Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Alytaus šokių studijos „Alemana“ vadovai, tarptautinės kategorijos teisėjai Kęstutis ir Lilija Bernatavičiai Dzūkijos sostinei – tikras atradimas. Jų dėka Alytuje suklestėjo sportiniai šokiai, be šios poros pagalbos neapsieina nė vienas miesto renginys.
Giliai įleidę šaknis Alytuje, sūnų ir dukterį užauginę „Alemana“ vadovai šokių studiją vadina savo trečiuoju vaiku.
Alytuje sportiniai šokiai atsirado 1996 metais, kai jūs, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto sportinių šokių katedros absolventai Lilija ir Kęstutis Bernatavičiai, atvykote į Dzūkijos sostinę ir įkūrėte šokių studiją „Alemana“. Kodėl pasirinkote būtent Alytų, juk esate ne alytiškiai?
Gimiau ir augau Anykščiuose, o Lilija – Šiauliuose, bet Alytų pasirinkome neatsitiktinai. Mano tėvelis gimė ir užaugo Alytaus rajono Nemunaičio kaime.
Todėl dažnai važiuodavome į Alytų aplankyti giminių ir, kaip sako tėvukas, tėviškės.
Alytus man nebuvo nežinomas miestas. Jis man patiko tiek dydžiu, tiek aplinka. O ir sportiniai šokiai čia buvo tik užgimę.
Todėl ir nusprendėme populiarinti šokius Dzūkijoje. Lilija šokti pradėjo būdama ketverių, galima sakyti, šoka nuo gimimo. Po brandos egzaminų jai net nekilo klausimas, kur studijuoti.
Ką jums pasiūlė alytiškiai, kaip buvote sutikti, ar turėjote kur gyventi?
Kadangi Alytuje gyveno nemažai mano giminių, jie ir buvo tas pirmasis ramstis, kuris padėjo įsikurti ir nepasiklįsti tarp geltonų „Ikarus“ autobusų.
Skirtinguose mikrorajonuose išsinuomojome mokyklų aktų sales ir pradėjome rinkti vaikus, norinčius šokti mūsų studijoje.
Mokyklų direktoriai nelabai suprato, kam mums reikia nuomotis sales, nes tada tokios praktikos tiesiog nebuvo.
Bet pamatę, kiek yra norinčiųjų šokti, – palaikė ir padėjo, kaip galėjo. Pusseserė padėjo išsinuomoti vieno kambario butuką.
Kasdienis darbas studijoje su vaikais, gyvenimas mažame kambarėlyje, didelis entuziazmas dirbti ir organizuoti renginius – tokia buvo mūsų daugelio metų kasdienybė.
Dabar Alytų jau sunku įsivaizduoti be „Alemanos“ šokių studijos ir sportinių šokių. O kokie buvo pirmieji žingsniai?
Pirmieji žingsniai visada nėra lengvi, tačiau optimizmą ypač kėlė tai, kad norinčiųjų išmokti šokti buvo daug.
Entuziazmas ir jaunatviškas maksimalizmas daug ką reiškė. Jau pirmųjų metų pabaigoje važiavome su mažaisiais šokėjais į varžybas.
Mokinių studijoje buvo tikrai daug, nes tuo metu visoje Lietuvoje, taip pat ir Alytuje, mokyklos buvo perpildytos mokinių, kurie dirbo dviem pamainomis.
Kadangi mūsų sporto šakoje tikslo siekia du žmonės, tai mokykloje mokymasis dviem pamainomis trukdė porai siekti aukšto sportinio rezultato.
Todėl buvo ne vienas atvejis, kai vienas iš poros keitė mokyklą, kad galėtų mokytis tokioje pačioje pamainoje, kaip ir jo partneris.
Dabar mokinių turime ne tiek daug, nes Alytuje, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja gyventojų.
Alytus – tinklinio, futbolo, rankinio, krepšinio miestas, kaip jums pavyko pasiekti, kad jis taptų ir sportinių šokių miestu?
