Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Ankstesniais metais Šilutę ypač garsino daugkartinis Lietuvos sunkiosios atletikos čempionas ir rekordininkas, 1975 metų SSRS tautų spartakiados čempionas Bronius Mačernis. Vėliau jis tapo puikiu treneriu, išugdė aukšto lygio sunkiaatlečių. Šio trenerio grupėje treniravosi ir geriausias jo mokinys Liudas Čičirka, su kuriuo B. Mačernis siejo didelis viltis.
Garsusis Šilutės sunkiosios atletikos treneris B. Mačernis tragiškai žuvo 1993-iaisiais.
Bet jo svajonė išsipildė. B.Mačernio auklėtinis L. Čičirka tapo puikiu treneriu ir Šilutės sporto mokykloje sėkmingai tęsia savo mokytojo darbą.
Per sausio 13-osios įvykius L. Čičirka buvo pasirengęs ginti Lietuvos laisvę. Su 60 bendraminčių jis budėdavo Šilutėje, rūpinosi šilutiškių kelionėmis autobusais į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos.
„Mūsų tikslas buvo vienas – laisva Lietuva. Nebuvo jokios baimės, nors ginklų ir neturėjome. Buvome kupini idealizmo, kuris mus vienijo ir tuo gyvenome. Trisdešimt laisvės metų valstybei – nedaug, reikia gal šimto, poros šimtų metų“, – dabar sako L. Čičirka.
Prieš 26 metus, kovo 11-ąją, Šilutės r. savivaldybė pradėjo teikti garbingiausią krašto apdovanojimą – „Sidabrinės nendrės“ premiją.
Pirmajame laureatų trejete buvo ir tarptautinės klasės sporto meistras, sunkiosios atletikos treneris L. Čičirka, 1994 –aisiais tapęs pasaulio sunkiosios atletikos veteranų čempionu.
1971-aisiais tapote sunkiaatlečiu. Kur treneris Bronius Mačernis jus surado?
Sportuoti pradėjau savo kieme Pagėgiuose. Žaisdavau futbolą, krepšinį, tinklinį , o žiemą – ledo rutulį.
Tais laikais vaikams pagrindinė pramoga buvo sportas. Vyresni mokydavo mažesnius ir tik retas vaikas nesportuodavo.
Mokykloje buvo įdomios kūno kultūros pamokos, vykdavo daug įvairių varžybų.
Nepaisant mažo ūgio, man sekėsi gerai lengvojoje atletikoje ir įvairiuose žaidimuose.
1971–aisiais atstovavau Pagėgiams per Šilutės rajono moksleivių lengvosios atletikos pirmenybes.
Bėgau trumpus nuotolius, šokau į tolį, mėčiau ietį. Tas varžybas stebėjo ir Bronius Mačernius, kuris pakvietė mane pabandyti kelti štangą šalia stadiono esančioje sunkiaatlečių salytėje.
Prisimenu, iškėliau 85 kg, o pats svėriau per 60 kg. Treneris pasakė, kad esu sutvertas sunkiajai atletikai. Nuo tada prasidėjo mūsų ilgas bendradarbiavimas.
Pergalių ilgai laukti nereikėjo – kruopštus darbas davė puikių rezultatų.
1973 metais tapau SSRS jaunių čempionu svorio kategorijoje iki 75 kg. Per tą čempionatą gerai sekėsi ir kitam mūsų sunkiaatlečiui Stasiui Miečiui, kuris irgi tapo čempionu tarp sunkiasvorių.
Tais pačiais metais buvau pakviestas į SSRS jaunimo rinktinę. 1974 ir 1975-aisiais buvau antras SSRS jaunimo čempionatuose, o 1976–aisiais laimėjau bronzą.
Mokykloje gerai mokiausi, galėjau stoti studijuoti bet kur, tačiau viliojo trenerio specialybė ir pasirinkau tuometį Kūno kultūros institutą, kuriame pradėjau studijuoti 1975–aisiais.
Per ketverius metus norėjau baigti šią aukštąją mokyklą, todėl rezultatai kiek stabtelėjo.
Buvo dar viena priežastis: mokiausi Kaune, o treneris dirbo Šilutėje. 1979–aisiais baigiau mokslus ir pradėjau gyventi bei dirbti Šilutėje.
Ar Šilutėje sportavote?
Taip. 1981 metais per Lietuvos čempionatą Panevėžyje išroviau 160 kg, išstūmiau 205 kg ir įvykdžiau tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą.
Tačiau tai reikėjo užfiksuoti per varžybas ir 1982–aisiais per SSRS jaunimo čempionatą Šiauliuose tą padariau jau pirmaisiais bandymais.
Siekdamas rungtyniauti svorio kategorijoje iki 82,5 kg, numečiau apie 5 kg svorio ir tai atsiliepė – bandymai iškelti didesnius svorius buvo geri, tačiau truputį pritrūkdavo užbaigimo.
Tais metais pasaulyje pagal reitingą buvau šeštas. Per savo karjerą pasiekiau daugiau nei 40 Lietuvos rekordų, o 1994–aisiais tapau pasaulio veteranų čempionu Australijoje.
Su kokias garsiais varžovais teko rungtyniauti, kokį jie darė įspūdį?
Būnant SSRS rinktinėje daug ko pasimokiau. Teko treniruotis su fenomenaliais atletais Davidu Rigertu, Vasilijumi Aleksejevu, Jurijumi Vardanianu, Leonidu Taranenka ir daugeliu kitų tuometinių žvaigždžių.
Jie pilna to žodžio prasme buvo sunkiosios atletikos grandai, nuo jų negalėdavau atitraukti akių.
