Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Legendinei meninės gimnastikos puoselėtojai vilnietei Vaidai Elenai Kubilienei senti nėra kada. Ji negali nusėdėti namuose, yra kupina energijos ir entuziazmo. Kol nebuvo paskelbtas karantinas, žymioji trenerė kiekvieną dieną skubėdavo į savo sporto klubą „Gracija“, kur ugdo gimnastes.
„Sveikatos dirbti turiu, jėgų ir ištvermės pasisėmiau dar jaunystėje, kai ketverius metus po daug kilometrų pėsčiomis eidavau į mokyklą“, – šypteli V.E.Kubilienė, kuriai kovo 5 d. sukanka 85-eri.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje V.E.Kubilienė išugdė pirmo ryškumo meninės gimnastikos žvaigždes Dalią Kutkaitę, Tatjaną Zalysko, Kristiną Kliukevičiūtę, Sigitą Kubiliūtę, kitas, skynusias medalius aukščiausio lygio varžybose, tarp jų ir pasaulio bei Europos čempionatuose. Lietuva vadinta nepaprasta meninės gimnastikos kalve, o trenerės autoritetą pripažino SSRS, Amerikos, Kanados, Portugalijos, Suomijos meninės gimnastikos federacijos, kurios šią specialistę kvietė dirbti su jų sportininkėmis.
Be to, V.E.Kubilienė – pirmoji Lietuvos meninės gimnastikos tarptautinės kategorijos teisėja, gimnasčių pasirodymams teisėjavo Seulo ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, šešiuose pasaulio ir aštuoniuose Europos čempionatuose.
Dar vienas jubiliejus
Legendinės trenerės ir teisėjos šeimą šiemet sausio 10 d. aplankė dar vienas jubiliejus: 50 metų sukako jos dukrai Sigitai Kubiliūtei-Mackonienei, buvusiai penkiskart Lietuvos absoliučiai čempionei, pelniusiai net 31 aukso medalį atskiruose pratimuose.
Ji – tarptautinės kategorijos teisėja, dirbo Sidnėjaus, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse, daugelyje pasaulio ir Europos čempionatų, o dabar darbuojasi meninės gimnastikos trenere Vilniaus miesto sporto centre ir savo klube „Vilniaus gimnastės“.
Gimnastikos trenerė ir tarptautinės kategorijos teisėja – dar viena V.E.Kubilienės dukra Rasa Kubiliūtė-Židonienė. Ji dirba Vilniaus miesto sporto centre ir yra įkūrusi meninės gimnastikos klubą „Rasos gracijos“.
Skaičiavo ne medalius, o keliones
V.E.Kubilienei apmaudu, kad šiandienos gyvenimas dėl pandemijos – kitoks, tai, pasak jos, tik egzistavimas: „Sėdžiu užsidariusi namie kaip kalėjime. Pasiskiepijau pirmąja vakcinos doze nuo COVID-19. Labiausiai bijojau dėl pašalinio poveikio, nes kelerius metus turiu nedidelių sveikatos problemų. Tačiau save raminau ir sakiau, kad, kaip bus, taip. Tegul visi išgyvena tiek, kiek aš, ir bus gerai. Bet viskas pavyko gerai, jaučiuosi normaliai.“
Buvusi ilgametė Lietuvos meninės gimnastikos sąjungos prezidentė ir Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė, garsiausių Lietuvos gimnasčių trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja šiandien stebisi, kad taip greitai pralėkė tie 85 metai.
„Tikrai dar sykį su malonumu kartočiau savo audringą gyvenimą. Tik gal daryčiau ne viską taip. Kur klydau, elgčiausi kitaip“, – neslepia jubiliatė.
Garsioji trenerė perspėja, kad jai, galbūt, bus sunkoka viską prisiminti ir iš karto paaiškina, kodėl: „Aš visą gyvenimą nekreipiau dėmesio į skaičius. Net pinigų niekada neskaičiavau, man užteko tiek, kiek jų turėjau.
