Marytė Marcinkevičiūtė
Vienam geriausių Lietuvos pokario stalo teniso žaidėjų vilniečiui Albinui Čepaičiui rugpjūčio 9 dieną sukanka 90 metų. Jis puikiai prisimena tą laikotarpį, kai augo ir mokėsi Šeduvoje, lankė stalo teniso bei gimnastikos pratybas, abejose sporto šakose iškovojo pirmąsias pergales.
„Baigdamas Šeduvos vidurinę mokyklą, 1953-iaisiais tapau Lietuvos jaunių čempionu.
Tik įsivaizduokite: man, tokio mažo miestelio kaip Šeduva žaidėjui, pavyko nugalėti Vilniaus, Kauno, kitų miestų ir rajonų bendraamžius ir pelnyti aukso medalį.
Tai buvo didžiausia čempionato staigmena. Mane su pergale pasveikino Lietuvos stalo teniso federacijos vadovai, legendinė žaidėja ir trenerė Bronė Balaišenė.
Ji buvo nustebusi tokia didele mano sėkme ir klausinėjo, kaip Šeduvoje atėjau į stalo tenisą, su kuo ir kiek treniruojuosi.
Sugrįžęs į namus, jaučiausi lyg koks didvyris, mokykla apie mano laimėjimą tik ir tekalbėjo.
Ta pirmoji svari pergalė man buvo didžiulė motyvacija tobulėti toliau“, – prisimena A. Čepaitis.
Jubiliatui atmintyje išliko ir susitikimas su garsiu to meto fotografu Chanonu Levinu, dirbusiu „Tiesos“ redakcijoje.
Važinėdamas po rajonus, jis užklydo ir į Šeduvos mokyklą. Besikalbėdamas su jos direktoriumi, fotografas panoro sužaisti stalo tenisą, nes buvo didelis šios sporto šakos mėgėjas.
„Aš tuo metu už blogą mokymąsi buvau nušalintas nuo treniruočių. Pats mokyklos direktorius atėjo pas mus į namus prašyti, jog sužaisčiau keletą partijų su garsiuoju fotografu.
Jį nugalėti neturėjau didelio vargo, laimėjau 5:0. Tada dar nebuvau Lietuvos jaunių čempionas, bet jau neblogai vadžiau raketę.
Po to draugiško mačo su Levinu tapome geri pažįstami, su juo susitikdavau per varžybas ir visada pasikalbėdavome“, – pasakoja jubiliatas.
Stalo teniso negalėjo studijuoti
A. Čepaitis gimė krepšinio mieste Biržuose, tačiau jau po metų,1935-tais, su tėvais persikėlė gyventi į Šeduvą.
Dabar jubiliatas pripažįsta, kokį didžiulį įspūdį visiems padarė 1939 metais Lietuvos stalo tenisininkų Vlado Dzindziliausko, Chaimo Duškeso, Eugenijaus Nikolskio ir Viliaus Variakojo užimta ketvirtoji vieta per pasaulio čempionatą Egipte.
„Tas įspūdingas laimėjimas tikrai ne vieno jaunuolio širdyje įžiebė pasididžiavimo jausmą savo kraštu.
Manau, ne atsitiktinai stalo tenisu mane ir sudomino kūno kultūros mokytojas Vytautas Balčiūnas, kuris vėliau mane pavadino pačiu geriausiu savo auklėtiniu, bei lietuvių kalbą dėstęs Mikas Kazlauskas.
Jiems už tai esu labai dėkingas, o Mikui Kazlauskui dar ir už tai, kad per abitūros egzaminą man ištaisė lietuvių kalbos rašinio klaidas.
Po pamokų su savo ketveriais metais jaunesniu broliu Kęstučiu ilgai užtrukdavome mokyklos sporto salėje prie teniso stalo.
Šis žaidimas man sužavėjo, jį labai norėjau studijuoti Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute, tačiau tos specializacijos ten nebuvo“, – prisiminė jubiliatas.
Likimas taip lėmė, jog A. Čepaičiu susidomėjo LVKKI dirbęs legendinis Vladas Dzindziliauskas, kuris Lietuvos jaunių čempioną nuvedė į dekanatą ir jis į institutą buvo priimtas be jokio konkurso.
