Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Kai 2017 m. Kelmės „Aušros“ žolės riedulininkės, vadovaujamos trenerės Redos Zubavičienės, pelnė Lietuvos čempionato bronzos medalius, nustebo ne tik stipriausių šalies komandų strategai, bet ir Kelmės sporto aistruoliai. Mat, stokojant standartus atitinkančios žolės riedulio aikštės, bronzinė komanda žaidė ne savo mieste.
Negalėjo žaisti ir vėliau, nes 2018–ųjų pabaigoje duris pravėrusiame naujajame Kelmės rajono sporto centre, kuriame iki koronaviruso pandemijos vykdavo šalies aukščiausios lygos tinklinio čempionato rungtynės, daugybė krepšinio ir kitų sporto šakų varžybų, žolės riedulininkėms vietos neatsiranda.
Pagrindinė priežastis – sporto bazė nėra pritaikytas žolės rieduliui. Lietuvos žolės riedulio federacija čia norėjo surengti U12 vaikų čempionatą, tačiau jie į centrą nebuvo įleisti.
Kelmės „Aušros“ klubui vadovaujantis ir nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. Kelmės sporto centre direktoriaus pavaduotoju dirbantis ir už suaugusiųjų sportą atsakingas Kęstutis Bilius apgailestauja, kad taip atsitiko su jo mėgstama sporto šaka.
„Kai 1991-aisiais įsteigėme „Aušros“ žolės riedulio klubą, kuriame susibūrė visas mūsų branduolys, žmonės dirbo visuomeniniais pagrindais ir tik po šešių sezonų rajono valdžią pavyko įtikinti, kad reikia atidaryti žolės riedulio grupes.
2011-2015-aisiais dirbau Kelmės rajono vicemeru, be kitų sričių, kuravau ir sportą. Dabartinis sporto kompleksas būtent gimė mano dėka, niekas netikėjo, kad gali iškilti toks statinys.
Praėjau kryžiaus kelius, įtikinėdamas, jog Kelmei reikia tokio sporto objekto. Buvome numatę, kad jis bus pritaikytas ir žolės rieduliui. Vadovavau darbo grupei, rūpimais klausimais važinėjau po visą Lietuvą. Tačiau antrą kadenciją jau nedirbau savivaldybėje, o nuo 2015-ųjų prasidėjo Sporto centro statyba. Didžiuliam mano nustebimui, buvo paklota visai kita danga, nei buvo numatyta. Žiauriai nervinuosi iki šiol, nes milijonu procentų tikėjau, kad viskas bus padaryta sąžiningai.
Vis dėl to neprarandu vilties ir miesto valdžią bandau įtikinti, kad, kažką truputį pakeitus, perdarius, kad kamuoliukai nedaužytų sienų, čia tikrai galima žaisti žolės riedulį“, – išgyvena K.Bilius.
Jis džiaugiasi, kad į Kelmę dirbti trenere pavyko prisikalbinti R. Zubavičienę, kurią jis puikiai pažinojo dar nuo legendinės Šiaulių „Tauro“ komandos laikų, kai ji žaidė, o jis, trenerio Rimanto Čaikausko pakviestas, dirbo komandos viršininku, nors turėjo geresnių rankininkų ir regbininkų pasiūlymų.
„Reda buvo viena geriausių komandos žaidėjų. Su savo sutuoktiniu ir dideliu pagalbininku, varžybų teisėju Viktoru Milkintu jie abu įdėjo daug širdies, kad Kelmėje prigytų žolės riedulys. Redai pavyko išugdyti nemažai įvairaus amžiaus grupių rinktinių žaidėjų, mūsų jaunučių ir jaunių komandos tapdavo Lietuvos čempionėmis ir prizininkėmis.
Galime pasigirti puikia vartininkių mokykla, kurią labiausiai garsino Ernesta Kiseliovaitė ir Arūnė Paulavičiūtė.
Kelmė tapo vienu Lietuvos žolės riedulio centrų. Klubas „Aušra“ susikūrė gražias tradicijas, vienija įvairaus amžiaus žaidėjas, rengia turnyrus, kasmet nuvykstame prie jūros pailsėti ir kartu aptarti naujojo sezono pradžios. Praėjusiais metais savo klubo nariams pasiuvome naujas sportines aprangas. Mūsų žolės riedulininkių šeimoje viskas sukasi mano asmeninėmis lėšomis, didelių pajėgumų neturime, bet išgyvename“, -sako K. Bilius.
Kelmės žolės riedulio visų amžiaus grupių žolės riedulininkių trenerė R. Zubavičienė kantriai dirba toliau, dabar jau Sporto centre.
Dar ir pati iš rankų nepaleidžia žolės riedulio lazdos, dalyvauja įvairiuose veteranių turnyruose, laimi medalių.
Ji visada nekantriai laukia lapkričio mėnesį Tytuvėnuose savo pačios rengiamų jaunųjų žolės riedulininkių varžybų, kur susipažinti su šia sporto šaka turi galimybę ir sportininkių tėvai, artimieji bei draugai.
