Marytė Marcinkevičiūtė
Pasirodo, kiek nedaug tereikia. Vieno gero entuziasto, kuris žmonėms įskiepytų pomėgį naujai sporto šakai, surinktų vaikus ir juo treniruotų, suburtų komandą, kuri per Lietuvos čempionatus taptų rimta varžove didesnių miestų komandoms.
1977 -aisiais, baigęs Kauno politechnikos institutą, pagal paskyrimą į Alytaus elektros technikos gamyklą inžinieriumi atvyko dirbti didelis vandensvydžio entuziastas kaunietis Artūras Vainikonis.
Netrukus Dzūkijos sostinėje buvo pastatytas naujas modernus 50 m ilgio plaukimo baseinas.
Tiek Lietuvos vandensvydžio federacija, tiek tuometinė Alytaus miesto sporto valdžia norėjo, jog būtų pradėtas žaisti ir vandensvydis.
„Kaune ilgą laiką lankiau vandensvydžio treniruotes ir dalyvavau įvairaus rango varžybose. Gyvendamas Alytuje, nuo mėgstamos sporto šakos neatitrūkau: teisėjaudavau Lietuvos vandensvydžio čempionatuose ir miesto sporto vadovai paprašė pradėti Alytuje plėtoti šią sporto šaką.
Nostalgijos vedinas, iš pradžių jaunimą treniravau visuomeniniais pagrindais, nes gamykloje dirbau vyriausiuoju technologu, o vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, tad laiko vandensvydžiui likdavo tik pabaigus darbą.
Su baseine dirbusiais treneriais iš jaunuolių, lankančių plaukimo treniruotes, subūriau komandą ir ją pradėjau treniruoti.
Pradėjome žaisti Lietuvos vandensvydžio federacijos rengiamose varžybose.
1996-aisiais su ta komanda per Lietuvos jaunių sporto žaidynes iškovojome bronzos medalius.
Tai buvo pirmasis oficialus Alytaus vandensvydininkų svarus laimėjimas“, – dabar prisimena A. Vainikonis.
Šiam Alytaus vandensvydžio pradininkui ir dideliam šios sporto šakos puoselėtojui rugsėjo 2 dieną sukaks 70 metų.
„Labai norėčiau, jog mano puoselėjamas vandensvydis mieste nenunyktų, turėtų tęstinumą ir tendenciją stiprėti.
Tikiuosi, kad mano pradėtus darbus sėkmingai tęs mano sūnus Tomas, atsiras ir daugiau šios sporto šakos patriotų“, – tiki A. Vainikonis.
Kaip alytiškiai žiūrėjo į naują sporto šaką, ar buvo sunku surinkti vaikus į grupes, nes tuo metu Alytuje karaliavo futbolas ir tinklinis?
Nepasakyčiau, kad buvo sunku suburti grupes. Vaikščiojau į mokyklas ir vaikus supažindinau su miestui nauja sporto šaka. Jie noriai lankė įdomios sporto šakos treniruotes, norėjo išmokti gerai žaisti vandensvydį.
Gimėte ir augote Kaune, savo sportinę karjerą pradėjote nuo plaukimo, o kaip atsitiko, kad šią sporto šaką iškeitėte į vandensvydį, su kuriuo draugystė tęsiasi iki šiol?
Plaukimo treniruotes lankiau tuo metu vieninteliame Kaune, Kūno kultūros instituto baseine. Atvedė tėtis, kuris irgi buvo plaukikas.
Treniravausi pas daug plaukimo meistrų išugdžiusį trenerį Povilą Bezzubovą, įvykdžiau suaugusiųjų pirmojo atskyrio normą.
1966 -aisiais laimėjau Kauno miesto vaikų, gimusių 1954-1955 metais, pirmenybes bei varžybas tarp Rygos ir Kauno VSM, plaukiant 100 m krūtine.
Per tą mačą nuotolį įveikiau per 1 min. 33,9 sek. Tie gauti pagyrimo raštai man ir dabar malonūs.