Fiziškai stiprų šeduvietį studijuoti institute kalbino ir fechtuotojai, tinklininkai, gimnastai.
„Pasirinkau fechtavimą, tikrai neblogai sekėsi, pasižymėjau gera reakcija. Tačiau į pratybas nevaikščiojau, bet įskaitas nesunkiai susirinkdavau.
Pastebėjęs mano sugebėjimus Lietuvos nusipelnęs treneris, daugkartinis Lietuvos fechtavimo kardu čempionas Juozas Subačius mane kalbino pasilikti toje sporto šakoje, bet mano širdyje buvo stalo tenisas.
1958-aisiais Įsigijus LVKKI diplomą, į fechtavimą daugiau nekėliau kojos, jis iš mano gyvenimo išgaravo“, – pasakoja jubiliatas, kuris aštuonis kartus tapo Lietuvos stalo teniso čempionu, žaidžiant vyrų ir mišrų dvejetus bei komandinėse varžybose.
Garsaus žaidėjo ir dėstytojo pamokos
Institute jaunąją stalo tenisininką tobulino V. Dzindziliauskas, kuris iš pagrindų pakeitė Albino žaidimą, įskiepijo visi kitą stilių, davė daug naudingų patarimų.
Baigdamas studijas, 1958-aisiais A. Čepaitis Lietuvos čempionu tapo, vyrų dvejetą žaisdamas su kauniečiu Voldemaru Baltakiu, o mišrų dvejetą – su Audra Venckūnaite.
Tuo metu vieneto varžybose čempionų titulus pelnydavo Algimantas Saunoris ir Rimas Paškevičius, o Albinas tenkindavosi bronzos apdovanojimais.
„Kartais juos ir nugalėdavau, tačiau tai būdavo labai retai“, – šypteli jubiliatas.
Per savo karjerą A. Čepaitis 10 metų (1957-1967 m.) atstovavo Lietuvos rinktinei, 1959 metais tapo Pabaltijo respublikų dvejetų čempionu.
Pačia svariausia savo pergale jubiliatas įvardijo 1957-aisiais Maskvoje per SSRS čempionatą sensacingai užimtą trečią vietą.
Ją prisiminęs, jis dabar tik šypteli: „Niekas iš manęs nelaukė tokių rezultatų“.
Jubiliatas aukštai vertina ir 1961 metais laimėtą SSRS „Dinamo“ draugijos čempionatą, už kurį jam buvo suteiktas SSRS sporto meistro vardas.
Tačiau karjeroje buvo ir skaudžių momentų. Ankstesniais metais prieš SSRS čempionatus vykdavo bendro fizinio pasirengimo varžybos.
Viename komandinių čempionatų Charkove A. Čepaitis buvo Lietuvos vyrų rinktinės treneris.
„Buvome laikomi favoritais, bet ištiko nesėkmė per bendro fizinio parengimo varžybas. Šuolių į aukštį sektoriuje kartelė buvo pakelta į gana juokingą į 120 cm aukštį. Jį sėkmingai įveikė Algimantas Saunoris ir Voldemaras Baltakis, o Rimas Paškevičius suklupo. Komanda nebuvo prileista prie varžybų. Teko nuryti skaudžią piliulę“, – prisimena Albinas.
„Ar ateisi į mano gimtadienį?“
Jubiliatą sieja malonūs prisiminimai apie mūsų stalo teniso legendą, 19 kartų Lietuvos čempioną chirurgą Algimantą Saunorį, kuris per SSRS čempionatus laimėjo 13 aukso medalių, o įskaitant SSRS komandinius čempionatus – 20 auksinių laimikių.
1975 metais jis išvyko gyventi į Kanadą ir mirė Hamiltone 2019-aisiais, sulaukęs 91 metų.
„Su juo teko praleisti ypač daug laiko treniruotėse, varžybose, asmeniniame gyvenime.
Man atvykus gyventi į Vilnių, su Algimantu visą laiką kartu treniruodavomės.