Atstovavote legendiniam Šiaulių „Taurui“, daugiau kaip 20 kartų tapote Lietuvos čempione, žaidėte Lietuvos rinktinėje SSRS tautų spartakiadoje. Kada susižavėjote žolės rieduliu?, – paklausiau R. Zubavičienės.
Ne iš karto. Nuo pirmosios klasės aštuonerius metus šokau baletą. Mama norėjo, kad po pamokų turėčiau užsiėmimą ir su draugėmis nesišlaistyčiau gatvėmis.
Dalyvavau respublikinėje Dainų šventėje. Nežinau, ar tikrai buvau gimusi baletui, nes nuo vaikystės buvau fiziškai stipri, sportiška.
Besimokydama tuometėje 11-oje vidurinėje mokykloje (dabar – „Rasos“ progimnazija) dalyvaudavau įvairių sporto šakų varžybose.
Labiau patikdavo komandiniai žaidimai ir, kai mokykloje pasirodė treneris Rimantas Čaikauskas, susidomėjau jo pasakojimu apie žolės riedulį ir nedvejodama pasirinkau šią sporto šaką.
Beje, su šiuo treneriu anksčiau gyvenome kaimynystėje, bet tada jis manęs nekalbindavo žaisti žolės riedulio.
Su baletu mano draugystė baigėsi. Žolės riedulio aikštėje greitai suradau save, augo mano meistriškumas.
Atstovaudama reprezentaciniam Šiaulių „Taurui“, kuris sudarė Lietuvos moterų rinktinės pagrindą, žaidžiau startinėje sudėtyje – buvau kairės pusės saugė, pagrindinė Onutės Kanaporienės „darbininkė“, ją maitindavau kamuoliukais.
Įvarčių pavykdavo pasiekti ir man, tačiau jais per daug nesižavėdavau, man svarbiausiai būdavo komandinis žaidimas.
Kas jums labiausiai išliko atmintyje iš tų aktyvaus sportavimo laikų ar dabar daug ką galite pritaikyti savo darbe?
Labiausiai patiko pats žaidimas, pergalės, kelionės po įvairias šalis ir miestus.
Išliko atmintyje didžiuliai skirtumai palyginus su dabartimi, kokiomis sąlygomis mes treniruodavomės , kokia buvo sporto bazė ir sportinis inventorius.
Žaisdavome ir treniruodavomės ant žolės, neretai netgi ant asfalto. Po treniruočių nebuvo sąlygų nusiprausti.
Sportinis inventorius palyginus su dabartiniu atrodė labai elementarus.
Į varžybas vykdavome autobusais , traukiniais – tai būdavo varginančios kelionės. Bet tuos sunkumus malonu prisiminti. Dabar dirbdama trenere savo sukauptą patirtį, įgytas žinias pritaikau savo darbe.
Kodėl Šiaulius ryžotės iškeisti į nedidelę Kelmę?
1996–aisiais baigiau savo sportinę karjerą. Kelmėje buvo žolės riedulio komanda, kuriai reikėjo trenerio, tad „Aušros“ klubo vadovas Kęstutis Bilius pasiūlė tas pareigas.
Į Kelmės atvykau kaip trenerė. Tačiau treniruojant komandą jaučiau , kad noriu pati žaisti, todėl porą metų buvau žaidžiančioji trenerė.
Tai man teikė daug džiaugsmo. Bet pastebėjau , kad tai du nesuderinami dalykai. Vadovavimas komandai nuo suolelio daug praktiškesnis ir atneša daugiau naudos nei pačiai būti aikštėje.
Trenere ilgus metus dirbau Kelmės sporto mokykloje, o, atsidarius naujam Sporto centrui, mano darbovietė jau čia.
Tikriausiai nė nepastebėjote, kad kitąmet Kelmės žolės rieduliui sukaks jau 30 metų, ar save galite įvardyti kaip viena šios sporto šakos pradininkių rajone?
Kelmės žolės riedulio klubas „Aušra“ įsikūrė 1991–aisiais. Įvairaus amžiaus komandas treniravo tokie puikūs treneriai, kaip Raimondas Petraitis, Nerijus Raila, Viktoras Milkintas. Pirmieji mano darbo žingsniai buvo po penkerių metų, tad save šios sporto šakos pradininke Kelmėje negalėčiau laikyti.
Ar jums, ugdančiai žolės riedulininkes, nėra sunku konkuruoti su tinkliniu, kuris Kelmės rajone, ko gero, yra sporto šaka Nr. 1?
Sunku konkuruoti ne tik su tinkliniu, bet ir su kitomis sporto šakomis. Jos turi geresnes treniruočių sąlygas, finansavimą, didesnį valdžios dėmesį. Visus vaikus į komandas renku iš miesto mokyklų. Labai gabių vaikų yra ir kaimo vietovėse, tačiau jų dalyvavimas sportiniame procese yra labai probleminis dėl daugelio priežasčių.