Tačiau plaukime rezultatai neaugo taip greitai, kaip norėjosi. Tame pačiame baseine treniravosi ir vandensvydininkai, man labai patiko kaip jie žaidžia.
Per Kauno sporto mokyklos vasaros stovyklas plaukikai ir vandensvydininkai laiką leisdavo kartu.
Netrukus be didelės graužaties 1969-aisiais perėjau į vandensvydį, mano būdas buvo labiau palankus žaidybinėms sporto šakoms.
Kuriai komandai atstovavote, kas jus mokė vandensvydžio abėcėlės, gal per Lietuvos čempionatus laimėjote medalių?
Vandensvydžio abėcėlės mokė garsūs to meto treneriai Algimantas Babavičius ir Jonas Čirūnas.
Daug pasimokiau iš žinomų žaidėjų Viktoro Snieškos, Vitalijaus Alekperlio, Vykinto Šuksterio, Zigmo Urbaševičiaus, Alvydo Vasiliausko ir kitų, su kuriais teko treniruotis.
Atstovaudamas Kauno I komandai, 1972 ir 1974 -aisiais tapau Lietuvos jaunimo čempionu, o 1971 ir 1973-aisiais – vicečempionu.
Lietuvos vyrų čempionate 1972-aisiais, žaisdamas Kauno jaunimo sporto mokyklos komandoje, laimėjau bronzos medalį. Buvau Lietuvos jaunimo rinktinės narys.
Baigėte Kauno politechnikos institutą, kaip toliau klostėsi jūsų karjera, kada nusprendėte, jog savo gyvenimą norite susieti su pamėgta sporto šaka?
19 metų dirbau Alytaus elektros technikos gamykloje cecho technologu, inžinieriumi-konstruktoriumi, vyriausiuoju technologu ir gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi.
Vėliau 10 metų – bendrovės „Granalita“, remontuojančios ir prekiaujančios įvairiausia buitine technika, direktoriumi.
Dar dirbdamas savo įkurtoje įmonėje, 2002-aisiais pradėjau dirbti Alytaus sporto rūmuose vandensvydžio treneriu antraeilėse pareigose.
Darbas sekėsi, sąlygos ir miesto sporto vadovų požiūris buvo palankus. Visą laiką jaučiau Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinio sekretoriaus Rolando Vizgirdos paramą, tad vis labiau įsitraukiau į vandensvydį ir nusprendžiau atsiduoti pamėgtai sporto šakai.
Kur sėmėtės žinių, dirbant treneriu ir plėtojant vandensvydį Alytuje, nes netrukus alytiškiai jau ėmė sudaryti rimtą konkurenciją geriausioms Lietuvos komandoms. Prisiminkite savo treniruojamos komandos pelnytus pirmuosius bronzos medalius Lietuvos vyrų čempionate, kaip į tai reagavo miesto vadovai?
Lietuvos kūno kultūros akademijos Tęstinių studijų centre išklausiau trenerio kvalifikacijos tobulinimo programos kursą ir įgijau teisę dirbti treneriu.
Nemažos įtakos turėjo buvusių mano trenerių darbo metodikos bei paties sukauptos žinios, pačiam žaidžiant ir teisėjaujant.
Vėliau daug naudos davė Lietuvos vandensvydžio trenerių kursai Budapešto „Vasas“ klube, kur susipažinome su pasaulyje pirmaujančios vandensvydžio sporto šakos vengrų treniruočių metodika.
Lietuvos vyrų čempionate pirmuosius bronzos medalius pelnėme 2003 -aisiais.
Mano vadovaujamai „Dzūkijai“ atstovavo kauniečių žaidėjai, kurie nežaidė kitose to miesto komandose.
Alytuje jie turėjo geras treniruočių sąlygas, komandoje buvo legionierius iš Baltarusijos, žaidė ir mano sūnus Tomas Vainikonis.