Niekada neskaičiavau ir kiek mano auklėtinių pelnė medalių. Visai kitaip į viską žiūrėjau.
Varžyboms ypač kruopščiai rengdavausi. Jeigu sportininkės laimėdavo medalių – gerai, jeigu nelaimėdavo – matyt, kažkur padarėme klaidų.
Viena, ką esu paskaičiavusi, tai kiek pasaulio šalių aplankiau. Šešiasdešimt. Pastaroji kelionė buvo į Maltą, kurioje prieš trejus metus lankiausi su savo trimis anūkais iš keturių.“
V.E.Kubilienė su dukra Sigita 
Kubilių šeima 
V.E.Kubilienė ir S.Kubiliūtė (viduryje) su Europos čempione D.Kutkaite 
Sigita ir Rasa Kubiliūtės. 
Sigita su vyru Renaldu.
Dainavo, grojo, šoko, vaidino
V.E.Vandzinskaitės-Kubilienės pirmoji pažintis su menine gimnastika įvyko Kaune, kur ji po karo su tėvais atvyko gyventi iš Suvalkijos.
„Mano sportai prasidėjo ant pievelės Šančiuose, kur gyvenome ir padūkti susirinkdavo aplinkiniai vaikai.
Mane sužavėjo viena mergaitė, kuri darė tiltukus, špagatus. Pasirodo, ji tų pratimų išmoko Kauno mokytojų seminarijoje, esančioje Senamiestyje.
Mečiau Šančių vidurinę mokyklą ir panorau toliau mokytis Mokytojų seminarijoje (kai baigiau, ji jau vadinosi Kauno pedagoginė mokykla), kad tik galėčiau prisiliesti prie meninės gimnastikos“, – į praeitį sugrįžo V. E. Kubilienė.
Mokytojų seminarijos pedagogė Onutė Sakalauskaitė tapo pirmąja jos meninės gimnastikos trenere (1950-1954 m.).
Ketverius metus Vaida Elena kiekvieną rytą iš Šančių po kelis kilometrus vaikščiojo pėsčiomis į mokyklą Senamiestyje.
„Tie kilometrai man išėjo į naudą, sustiprino kojas – dar ir dabar galiu šokinėti per virvutę“, – šypteli garsioji trenerė.
Dar nelankydama pirmosios klasės, ji jau buvo perskaičiusi kelias knygas, mokėjo rašyti, todėl mokytojai patarė iš karto lankyti antrą klasę.
„Matyt, buvau gabi, turėjau visokių talentų ir veiklų: esu parašiusi tekstą spektakliui, kuriame vaidinau pagrindinį vaidmenį, grojau pianinu, dalyvaudavau įvairiuose deklamavimo, dainavimo konkursuose.
Kai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute, lankiau dramos būrelį, man būdavo patikimi pagrindiniai vaidmenys, šokau ansamblyje“, – savo pomėgius vardija Vaida Elena.
Studijuojant, žinoma, buvo ir meninė gimnastika. Jai dabar sunku tiksliai pasakyti, kiek kartų tapo Lietuvos čempione: „Kažkur skaičiau, jog tai buvo vienuoliktoji Kubilienės pergalė Lietuvos čempionate. Tačiau, manau, kad jų gal buvo ir daugiau.
Tuo laikmečiu kovodavo tik Vilniaus ir Kauno gimnastės, šios sporto šakos programoje pratimai buvo visiškai kitokie nei dabar.
Tekdavo šokinėti į aukštį įsibėgėjus, šokti su kartimi. Praktiškai gimnastiką pradėjau nuo jos gimimo, viską teko patirti“.
Anglų kalba atvėrė vartus į pasaulį
Daugkartinė Lietuvos čempionė Vilniaus pedagoginiame institute studijavo anglų kalbos filologiją.