Turiu keletą mergaičių iš kaimo, kurias savo transportu vežioju į treniruotes ir atgal.
Kelmėje esate vienintelė žolės riedulio trenerė, kaip jums pavyksta viską suderinti?
Ugdau tik mergaites, nes, norint dirbti dar ir su berniukais, reikalingos papildomos lėšos, transportas, bazės. Sukuosi, darbas patinka.
Per savo karjerą pavyko išugdyti penkias Europos jaunimo uždarų patalpų čempiones: 2001-aiasiais Čekijoje aukso medalius pelnė Jurga Mišeikytė, Aurelija Griškutė ir Ernesta Kiseliovaitė, 2009–aisiais Šiauliuose – Eglė Kareivaitė ir Renata Eimontaitė, o rinktinės trenere buvote jūs. 2007-aisiais Renata Eimontaitė Austrijoje tapo Europos jaunimo bronzine prizininke. Šios akimirkos jūsų karjeroje tikriausiai pačios įspūdingiausios?
Taip, tai mano, trenerės, karjeros geriausi pasiekimai.
2017-aisiais Kelmės „Aušra“ per Lietuvos A diviziono čempionatą laimėjo bronzos medalius, komanda buvo pagerbta savivaldybėje. Ar tai pati svariausia jūsų vadovaujamos komandos pergalė?
Dar paminėčiau 2004 –aisiais Lietuvos uždarų patalpų čempionate iškovotus bronzos medalius. Nesumenkinčiau ir kitų laimėjimų įvairiuose amžiaus grupėse, kur būta ir čempionų, prizininkių.
Koks buvo didžiausias jūsų nusivylimas ar nesėkmė?
Didžiausi nusivylimai atsiranda dabartiniu laikotarpiu. Ši sporto šaka daugelį metų garsino rajoną Lietuvoje ir už jos ribų.
Per tiek metų niekada neturėjome specialiai šiai sporto šakai pritaikytos sporto bazės.
Aiškiai matyti, kad esame nepageidaujami miesto sporto salėse. Netgi naujai pastatytame Sporto centre nebuvo numatytą atitinkamų sąlygų šiai sporto šakai.
Susidaro toks įspūdis , kad valdžios vyrai nesupranta ar nenori suprasti, kokie reikalavimai keliami žolės rieduliui.
Nuo 2006–ųjų iki 2011-ųjų buvote Lietuvos merginų rinktinės vyriausioji trenerė, tačiau šių pareigų atsisakėte, kodėl?
Viena iš priežasčių – po varginančių sezonų norėjosi skirti daugiau laiko šeimai, poilsiui. Jaučiau ir norėjosi, kad rinktinę treniruotų jaunesni treneriai.
Balandžio 27 dieną minėjote 55 metų sukaktį, kaip jaučiatės sulaukusi tokių metų: sakote, kad tai pati branda, ar tariate, kad, moteriške, laikas jau būtų ir sustoti?
Beveik visose sporto šakose brandžiausiai treneriai yra tokio pat amžiaus kaip ir aš, netgi vyresni. Esu pilna energijos, idėjų ir tikrai nesusimąstau, kad reikėtų baigti šį darbą. Širdyje dar ne ruduo.
Ar šeimoje esate vienintelė žolės riedulininkė?
Šia sporto šaka užkrėčiau ir savo jaunesniąją seserį Henrietą, tačiau didžiajame sporte ji neužsibuvo.
Norėjau, kad žolės riedulį žaistų mano sūnus, tačiau jis vaikystėje lankė imtynių pratybas.
Kai sportavau, mano antruoju treneriu buvo dabartinis mano vyras Viktoras Mikintas, su kuriuo kartu esame jau 30 metų.
Visoje giminėje esu vienintelė, dalyvavusi didžiajame sporte ir pasirinkusi sportinį darbą kaip profesiją.
Koks jūsų pagrindinis darbo kredo?
Sąžiningumas ir nuolatinis tobulėjimas.
O koks laisvalaikis, didžiausia gyvenimo svajonė?
Mėgstu laisvalaikius leisti gamtoje, važinėti dviračiu, plaukioti baidarėmis Ignalinos, Molėtų ežeruose, Ūlos upe, slidinėti lygumų trasose, žaisti futbolą, na, ir, žinoma, – žolės riedulį.
Atstovauju Šiaulių „Gintros-Strekte“ klubui, dalyvauju veteranių futbolo ir žolės riedulio turnyruose.
Sausio pradžioje Šiauliuose dalyvavau mamyčių futbolo turnyre ir tarp 16 mūsų šalies komandų tapome nugalėtojomis, o vasario mėnesį rungtyniavome Gardine.
Didžiausia svajonė? Jų aš turiu daug, visas būtų sunku ir išvardyti (šypsosi … )