Netrukus pasipylė laimėjimai: Alytaus „Dzūkija“ per Lietuvos čempionatus 2003 ir 2005-aisiais pelnė bronzos medalius, o 2004-aisiais tapo čempione.
Buvo didžiulis džiaugsmas visiems: ir sirgaliams, ir žaidėjams, ir miesto vadovams.
Įkūrus vandensvydžio klubą, keitėsi komandos pavadinimas. Alytaus „Dzūkijos vandenis“ 2006 metais tapo Lietuvos čempionu, o 2007, 2010 ir 2018 – vicečempionu.
Komanda žaidė ir Lietuvos vandensvydžio lygos čempionate: 2009 -aisiais tapo čempione, 2010 -aisiais vicečempione, o 2008 -aisiais – bronzine prizininke.
Vis daugiau į komandą įsiliejus Alytaus sporto ir rekreacijos centro auklėtinių, keitėsi ir jos pavadinimas.
„Dzūkijos vandenis-ASRC“ 2015– 2016 ir 2020-aisiais Lietuvos čempionate laimėjo bronzą, o 2018-aisiais – sidabrą.
[the_ad id=”323″
Ilgainiui treniruojant komandą, dideliu jūsų pagalbininku tapo sūnus Tomas, kuris iš pradžių pats žaidė, po to tapo antruoju treneriu, o prieš porą metų ir pagrindiniu. Kaip abiem sekasi dirbti?
Sūnui baigus Kūno kultūros institutą ir kelerius metus padirbėjus su didelę patirtį turinčiais treneriais Jonu Čirūnu ir Artūru Šimansku, tuometiniai Alytaus miesto sporto vadovai prikalbino jį grįžti į Alytų ir prisijungti prie vandensvydininkų ugdymo.
Tai buvo didelė paspirtis, treniruojant miesto jaunuosius žaidėjus. Kasmet pasiekdavome vis svaresnių laimėjimų įvairaus amžiaus Lietuvos čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose, o 2011-aisiais komanda tapo Lietuvos vaikų vandensvydžio čempione.
Daug sūnaus auklėtinių atstovavo ir atstovauja įvairaus amžiaus Lietuvos vandensvydžio rinktinėms.
Abu sutariame gerai, labai džiaugiuosi, kad sūnus deramai gali vadovauti komandai kaip pagrindinis treneris ir tuo pačiu įnešti naujų vėjų į treniravimo bei žaidimo kokybę.
Papasakokite apie savo dabartinį darbą Alytaus sporto ir rekreacijos centre, kuriame turite puikias sąlygas, yra baseinas, tačiau, kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate?
Dėl puikių sąlygų ne visai sutikčiau. Nė vienas vandensvydį kultivuojantis Lietuvos miestas jų neturi, kadangi yra didžiulis baseinų užimtumas.
Vandensvydžio nežaidžiant gerai neišmoksi, nes treniruotėms reikalinga nors minimali aikštė, pradedant nuo pradinio rengimo grupių.
O tokia galimybė jaunesniems sportininkams galima tik išeiginėmis dienomis, o ir vyresni žaidėjai visų matmenų aikštėje gali treniruotis tik du kartus per savaitę po vieną valandą.
Mat kitu laiku vyksta plaukimo pratybos, taip pat gyventojams teikiamos paslaugos.
Tačiau Lietuvoje sąlygos visuose miestuose panašios, todėl skųstis nėra ko. Geras sąlygas matėme įvairiuose miestuose Vengrijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Juodkalnijoje.
Norisi ir geresnio finansavimo sportinėms stovykloms, išvykoms į tarptautines varžybas bei turnyrus kitose šalyse, nuo to tiesiogiai priklauso ugdomų sportininkų meistriškumas.
Ar įdomu žaisti Lietuvos vandensvydžio čempionate, kai jame dalyvauja profesionali Elektrėnų „Žaibo“ komanda, turinti gerą biudžetą, kelis užsienio trenerius, legionierių ir visą, ko reikia?