Gydytojas buvo karšto būdo, nemokėdavo pralaimėti. Prisimenu, per vieną Vilniaus čempionatą su juo susitikau finale. Man pavyko laimėti pirmą partiją ir pirmavau antrojoje.
Einant pasiimti kamuoliuko, gydytojas nesulaukė nervų ir į mane paleido raketę. Spėjau pasilenkti, ji manęs neužkliudė ir atsimušė į sieną.
Žaidėme toliau. Algimantas susitvardė ir manęs paklausė: „Šiandien – mano gimimo diena, ar ateisi?“. Negi galėjau atsisakyti tokio pakvietimo, linktelėjau galva, kad taip“, – prisiminė A. Čepaitis.
Jubiliatas prisiminė ir 1957 metais per SSRS čempionatą pelnytą bronzos medalį. Jame sidabrą iškovojo A. Saunoris.
„Kai iš Maskvos į Vilnių grįžome traukiniu, Algimantas mūsų rinktinės žaidėjų akivaizdoje išmetė tą sidabro medalį pro langą, sakydamas, kad jis nepuošia jo karjeros“, – prisiminė Albinas.
Dar studijų metais A. Čepaitis pradėjo teisėjauti varžybose, nes tuo metu stalo teniso arbitrų nebuvo daug.
Jis tapo sąjunginės (1961 m.) ir nacionalinės (2001 m.) kategorijos teisėju.
„Teisėjavau iki 80 metų, gana tvirtai jaučiausi. Galėjau ir toliau teisėjauti, asociacija manim pasitikėdavo.
Tačiau man, seniui, buvo nepatogu prieš jaunus kolegas ir nutariau pasitraukti iš teisėjų gretų“, – nutrūkusią teisėjo karjerą prisimena jubiliatas.
Vienoje salėje – su legendine Brone Balaišiene
Su nostalgija A. Čepaitis prisimena savo trenerio karjerą, kuri prasidėjo 1961 metais ir yra gaudžiai susijusi su legendine Lietuvos stalo teniso žaidėja ir trenere B. Balaišiene.
„Ji dėjo nemažai pastangų, kad gaučiau paskyrimą dirbti Vilniuje. Tačiau po studijų baigimo 1958–1960 metais teko dirbti sporto metodininku Kauno kailių fabrike „Raudonoji vėliava“.
Tame fabrike dirbo ir Rimantas Paškevičius, šešis kartus tapome Lietuvos komandinių varžybų čempionais, gavome neblogas premijas.
Vėliau buvau pradėtas kalbinti į Vilnių švietimo sistemoje dirbti stalo teniso treneriu, žadėjo netgi butą. Ilgai spyriojausi, kol galop 1961-aisiais sutikau.
Žaidžiau ir treniravau. Tekdavo dažnai susitikti didele energija trykštančią ir be galo stalo tenisui atsidavusią Bronę Balaišienę, dirbančią „Žalgirio“ draugijoje trenere.
Netrukus mūsų keliai tampriai susiėjo, nes abu savo auklėtinius treniravome toje pačioje sporto salėje buvusioje bažnyčioje.
Man tai buvo neįkainuojama patirtis dirbti su tokia veiklia ir darbščia trenere.
Vietos mums abiem užteko, labai gerai sugyvendavome. Mano akyse nuo mažens tobulėjo ir gerais stalo tenisininkais tapo Bronės vaikai Laima ir Rimantas.
Trenerė dažnai išvykdavo į sąjungines varžybas, todėl manęs paprašydavo ją pavaduoti ir tai darydavau su dideliu malonumu“, – prisimena A. Čepaitis.
Į tą sporto salę ateidavo pasitreniruoti ir A. Saunoris, su juo Albinas kartu žaisdavome kiekvieną dieną.
Jiems legendinė trenerė skirdavo geriausią stalą ir niekada neprieštaravo, jog abu trukdo treniruotis jos mokiniams.
Pats geriausias jubiliato mokinys – Borisas Jurkaitis, net 16 kartų tapęs Lietuvos čempionu.
A.Čepaitį jis vadina tėvu, nes augo be tėvo ir Albinas gyvenime jam daug padėdavo sunkiomis valandomis.
