Prieš penkerius metus Kauno mariose septynmetė Adriana Kaškauskaitė po savo pirmojo Europos čempionės titulo prisipažino, kad prieš startą labai jaudinosi. Šiandien į tą patį vandenį ji grįžta jau sukaupusi pasaulio čempionatų aukso, sidabro ir bronzos medalius – ir Kaune laimi abi rungtis. 2021 m. Adriana Kaune tapo Europos čempione ir pasaulio „Dolphin“ klasės vicečempione.
Nuo tada jos sportinis kelias buvo įspūdingas. 2022 m. Adriana tapo 1 klasės pasaulio čempione, 2024 m. 2 klasėje iškovojo pasaulio čempionato bronzą, o pernai Vengrijoje tapo pasaulio vicečempione ir laimėjo slalomo rungtį.
Šiemet Kaunas suteikė tai, ko negali suteikti nė viena trasa užsienyje – pažįstamą vandenį.
– Kuo skyrėsi plaukti Kaune ir kitose šalyse?
– Kaune jaučiuosi užtikrinčiau, nes čia treniruojuosi ir gerai pažįstu vandenį. Užsienyje sąlygos gali būti visai kitokios.
Kauno marios Adrianai pažįstamos nuo pirmųjų didžiųjų startų, tačiau lengvomis jų pavadinti negalima. Dar 2021 m. tarptautinių varžybų metu sportininkams teko kovoti su stipriu vėju, lietumi ir bangomis. Tuomet Lietuvos treneriai pabrėžė, kad vietos pilotai prie tokių sąlygų yra labiau pratę nei dalis sportininkų, besitreniruojančių ramesnėse upėse.
– Ar stebėjai varžovų plaukimus?
– Rimčiausi varžovai buvo kiti Lietuvos pilotai, plaukę tiek už Lietuvos rinktinę, tiek atstovavę kitoms šalims. Taip pat stiprūs buvo Latvijos atstovė ir Vokietijos pilotas, bendroje įskaitoje užėmęs trečią vietą. Jų plaukimus stebėjau ir analizavau, kaip jie įveikia trasą.
– Laimėjai abi rungtis. Kuri buvo sunkesnė?
– Slalomas.
Tai intriguojantis atsakymas. Būtent slalomas pastaraisiais metais buvo viena ryškiausių Adrianos stiprybių: 2022 m. pasaulio čempionate ji šią rungtį laimėjo, 2024 m. buvo antra, o 2025 m. vėl iškovojo auksą.
– Kas pirmas tave pasveikino po finišo?
– Mama, kuri visada būna šalia ir palaiko.
– Ką šiandien pasakytum sau prieš metus?
– Daugiau pasitikėjimo savimi ir kad kokia nesekmė būtų nenuleisti rankų ir siekti pergalės.
Šie žodžiai ypač simboliški prisiminus pirmąjį didįjį Adrianos startą Kaune. 2021-aisiais ji sakė iš pradžių labai jaudinusis, tačiau sugebėjusi nusiraminti.
Po penkerių metų jaudulį keičia patirtis, varžovų analizė ir pasitikėjimas savo jėgomis. O Kauno marios Adrianai iš vietos, kurioje prasidėjo jos tarptautinė medalių istorija, tampa vieta, kurioje ji jau pati diktuoja tempą.
Izabelė Cvirkaitė Kaune: „Rimčiausia varžovė buvau pati sau“
Pasaulio čempionė Izabelė Cvirkaitė Kaune dar kartą parodė, kad kartais rimčiausias varžovas laukia ne gretimoje trasoje. Jaunoji Lietuvos pilotė laimėjo abi „Formula Future“ rungtis – manevravimą ir slalomą, o po finišo prisipažino: labiausiai varžėsi pati su savimi.
Izabelei Kauno akvatorija puikiai pažįstama – čia vyksta jos treniruotės, todėl trasoje netrūksta pasitikėjimo. Vis dėlto namų vanduo šį kartą lengvos pergalės nežadėjo. Dėl bangų sunkiausia tapo manevravimo rungtis, o švartuojantis nepavyko visiškai išvengti klaidų.
Pergalė Kaune dar ryškesnė prisiminus praėjusį sezoną. 2025 m. pasaulio čempionate Vengrijoje Izabelė laimėjo manevravimą, slalome iškovojo sidabrą ir bendroje įskaitoje tapo pasaulio čempione. Šiemet, laimėjusi jau abi rungtis, ji savo pačios kartelę pakėlė dar aukščiau.