Manau, kad visais laikais Alytuje visos sporto šakos rasdavo savo nišą ir norinčių sportuoti.
Buvau praėjęs Anykščių „Verpeto“ ir Klaipėdos „Žuvėdros“ mokyklas, o Lilija – Šiaulių „Želmenėlių“.
Žinojome, ko siekiame ir kaip sudominti vaikus. Dalyvavome ne tik varžybose, bet ir kūrėme kompozicijas, bendrus šokių pastatymus.
Daugelį metų iš eilės esame girdėję mūsų kolektyvą vadinant jaunąja „Žuvėdra“. Bendri šokiai, jų kūrimas – Lilijos kūrybinės išraiškos forma.
Jai labai patinka kurti ir statyti, o žiūrovams – žiūrėti bendrus šokius. Svarūs porų sportiniai rezultatai, gražūs ir kokybiški kolektyvo pasirodymai, manau, leido mums pasiekti, kad Alytus tapo sportinių šokių miestu.
Joks stambesnis Alytaus renginys neapsieina be „Alemanos“ šokių studijos pasirodymo, kurie papuošia šventę, miesto savivaldybė jus turėtų ant rankų nešioti.
Džiugu, kad esame matomi ir kviečiami paįvairinti miesto renginius. Kadangi esame šokių studija ir dirbame ne tik su sportinių šokių poromis, bet ir su šokių kompozicijomis, todėl bendradarbiaujame tiek su kultūros, tiek ir su švietimo ir sporto skyriais.
Mūsų santykiai labai geri. Tačiau atsiranda miesto taryboje žmonių kurie mano, kad mes per daug kažko gauname ar turime. Nors jie nėra nė karto atėję pažiūrėti, kaip ir ką dirbame.
Kas turėjo įtakos jūsų apsisprendimui tapti šokėjais?
Kęstutis: Nuo penkerių metų pradėjau šokti. Į darželį ateidavo „Verpeto“ vadovė Stanislava Bilevičienė vesti šokių pamokėlių.
Todėl į tuometinį liaudies kolektyvą „Verpetas“ papuoliau be atrankos. Per visus trylika metų turėjau tik dvi šokių partneres, o fizika mane visada traukė.
Todėl mokiausi neakivaizdinėje fizikos mokykloje „Fotonas“, dalyvaudavau fizikų olimpiadose ir svajojau studijuoti Vilniaus universitete.
Išlaikęs egzaminus universitete, tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“ pamačiau skelbimą, kad Klaipėdos konservatorija kviečia mokytis sportinių šokių trenerio specialybės.
Tada viskas ir susijaukė, apsivertė mano mintys ir norai. Mama verkė, kai pasakiau, jog važiuoju į Klaipėdą mokytis. O fizikos taip ir neteko studijuoti nė vienos dienos.
Lilija: Kai man sukako ketveri, į Šiauliuose prestižinį ir daugelį apdovanojimų pelniusį kolektyvą „Želmenėliai“ mane atvedė tėveliai.
Kiek pamenu, repeticijos man buvo šventas reikalas, jų negalėjau praleisti nė vienos. Repeticijos, koncertai, festivaliai, kelionės. Visa tai – mano stichija.
Buvau žingeidi mergaitė, todėl įstojau į muzikos mokyklą, smuiko klasę, tačiau noras groti pianinu buvo didesnis.
Užimtumas nuo ryto iki vakaro – tokia mano kasdienybė nuo mažens. Klasikiniai, liaudies, charakteriniai, sportiniai šokiai…
Nuo 16 metų mano karjeroje atsirado dar vienas šokių būrelis – akrobatinis rokenrolas. Vienintelė svajonė – sieti ateitį su šokiu, perduoti visas žinias jaunajai kartai.
Kęstuti, 1992-1995 m. atstovavote legendiniam Lotynų Amerikos šokių „Žuvėdros“ ansambliui, 1994–aisiais per pasaulio čempionatą pelnėte bronzos medalį. Ar tai pats svariausiais jūsų laimėjimas?