A. Čepaitis išugdė ir daugiau talentingų žaidėjų: Kęstutį Puzerą, Gintautą Laukaitį, Arvydą Juršą.
1966–1972 metais A. Čepaitis dirbo Vilniaus „Darbo rezervų“ draugijos stalo teniso treneriu.
Jaunimas kviesdavo kartu pažaisti
Su stalo teniso rakete jubiliatas draugavo netgi sulaukęs 80 metų. Skindavo pergales dvejetų varžybose įvairiose senjorų varžybose, teisėjaudavo varžybose. Tapo septintųjų Pasaulio lietuvių žaidynių čempionu.
Jaunesnieji žaidėjai Albiną kviesdavo kartu pažaisti tuometėje „Tauro“ sporto salėje.
„Stalo tenisą žaidžiau ir sulaukęs 87-erių. Tačiau varžybose jau nedalyvaudavau.
Savo malonumui tenisą žaidžiau treniruotėse kiekvieną dieną, sporto mokykla man sudarydavo sąlygas.
Kviesdavo pažaisti tai vienas, tai kitas gerokai jaunesnis sportininkas. Prie stalo jaučiausi gana tvirtai, pavykdavo sėkmingai atremti jų atakas.
Tačiau dabar žaisti jau nenueinu, nes metai dar savo. Jau ir reakcija ne ta, susilpnėjo kojos, akys“, – išgyvena stalo teniso entuziastas.
Jubiliatas visa širmin myli stalo tenisą
Ilgametis Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentas Rimgaudas Balaiša apie A. Čepaitį: „Albinas – šaunuolis: Lietuvos jaunių ir suaugusiųjų rinktinių narys, puikus treneris, varžybų teisėjas, visuomenininkas, visa savo širdimi mylintis jaunystėje pamiltą stalo tenisą.
Sovietmečiu, kai pradėjau žengti savo pirmuosius žingsnius stalo tenise ir lankiau pratybas pas savo mamą dabartinėje Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje Dominikonų gatvėje senamiestyje, matydavau ir Albiną, kuris stropiai dirbo su savo auklėtiniais.
Gal ir negerai, kad stalo tenisas tada daug metų glaudėsi bažnyčioje, kurioje iš sandėlio entuziastai pasidarė sporto salę ir pasistatė stalus.
Tačiau buvo tokie laikai, nebuvo sporto salių. Iš tos bažnyčios stalo tenisininkai buvo išprašyti apie 1967-1968-uosius, o kartu su jais ir mano mama su Albinu.
Ta Vilniaus stalo teniso meka man gyva iki šių dienų. Artėjant Šv. Kalėdoms visada nueina į tą bažnyčią nusipirkti kalėdaičių ir visada prisimenu, kaip čia treniravomės.
Nueinu ir dažniau, pasimeldžiu už visus tuos, kurie treniravosi toje bažnyčioje ir dabar jų nėra tarp gyvųjų. Viskas gyva mano akyse, tie prisiminimai išlikę iki dabar.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip tokiomis sunkiomis sąlygomis tada dirbo mano mama bei dabar 90 metų sutinkantis Albinas Čepaitis, kiek jie turėjo entuziazmo, kuriuo užkrėsdavo ir savo auklėtinius.
Vienu metu (1972–1985 m.), dirbdamas Vilniaus miesto restoranų ir kavinių tresto sporto instruktoriumi, A. Čepaitis buvo pasitraukęs iš stalo teniso.
Tačiau 1985-aisiais vėl sugrįžo ir iki 2008 metų dirbo Vilniaus „Sietyno“ sporto mokyklos stalo teniso treneriu.
Jubiliatas buvo aktyvus varžybų teisėjas, daug metų padėdavo organizuoti savo kolegės, šviesaus atminimo Bronės Balaišienės tarptautinius turnyrus.
Stalo tenisu jubiliatas gyvena ir šiandieną, dažnai lankosi varžybose, vykstančiose Vilniuje, šventiniuose stalo tenisininkų renginiuose, domisi Lietuvos rinktinės pasirodymais pasaulio ir Europos čempionatuose“.