„Jau tada žinojau, kad anglų kalba – naujas, įdomus ir naudingas dalykas, kurio visiškai nežinojau. Pataikiau kaip pirštu į akį. Anglų kalba man atvėrė vartus pasaulį. Kai daug metų dirbau SSRS rinktinėje, niekas nei bū nei mė nemokėjo angliškai.
Angliškai nekalbėjo net ir aukščiausi valdžios atstovai. Į įvairias varžybas vykdavau ir kaip trenerė, ir kaip teisėja, ir kaip vertėja.
Tik, va, nesusiprotėjau, kad tada galėjau ir pinigų užsidirbti“, – šypteli Vaida Elena.
Trenerės kelią ji pasirinko dar studijuodama institute, kai pradėjo treniruoti studentes.
Netrukus gabi trenerė gavo pasiūlymą dirbti tuomečiuose Pionierių rūmuose.
„Ten buvo mano starto aikštelė, pasiektos pirmosios auklėtinių pergalės. Mergaičių nereikėjo ieškoti ir jų agituoti ateiti į gimnastiką, jų buvo pakankamai.
Gaila, kad tolyn sportininkės keliu nėjo mano dukra Sigutė. Turiu išlaikiusi nuotrauką, kur ji per SSRS jaunių čempionatą stovi ant nugalėtojų pjedestalo su ukrainiete Aleksandra Tymošenko ir Marina Lobač iš Baltarsusijos.
Vėliau Sigutės varžovės tapo olimpinėmis čempionėmis, o mano dukra daug nesitreniravo, jos neverčiau dirbti.
Pajėgioje grupėje ji treniravosi tiek, kiek norėjo, ir iš gimnastikos išėjo savo noru.
Dėl to jos negaliu smerkti, Sigutės neprievartavau toliau treniruotis, nes visko nebūčiau aprėpusi.
Tada ugdžiau ir Dalią Kutkaitę, kuri turėjo pasakiškus gimnastės duomenis, tačiau su ja buvo žiauriai sunku dirbti, Kristiną Kliukevičiūtę, kitas“, – prisiminimais dalijasi V. E. Kubilienė.
Dukra dėkinga savo mamai
Dabar S.Kubiliūtė-Mackonienė pripažįsta, kad kažkiek talento ji turėjo – buvo labai lanksti, koordinuota, gerai valdė įrankį, bet neturėjo sportinio užsispyrimo, pykčio siekti dar didesnio meistriškumo.
„Malonu prisiminti tuos laikus. Esu be galo dėkinga savo mamai: būdama šalia jos, įgijau daug patirties, gerų savybių, disciplinos, režimo, kurie dabar ypač praverčia mano darbe. Mama man visą laiką buvo didelis pavyzdys gyvenime.
Gimnastiką pradėjau lankyti nuo šešerių. Tuometėje 9-ojoje vidurinėje mokykloje buvo suburta sportinė grupė ir, kai lankiau pirmą klasę, bendro fizinio rengimo pratyboms vadovavo ir mano tėtis Sigitas Kubilius, buvęs sportinės gimnastikos atstovas, nes mama daug važinėjo“, – prisiminė Sigita.
Su didžiuoju sportu ji atsisveikino anksti, studijuodama Vilniaus pedagoginio instituto pirmame kurse.
Sigita pasekė mamos pėdomis, tapo trenere ir tarptautinės kategorijos teisėja, o per Atlantos olimpines žaidynes, kuriose teisėjavo jos mama, buvo K.Kliukevičiūtės trenerė.
Buvo griežta, reikli sau ir kitiems
Ilgametė Lietuvos meninės gimnastikos rinktinės strategė V.E.Kubilienė negali pasakyti, kas buvo būdinga jos sukurtai pasaulinį vardą pelniusiai mokyklai.
„Dviem žodžiais to negalima nupasakoti, niekada apie tai nesusimąsčiau. Jeigu būtų tokia užduotis, reikėtų atsisėsti ir ramiai pagalvoti, ką aš dariau kitaip.
Dirbant su ryškiausiomis žvaigždėmis, reikėjo turėti tvirtą charakterį ir daug ką aukoti.