Taip, tai pats didžiausiais mano laimėjimas, tačiau ne mažiau džiaugiamės, kad net trys mūsų auklėtiniai tapo pasaulio ir Europos čempionais. Kaip sakoma, mokinys pranoko mokytojus.
Dar džiaugiamės, kad nemažai mokinių pasuko mūsų keliu: pasirinko šokių mokytojo – trenerio specialybę.
Į Alytų atvažiavote, sukaupę didžiulę patirtį, praėję puikią Skastutės ir Romaldo Idzelevičių mokyklą, tačiau viena yra pačiam šokti kolektyve ir visai kas kita, kai reikia mokyti kitus šokti, jiems padėti siekti didelio meistriškumo, vadovauti šokių studijai, organizuoti renginius. Ar jau apsipratote su nauja patirtimi ir nauja gyvenimo karjera, tapote dzūkais?
Vertiname ir dėkojame Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių mokyklai, kurią patys praėjome, mokydamiesi Klaipėdos universitete. Tai neįkainuojama patirtis.
Tačiau negalime nevertinti ir pamiršti pirmųjų mūsų mokytojų, kurių dėka mes atsidūrėme Klaipėdoje.
Žemai lenkiamės Anykščių šokių kolektyvo „Verpetas“ vadovams Stanislavai Bilevičienei ir Juozui Pratkeliui bei Šiaulių šokių kolektyvui „Želmenėliai“ vadovei Aldonai Masėnėnei.
Tai jie įskiepijo meilę šokiui, paskatino siekti didelio meistriškumo, sužadino norą ir siekį įkurti savo šokių mokyklą.
Renginius jau organizavome dar mokydamiesi mokykloje, todėl ši sritis taip pat augo kartu su mumis.
Šis rugsėjis jau bus 24-asis mūsų studijai, todėl ne tik apsipratome su vadovavimu šokių mokyklai ir renginių organizavimu, bet tai jau daugelį metų tapo mūsų kasdienybe ir gyvenimu.
Nors esu kilęs iš Aukštaitijos, bet jau važiuodamas į Alytų sakiau, kad esu pusdzūkis, nes tėvelis dzūkas.
Lilija – šiaulietė, bet, tiek metų gyvendama Dzūkijoje, ji sakosi jau galinti save vadinti dzūkaite.
Koncertinių turų metu Šveicarijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje jūsų vadovaujamam kolektyvui suteiktas profesionalių šokėjų statusas. Koks privalumas?
Didelio privalumo nėra, tačiau yra atsakomybė prieš save, šokėjus, tėvelius, bendruomenę, kad turi dirbti kokybiškai ir profesionaliai.
Per čempionatus ir pirmenybes įvairiose amžiaus grupėse jūsų vadovaujami šokėjai laimėjo daug medalių. Ar juos esate suskaičiavęs, ir kurias pergalės buvo pačios svariausios ir brangiausios?
Kažkada dar skaičiavome ir archyvavome pasiekimus, koncertus ir pasirodymus.
Dabar to nedarome, tačiau visada yra svarbi kiekviena pergalė ar pasirodymas.
Negali pamiršti tų momentų, kai publika ploja ir šaukia pakartoti. Tai didžiausiais atpildas treneriams ir atlikėjams.
Šoko ir jūsų vaikai Ligitas bei Žymantė, kurie pelnė įvairiausių apdovanojimų. Kaip galvojate, ar jie viską padarė, ką galėjo, ar pačių svariausių pergalių taip ir neiškovojo?
Bet kokį pasiekimą reikia vertinti tokį, koks jis yra. Vadinasi, tuo metu tai ir buvo jų pats svariausias laimėjimas.
Džiaugiamės kiekvienu savo vaikų pasiekimu, vertiname kiekvieną jų apsisprendimo žingsnį ir niekada nesvarstėme apie nepasiektus rezultatus. Esame patenkinti tuo, ką jie pasiekė šokių sporte.