O kas pirmasis pasitiko po finišo? Atsakymas Izabelei ilgai svarstyti neleido – „Nida, mano trenerė.“ Nida Kilinskaitė yra ne tik „Formula Future“ trenerė, bet ir pati varžosi F4 klasėje.
Gal todėl Izabelės atsakymas apie didžiausią konkurentą skamba taip užtikrintai: „Rimčiausia varžovė buvau pati sau.“
Pirmas manevravime, trečias pasaulyje: Dovydo Pūko proveržis Kaune
„Formula Future“ pasaulio čempionate Kaune Dovydas Pūkas bendroje įskaitoje iškovojo trečiąją vietą. Manevravimo rungtyje jis buvo pirmas, o slalome užėmė ketvirtąją vietą. Vis dėlto pačiam Dovydui labiausiai įsiminė ne vien vieta rezultatų lentelėje, o vienas plaukimas, kurį pavyko atlikti būtent taip, kaip norėjo.
„Labiausiai įsiminė manevravimas, nes vieną plaukimą labai gražiai praplaukiau“, – pasakojo Dovydas. Pasitikėjimo pridėjo ir tai, kad pagaliau pavyko ištobulinti vieną sudėtingesnių trasos elementų – atbulinį plaukimą tarp bojų. Pasak jo, būtent šis pagerėjimas leido trasoje jaustis kur kas užtikrinčiau.
Kaunas šįkart suteikė ir papildomą pranašumą. „Ir sava trasa, ir aplinka tikrai suteikė daugiau drąsos“, – sakė Dovydas. Varžantis užsienyje tenka prisitaikyti ne tik prie kitokios trasos ar vandens sąlygų, bet ir prie pačių laivų. Jam ypač įsiminė Vokietija, kur, jo teigimu, laivai buvo gerokai lėtesni nei tie, prie kurių jis yra pratęs.
Svarbią vietą Dovydo tobulėjime užima ir trenerių darbas. Jis ypač išskiria trenerį Roką, kurio patarimai padeda ieškoti greitesnių trajektorijų ir geresnio laiko.
„Man labiausiai patinka Rokas, nes jis pasako labai konkrečius dalykus – pavyzdžiui, prie vidinės bojos plaukti arčiau, prie geltonų bojų įvažiuoti iš plačiau ir daryti mažesnį lanką. Kai pavyksta viską atlikti taip, kaip jis pataria, laikas būna geras“, – pasakojo Dovydas.
Varžybose jam gerai pažįstamas ir dar vienas žmogus – mama, kuri dažnai prisideda prie pačių varžybų pravedimo. Vis dėlto Dovydas prisipažįsta, kad mieliau ją matytų ne dirbančią, o tiesiog stebinčią jo plaukimus.
„Man labiau patiktų, jei mama nedirbtų, o tik stebėtų varžybas“, – sakė jis.
Pasaulio čempionato bronza Dovydui – svarbus pasiekimas, tačiau jo tikslas tuo nesibaigia. Jaunasis pilotas aiškiai žino, ko reikės norint kilti dar aukščiau.
„Reikia žymiai daugiau treniruočių, kad galėčiau laimėti pasaulio čempiono taurę“, – sako Dovydas.
Kaune jis jau parodė, kad gali būti greičiausias atskiroje rungtyje. Dabar kitas žingsnis – dar daugiau treniruočių, daugiau tikslumo ir kova dėl aukščiausio pasaulio čempionato laiptelio.
„Nebijok klysti“: po pasaulio čempiono titulo IV klasėje Elimantas Raziulis Kaune iškovojo sidabrą V klasėje
Prieš metus Vengrijoje Elimantas Raziulis įgyvendino savo svajonę ir tapo „Formula Future“ pasaulio čempionu. Šiemet Kaune jis į čempionatą sugrįžo jau žinodamas, ką reiškia būti geriausiu pasaulyje – ir dar kartą užkopė ant podiumo. Penktojoje klasėje lietuvis iškovojo pasaulio vicečempiono titulą, o slalomo rungtyje buvo nepralenkiamas.
Elimanto kelias iki pasaulio elito nebuvo staigus. 2022 m. pasaulio čempionate jis savo klasėje buvo 13-as, o 2024 m. jau pakilo iki septintos vietos. Pats pilotas sako, kad progresą jautė nuosekliai.