Buvau ypač griežta, reikli sau ir kitiems. Jokių nuolaidų, blatų.
Savo dukros Rasos net nepriėmiau į grupę, nes galvojau, kad ji neturi tiek duomenų, kiek reikia.
Pagalvojau, kad gal geriau nelaužti savo dukros, negaišti laiko. Kažkur namie turiu išlaikiusi straipsnį pavadinimu „Netikėti mamos žodžiai“ apie tai.
Straipsnyje buvo akcentuojama, kad tai retas atvejis, kai mama nepriima savo dukros į norimą sportą.
Man užtekdavo žvilgterėti į mergaitę ir galėdavau pasakyti, ar kas nors iš jos išeis, ar ne“, – dabar teigia Vaida Elena.
Tačiau dabar ji džiaugiasi, kad dukra Rasa tapo tarptautinės kategorijos teisėja, yra puiki meninės gimnastikos trenerė.
V.E.Kubilienė su kolegėmis Atlantos žaidynėse. 
V.E.Kubilienė su D.Kutkaite. 
V.E.Kubilienė ir S.Kubiliūtė-Mackonienė su Lietuvos čempione G.Abromavičiūte. 
Trenerei – žurnalistų dėmesys. 
Su D.Kutkaite.
Įspūdingiausia triumfo akimirka
Ilgus metus V.E. Kubilienė buvo SSRS jaunių rinktinės vyr. trenerė. Tada rinktinei atstovavo ir Natalija Kuzmina, dabartinė Tarptautinės gimnastikos federacijos Meninės gimnastikos techninio komiteto prezidentė. Ją Vaida Elena vadina savo mokine.
Per karjerą legendinei trenerei teko patirti ne tik daug nuoskaudų, iššūkių, sunkaus darbo, bet ir džiaugsmo akimirkų.
Pats įsimintiniausias – D. Kutkaitės triumfas 1982 m. Stavangeryje (Norvegija), kai ji tapo Europos absoliučia čempione.
„Buvo tikrai įspūdinga, buvau be galo laiminga. Tačiau viską išgyvenau ramiai, nes varžybos atėmė daug jėgų, buvau išsekinta didžiulės įtampos.
Tokios pergalės, žinoma, niekada neužsimiršta. Juk tai buvo vienintelis per čempionatus Dalios pelnytas aukso medalis daugiakovėje, o visur kitur ji laimėjo kitų spalvų apdovanojimus“, – fantastiškos pergalės akimirką puikiai mena sportininkės trenerė.
Patyrusi strategė buvo gavusi pasiūlymą vadovauti ir SSRS moterų rinktinei, tačiau nesutiko.
Kai subyrėjo SSRS, V.E. Kubilienė buvo įkalbinėjama likti Maskvoje, lietuvei siūlytas butas ir kitos geros sąlygos, tačiau ji irgi atsisakė.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai norime pasveikinti legendines mūsų meninės gimnastikos puoselėtojas
Vaidą Kubilienę, kovo 5 d. švenčiančią garbingą 85 metų jubiliejų, ir jos dukrą Sigitą Kubiliūtę-Mackonienę, kuri 50-ąjį jubiliejų šventė sausio 10-ąją.
Apie šią šeimą reikėtų rašyti kuo storiausią knygą, kadangi jų gyvenimo istorija nepakartojama, pilna dramatizmo, iššūkių ir triumfo akimirkų, jos daug nusipelnė Lietuvai.
Šioms šaunioms jubiliatėms norime palinkėti: jeigu Žemėje yra laimė, tegul ji žingsniuoja šalia. Jeigu yra sėkmė, tegul ji lydi jus. Jeigu yra džiaugsmas, tegul jis išsiskleidžia šypsena plačia!
Lietuvos gimnastikos federacija
Apdovanojimas LTOK. 
S.Kubiliūtė-Mackonienė su Lietuvos prezidentu V.Adamkumi.