Manau, kad kiekviena komanda turi galimybę ieškoti rėmėjų ir tapti profesionale.
Aukštesnio lygio komanda pagyvina čempionatą, skatina pasitemti kitus klubus.
Tačiau kad jėgos būtų vienodesnės, čempionato nuostatuose turėtų būti numatyta, jog rungtynių negalėtų žaisti daugiau dviejų užsieniečių, neatsižvelgiant, ar jie turi teisę Lietuvoje gyventi ar ne.
Neprofesionalių komandų, dalyvaujančių Lietuvos vyrų čempionate, rezultatai nemaža dalimi priklauso ir nuo miesto vadovų požiūrio į sporto šaką.
Kurį savo išugdytą žaidėją vadintumėte geriausiu per visą Alytaus šios sporto šakos istoriją ir kodėl jis nusipelno geriausiojo vardo?
Labiausiai tituluotas – Pijus Vadvilavičius, daugkartinis Lietuvos čempionas, atstovaujant Elektrėnų „Žaibui“, ilgametis Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjas.
Sudarykite savo išugdytų visų kartų žaidėjų simbolinę Alytaus komandą, ką į ją kviestumėte?
Vartininkus Justą Cibulską, Dominyką Kerevičių, žaidėjus Audrių Liubomirską, Tomą Vainikonį, Pijų Vadvilavičių, Ramūną Jakubauską, Justą Rimašauską, Matą Platūkį, Luką Baliulevičių, Lauryną Šickų, Matą Grinių, Simą Mrazauską.
Sutinkate savo 70 metų jubiliejų. Kurie metai jūsų karjeroje buvo patys sėkmingiausi, o kurie liūdniausi, ar nekilo minčių viską mesti ir išeiti?
Negalėčiau išskirti metų, manau visi, išskyrus pandeminius, buvo prasmingi, savotiškai įdomūs ir prisidėjo prie miesto vandensvydžio plėtros.
Esate Vandensvydžio sporto ir rekreacijos klubo „Dzūkijos vandenis” vadovas, kokias klubas puoselėja tradicijas, kokie jūsų tikslai?
Vandensvydžio sporto ir rekreacijos klubas“ Dzūkijos vandenis“ buvo įkurtas 2005-aisiais.
Klubą įkūriau su sūnumi ir dviem iš Kauno į Alytų atvykusiais dirbti plaukimo meistrais Kęstučiu Janušu ir Sigitu Katkevičiumi.
Pagrindinis klubo tikslas – sėkmingai ruošti sportininkus vyrų vandensvydžio komandai, tuo pačiu Sporto ir rekreacijos centro žaidėjams sudaryti galimybę tęsti sportinę veiklą, baigus mokyklas.
Šiems tikslams įgyvendinti klubas stengiasi organizuoti sportines stovyklas, vandensvydžio turnyrus, dalyvauti įvairiuose turnyruose ir varžybose šalyje ir užsienyje.
Prie klubo puoselėjamų tradicijų priskirčiau populiarių turnyrų „Dzūkijos taurė“ ir „Alytus“ organizavimą bei dalyvavimą Lietuvos vyrų čempionate.
Vandensvydis Alytuje prigijo, rašoma graži istorija, kuriamos tradicijos, kokios svajonės jums neleidžia ramiai gyventi ir būtumėte laimingas, jas įgyvendinęs?
Labiausiai norėčiau, jog mano pradėtas ir vėliau kartu su sūnumi plėtojamas ir puoselėjamas vandensvydis mieste nenunyktų, turėtų tęstinumą ir tendenciją stiprėti.
Laukiu, jog mane pakeistų ir su treneriu Tomu toliau darbus tęstų mokslus baigęs vandensvydžio specialistas, o miesto ir sporto vadovai būtų geranoriškai nusiteikę šių puikių asmenybių, visapusiškai plėtojančių olimpinę sporto šaką, atžvilgiu.