„Kiekvienais metais jaučiau, kad tampu stabilesnis, geriau suprantu techniką, o pats plaukimas tampa vis labiau kontroliuojamas“, – pasakojo Elimantas.
Didysis lūžis įvyko 2025-aisiais Dunaujvaroše. Vengrijoje Elimantas buvo antras tiek manevravimo, tiek slalomo rungtyse, tačiau dviejų stabilių rezultatų pakako tam, kad bendroje įskaitoje jis taptų pasaulio čempionu. Būtent šias varžybas jis iki šiol prisimena ryškiausiai.
„Man labiausiai įstrigo Vengrijos čempionatas, nes būtent ten pavyko pasiekti savo svajonę – tapti pasaulio čempionu“, – sako jis.
Šis titulas pakeitė ir savijautą prieš startą. Anot Elimanto, atvykus į varžybas jau kaip pasaulio čempionui pasitikėjimo atsiranda daugiau: „Jau žinai, kad gali laimėti aukščiausio lygio varžybas.“
Kaune viskas klostėsi ne idealiai nuo pat pradžių. Manevravimo rungtyje Elimantas surinko 127 taškus ir buvo penktas. Tačiau slalome jis atsitiesė maksimaliai – laimėjo rungtį, pelnė 400 taškų ir su 527 taškais bendroje įskaitoje tapo pasaulio vicečempionu.
Toks scenarijus gerai atspindi ir paties Elimanto požiūrį į varžybas. Jis ne kartą pabrėžia, kad greitis nėra vienintelis dalykas, lemiantis rezultatą.
„Varžybose kiekviena klaida gali kainuoti labai daug“, – sako Elimantas. Todėl viena didžiausių savo stiprybių jis laiko tikslumą ir gebėjimą išlikti ramiam tuomet, kai viskas vyksta ne pagal planą.
Būtent ramybės Kaune ir prireikė – po ne tokio sėkmingo manevravimo reikėjo ne galvoti apie prarastus taškus, o susikaupti kitai rungčiai.
Šiandien Elimantas į savo pirmuosius pasaulio čempionatus žiūri visai kitaip. Jei galėtų ką nors pasakyti jaunesniam sau, pirmą kartą išvykstančiam kovoti su stipriausiais pasaulio pilotais, jo patarimas būtų paprastas:
„Nebijok klysti. Kiekviena klaida yra pamoka, kuri vėliau padeda tapti geresniu.“
Elimanto rezultatai šią mintį patvirtina geriau už bet kokius žodžius – nuo vietų už pirmojo dešimtuko ribos iki pasaulio čempiono titulo, o dabar ir pasaulio vicečempiono sidabro namuose. Jo progresą nulėmė ne vien greitis – kartu augo tikslumas, stabilumas ir gebėjimas po nesėkmės grįžti į trasą dar stipresniam.
„Šis jausmas kainos neturi“: Rokas Frejeris – ketvirtas pasaulyje ir Lietuvos čempionų treneris
Rokui Frejeriui pasaulio „Formula Future“ čempionatas Kaune buvo kitoks nei daugeliui kitų dalyvių. Jis į trasą stojo ne tik kaip pilotas, bet ir kaip treneris, prieš startus ruošęs jaunuosius Lietuvos sportininkus. Galiausiai Rokas pats V klasėje užėmė ketvirtą vietą pasaulyje, o Lietuvos rinktinė triumfavo komandinėje įskaitoje.
Individualiose varžybose Rokas surinko 395 taškus. Manevravimo rungtyje jis buvo antras, o po dviejų rungčių bendroje įskaitoje nuo pasaulio čempionato medalio jį skyrė labai nedaug.
„Likti ketvirtam buvo tikrai nelengva, nes iki trečios vietos trūko labai nedaug“, – sako Rokas.
Manevravimas jau seniai yra viena stipriausių jo rungčių. Tačiau prieš startą Rokas stengiasi neskaičiuoti, kokią vietą galėtų užimti.
„Manevravimas visada buvo mano stiprioji pusė. Ar tikėjausi tokio rezultato, sunku pasakyti, nes niekada sau nekeliu tikimybių – tiesiog atiduodu visą save.“
Visai kitaip jis apibūdina slalomą. Nors pati trasa iš pirmo žvilgsnio paprastesnė, būtent tai, Roko nuomone, šią rungtį ir padaro sudėtingą.
