau šeimą su irgi mediciną studijuojančia Lietuvos rankinio jaunių rinktinės vartininke Vida Juodėnaite, gimė vaikai, bet vandensvydžiui visada rasdavau laiko.
Gyvenimo tempas buvo didžiulis, tačiau jėgų užteko. Mūsų treneris Bronislovas Putrimas buvo ir komandos vadovas, direktorius, ūkvedys, dailininkas, viskas viename žmoguje.
Treniruotės vykdavo kiekvieną dieną. Šiandieną to visko negalėčiau ir pakartoti.
Tada buvo du vandensvydžio „tėvai“: Vilniuje – Bronislovas Putrimas, Kaune – Jonas Čirūnas.
Sulaukėte jubiliejaus, bet dar dirbate, gal ir vandensvydį kokioje veteranų komandoje žaidžiate?
Savo jubiliejaus nesureikšminu. Kaip gali jaustis žmogus, sulaukęs tiek metų. Veną dieną jaučiuosi geriau, o kitą patenkinamai. Visaip būna. Jaunystėje nesitikėjau, kad tiek metų galėsiu sulaukti.
Vandensvydžio jau nebežaidžiu, dabar visai kitas mano gyvenimo ritmas. Be to, ir komandos reikia, žaidėjų, vienas gi nežaisi.
Gal jau dešimt metų vandensvydžio kamuolio nesu laikęs rankose. Šio žaidimo pasiilgstu, jo mano gyvenime trūksta.
Prie vandensvydžio esu prisilietęs tik tie, kad telefonu pasikalbu su savo kovų bendražygiais, pabendrauju, susitinkame per gimtadienius.
Visas Lietuvos ir pasaulio vandensvydžio šiandienos naujienas sužinau iš buvusio ilgamečio Lietuvos šios sporto šakos federacijos generalinio sekretoriaus Rolando Vizgirdos, kuris mane apie viską informuoja.
Labai gaila, kad baigia užgesti vandensvydžio veteranų judėjimo ugnelė, vienas po kito mus palieka vyresnio amžiaus žaidėjai.
Niekada neužmiršiu anksčiau kasmet vykusių itin populiarių Vilniaus ir Kauno veteranų mačų, kurių mes ypač laukdavome, kurdavome taktines strategijas, kaip reikės žaisti.
Anksčiau keletą kartų netgi vykome į Europos veteranų čempionatus ir visai neblogai pasirodėme. Tas keliones organizuodavo energingasis Jonas Čirūnas.
Dabar vieną kartą per savaitę su draugais lankau „Sigmos“ sporto centro baseiną.
Plaukioju apie vieną valandą ir, kada su draugais nutariame, jog jau gana – lipame iš baseino.
Ar vis dar keliatės penktą valandą ryto ir skubate į Nacionalinį vėžio institutą, kur atliekate operacijas?
Taip, niekas nesikeičia. Per dieną tenka daryti vieną-dvi operacijas, kartais pasitaiko, jog ir nė vienos. Kol kas viskas sekasi gerai, nesu vejamas iš darbo ir tuo džiaugiuosi. Operuoju ne aš vienas, skyriuje dirba daugiau kolegų.
Į institutą skubu ir šeštadieniais anksti ryte, rūpinuosi ligonių pooperaciniu laikotarpiu, perrišimais. Negaliu palikti jų vienų dviem dienoms, nes pasitaiko komplikacijų, todėl ligonius aplankius būna ramiau. Savo darbui esu pasišventęs, malonu, kai sulaukiu daug gerų atsiliepimų.
Kodėl savo jubiliejų nutarėte sutikti Vietname?
Patarė sūnus Gediminas, kuris yra buvęs toje šalyje. Jis – Valstybinės mokesčių inspekcijos departamento vadovas, darbo reikalais dažnai keliauja po pasaulį.
Sūnus žino gražiausius Vietnamo maršrutus ir miestus, o aš toje šalyje dar nesu buvęs, todėl ir nutarėme ten sutikti mano jubiliejų.
Vietname būsime apie dešimt dienų, vienoje vietoje neapsistosime, daug ką aplankysime.
Nuo kada juos dirbate chirurgu?
Nuo 1979 metų, kai tik atsidarė Onkologijos mokslinio tyrimo institutas. Iš pradžių buvo plaučių chirurgija, o po to išsikristalizavo į krūtų skyrius.
Per tą laiką teko tobulintis Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, įgijau daug žinių ir patirties.
Vėliau per tarptautines onkologų konferencijas skaičiau pranešimus Australijoje, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Amerikoje, Malaizijoje, Tailande, Izraelyje, Šveicarijoje, Honkonge, kitose šalyse. Paskutinįjį kartą 2022 metų gruodį dalyvavau konferencijoje Puerto Rike.
Pagrindinė pranešimų sritis – intensyvus mokslinis-tiriamasis darbas vėžio profilaktikos, krūties navikų diagnostikos ir gydymo srityse.
Prisimenu, didelio susidomėjimo sulaukėme 2011 metais per septintą Azijos šalių onkologų metinę konferenciją Honkonge.
Kartu su Sauliumi Bružu bei bendraautoriais pranešime „Piktybiniai krūties filoidiniai navikai“ apibendrinome beveik trijų dešimtmečių kelių kartų Vilniaus universiteto onkologijos instituto onkologų patirtį.
Ne kiekvienam lemta pamatyti tiek daug tolimų šalių, ko gero, išliko didelė trauka ir pažintinėms kelionėms?
Kažkuria prasme taip. Keliavau po Lenkiją, Vokietiją. Didelį įspūdį padarė 2017 metais įvykusi dviejų savaičių pažintinė kelionė po Aliaską, kurią su žmona Vida bei draugais aplankėme vasarą.
Keliavome, maudėmės, žvejojome. Laivu plaukėme 50 mylių žvejoti ir pagavau 22 kg sveriantį uotą. Nusifotografavome. Ten tik tris uotus galima sužvejoti.
Lietuvoje susibūrė pajėgi „Žaibo“ komanda, kuri sėkmingai dalyvauja įvairiuose Europos turnyruose. Ar teko ją matyti žaidžiančią?
Lazdynų baseine mačiau LEN „Challenger Cup“ turnyro pusfinalio rungtynes tarp „Žaibo“ ir Stambulo „Galatasaray SK“ (Turkija) komandų.
Mūsų komanda tikrai gerai žaidžia, vandensvydininkai aukšti ir atletiški, greitai plaukia, gerai mėto.
Palaikyti daugkartinius Lietuvos čempionus jau ateina pilnos tribūnos žiūrovų, ko nebūdavo ankstesniais metais.
Nepaisant didelio pakilimo, Lietuvos vandensvydžiui yra labai sunku, mažas finansavimas, stebiuosi, kad jis dar gyvas.
Tokiomis sąlygomis labai greitai galima nužudyti sportą šaką, todėl labai norisi, kad jis ir toliau gyvuotų, o „Žaibas“ mus džiugintų gražiu žaidimu.
Sveikiname!
Garbingo 75 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname puikų praeityje žaidėją, auksinių rankų Lietuvos gydytoją Algimantą Mudėną.
Tie prabėgę Jūsų metai – tai sukauptas didžiulis patyrimo, darbštumo, darnos kraitis.
Linkime Jums kuo didžiausios sėkmės visur, kur tik jos trūksta, stiprios sveikatos, kurios šiandien ypatingai reikia, ir didelės kantrybės, kuri niekada neišsektų.
Ir toliau mylėkite vandensvydį, būkite kartu su mumis – mūsų darnioje šeimoje!
Lietuvos vandensvydžio sporto federacija
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