Treniravausi pas įžymius trenerius, kurių vienas – Olegas Pisarevskis – ir dabar dirba su Rusijos rinktine.
Į treniruočių stovyklas atvykdavo sporto mokslininkai, kurie atlikdavo tyrimus, taip pat skaitydavo paskaitas apie atskirus sunkiosios atletikos niuansus.
Dalyvavimas buvo privalomas, todėl jau tuomet „baigiau“ savotišką sunkiosios atletikos universitetą.
1984 metais patyriau traumą, kuri buityje netrukdė, tačiau kilnoti svorius buvo sudėtinga.
Tais pačiais metais SSRS prasidėjo sporto atjauninimo programa, kurios esmė buvo finansavimą skirti jauniems ir perspektyviems sportininkams, o tiems, kurie vyresni nei 25-eri, reikėdavo arba būti 1-3 numeriu rinktinėje, arba trauktis.
Nutrūko finansavimas ir teko palikti sportą. Pradėjau dirbti vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju.
Tragiškai žuvo jūsų treneris Bronius Mačernis, kokių minčių kilo atsisveikinant su juo?
Treneris žuvo 1993 metais žūklaudamas ir gelbėdamas savo draugus. Kažkam reikėjo tęsti jo darbus ir nuo tada pradėjau dirbti sunkiosios atletikos treneriu.
1997 metais Broniaus auklėtinis Laimas Li-čin-chai tapo SSRS jaunimo čempionu ir dabar su juo dirbame kartu.
Gerą dešimtmetį rengėme savo trenerio atminimo turnyrą, į kurį kviesdavome aukščiausio lygio atletus.
Šio turnyro nugalėtojais tapo Ramūnas Vyšniauskas, Donatas Anuškevičius, Aurimas Didžbalis.
Dėl finansinių ir techninių kliūčių turnyras dabartiniu metu nevyksta, bet, pagerėjus situacijai, neatsisakome sumanymo jį tęsti.
Šilutės sporto mokykloje ugdote sunkiaatlečius, kuriuos lyginate su alpinistais, nes ne vienas svajoja įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą. Bet kaip ją pasiekti?
Drauge su kolega Laimu Li-čin-chai išugdėme nemažai atletų, kurie atstovavo šaliai Europos ir pasaulio čempionatuose.
Tai – Donatas Anuškevičius, Tomas Li-čin-chai, Vitalijus Undraitis, Marius Mickevičius, Algimantas Trajanauskas.
Šilutės garbę gynė broliai Evaldas ir Tomas Anuškevičiai, Arnas ir Mantas Ašmonai, Rokas Cibauskas, Marius Orentas, Valdas Lacko, Lukas Kordušas, Manfredas Burzdžius, Osvaldas Mamčenkovas ir daugelis kitų atletų.
Provincijoje specifika tokia, kad sportuojama iki tol, kol baigiami mokslai mokykloje.
Tačiau sunkiojoje atletikoje geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai sportininkai yra 25-30 metų.
Vienintelis ir laiko patikrintas kelias motyvuotam sportininkui – Klaipėdos sunkiosios atletikos centras.
Treneris Bronislavas Vyšniauskas šiame centre išugdė olimpinių žaidynių medalininkų, Europos ir pasaulio įvairaus amžiaus grupių čempionus ir prizininkus.
Negaila į šį centrą atiduoti talentingą sportininką, kur jis gali visiškai atsiskleisti.
Klaipėdos sunkiosios atletikos centras turi tarptautinį pripažinimą, rengia aukšto rango varžybas, o jo trenerių sukauptas įdirbis ir patirtis rengiant aukščiausio lygio sportininkus teikia vilčių ateičiai.
Šiaip kaip treneris turiu šiokią tokią uoslę ir jaučiu, kuris sportininkas gali kelti daug, o kuris ne.
Tačiau gerbiu jų norą tapti stipriais, labai mėgstu darbščius jaunuolius. Bet kiekvienam savas kalnas, savas Everestas.
Dažnokai silpnas fiziškai, bet atkaklus jaunuolis pasiekia daugiau nei už jį stipresnis, tačiau tingesnis bendraamžis.
Ar Šilutėje populiari sunkioji atletika, jaunimas noriai renkasi šią sporto šaką, kokias turite sąlygas siekti didesnio meistriškumo?
Šilutėje sunkioji atletika yra gana populiari. Ji būtų dar populiaresnė, jeigu turėtume geresnes treniruočių sąlygas, modernius treniruoklius.
Šiuo aspektu mus į vienus vartus nurungia sveikatingumo klubai. Tačiau tikimės, kad kada nors mūsų sąlygos pagerės.
2023 –iaisiais Lietuvos sunkiajai atletikai sukaks 100 metų. Kuriuos tris atletus vadintumėte šimtmečio geriausiais sunkiaatlečiais?
100 metų – tai tikrai gražus, įspūdingas jubiliejus. Mūsų sporto orbitoje buvo daug gerų atletų ir ką nors ypatingai išskirti būtų sunkoka.
Neabejoju, jog garsiausias atletas prieškariu buvo Jonas Ramanauskas, kurį žinojo visa Lietuva, tarybiniais metais – Bronius Mačernis, o dabartiniu laiku – Ramūnas Vyšniauskas ir olimpinis prizininkas Aurimas Didžbalis.
Kokia jūsų didžiausia svajonė?
Šiemet rugsėjį man sukaks 65-eri. Taigi gyvenimas tik prasideda. Turiu gerų auklėtinių ir, manau, kad mes dar gerokai padirbėsime.