„Slalomą mėgstu vadinti sunkesne rungtimi nei manevravimą. Ne dėl trasos sunkumo, o atvirkščiai – dėl to, kad ji lengva ir visi ją moka puikiai. Todėl net mažiausia klaida gali labai daug kainuoti.“
Su vienu pagrindinių savo varžovų iš Latvijos Rokas konkuruoja jau ne vienerius metus. Jų sportinė kova prasidėjo dar 2021 m. pasaulio čempionate Kaune.
Šiemet, nepatekęs į finalinius plaukimus, Rokas jau nebegalėjo pats kontroliuoti galutinės savo vietos.
„Su latviu kovojame jau penkerius metus, nuo 2021 metų pasaulio čempionato Kaune. Nepatekęs į finalus supratau, kad viskas kabo ant kitų plaukimų. Sėdėjau, skaičiavau tikimybes ir žinojau, kad yra šansų net sidabrą parsinešti. Tačiau šį kartą sėkmė nebuvo mano pusėje ir likau ketvirtas.“
Tačiau savo startams pasibaigus Rokas negalėjo tiesiog stebėti varžybų iš šalies. Jo laukė kita atsakomybė – mokiniai.
„Kai pats sėdi laive ir plauki dėl savęs, visa kita tiesiog dingsta. Nutyla aplinka ir susikaupi tik į savo plaukimą. Bet stebėti savo mokinius tikrai yra intensyviau. Žinai, kad viską, ką galėjai, jau padarei, ir belieka tikėtis, kad jie prisimins treniruotėse išmoktas pamokas ir nepakartos klaidų.“
Pasak Roko, treneriui labai svarbu suprasti ne tik tai, ką sportininkas padarė trasoje, bet ir kaip jis jaučiasi vos išlipęs iš laivo.
„Vaikai per treniruotes patys pastebi, kai padaro klaidą, o varžybose – tuo labiau. Tik išlipus iš laivo galima suprasti vaiko savijautą ir pagal tai reaguoti. Visada reikia džiaugtis už jį, nes žinai, kad jis padarė viską, ką galėjo.“
Pačiam daugybę kartų stovėjus prie pasaulio čempionato starto linijos, ši patirtis dabar padeda ir trenerio darbe.
„Dalyvavęs pats gali pastatyti save į vaikų vietą. Dažnai iškart žinai, ką daryti, kaip reaguoti ar ką patarti. Kai pats esi išgyvenęs daug varžybinių situacijų, nemažai jų gali suprasti vos pamatęs.“
Pasaulio čempionate, kuriame varžosi beveik šimtas jaunųjų pilotų, skirtumai tarp stipriausiųjų kartais tampa minimalūs.
„Čia net menkiausia klaida – viena boja ar nedidelis trajektorijos nukrypimas – gali nulemti visų varžybų rezultatą.“
Kauno čempionatas Rokui turėjo ir dar vieną ypatingą reikšmę. Varžybos vyko namuose, pažįstamuose vandenyse ir su gerai žinoma technika.
„Namų vandenyse plaukti visada maloniau. Žinai laivus, trasas, vandens ir oro sąlygas, kurios gali būti. Tačiau yra momentas, kai prisimeni, kad atstovauji savo šaliai, ir tuomet stresą pajauti kaip atsakomybę.“
Didžiausias čempionato įvertinimas atėjo komandinėje įskaitoje – Lietuva surinko 3265 geriausių penkių rezultatų taškus ir tapo pasaulio čempione.
Rokui ši pergalė buvo dviguba – jis prie jos prisidėjo ir kaip sportininkas, ir kaip treneris.
„Kiekvienas mano mokinys, nesvarbu, ar plaukia už Lietuvą, ar už kitą valstybę, sukelia didžiulį laimės jausmą. Žinai, kad jam padėjai ir įdėjai labai daug darbo, kad jis pasiektų savo svajones. Šis jausmas kainos neturi.“
O Lietuvos rinktinei tapus geriausia pasaulyje, tas jausmas tapo dar stipresnis.
„Yra didžiulis džiaugsmas žinoti, kad pats kaip dalyvis prie to prisidėjai, o kartu kaip treneris išmokei komandą geriausio, ką pats gali.“
lmf.lt