Dabar Ligitas dirba nekilnojamo turto agentu, komentuoja sportinių šokių ir kitų sporto šakų rengiamas varžybas. Be to, jis dalyvavo projekte „Šok su žvaigžde“, kur su Simona Naine pasiekė finalą.
Žymantės kitąmet lauks brandos egzaminai ir naujas gyvenimo etapas. Sportinę šokėjos karjerą ji baigė būdama 17 metų, tačiau ir toliau šoka studijoje „Alemana“.
Sukūrėte savo šokių mokyklą, kuri garsi net tik Lietuvoje. Kokias tradicijas dabar puoselėja „Alemana“, kokia studijos šiandiena?
Tradicijos nesikeičia. Svarbiausiais studijos renginys – pasaulio reitingo varžybos „Alytus Open“, kurios žinomos visame sportinių šokių pasaulyje.
Neatsiejama šokių studijos veikla – nuo 2005-ųjų dalyvavimas Dainų šventėse, miesto gimtadienio renginiuose, Lietuvoje ir užsienyje organizuojamose festivaliuose.
Didžiuojamės, kad Lilija nuo 2005 metų dirba Dainų švenčių choreografe, o nuo 2014 metų – vyriausia šventės choreografe.
Kurie metai jūsų šokių studijai buvo patys geriausi?
Sunku išskirti. Kiekvieni metai turi savo išskirtinumą.
Koks pagrindinis jūsų darbo principas, ar turite laisvų savaitgalių, atostogų?
Į darbą visada einame gera nuotaika ir puikiai nusiteikę. Juk dirbame su vaikais, jaunimu ir suaugusiais.
Blogai nuotaikai, nepasitenkinimui ar nuovargio demonstravimui salėje ne vieta.
Liepos mėnesis skirtas atostogoms ir tėvų lankymui. Laisvi savaitgaliai būna per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas. Visi kiti savaitgaliai – darbas varžybose arba dalyvavimas su šokėjais koncertuose bei festivaliuose.
Niekur neketinate kelti sparnų, nekalbina kitos šokių studijos?
Studija yra mūsų trečiasis vaikas, todėl ir nėra planų bei noro jos palikti.
Abu esate tarptautinės kategorijos teisėjai. Kokiuose pasaulio ir Europos čempionatuose teko teisėjauti, kur labiausiai patiko?
Kęstutis: Teko teisėjauti dešimties šokių pasaulio čempionate, ansamblių čempionatuose. Tiek standartinių šokių, tiek Lotynų Amerikos.
Labiausiai patiko per dešimties šokių čempionatą, nes jis vyko Meževe (Prancūzija), kur salė buvo 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Lilija: Teisėjavau pasaulio Lotynų Amerikos ansamblių čempionate, Austrijos, Vokietijos standartinių ir Lotynų Amerikos ansamblių čempionatuose, šalių nacionaliniuose čempionatuose.
Net negalėčiau išskirti nė vieno iš jų. Iš kiekvieno pasisemiu patirties ir parsivežu naujus įspūdžius.
Koks jūsų laisvalaikis, kuo gyvenate be sportinių šokių?
Laisvalaikį stengiamės praleisti gamtoje. Tai puiki proga pakeisti aplinką, pasisemti jėgų ir naujų idėjų.
Prezidentas Valdas Adamkus sako, kad niekas negali pralenkti svajonės. Kokią norėtumėte įgyvendinti?
Kęstutis: Turiu svajonę, tačiau jos neatskleisiu. Viskas paaiškės spalio 11 dieną.
Lilija: Svajonė – tai tikslas. Turi norą ir visomis jėgomis eini savo noro, svajonės link.
Pasiekus tikslą, įgyvendini savo svajonę. Po jos seka kita, dar kita. Ir taip – visą gyvenimą. Svajojame, norime, siekiame. Mano svajonės – kasdienines ir labai paprastos.
